Artūras Račas

Jau ne pirmą į įrašus šiame tinklaraštyje sureaguoja mano įrašuose minimi arba kaip nors su nagrinėjama problema susiję asmenys.

Šį kartą į mano pasvarstymus apie skirtumus tarp Estijos ir Lietuvos žiniasklaidos sureagavo Marius Laurinavičius.

Kadangi dėl techninių priežasčių M.Laurinavičiaus komentaras gana ilgai buvo nematomas kitiems tinklaraščio skaitytojams, nusprendžiau paskelbti jį atskiru įrašu.

Antra priežastis, dėl kurios norėčiau išskirti M.Laurinavičiaus passakymą į atskirą tekstą, yra ta, kad jame yra viešai skelbiama žinomai neteisinga informacija apie mane ir bendrovę, kurioje dirbu. (Mano paaiškinimus galima bus rasti tarp komentarų po M.Laurinavičiaus tekstu).

*********************************************************************************************************

Sveiki,

smagu matyti tiek daug ir karštai diskutuojančių. Prisipažinsiu iš pradžių maniau, kad veltis į šią diskusiją – tuščias reikalas, nes man viskas nuo pat pradžių kvepėjo asmeniškumais. Juo labiau, kad esu tvirtai įsitikinęs, kad jokios žurnalisto etikos – nei leituviškos, nei vakarietiškos – aš nepažeidžiau. O apie tai, kad rusai mane nupirko už mažytį kompiuterį, bent jau tiems, kas skaito mano komentarus apie Rusiją, kalbėti būtų turbūt iš viso keista.

Visi šie įsitikinimai niekaip nepasikeitė ir dabar – tikrai galiu viską paaiaškinti, pagrįsti argumentais, paneigti kai kuriuos išsigalvojimus. Juo labiau, kad dabar pradedu įsitikinti, jog diskusija yra tikrai svarbi bent jau daliai visuomenės ir tiesiogai siejama su žurnalistų apskritai bei mano asmeniškai patikimumu ir reputacija. O tai, patikėkite, man irgi svarbu ne vien asmeniškai, bet ir visos Lietuvos žurnalistų gildijos prasme.

Tačiau būtent šioje konkrečioje erdvėje AŠ GRIEŽTAI ATSISAKAU būtent šiuo klausimu diskutuoti ir dėstyti savo argumentus. Atsisaku todėl, kad šios erdvės savininkui į žurnalisto etiką ir kertinius principus, mano įsitikinimu, yra absoliučiai nusispjaut, nepaisant nuolatinių bandymų apsimesti “etikos etalonu”.

Ir aš kalbu tikrai ne apie principą “juokiasi puodas, kad katilas juodas”, kuri gana vaizdžiai faktais išdėstė ne vienas komentarų autorius. Pono Račo nuodėmės tikrai nenuplautų manųjų, jei tokių būtų.

Aš turiu mintyje tai, kad Artūras SPECIALIAI, SĄMONINGAI IR TIKSLINGAI šios jo pradėtos kampanijos metu nepaiso pagrindinio žurnalistikos principo, kuris labai nedviprasmiškai įrašytas ir žurnalistų etikos kodekse: “kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta atsakymo teisė, t.y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją”.

Sutinku, kad komentariniuose tekstuose šis principas netaikomas. Taip pat tikiu, kad A.Račas šioje erdvėje paskelbtų ir mano viešą atsakymą į jo komentarą, kaip jau porą kartų yra buvę.

Tiesiog taip dėl labai pragmatiškų, bet tikrai nebūtinai etinių sumetimų elgtųsi kiekvienas sveikai mąstantis tinklapio autorius. Mat tokia jo sukelta, o kažkieno pratęsta diskusija tik didina susidomėjimą jo tinklapiu.

Todėl tikrąją A.Račo poziciją daug geriau atspindi naujienų agentūros BNS, kuriai jis vadovauja ir kurią taip pat pasitelkė šiai kampanijai, “objektyvumas” rašant apie šią kolegų kelionę į Maskvą. Jei kas nepastebėjo, priminsiu, kad, A.Račo nurodymu, BNS žurnalistai paskambino net į Maskvą, gavo RIA NOVOSTI atstovų komentarus ir sužinojo net mažojo kompiuteriuko kainą. Tačiau bent vieno kelionės į Maskvą dalyvio poziciją ir argumentus čia Lietuvoje išklausyti buvo “pamiršta”.

Gal RIA NOVOSTI atstovus Maskvoje rasti lengviau negu kolegas Vilniuje? Kažin – bent jau mano mobilų telefoną A.Račas, tikrai žinau, turi asmeniškai, nekalbant jau apie darbinius kontaktus. Tai gal iš tiesų pamiršo? Vėlgi nemanau, nes paties A.Račo koemntare šiame tinklapyje įdėtoje nuorodoje į skandalą Estijoje aiškiai matyti kelių skirtingų į Maskvą vykusių Estijos žurnalistų komentarai ir argumentai.

Taigi, bent jau keldamas klausimą, “kuo skiriasi Lietuvos ir Estijos žiniasklaida”, A.Račas turėjo pagalvoti, kaip atrodys jo nurodymu BNS išleista žinutė apie visa tai, kai joje, skirtingai negu Estijoje, nėra jokių antrosios pusės argumentų ir komentarų. Todėl man ir peršasi vienintelė išvada – A.Račas vykdo eilinę kampaniją. O bent jau tiesiogiai A.Račo tinklapyje pats įsitraukti į kampanijas prieš save (nesvarbu ar asmeniškai ar kaip kažkokios grupės nario)nebeturiu jokio noro.

Tačiau ši mano pozicija TIKRAI NEREIŠKIA, kad aš nesiruošiu viešai išdėstyti savo argumentų ir įvairiausių paaiškinimų tai visuomenės daliai (ne A.Račui), kuriai, kaip minėjau, tai yra (ir visai teisėtai) svarbu. Tik padarysiu tai visai kitoje erdvėje.

Taip pat paprašysiu šiek tiek kantrybės grynai dėl techninių ir laiko stokos priežasčių. Manau, kad mano viešas atsakymas į visus klausimus (netgi galbūt ir su to “garsiojo kompiuterio” nuotraukomis – visuomenė turi teisę ne tik žinoti, bet ir pamatyti :) )pasirodys kitos savaitės pradžioje. Tiesa, ir šiame tinklalapyje (ką jau padarysi) BŪTINAI PRANEŠIU, kur tų atsakymų ieškoti.

Tai tiek šiam kartui.

Pagarbiai net ir tiems, kurie negaili man ir kitiems į Maskvą vykusiems kolegoms, mano galva, nepelnytos kritikos,

Marius Laurinavičius

(8 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)

Loading...