Lovio politika

Lietuvos politika visada buvo šiek tiek keistoka, tačiau pastaruoju metu ji darosi visiškai nebesuprantama.

Na, kaip, pavyzdžiui, suprasti tai, kad šalies vadovas Valdas Adamkus viešai pripažįsta, kad kol juridiniai asmenys Lietuvoje galės finansuoti politines partijas, “niekada nebūsime tikri, ar sprendimai priimami visuomenės ir valstybės ar oligarchų naudai”, tačiau vis tiek pasirašo oligarchams naudingas Atominės elektrinės pataisas.

Sunku suprasti, kodėl prezidentas, neslėpdamas, kad Lietuvos visuomenei (o reiškia ir jam) “liks įtarimų dėl galimai neskaidraus privataus investuotojo parinkimo, dėl neparengtų naujos elektrinės efektyvumo studijų bei valstybės interesų atstovavimo”, numoja į visus šiuos įtarimus ranka ir ramiai deda savo parašą.

Žinia, viduramžiais buvo toks valdovas, kuris valdydamas šalį vadovavosi principu “po manęs nors ir tvanas”. Būtų keista, jei šį principą savo antrajai kadencijai pasirinko ir Valdas Adamkus. Juk šiaip ar taip – nebe viduramžiai.

Keistai elgiasi ir kai kurios Lietuvos partijos. Antai Liberalų ir centro Sąjunga. Iš pirmo žvilgsnio – vieni aršiausių Atominės elektrinės įstatymo priešininkai, nepaliaujamai skelbiantys, jog įstatymas, kuriuo steigiamas vadinamasis “liūtas” yra neskaidrus ir palankus tik vienai verslo grupei.

Pasidabinę galvas baltomis juostomis liberalcentristai organizavo mitingą prie prezidentūros, o V.Adamkui vis dėlto pasirašius įstatymą, žada kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip sakant, lyg ir nuoseklūs kritikai.

Tačiau du šios partijos nariai – Regimantas Čiupaila ir Jonas Jučas vis dar yra Vyriausybės nariai ir sėdi premjero G.Kirkilo – pagrindinio “Leo Lt” rėmėjo ir gynėjo – dešinėje.

Suprantu, kad ministru būti geriau nei eiliniu Seimo nariu: ir alga didesnė ir tarnybinis automobilis visada po ranka. Bet gal tada ir opozicijos vaidinti nereikia – pasakytų viešai, jog jiems visiškai nusispjaut, kokie Lietuvoje priimami įstatymai ir kam jie naudingi.

O gal kaip konservatoriai laukia progos, kai galės muštis į krūtinę ir sakyti: esu kaltas, klydau, bet dabar jau pasikeičiau. Ir visai nebūtų keista, jei tai atsitiktų likus kokiam mėnesiui ar dviems iki Seimo rinkimų.

Verta prisiminti ir tai, kad Seime vykstant balsavimui dėl to, ar Lietuvos energetikos į sistemą į „liūto“ ( o iš tiesų – į „Maximos“ savininkų rankas) liberalcentristai, priešingai nei kitos opozicinės partijos, kažkodėl tai pasiliko salėje ir taip iš esmės padėjo G.Kirkilui „prastumti“ Atominės elektrinės pataisas, nors patys ir balsavo prieš. Mat pasilikdami salėje jie užtikrino reikiamą balsuojančių Semo narių skaičių tuo atveju, jei Darbo partija būtų sugalvojusi balsuoti „prieš“.

Tiesa, liberalcentristų pagalbos neprireikė, nes darbiečiai balsavo „už“. Nežinau kaip Jums, bet man tai taip pat pasirodė labai keista, ypač turint galvoje, kad V.Uspaskichas likus kelioms dienoms iki balsavimo viešame laiške paskelbė, kad jis yra prieš „Leo Lt“ projektą.

Gal esu naivus, bet niekaip negaliu patikėti, kad Darbo partija galėjo organizuotai nuspręsti neklausytų savo lyderio. Jie juk ne savižudžiai – net ir patys kvailiausi šios partijos nariai tikriausiai puikiai supranta, kad V.Uspaskichas tai ir yra Darbo partija, be jo, ji iš viso neegzistuotų.

Jei supranta, tai kodėl balsavo prieš savo vado valią? Atsakymo neturiu, tačiau galiu spėlioti: gal balsavimo išvakarėse „Maximos“ berniukai pasiuntė V.Uspaskichui žinią, kad nepriėmus Atominės elektrinės įstatymo pataisų, „Krekenavos agrofirmos“ ir kitų V.Uspaskichui priklausančių bendrovių produkcija, įskaitant žymiuosius raugintus agurkėlius, „Maksimose“ taps nepageidaujama?

Stebina ir R.Pakso „Tvarka ir teisingumas“. Jie, kaip ir liberalcentristai viešai ir aiškiai nepritarė „Leo Lt“ steigimui, kvietėsi ant kilimėlio generalinį prokurorą, kad šis imtųsi ginti Lietuvą nuo „Maksimos“ berniukų ir taip pat ketina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Tačiau Vilniaus savivaldybėje šios partijos atstovai praėjusią savaitę vieningai balsavo už tai, kad tiems, nuo kurių norima apginti Lietuvos energetikos sistemą, šalia Vingio parko būtų leista statyti didžiausią Lietuvoje „Akropolį“. Gyventojų ir ekspertų abejonės, dėl triukšmo lygio, galimų transporto problemų, rekreacinių zonų naikinimo „Tvarkos ir teisingumo“ nariai neišgirdo.

Štai ir suprask kad nori: vieną dieną „Maksimos“ savininkai patys baisiausi ir pavojingiausi, o kitą – labai geri ir laukiami. O gal už „Akropolį“ buvo atsiskaityta dar iki prasidedant „Leo Lt“ projektui?

Nors apskritai Vilniaus savivaldybė iš viso panaši į kažkokią juodą skylę, kurioje Lietuvos partijos neatpažįstamai pasikeičia. „Tvarka ir teisingumas“ ten dirba išvien su socialdemokratais ir Liberalų sąjūdžiu, nors Seime šitos partijos vaizduoja nesutaikomus priešininkus. Kaip ir socialdemokratai su konservatoriais, kurių lyderis A.Kubilius barsto galvą pelenais ir atsiprašinėja už buvusią parąmą G.Kirkilui. Tiesa, tai visiškai netrukdo kitam konservatoriui – K.Masiuliui – Vilniaus savivaldybėje vilioti socialdemokratus į koaliciją, kad tik šie neberemtų R.Pakso partijos.

Įspūdis toks, kad jokių principų, idoelogijų ar kokios nors atsakomybės prieš rinkėjus visiškai nebeliko. Atrodo, kad visų akyse ir mintyse – tik didžiulys lovys. Ir net nebesvarbu, kas iš jo srebia šalia, svarbu tarp tų srebiančiųjų patekti.

Keisčiausia, kad tai vis dar vadinama politika.

„Tauragės kurjeris“

(3 balsų, vidurkis: 3.67 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    Politika – tai dideli pinigai. Dideli pinigai – tau jau politika. Trumpai tariant – vogti iš valstybės visada bus ką, kol politikai bus priklausomi nuo pavogiamų pinigų. Deja, taip yra visame pasaulyje ir Lietuva nėra ir nebus išimtis.
    Tik pasaulyje jaučiama globalios politikos ranka, o Lietuvoje – smulkių vagių ir aferistų irštva.

  • Pingback: Naujasis Vilniaus meras - direktorius su verslo liudijimu | Artūras Račas()