Vilnius – sostinė

Pirmiausia noriu papasakoti dvi istorijas.

Štai pirma. Prieš daugiau nei dvi savaites vienas man artimas žmogus Vilniuje sukdamas iš Nemenčinės plento į O.Milašiaus gatvę, nepastebėjo važiuojamoje dalyje gulinčio betoninio šaligatvio bordiūro. Viskas baigėsi laimingai – sprogo padanga, tačiau nei automobilis, nei jį vairavęs asmuo rimčiau nenukentėjo.

Tada, keičiant padangą, ant to paties bordiūro užvažiavo dar vienas vairuotojas, tačiau jam viskas baigėsi dar sėkmingiau – tik menkais įbrėžimais. Pamenu tada pastūmiau tą bordiūrą iš važiuojamosios dalies arčiau kelkraščio – toli man iki Ž.Savicko, kuris būtų galėjęs jį švystelėti bent ant gretima esančios pievelės.

Šiandien tuo keliu vėl važiavau į mokyklą passiimti dukters. Bordiūras vis tebeguli toje pačioje vietoje, kur aš jį buvau palikęs.

O dabar – antra istorija, kuri nutiko maždaug prieš porą metų. Vienoje televizijos laidoje, dalyvaujant tuometiniam Vilniaus merui Artūrui Zuokui, kalba kažkaip pasisuko apie tai, ką turėtų daryti savivaldybė, kad vilniečiams gyvento būtų geriau.

A.Zuokas, tada, kaip visada, gyrėsi nauju Konstitucijos prospektu, naujais dangoraižiais ir kitais didingais Vilniaus projektais, tačiau nelabai turėjo ką atsakyti į priekaištus, kodėl Saulėtekio alėja, kuria aš ir visi kiti aplink gyvenantys vilniečiai kasdien važinėja namo, atrodo, kaip Sarajevo aplinkkelis po Bosnijoje vykusio karo. Tačiau pažadėjo, jog pasidomės.

Politikai Lietuvoje, kaip žinia, žadėti nebijo. Kaip ir nebijo atsakomybės už savo pažadus. Todėl nuostaba po poros ar trijų savaičių Saulėtekio alėjoje išvydus dirbančią didelę kelininkų brigadą buvo labai didelė. Ta brigada per porą dienų patiesė visiškai naują dangą nuo pat posūkio iki kalno, ant kurio gyvena LTR generalinis direktorius, viršaus. Kelias, vedantis toliau į kalną taip ir liko nesuremontuotas, tačiau, nepaisant to, buvau nuoširdžiai susižavėjęs.

Neturiu ko slėpti – niekada nebuvau A.Zuoko šalininkas ir iki šiol laikausi nuomonės, kad jo sandoriai su „Rubicon Group“ buvo neskaidrūs. Nepaisant to, susitikęs jį dar po kelių savaičių paspaudžiau ranką ir padėkojau. O mintyse pagalvojau, kad Lietuvoje mažai yra tokių politikų, kaip A.Zuokas. Tokių, kurie supranta, kad bent kartais, atsitraukus nuo didelių ir pelningų projektų, reikia parodyti, kad jie girdi ir kad jiems rūpi. Vien jau tam, kad kitoje televizijos laidoje galėtum tai viešai pasakyti.

Kodėl pasakoju šias visai neįdomias istorijas? Ogi todėl, kad trūko kantrybė matant tai, į ką virsta Vilnius, jį pradėjus valdyti „Tvarkos ir teisingumo“ bei socialdemokratų dauguma, vadovaujant merui J.Imbrasui.

Suprantu, kad koalicija trapi, K.Masiulis labai nori būti meru, o A.Zuoko ir A.Štaro ankstesni susitarimai kartais galbūt supančioja rankas. Suprantu, kad „šiukšlių karas“ ir kova su vis aktyviau Lietuvos širdį puolančiais gėjais merui J.Imbrasui atėmė labai daug laiko ir jėgų ir kad visus likusisu resusrsus dabar tenka skirti nacionlainio stadiono statybai. Tačiau, iš tiesų, man, kaip ir bet kuriam kitam eiliniam vilniečiui, tai visiškai neturėtų rūpėti.

Aš noriu, kad savivaldybė dirbtų man. Ir tikiu, kad to paties nori ir visi mano kaimynai, o taip pat ir kiti vilniečiai, gyvenantys Žirmūnuose, Šeškinėje, Jeruzalėje, Baltupiuose ar Fabijoniškėse.

Noriu saugiau nuvežti vaikus į mokyklą bei saugiai sugrįžti namo juos iš ten pasiėmęs. Noriu saugiau nuvažiuoti į parduotuvę ar benzino kolonėlę, saugiai važiuoti į darbą ir atgal. Nenoriu kaskart važiuodamas bijoti pamesti ratą ar kurią nors svarbesnę automobilio detalę metro skersmens duobėje, nenoriu galvoti, ar neužges mano automobilis važiuojant per maždaug 5 metrų dydžio vandens telkinį, kuris, parsidėjus atodrėkiui ar gausiau palijus nuolatos susidaro kelyje, kuriuo važiuoju į darbą.

Ne kartą bandžiau apie tai pasakyti Vilniaus savivaldybės daugumai priklausnatiems politikams. Bandžiau paaiškinti, kad miestiečiams nerūpi, kas su kuo eina į koaliciją, kas ją bando sugriauti, kas savivaldybėje yra geriečiai, o kas blogiečiai. Miestiečiams, tarp jų ir man, reikia ne koalicijų ir skambių pareiškimų, o realių darbų, kurie gerina gyvenimo kokybę ir leidžia jaustis saugiam.

Įspūdis toks, kad priešingai nei A.Zuokas, dabartiniai Vilniaus valdančiosios koalicijos politikai, taip ir neišgirdo, ką jiems bandžiau pasakyti. Arba tiesiog iki šiol nesugeba suprasti, kas yra miesto valdžia ir ką ji turi daryti.

Pamenu, A.Zuoko laikais Vilniaus savivaldybės interneto puslapyje buvo nuoroda „Miesto problemos“, kur buvo galima pranešti apie nepravažiuojamą kelią, neveikiantį apšvietimą ar kitas problemas. Įdomiausia, kad ji net veikdavo: ką nors parašius, nors ir negreitai, tačiau gaudavai atsakymą. Vėlgi – naudos iš tos sistemos buvo gaklbūt ne kažin kiek, bet įspūdis teigiamas.

Atėjus į valdžią dabartinei koalicijai, nuoroda į „Miesto problemas“ liko, tačiau kokius pusę pastarųjų metų paspaudęs ant šios nuorodos gali atrasti tik žmogeliuką su kąstuvu ir prierašu: „Vyksta atnaujinimo darbai“.

Labai gera dabartinės Vilniaus valdžios politikos iliustracija: valdžios, kuri pati sau kasasi duobę ir daro tai pačiu archaiškiausiu būdu.

Liūdnas pasirinkimas: arba valdžia su korupcijos prieskoniu arba neišmanėliai su kastuvais, kuriems, atrodo, rūpi tik jų kėdės.

alfa.lt

(1 balsų, vidurkis: 1.00 iš 5)
Loading...