„Lietuviška tapatybė“ pagal O.Koršunovą: „Išvarymas“
Ko reikia, kad spektaklis patiktų išlavintai Lietuvos teatro publikai?
Spektaklis turi būti ilgas. Tada visi jame atsėdėję nedrįs viešai prisipažinti, kad veltui praleido kokias keturias valandas.
Reikia žinomo vardo. Gali būti muzikantas, šoumenas ar šiaip kas nors madingo. Arba pažįstamo iš TV.
Būtinos klišės – garsai ir vaizdai, kuriuos supranta 80 proc. publikos. Kad nebūtų ką interpretuoti ir kad būtų aišku kaip du pirštus… Tinka užsienio atlikėjų šlageriai, Lietuvos politikų pavardės, ar šiaip koks iki šleikštumo nuvalkiotas, bet visiems žinomas folkloras.
Dar neblogai yra kuo nors šokiruoti – tinka nuogas kūnas, akrobatiniai triukai, nenorminė leksika, patartina pabėgioti tarp žiūrovų kuo nors jiems mojuojant panosėje. Blogiausiu atveju – viduriniu pirštu, kaip Lietuvos scenos grandas J.Smoriginas.
Reikalingas elementas – kitatautis. Geriausiai – durnas rusas, bet tinka ir kiti. Bet irgi turi būti lengvai atpažįstamas: išsidažęs veidą juodai, prisimerkęs arba su tiurbanu.
Kaip ir viskas.
O jei dar režisierius O.Koršunovas – sėkmė ir audringi publikos plojimai garantuoti.
„Išvarymas“ didžiąja dalimi buvo būtent toks. Na, bent jau pirmoji – ir ilgiausia – dalis.
Nes po …nioliktos serijos bl*t, na*ui, ku*va, pide*as, ni*uja, do*uja ir panašiai jau buvo kilęs noras išeiti. To noro nenumalšino, net F.Mercurio ir Stingo melodijos, tikriausiai turėjusios atspindėti Lietuvos teatro minties integraciją į globalios kultūros tendencijas. (Kitose dalyse tą pačią misiją nešė „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“ ir „Rolling Stones“ pradedančiųjų gitaristų grojamos melodijos). Ai, dar buvo ir sentimentali ir tikriausiai originaliai turėjusi skambėti dainelė apie meilę. Skambėjo nelabai originaliai. Bet choru. Kulminacija.
Dar tiesa, buvo lietuviškos tapatybės elementų: dešra, užpakalis, degtinė, „Ant kalno mūrai“ (ne, „Banokit broliai žirgus“), Kauno gezas iš Vilijampolės, vatinukai ir ausinės kepurės ir beisbolo lazdos. (Tai – kertinė spektaklio ašis, nes anonsuose buvo akcentuojama, kad tapatybė yra svarbiausia „Išvarymo“ tema).
Didžiajai daliai salės buvo labai juokinga. Gudrus režisieriaus triukas – visi galvojo, kad juokiasi iš kitų.
Stoiškai iškentėjau, nes juk specialiai atėjau į O.Koršunovo spektaklį po kelerių metų. Galvojau – gal šį kartą pavyks suprasti, kuo jis toks genialus.
Pasinaudojęs pertrauka, įsipyliau dvigubą. Nepagalvokit, nesu visiškas girtuoklis, bet po pirmoje dalyje patirto įspūdžio reikėjo kažkaip nusiteikti būsimiems dviems lietuviškos tapatybės paieškos etapams. Nors šiaip jau esu net ne iš Vilijampolės, o iš Panevėžio, net man blaivia galva tarp visų na*ui, bl*t, pi*dų, pi*erų ir ir pi*imoi, reikėjo kažko lengvesnio. Brendis tiko.
Iš tiesų, tai nebuvo taip *ujova, kaip buvo galima tikėtis. Genitalinių būdvardžių ir veiksmažodžių srautas buvo kiek seklesnis, o trumpose publikos juokinimo ir akrobatų pasirodymų pertraukėlese atsirado šiek tiek prasmės. Sakyčiau, net šiokia tokia siužeto linija ėmė ryškėti. Po tų atvirukinių fotografijų pirmoje dalyje.
Beno ir Edžio dialogas apie ančių medžioklę ir pilnavertį gyvenimą tikriausiai buvo geriausia, kas buvo šiame spektaklyje. Įskaitant ir Edžio išvaizdos pasikeitimą bei laikyseną. Tiesa, ančių medžioklė tai ne F.Mercury ar „Satisfaction“ – reikėjo paaiškinimo. Publikai juk viskas turi būti visiškai aišku – dar kaip nors ne taip suinterpretuos…
(„Obuoliai ant sofos“ irgi buvo geras epizodas. Gal tik kiek per trumpas)
Tiesa, pamiršo paaiškinti, kas buvo Timūras. Nes publikos juk buvo visokios – mano kartos ir vyresni galėjo pagalvoti, kad tai tas pionierius, kuris būrį turėjo. Ir mintis – į šoną. Ne pagal režisieriaus sumanymą.
Bet tai tikriausiai vienintelis nukrypimas. Daugiau viskas za*abys: jei muša – daug kraujo, jei šuo – tai su ausimis, jei rusas – tai prieglušis ir storas, o jei lietuvaitė – tai prostitutė arba ištekėjusi už „babajaus“. Visai kaip realiame gyvenime. Tik A.Kubiliaus ir „naktinės“ mokesčių reformos trūko.
„Hapyendless“ tą O.Koršunovo realaus gyvenimo vaizdavimą tikrai pagyvino. Žinoma, būtų gražiau, jei bent premjeroje būtų pavykę porą kartų nenugroti į šalį, bet juk žaigždės. Be to, realiame gyvenime juk visko pasitaiko. Kita vertus, net nebandau įsivaizduoti, kaip viskas būtų atrodę be gyvos muzikos. Aiškiai ir keturgubos būtų per mažai.
Šiaip tai nueikit. O.Koršunovas teigia, kad tai durys į naują teminį lauką šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Gali būti. Juk kai kam ir „Facebook“ yra šiuolaikinė draugystė.
Bet mano patarimas būtų – pradėkit nuo antros dalies. Sutaupysite laiko ir nieko neprarasit. Nebent labai norit pasijausti šūdinai ir purvinai. Arba esate didelis V.Šustausko, J.Smorigino ir A.Užkalnio fanas. Būtinai visų trijų vienu metu.
Nes būtent tokia yra O.Koršunovo surasta „lietuviška tapatybė“. Londone ir tikriausiai visur kitur. Tik, žinoma, jis pats nėra tos tapatybės dalis.
(32 balsų, vidurkis: 3,44 iš 5)
Loading...
