Reemigracijos nebus. Ir nereikia
Savaitraštis 15min 2013 02 08
*******************
Tomis dienomis kai aš skridau, jos dirbo kituose reisuose…
Kai šį pirmadienį Londono Stanstedo oro uoste laukiau eilėje prie dokumentų patikros, šalia stovėjo jauna lietuvių šeima. Jai – maždaug 23-eji, jam – kokie 25-eri. Vienai mergaitei dar nėra metukų, antrai – apie trejus ketverius.
Mums, kartu su visa eile, pamažu judant į priekį, ji pasisuko į jį ir paklausė: ar jau paskambinai tėčiui?
Šis trumpas epizodas iš pradžių buvo tik vienas didelės mozaikos gabalėlis. Išsamesnis visos mozaikos paveikslas susidėliojo vėliau: iš kūdikių “Ryanair” reise, skrendančiame į Londoną, skaičiaus ir jų sutartinio klyksmo leidžiantis lėktuvui (nes jie dar per maži, kad suprastų, kodėl jiems skauda ausis ir todėl jokių paiškinimų neklauso), keliasdešimties sportinėmis kelnėmis “pasipuošusių” ir atvykstančius iš Vilniaus pasitinkančių vaikinų (teigiama, kad tai išskirtinai lietuvių ir latvių bruožas), dokumentus tame pačiame Stanstedo oro uoste tikrinančio britų pareigūno, kuris tau sako “Labas vakaras” ir “Ačiū”.
Tos mozaikos pavadinimas visiems jau seniai žinomas, seniai aptarinėjamas ir gal net kiek jau pabodęs – emigracija. Visi apie ją viską išmano, visos vyriausybės su ja kovoja, kai kada net bandoma įvairių programų pakurti (Latvijoje šiuo metu viena tokia kaip tik svarstoma), tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Ir, panašu, nesikeis.
Tą ypač gerai supranti stovėdamas šalia tos jaunos šeimos su dviem mažom mergaitėm. Jie tarpusavyje vis dar kalbasi lietuviškai, tačiau Lietuvoje jų jau nebėra ir tikriausiai niekada nebebus. Išskyrus galbūt artimųjų laidotuves, vestuves ar trumpas atsotogas.
Galiu, žinoma, klysti, bet žiūrint į tuos jaunus žmones, girdint jų pokalbių nuotrupas, stebint, kaip jie rikiuojasi eilėje prie vartų, ir ką vėliau dauguma jų veikia lėktuve, manęs neapleido mintis, kad didžioji dalis jų nėra tie žmonės, dėl kurių mums labai reikėtų pergyventi ir dėti pastangas juos susigrąžinti atgal.
Jie pragmatikai, aiškiai žinantys, ką daro. Tie klykiantys kūdikiai bei jų vežimėliai “Ryanair” lėktuvuose skrenda ne šiaip sau – jie yra geresnio ir paprastesnio gyvenimo garantas. Jie, be didesnių pastangų, užtikrina pigesnį būstą, jie suteikia teisę į pajamas neturint darbo (ar tiesiog nenorint dirbti), jie net leidžia iš dalies pasirūpinti savo artimaisiais.
Kalbant paprasčiau, tie kūdikiai nuima naštą nuo mūsų visų ir perkelia ją Didžiajai Britanijai, kuri vis dar gali leisti šią naštą prisiimti. Kita vertus, tie kūdikiai kartu yra kaina, kurią mes sumokame Didžiajai Britanijai už tą jos prisiimtą naštą.
Ar tie mainai lygiaverčiai? Tikriausiai priklauso nuo to, iš kokių pozicijų žiūrėsi. Jei tikslas yra galvų skaičius, tada galbūt Didžioji Britanija laimi. Bet jei rūpi kokybė ir geresnis gyvenimas tiems, kas stengiasi, tada – ačiū britams už jų geranoriškumą. Taip, kartu su kiekybe galbūt prarandame galimybę mokėti šiek tiek didesnes pensijas dabartiniams pensininkams, bet kalbant apie kokybę – galbūt atsiranda daugiau erdvės ir galimybių tiems, kas iš gyvenimo nori daugiau nei pašalpų.
Todėl visiems tiems, kurie kalba apie galimybę kažką iš kažkur susigrąžinti, noriu pasakyti paprastą dalyką: pamirškit. Reemigracijos nebus. Ir iš tiesų jos ir nereikia, nes Lietuva tikriausiai niekada nebus tokia turtinga ir geranoriška kaip Didžioji Britanija.
Bet vis dar esame pakankamai turtingi, kad pradėtume rūpintis tais, kurie vis dar gimsta Lietuvoje ir neklykia “Ryanair” lėktuvuose.
(7 balsų, vidurkis: 3,29 iš 5)
Loading...
