LieTUvis 2009 – Lietuvos moksleivių auksinės mintys

Prieš porą ar trejetą mėnesių sutikau sudalyvauti Visuomeninio jaunimo klubo organizuoto rašinių konkurso LieTUvis 2009 vertinimo komisijoje. Man patiko, kad atsiranda jaunų žmonių su iniciatyva, kurie daro ką nors niekieno nestumdomi, aukoja tam savo laiką ir visa tai daro iš idėjos.

Tiesa, kadangi tai buvo pirmas blynas, jis šiek tiek svilo – konkurso sąlygos keitėsi jam prasidėjus, terminai šiek tiek nusikėlė, pradinis entuziazmas, panašu, taip pat kiek priblėso. Nepaisant to, iniciatyva puiki.

Kai gavau rašinius ir pradėjau juos skaityti, šiek tiek gailėjausi… nes perskaityti daugiau nei 60 rašinių ir juos objektyviai įvertinti, pasirodo, nėra jau toks lengvas ir paprastas darbas.

Tačiau savo užduotį įvykdžiau. Ir bent jau sau laimėtoją išsirinkau. Jis turėtų būti paskelbtas artimiausiu metu. Jei kitų komisijos narių nuomonė nesutaps su mano, konkurso organizatoriams leidus, savo favoritą paskelbsiu šiame tinklaraštyje – neabejoju, kad būsiu ne vienintelis, kuriam tas darbas patiko.

Jei mano ir kitų komisijos narių nuomonė nesutaps – paskelbsiu bendru sutarimu išrinktus laimėtojus, o po to – savo laimėtoją.

O kol kas organizatoriai man leido paskelbti perskaitytuose rašiniuose rastas „auksines mintis“. Mano supratimu, jos parodo daugelį dalykų – studijų kokybę, pasaulėžiūrą, vertybines orientacijas, bendrą pasaulio supratimą…

Kartais būdavo labai juokinga, kartais norėdavosi verkti…

O šiaip tai skaitant rašinius, susidarė įspūdis, kad Lietuvos mokykla išliko scholastinė ir neskatinanti kūrybiškumo. Daugelyje rašinių – ar jie būtų rašyti vilniečių, ar šilutiškių ar telšiškių – galima būdavo rasti tuos pačius štampus, tokį patį iš vadovėlių perimtą požiūrį.

Ir tik gal dešimtyje rašinių skaitydamas rasdavai asmenybę…

Taigi – pirmoji „auksinių minčių“ dalis (kalba ir mintys netaisytos):

*****************************************************************************************************

Apie Kristijoną Donelaitį ir buržuaziją:

Su didelia pagarba tariu ačiū Martynui Mažvydui, kuris išleido pirmąją lietuviškąją knygą „Katekizmą“, tokiu būdu padarydamas pradžią raštijai ir spaudai lietuvių kalba. Taip pat ir Kristijonui Donelaičiui, kuris gyveno buržuazijos valdomoje Lietuvoje. Tačiau sulenkėjusiai bajorijai pasipriešino: parašė poemą „Metai“, kurioje piešdamas lietuvių baudžiauninkų buitį, poetas žadino priešinimasį priespaudai, nutautėjimui, skatino liaudį kovoti dėl savo ir tėvynės išsivadavimo.

Apie tai, kuo panašūs lietuviai ir žydai:

Turbūt lietuviai išties kažkuom panašūs į žydus – elgiamės juokingai ir kvailai.

Apie tai, kaip „Žalgiris“ tautinį pasididžiavimą skatino

Milžinišką tautinio pasididžiavimo jausmų proveržį sukėlė Kauno ,,Žalgirio“ krepšinio klubo kovos su SSRS rinktine.

Apie Lietuvos istorijos etapus

Lietuva 1009 metais įteisino savo vardą, 1387 metais priima jau pirmą krikščionybę.

Apie Dieva valios vykdymą

Motiejus Valančius vykdė Dievo valią gelbėdamas lietuvių raštiją bei padėdamas žmonėms išbristi iš alkoholizmo liūno.

Apie tai, kaip sunku būti didvyriu

Bet įsivaizduokite kokia baimė turėjo kaustyti didvyrius, kurie kardu turėjo persmeigti visai nekaltą žmogų. Žmogų tapusį priešu dėl tautos. Dalyvavimas mūšyje yra be galo sunkus dalykas. Žinoma, mes galime tik spėlioti ką reiškia jojant ant žirgo stengtis išlaikyti dešimtis kilogramų sveriančius šarvus.

(8 balsų, vidurkis: 4,25 iš 5)
Loading...
  • jurkis

    Gerbiamas autoriau, jei jau „dešimtyje rašinių skaitydamas rasdavai asmenybę“ tai gal ir pacituotumėte juos? O tai jau kaip mūsų spauda – vien blogis, minusas, dundukai, nusipezėjimai ir t.t. Bulvariškumu dvokia.

  • Žinokit, Artūrai, rašinių vertinimas apskritai toks daugiau subjektyvus užsiėmimas:) Bent jau aš įsivaizduoju, kad norint išrinkti laimėtoją reikia pasikliauti nuojauta, kuri pasakys kiek žmogus buvo nuoširdus, leis pajust iš vidaus sklindančią jėgą, jei tik tokia buvo panaudota.

    „Turbūt lietuviai išties kažkuom panašūs į žydus – elgiamės juokingai ir kvailai.“ – pasiginčyčiau su šita mintimi, nes daugiau ar mažiau kvailystės būdingos visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų rasės, tautos ar įsitikinimų x))

  • Aras

    Jo, mintys gan juokingos. O „buržuaziją“ rašiniuose negailestingai pliekdavom prieš dvidešimt metų, matyt, vaikis savo mamos senus sąsiuvinius yra susiradęs.. :) Dar – pirmoj citatoj „Su didelia …“ yra rašinio autoriaus ar tinklaraščio savininko klaida? ;)
    Beje, nesupratau ironijos dėl „žalgirinės“ citatos. Skaičiau ir nuo pradžios, ir nuo galo, nėra prie ko prikibti. „Žalgirio“ pergalės tuo laiku tikrai buvo ne vien tik krepšinis. Nelabai aš tuo krepšiniu domiuosi, bet „Žalgiris“ buvo kažkas tai. Ne tik krepšinis, bet ir visus suvienijęs jausmas: „Mes – lietuviai, ir mes – nugalėjom!“

    • Regis

      skaitom nuo galo: „kovos su SSRS rinktine“

      • Aras

        Stabtelėjau ties SSRS rinktine, bet CASK – komanda, su kuria žaidė „Žalgiris“ – buvo daugumos broliškų respublikų žaidėjų rinkinukas. Šių dienų vaikio akimis žiūrint, Lietuva („Žalgiris“) kovojo „prieš anuos“. Nematau čia didelės loginės klaidos.
        Manau, Artūras ironiškai pažiūrėjo į krepšinio komandos galimybes sukelti „milžinišką tautinio pasididžiavimo jausmų proveržį“. Na, o aš manau, jog tokia galimybė yra ir ji buvo „Žalgirio“ realizuota…

        • Regis

          Bijau, kad šių dienų vaikis nelabai supranta kas ta SSRS ar CASK buvo. Gal šiek tiek girdėjęs ar skaitęs. Klubo kovos su šalies rinktine tiesiog žiopla klaida.. Ir tiek.

          • Linas

            Esmė ko gero tame, kad SSRS rinktinė su lietuviais krepšininkais ir be jų yra visiškai skirtingos rinktinės. Kiek žinau kai kurie žalgiriečiai žaidė SSRS rinktinėje, tai čia tikriausiai ir parsilengiama su logika :)

  • Jonas

    Na, kaip čia pasakius… Labai abejoju, ar tikrai buvo verta moksleivių rašinėlių ištraukas padėti ant pašaipų stalo? Viena vertus, iš šešiasdešimties tik šeši stipresni nusikalbėjimai? Kita vertus, ar tokie jie tragiški?
    TIKRAI NE ir štai kodėl:

    1. Jau vienas intelektualiųjų blogo dalyvių nesurado kur šuo pakastas citatoje apie Žalgirį,
    2. Toks jau mūsų bendras kultūrinis kontekstas, pakanka pažiūrėti „Klausimėlį“, paskaityti komentarus „DELFI“, pasimėgauti neretomis batalijomis šiame tinklaraštyje, kai net šeimininkas priverstas užblokuoti.

    Tai apie ką, gerbiamieji ponai, žadame kalbėti?

    • O aš tai gailiuosi, kad nesu moksleivė… :( Būčiau garantuotai sudalyvavusi, garantuotai nusišnekėjusi (yra taip realybėj buvę – žinau, kad konkursas, prizai ir galva pradeda nebeveikt, nors tikrai turėčiau ką pasakyt kaip Lietuvos patriotė) ir garantuotai Artūras būtų citatą iš mano rašinio įdėjęs. Pasvajokim, kad jo tinklaraštį atrasčiau ar kas nors parodytų ir tada pradėčiau gint savo poziciją. Va, čia tai, sakyčiau, pasimatytų tikrasis pilietiškumas! =)))

      Jonai, tu kaip suaugėlis, dalyvautum tokio pobūdžio konkurse? Aš tai dalyvaučiau. Gal sukam reikaliuką?;)

      • Jonas

        Lia, sukalam. Tačiau patriotinių temų man nebereikia, aš jau seniai pariotas. Moksleiviai tuos reikalus dar aiškinasi – jiems reikia.

        • O tai kokių temų reikia?:) Konkretesnio pobūdžio? Pradžiai tu galėtum jų spektrą pasiūlyt, aš pritarčiau arba ne (ne-ne-ne) ir tada organizuojam. Tiesa, nežinau, gal palikt vieną fantazijos pateptiesiems? =)) Na, kad nebūtų ryškiai XX a.pr. ar pan.

      • Mykoliukas Beraštis

        Santuokos sakramentą siūlau (tik siūlau) aptarinėti privačioje erdvėje.

        • Mykoliuk, kokį dar santuokos sakramentą?! Man atrodo, kad tu sapnuoji atmerktomis akimis. Siūlau (tik siūlau) viešojoje erdvėje taip daugiau nesielgti:)

    • Jonai, pirmiausia, bus dar antra dalis…:) O antra – visai nesišaipau, tik atkreipiu dėmesį į mokyklinio lavinimo spragas ir mąstumo klišes. Be jokių piktų kėslų, juk ir tų citatų autorių nenurodau.

      • Jonas

        Artūrai, nesu įsitikinęs, ar tai tinkamiausias pavyzdys tokioms globalioms problemoms demonstruoti. Juk moksleiviai, kiek supratau, savanoriškai rašė? Tuomet juos tik girti, nes savanoris dalyvavimas patriotinėje temoje yra pakankamai subtilus dalykas tokiame amžiuje. Na, o į tokius žinių ar išsilavinimo „trūkumus“ žiūrėčiau atlaidžiau ypač tokioje situacijoje. Juk suradote toookį! rašinėlį, už kurį, atrodo žadate galvą guldyti? Juk suradote net 10 gerų iš 60-ies! Mano supratimu, tai net labai geras procentas, nepamirškite, kad tai moksleiviai savanoriai, o redakcijos žurnalistai profesionalai :)

  • Regis

    Neturiu nieko bendro su mokykla jau gerus 15 metų, todėl matyt sunku ar ne visai teisinga kalbėt apie tai ko jau senai nebematei… Tačiau spėju, kad didžiausia problema (viena iš didesnių) kaip ir anksčiau tai priverstinė moksleivių standartizacija. Įsivaizduojamas kažkoks tipinis gero moksleivio standartas ir pagal tą standartą bandoma visus „paruošt“ „užaugint“.. Nors kas be ko, daug mokyklų, daug mokytojų ir nemanau, kad visur taip siaurai mąstoma.. Svarbiausia juk išskirtinumai, individualumas.. O pati konkurso idėja tikrai gera, sveikintina. Galima tik palinkėt sėkmės visiems kas prie jo vystymo prisidėjo, prisideda ar prisidės..

    • Auksinis kardas

      Palaikau – pedagogikoje per didelis laipsnis „gamybos“. Dėkingesnis būtų europietiškas kūrybiškumo, pasitikėjimo savimi, nuoseklumo bei vertybinio-moralinio branduolio ugdymas.

  • Mykoliukas Beraštis

    Ir ant mėšlo krūvos gulėjo liūdnas Brisiaus galas.

  • nerijus

    Jūsų, Artūrai, objektyvumu neabejoju.

  • J. naivus

    Su didelia pagarba = Apie Dieva valios vykdymą

    • nerijus

      J.naivusis- jei galima lietuviškai, nes neįsikirtau, ką norėjote pasakyti.

      • Auksinis kardas

        Mane irgi traukia ant „naivusis“ – ir tai, ko gero, teisingesnė forma asmens būdui nusakyti.

        Replika turėjo omenyje, kad ir autorius klysta (nebent tyčiom žemaičiuoja) – žodis „Dieva“ išsišoka netaisyklingumu.

        Kad jau čia apie nepriteklius – man rodos, kad klaidos jaunose dienose (ir ne tik) – ne taip jau daug pasako, nes turime tik asmens užuomazgas, kurioms visko gali nutikti. Vargu ar galime išskaityti pranašumus jau tuomet. Kitas reikalas – išskirtinumai, jie linkę išsilaikyti.

      • J. naivusis

        Tebūnie tai nevykęs pajuokavimas apie gramatiką, kurį Auksinis kardas suprato :)

  • Ričardas

    „Kai gavau rašinius ir pradėjau juos skaityti, šiek tiek gailėjausi… nes perskaityti daugiau nei 60 rašinių ir juos objektyviai įvertinti, pasirodo, nėra jau toks lengvas ir paprastas darbas.“

    Arturai, kaip jums mokytojo duona? :)

    • Ričardai, mokytojo duonos esu bandęs besimokydamas. Ji labai sunki. Ir tikrai verta didesnio atlygio nei R.Dagio vairuotojo.

  • Zita

    Man patiko mintys: „Apie tai, kaip sunku būti didvyriu“.
    Ir čia aš visai be įronijos. Man tai parūpo giliau pasikapstyti ir perskaityti visą rašinį.
    O šiaip tai norėjau pasakyti, kad kai neseniai teko vertinti moksleivių kūrinius, tai tų, kurie buvo iš mano pačios lankytos mokyklos, galėjau net pažinti kurie mokytojai prikišo nagus. Labai jau atvirai jautėsi tų mokytojų stilius.
    Sutinku su Artūro nuomone – mokylos neskatina kūrybiškumo ir gal net dar blogiau, ji užgniaužia. Mokytojams vis dar reikalingi tik vadovėliniai atsakymai.
    O iniciatyva tikrai sveikintina.

  • lai lai lai

    …kai paliečiamos tokios temos, visada prisimenu save gal kokioje aštuntoje klasėje. Reikėdavo išanalizuoti poezijos kūrinukus: apie meilę, karą, tėvynę ir kt. Niekaip nesuprasdavau, kodėl aš matau visai kitokius dalykus, kai skaitau konkretų eilėraštį, nei mokytoja…
    Dabar jau galėčiau atsakyti į visus tada užduotus klausimus…ir tikrai, skaitant tą patį kūrinį, matau gerokai kitokius vaizdus ir jaučiu tikrai ne tuos pačius jausmus, kaip paauglystėje…
    Atsakymas paprastas- mokslus išeiname panašius, tačiau gyvenimo patirtys skirtingos. Vaikystė, paauglystė, pilnametystė, branda… Paklauskite savęs, ką norėjote perskaityti vaikų rašiniuose – savo mintis ar jų? Gavote puikų atsakymą. Vaikai yra mūsų veidrodis. Sustokit akimirkai, ir įsiklausykit, apie ką šneka, kokias temas gvildena tėvai, mokytojai ir šiaip suaugę, kai jaučiasi laisvi, manydami, kad jų niekas negirdi ir nestebi… O JUK STEBI… IR GIRDI….
    Nemanau, kad tik kalbos iš tribūnos gali pasėti patriotizmo sampratą gležname daige.
    Pradžios klaidų ar gerų darbų pirmiausia ieškokime savyje.
    Todėl šimtu procentų sutinku su p. Arturo teiginiu: „O šiaip tai skaitant rašinius, susidarė įspūdis, kad Lietuvos mokykla išliko scholastinė ir neskatinanti kūrybiškumo. Daugelyje rašinių – ar jie būtų rašyti vilniečių, ar šilutiškių ar telšiškių – galima būdavo rasti tuos pačius štampus, tokį patį iš vadovėlių perimtą požiūrį“.

  • Matotaupa

    Labai sveikintina iniciatyva rengtį tokį konkursą. Ir didelė pagarba ne tik jame dalyvavusiems moksleiviams, bet ir vertintojų komisijai.
    Įdomu ir vertinga paskaityti jaunųjų Lietuvos piliečių mintis ir pamatyti jų mastymo stilių.
    Ir nei vienos minties, iš čia pateiktų nereikia nei smerkti, nei šaipytis. Juk kiekvienas moksleivis tai parašė pats, kieno nors už rankos nelaikomas. Kuo dažniau jie dalyvau tokiuose konkursuose, rašys laisvu rašinius, tuo labiau vystysis ir keisis jų mąstymas.

  • A.G.

    Jo ir man citata, kaip sunku būti didvyriu patiko, ir ne ką prasčiau jos blogo šeimininko įvardijimas – kaip sunku būti didvyriu.
    Vienas mano kolega taip yra vieno garsaus Lietuvos žmogaus fondo pastoviai rengiamų rašinių konkursų komisijos narys… tai kaip suprantu taip pat būna problema rasti laiko atsidėti tam darbui. Juk reikia labai rimtai padirbėti.
    Tad kaip tokia proga neprisiminsi mokyklos.
    Mokykloje visada imdavau laisvas temas.
    Kaip taisyklė pirmą pamoką neparašydavau nei žodžio. Po to prasidėdavo panika, kad nebeliks laiko rašymui. Na o po to plunksna liedavosi pati. Mūsų mokytoja vieną rašinį atrinkdavo ir garsiai perskaitydavo. Dažnai būdavo ir mano. Nes matyt ir mokytojai labiau patikdavo laisvos temos, o jas klasėje rečiau kuris rašydavo.
    Bet ne apie tai.
    Manau dažniau reikia skaityti vaikų mintis, jau vien dėl to kad susirūpintumėme savomis – visuomet manau po to yra gėda dėl savų skurdumo.
    Manau, kad dabar yra ypatingos sąlygos lavintis vaikams. Dalis tuom pasinaudoja, – manau vyksta milžiniška diferencijasi taip vaikų, ko mano laikais nebuvo. Ir visomis prasmėmis, kas kai kuriomis prasmėmis, žinoma, manau nėra gerai… ta diferenciacija. Bet moklsiukų reikia – tie keli jų procentai matyt ir bus viltis ateities žmonijai.
    Na o ką žmonija darys su kito poliumi – o gal jo Lietuvoje visgi nebus, duok Dieve.

  • Andrius

    Labai sveikintina iniciatyva.
    Ir tikiuosi, kad bus galima paskaityti geriausius rašinius.

  • sauliukas

    O sakinys „Apie Dieva valios vykdymą“ eilinis dunduku mokinių neįtikėtino meno šedevras (atleiskit iš savo ironijos už pilvo susiemęs juokiuos hahaha) ar visgi, atsiprašau, blogo autoriaus visiškai nereikšminga klaidelė, neparodanti anei pasaulėžiūros, anei studijų vertybių?
    O šeip tai nėr čia ko kabinėtis.. Aišku klausimas kokį procentą visų tekstų sudaro pateikti „auksai“, įtariu nedidelį. Trumpai tariant tokios klaidos įdomios piliečiams, „su penkiais auštaisiais“, žinantiem istorinį, kultūrinį ir visokį kitokį kontekstą (neverta minėt, kad patys diskutuojam kurioj čia visgi citatos vietoj klaida ar netikslumai). O štai devintokas tokių žinių neturi ir savo „klaidos“ nemato. Suaugs taigi dar :)

  • Šmočiukas

    Esu tikrai silpnas autorinių teisių ir panašių dalykėlių žinovas, bet visgi įdomu: kokią teisę Artūras turėjo paskelbti šiuos tekstus? O jei jam „leido“ organizatoriai, tuomet kokias teises jie patys manosi turį?
    Prisiminkime, kam dar pavyksta, save mokyklose – paauglius, arba ką tik suaugusius (o realiai vis dar paauglius) – juk buvome tokie jautrūs, pažeidžiami… Tik vėliau gyvenimas užaugina storesnę odą. Ar būtume norėję, kad mūsų rašytus tekstus cituotų pašaipiame kontekste (nesvarbu, kad jie to verti ir kad skelbiami be autoriaus)?
    Ką manote, kolegos?

    • Šmočiuk, jei nepastebėjote, tai aiškiai parašiau, kad gavau leidimą iš konkurso organizatorių. Šie, manau, turi teisę skelbti visus rašinius. Taigi, jei galima skelbti rašinius, galima skelbti ir jų ištraukas.

  • lai lai lai

    …seniai seniai buvo leidžiamas žurnalas „Moksleivis“, kuris turėjo smagią rubriką būtent tokioms mintims užrašyti. Rubrika vadinosi „Rašom, rašom – negalvojam“.
    Visiems pasitaiko parašyti, leptelėti skambių nesąmonių. Todėl parašius, patartina dar kartą perskaityti ir pažiūrėti, kas iš tos rašliavos išėjo…
    Abejoju, ar visi rašę rašinius, tai darė savo noru. Greičiausiai tai buvo išstumti į priekį mokyklų atstovai, kurie bandė per prievartą kažką išgimdyti duotąja tema…

    • Matotaupa

      Kodėl jūs taip iš karto smerkiate juos?

      • lai lai lai

        jokiu būdu, gerb. Mototaupa! Klaidingas įspūdis:) Tikrai nesmerkiu. Tik pasvarsčiau apie tai, kad gal būt mažiau „auksinių“ ninčių būtų aptikta, jei rašinius būtų rašę savanoriai, turintys originalaus ir savito supratimo šia tema.
        Deja, p. Artūro pateiktos citatos rodo esant priešingai.
        Dar kartą perskaičiau prieš tai rašytą tekstą – nerandu smerkimo požymių…Gal rašėte ne man?

    • lai lai lai, manau, kad visi tikrai rašė savo noru. Juk mokyklose prievartos nėra…:)

      • lai lai lai

        nesiginčysiu, gal ir Jūsų tiesa. Tačiau prisimenu ir tokius momentus, kai mokytojai tiesiog drausdavo kai kuriems mokiniams dalyvauti konkursuose, o kitiems buvo liepiama atstovauti mokyklą. Laikai, žinoma, keičiasi.

  • šiaip, dėl žalgirio, cask ir ssrs rinktinės – tai beveik ir tiesa :)