Donara Barojan – LieTUvis 2009 nugalėtoja
…Taip tyliai ir netikėtai baigėsi rašinių konkursas LieTUvis 2009.
Konkurso organizatoriai jau prieš savaitę paskelbė laimėtojus, o aš apie tai sužinojau tik šiandien…
Bet svarbiausia, kad konkursas įvyko.
O aš noriu pasidžiaugti, kad mano asmeninė nuomonė sutapo su kitų vertinimo komisijos narių nuomone: pirmąją vietą laimėjo darbas, kuriam aš skyriau daugiausiai – 25 (iš 30 galimų) balų.
Taip pat džiaugiuosi, kad iš penkių pirmųjų vietų laimėtojų net keturi buvo ir mano penketuke.
Rašinį, kuris manajame penketuke buvo, tačiau kitiems komisijos nariams patiko mažiau nei man, paskelbisu artimiausiu metu.
O dabar siūlau susipažinti su konkurso laimėtojos – Šiaulių Didždvario gimnazijos moksleivės Donaros Barojan tekstu.
********************************************************************
Tūkstantmečio lietuvis
Jei žmonės, kaip ąžuolai, gyventų tūkstantį metų, kaip atrodytų lietuvis, gimęs 1009- aisiais? Na, žinoma jis būtų senas. Veikiausiai „Žalgirio“ fanas, nes Lietuvos ryto mūšio nebuvo. Kas dar? Gali būti, kad jis avėtų vyžas, bet jo kojinės būtų firminės – „Audimo“. Skiriamasis jo bruožas –rudos spalvos kelnės ir rožinė palaidinė, ant kurios puikuotųsi užrašas: „Aš jau tūkstantį metų myliu YVĄ!“. Kokia jo šukuosena? Nėra jokios abejonės, kad tai būtų bliūdeliu kirpti žili plaukai. Ei, pamiršome jam duoti vardą. Jo vardas Jurgis N.. Labas, Jurgi!
Bet išvaizda mums juk nesvarbi ir vardas nesvarbus. Mums rūpi siela. O tūkstantis metų, net sielai daug. Kas rūpi Jurgiui? Jurgis N. baisiausiai pergyvena dėl globalinio atšilimo. Ne… meluoju. Nepergyvena. Jam nepatinka lietuviškas klimatas. Jam juk nuolatos šalta, o kai šalta – it kojinės dyla sąnariai. Globalinis atšilimas atneš tik šilumą, o kas nutiks toms nutukusioms arkties meškoms Jurgiui N. tikrai neįdomu. Joms jis irgi nerūpi. Tai, vis dėl to, kas kamuoja Jurgį N.? Ogi pensija. Kai tau jau tūkstantis metų – žodis pensija skamba visai kitaip. Pensija… Mmm. Pensija reiškia ramybę, o ši būsena šiais, ekonominio nuosmukio laikais – tikra Dievo dovana (nors gal ne Dievo, o labiau mokesčių mokėtojų). Taigi pensija – didelė vertybė, bet ne didžiausia. Didžiausia vertybė – laisvė. „Laisvė nuo ruso, laisvė nuo lenko, laisvė nuo vokiečio“ kaip mėgsta sakyti Jurgis N.. Jis ir pats kovėsi Žalgirio mūšyje; ir Durbės mušyje kovojo ir Liublino Uniją pasirašant stebėjo ir Baltijos kelyje stovėjo. Traukė tautinę giesmę, gal kiek pro šalį, bet tai ne taip svarbu, svarbiausia mokėti žodžius, o mūsų herojus juos moka, priešingai nei išlepęs šiuolaikinis jaunimas. Et, tie jaunuoliai, apsvaigę nuo lietuviško alaus, sidro ir degtinės. Nežino jie midaus skonio… Nežino,- pyksta Jurgis. Nepyk, Jurgi, kiekvienai epochai savas gėrimas.
Jurgis N. domisi daug kuo. Kadangi šis herojus atgyvenęs jau ilgus tūkstantį metų, liko nebe tiek daug sferų, kurios jam vis dar įdomios, bet, pripažink, Jurgi, kelios dar yra. Visų pirma – POLITIKA. Kadangi mūsų visų mylimas herojus gyveno ir prie Gedimino ir prie Brazausko, ir prie Mindaugo ir prie Pakso, sau jis leidžia daryti tvirtas ir objektyvias išvadas apie Lietuvos politiką. Gerai nebuvo niekad – Jis kategoriškas. Prie Gedimino – apsipūtusio sapnuotojo – visos lėšos buvo skiriamos Vilniui statyti; prie Mindaugo – Mūsų kraštan priplūdo emigrantų; prie Brazausko – iš mūsų krašto savi išsikraustė; prie Pakso – Jurgis nieko nesako, tik tyliai žegnojasi: „Neduok tu Dieve“.
Jurgis domisi ir muzika. Patinka jam šiuolaikinė pop top muzika… Patinka. Ir pats dainuoja kartu su radija, ar televizoriumi. Jo mėgiamiausia daina – „Trys milijonai“. Jam ji patinka, nes tai optimistiška daina, na suprantat – visiškai neįprasta jo temperamentui.
Jurgio N. dievaitė – Zvonkė N. jis yra įsitikinęs, kad tai, jog jie dalijasi bendra raide N. kažką reiškia. Be muzikos, Jurgiui N. rūpi lietuviškas kinas. Jo mėgiamiausias filmas – „Kai aš buvau partizanas“, nes Jurgis irgi buvo miško karys. Atmena jis dar tuos laikus, kai po miškus lakstė, už laisvę kovojo. Jūs net neįsivaizduojate, kaip jis supyko, kai perskaitė straipsnį, jog žydai jį ir jo miško brolius išvadino žydšaudžiais. Užvirė jo kraujas, suputojo seilės. „Kaip jie, Lietuvos nepriklausomybės aukuro kurstytojus drįsta vadinti žydšaudžiais!“. Aišku, ir partizanai nebuvo be nuodėmės, bet ŽYDŠAUDŽIAIS… niekada,- purto galvą Jurgis N., kol kaklą sutraukia mėšlungis.
Kai suprantate, Jurgis N. – moka pykti. Ant ko jis dar pyksta? Ogi ant D. Grybauskaitės. „Kodėl ji ankščiau negalėjo ateiti į valdžią? Kodėl?“- purkštauja mūsų mylimas herojus. Jis nuošidžiai tikisi, kad lietuviška geležinė ledi, gintarine lazdele mostelėjusi padarys tvarką oligarchų suniokotame krašte. Argi Jurgis ne toks pat, kaip ir paprasti mirtingieji? Argi ne toks pat?
Jurgis N. nežino, ar jam patinka gyventi tūkstantį metų. Aišku, kartais džiaugiasi, galėdamas matyti, kaip keičiasi Lietuva, o kartais būtent dėl to, jam pasidaro labai liūdna. Jurgis N. nežino, ar dar ilgai gyvens. Tačiau jis tikisi, kad Lietuva žemiau nepuls ir jam neteks mirti su gėdos katinu, ant krūtinės. Negi jis per daug tikisi?