Artūras Račas

Prieš porą mėnesių stebėjausi, kodėl po neeilinio Europos Sąjungos viršūnių susitikimo dėl Rusijos agresijos prieš Gruziją rezultatais kartu džiaugėsi ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, ir Rusijos premjeras Vladimiras Putinas. 

Taip pat – kodėl po to susitikimo kartu nesidžiaugia V.Landsbergis ir A.Račas…:)

Šiandien jau galime niekuo nebesistebėti, nes žinome atsakymą: jokios ES konsolidacijos, apie kurią rugsėjo mėnesį pompastiškai kalbėjo Lietuvos prezidentas, nėra, o santykius su Rusija šis blokas grindžia ne vertybiniu, o dujų ir naftos pagrindu.

Grubiai kalbant, ES Lietuvą šį kartą išdūrė. Ir ne tik „vakariečiai“, kurie pasak V.Landsbergio, niekada nesuprato ir tikriausiai nesupras, kas yra ta Rusija, bet ir Lietuvos didysis strateginis partneris – Lenkija, palikusi Lietuvą ant ledo pačią paskutinę akimirką.

Gaila ES. Nes ji po vakarykščio sprendimo pasidarė panaši į A.Brazauską ir A.Valinską kartu sudėjus. Žada viena, daro kita, kalba ir neatsimena, ką kalbėjo vakar, lemena frazes, kurių pati nesupranta, meluoja ir nerausta.

O juk dar rugsėjo mėnesį visi ES vadovai pasirašė po dokumentu, kuriame buvo labai aiškiai pasakyta: „Kol kariai nebus atitraukti į pozicijas, kuriose jie buvo iki rugpjūčio 7 dienos, derybos dėl Partnerystės sutarties bus atidėtos“ (Until troops have withdrawn to the positions held prior to 7 August, meetings on the negotiation of the Partnership Agreement will be postponed).

Lietuva šios pozicijos garbingai laikėsi iki galo, tačiau liko viena.

Nesiimu spręsti, ar tokia pozicija buvo visiškai teisinga kalbant apie didžiąją politiką ir žvelgiant toliau į ateitį, tačiau vertybiniu požiūriu ji man priimtina.

Kita vertus, tai, kad Lietuva, gindama savo strateginę poziciją liko be sąjungininkų, verčia susimąstyti, ar teisingai buvo pasirinkta taktika. Tai ypač aktualu šiandien, kai aiškėja, kad naujuoju užsienio reikalų ministru taps V.Ušackas, kuris tikriausiai nebus konservatorių politikos įgyvendintoju.

O jei ne, tai labai tikėtina, kad Užsienio reikalų ministerija vėl įgyvendins savo užsienio politiką, kuri tegul ir pastaruoju metu iš esmės galbūt ir teisinga, vis dėlto gali sukelti rūpesčių valstybei.

Juk, pavyzdžiui kalbant apie pastarąjį ES sprendimą, kažkas tikriausiai privalėjo pasidomėti, ko vertas buvo beveik jo išvakarėse išdidžiai suraitytas Lietuvos prezidento autografas šalia Lenkijos prezidento parašo, leidęs V.Adamkui ir Lietuvai dviems dienoms pasijausti didžiosios tarptautinės politikos veikėjais ir po to tėkštelėjęs veidu į purvą.

Ar tas kažkas neturėjo būti Užsienio reikalų ministerija (nes tikėtis to iš prezidentūros vargu ar būtų galima)? Ar nebuvo galima prieš imantis gana radikalių veiksmų pabandyti išsiaiškinti, kokia bus Lenkijos Vyriausybės pozicija? Juk jei Vyriausybė nevaldo Lietuvoje, tai nereiškia, kad taip pat yra ir Lenkijoje.

O gal ministerija tiesiog nusprendė dar kartą pabandyti prajoti baltu arkliu ir tiesiog pakišo prezidentą, kuris kartais atrodo tikrai naiviai tiki, kad nuo jo pozicijos ir veiksmų priklauso galutiniai sprendimai.

Atsakymų neturiu, tačiau dėl vieno dalyko beveik neabejoju: V.Putinas šiandien tikrai džiaugiasi, o štai V.Adamkus spėju – ne.

O Lietuva, žvelgiant iš Europos Sąjungos, šiandien tikriausiai panaši į ufonautą skydinėje. 

Jautiesi išdidus, tačiau nežinai, ar išeiti, ar pasilikti. O paskambinti ir pasiguosti nėra kam… Ir blogiausia, kad niekas gelbėti neatvažiuos.

(8 balsų, vidurkis: 3,88 iš 5)

Loading...