Lietuva ir Rusija: tik mirtis mus išskirs?
Šiandien klausiausi diskusijos apie Lietuvos ir Rusijos santykius.
Tos, kurioje turėjo dalyvauti M.Kolerovas.
Nepaisant to, kad buvo išlaipintas Kenos geležinkelio stotyje, jis ir dalyvavo – „Skype“ pagalba. Šiek tiek ironiška, nes iš esmės tai sprendimo uždrausti M.Kolerovui įvažiuoti į Lietuvą tikslas tikriausiai buvo neleisti skleisti jam čia savo eretiškų minčių… O jis jas skleidė.
Ir kai kurios tų minčių buvo ne tokios jau eretiškos.
Pavyzdžiui, tai, kad Lietuvos ir Rusijos istorija apima ne tik XX amžių, bet gerokai ilgesnį laikotarpį. Ir kad Rusija mato santykius su Lietuva per dvi prizmes: LDK ir XX amžiaus vidurį. M.Kolerovo teigimu, svarbesnė yra pirmoji, nes LDK buvo vienas iš dviejų rusų žemių vienjimo centrų (antrasis buvo Maskva).
Gali būti, kad buvęs Rusijos prezidento patarėjas kiek veidmainiauja, nes kiek vėliau jis aiškino, kad Baltijos šalys priklauso posovietinei erdvei ir priklausys jai kol mes visi išmirsime, taip pats pripažindamas, kad tas 50 metų sovietinės okupacijos laikotarpis nusveria šimtmečių LDK istoriją…
Tačiau jis tikrai buvo teisus sakydamas, kad Lietuva visą laiką į santykius su Rusija žiūri tik per antrojo – XX amžiaus etapo – prizmę.
Didžia dalimi sutikčiau ir su M.Kolerovo teiginiu, kad Rusijoje iš esmės nėra „istorijos politikos“ , tuo tarpu Lietuvoje ji labai stipri. Gal net būtų galima sakyti, kad būtent istorija yra Lietuvos politikos Rusijos atžvilgiu pagrindas.
Iš čia ir tie „fantomai“, apie kuriuos kalbėjo M.Kolerovo kolega prezidento administracijoje, o dabar – naujienų agentūroje „Regnum“ I.Pavlovskis. Jo klausimas buvo labai trumpas ir paprastas: ar Lietuva turi aiškią politiką Rusijos atžvilgiu? Žinote atsakymą? Aš pagalvojau, kad ne.
Ypač – girdėdamas jau naujosios kartos Lietuvos atstovo – Rytų geopolitikos studijų centro direktoriaus L.Kasčiūno pastebėjimus apie Rusijos verslą ir su juo susijusias grėsmes: „Lukoil“ dabar Lietuvoje valdo tik degalines ir neaišku, kas būtų, jei ji valdytų ir naftos perdirbimo gamyklą?“
O kas atsitiko, kai Rusijos kapitalas valdo „Lifosą“? O „Lietuvos dujos“?
Šia prasme I.Pavlovskio pastaba buvo puiki: nieko verta ta valstybė („groš cena tomu gosudarstvu“), kuri nesugeba užtikrinti, kad į ją ateinantis kapitalas elgtųsi pagal nustatytas taisykles.
I.Pavlovskis taip pat siūlė receptą santykių normalizavimui: Lietuva turi liautis puldinėjusi Rusiją, liautis matyti joje priešą, neužsiimti propaganda.
Ir, žinoma, čia pat ja užsiiminėjo, pareikšdamas, kad neįsileisdama M.Kolerovo Lietuva pademonstravo, kaip netoli jai pavyko nueiti nuo Sovietų sąjungos…:)
Labai taiklus buvo J.Veselkos klausimas: kodėl Rusijos politologai ir politikai, kalbėdami apie Lietuvos ir Rusijos santykius, dažniausiai remiasi V.Landsbergio, kuris nebeturi didelės įtakos realiai Lietuvos politikai, pareiškimais ir pozicijai?
Juk iš tiesų – jei Lietuva savo požiūrį į Rusiją dėliotų pagal V.Žirinovskio poziciją, būtų sunku susitarti dėl bendro vardiklio.
O šiaip tai pagrindinė išvada, man atrodo, buvo viena: Rusijos požiūris į Antrąjį Pasaulinį karą ir visa, kas susiję su juo yra iracionalus. Iš dalies turbūt daugiau iracionalus nei racionalus yra ir Lietuvos požiūris į trėmimus, sovietinę okupaciją ir represijas.
O iš dviejų iracionalių požiūrių vargu ar gali gimti racionalus bendradarbiavimas…
Tad gal M.Kolerovas ir buvo teisus sakydamas, kad pokyčių reikia laukti tik mums – tai yra, tiems, kurie viską prisimena – išmirus.
P.S. Ačiū „Litovskij kurier“ ir jo redaktoriui V.Tretjakovui – kartais labai sveika pasiklausyti, kaip viskas atrodo iš šalies…
(7 balsų, vidurkis: 4,43 iš 5)
Loading...
