Artūras Račas

Kol rengiausi pradėti rašyti apie Konstitucinio Teismo nutarimą dėl Atominės elektrinės įstatymo, įvyko nenumatytas dalykas – pasirodė teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl šio nutarimo.

Dokumentas tikrai vertas dėmesio. Ir ne vien dėl to, kad jame gana negailestingai sukritikuotos KT išvados dėl „Leo LT“ steigimo (kai kuriose vietose net atvirai pasišaipant iš KT nutarimo formuluočių ir išvadų), tačiau dar ir todėl, kad E.Šileikis kelia labai svarbius klausimus apskritai dėl KT veiklos tęstinumo ir nuoseklumo bei teismo formuojamos doktrinos.

Antai, pavyzdžiui, komentuodamas valstybės teisę privatizuoti ir po to vėl nacionalizuoti kontroliuotas įmomes ir tokių sprendimų pagrindimą, E.Šileikis nurodo, kad KT vertindamas VST privatizavimą ir šios bendrovės vėlesnį „nacionalizavimą“ turėjo taikyti „atsakingo valdymo“ principą, kuris šiuo metu, pasak E.Šileikio, dabartinėje doktrinoje „atrodo apgailėtinai“.

Štai ką jis sako:

Jei Teismas vieną kartą nusprendė įvardinti tą principą kaip konstitucinį savarankišką principą, jis vėliau turėtų arba jo išsižadėti, arba jį vystyti. Idealesnę progą vystyti būtent atsakingo valdymo principą akcinės bendrovės „VST“ statuso 2003-2007 m. pokyčių (privatizavimo ir pavertimo nacionalinio investuotojo dukterine įmone, kurią kontroliuoja valstybės hipotetiškai kontroliuojamas privatus asmuo) kontekste vargu ar galima įsivaizduoti

Labai įdomi ir, mano požiūriu, labai teisinga E.Šileikio mintis, jog KT turi reaguoti į kontekstą, tai yra, besikeičiantį Lietuvos tarptautinį statusą ir besikeičiančia situaciją pasaulyje.

Primindamas, jog po „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams“ daug kas pasikeitė, E.Šileikis lyg ir klausia, kodėl KT nenori to pripažinti ir kai kuriuos dalykus vertina lygiai taip pat, kaip ir prieš 5 metus:

Mano nuomone, Lietuvos Respublikoje nuo 2004 m. gegužės 1 d. įstatyminio ūkinės veiklos reguliavimo (tuo labiau vieno konkretaus privataus asmens įstatyminio verbalinio privilegijavimo) kriterijumi nebegali būti tai, kas vadinama „nacionaliniu saugumu“ ar esminiais valstybės interesais nacionalinio saugumo srirtyje, kadangi nacionalinis saugumas ar valstybės nepriklausomybė (Konstitucijos 1 str.) vertintina Konstitucijos europėizacinės dimensijos kontekste.

Kai kas, žinoma, gali tokius argumentus atmesti ir tvirtinti, kad konstitucinės doktrinos ir apskritai Konstitucijos pagrindinė vertė yra jos stabilumas ir nekintamumas.

Tačiau prisiminkime Pilietybės įstatymą, prisiminkime Konstitucijos nuostatas dėl prezidentio galių ar dėl reikalavimų referendumo surengimui ir pabandykime atsakyti sau atvirai, ar tikrai, tas kas gelbėjo mus nuo galimų pavojų 1992 metais šiandien netampa stabžiu ir didžiausių problemų šaltiniu?

Tuo pat metu verta paklausti, ar KT per apkaltą pradėtos Konstitucijos dvasių paieškos šiandien nenuvedė mūsų į aklavietę, kai net pats KT pasimeta tarp Konstitucijos teksto ir jau buvusio jo (kartais galbūt konjunktūrinio išaiškinimo)?

Šiame kontekste labai svarbi ir E.Šileikio kritika KT dėl to, kad aiškindamasis Atominės elektrinės įstatymą, teismas jį vertino ne Konstitucijos mąsteliais, o bandė įsprausti į kitų įstatymų rėmus. Tie rėmai lyg ir sutapo, tačiau kuo čia dėta Konstitucija?

Pažymėtina ir E.Šileikio pastaba dėl Kokurencijos tarybos pažymos įtakos KT galutiniam sprendimui ir teismo išvadai, skelbiančiai, kad „Leo LT“ steigimas neišplėtė monopolijos. E.Šileikis pažymi:

[…] be šios institucijos (Konkurencijos tarybos- A.R.) valstybėje nėra kitos įgaliotos institucijos, kompetentingos pateikti kvalifikuotą išvadą apie rinkos koncentraciją ir joje dalyvaujančius ūkio subjektus.

Na, ir kaip čia vėl neprisiminsi apkaltos ir KT „baudžiamojo kaltinimo“ buvusiam prezidentui…

Kalbant kiek bendriau – klausimas labai aiškus: kokios yra KT kompetencijos ribos? Ar jos begalinės, ar vis dėlto KT turi paisyti kitų įgaliotų institucijų kompetencijos ir savo išvadas grįsti ne vien dvasia bet ir  kvalifikuota nuomone.

Galima klausti dar kitaip: ar KT tikrai yra aukščiau visų, įskaitant ir pačią Konstituciją?

E.Šileikio atskiroji nuomonė siūlo ir dar vieną klausimą: kokios yra KT galios pasirenkant, ką aiškinti?

Konstitucija (102 ir 105 straipsniai) pakankamai aiškiai nurodo, kokios yra KT funkcijos: gavus paklausimą, spręsti ar įstatymai ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai.

Tuo tarpu KT pastaruoju metu vis dažniau nusprendžia aiškinti ne tik tai, kas jo klausiama, bet ir dar ką nors, ką nuprendžia esant reikalingu paaiškinti. Aptariamu Atominės elektrinės atveju KT nusprendė paaiškinti to įstatymo tekstą ir dar porą įstatymų (Akcinių bendrovių įstatymo ir Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo), apie kuriuos KT nuomonės niekas neklausė.

Dar blogiau, kad tų įstatymų aiškinimui KT skiria kone daugiau dėmesio nei atsakymams į klausimus, kurie KT buvo užduoti – pasak E.Šileikio – „galimas nacionalinio investuotojo tikslų ydingumas ir fiktyvumas bei rinkos monopolizavimas ar vieno privataus asmens privilegijavimas“.

Todėl jo perspėjimas, kad „konstitucinė justicija yra niveliuojama (metodologiškai diskredituojama)“  skamba visai pagrįstai.

Lygiai taip pat pagrįsta yra ir E.Šileikio abejonė dėl KT meilės „istorinei medžiagai“ ir jos nagrinėjimui, nors tai vėliau beiveik niekaip neatspindi KT išvadose ir nutarime.

Čia vėlgi galima prisiminti apkaltą ir KT sprendimus dėl Pilietybės įstatymo, kai vadinamoji „istorinė medžiaga“ (kaip ir Atominės elektrinės įstatymo atveju) tampa savotiška migla, puikia dvasioms veistis, bet kurioje paskęsta faktai, racionalūs argumentai ir konkretūs Konstitucijos straipsniai.

Klausimų daug, bet kas į juos gali atsakyti?

Nežinau.

Bet vis tiek poslinkis į gera. Nes 2004 metais net suabejoti KT išvadomis ir dvasių šėlsmu buvo laikoma kone šventvagyste ir kėsinimusi į valstybės pamatus, o šiandien jau, žiūrėk, net pats KT teisėjas KT sprendimą viešai kritikuoja.

Gal pamažu ir dvasias pavyks suvaldyti… 

P.S. Apie patį KT nutarimą dar vis tiek parašysiu, nors E.Šileikis ir užbėgo už akių:)

(12 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)

Loading...