Kodėl D.Kreivys turėtų atsistatydinti
Galima būtų pasakyti, jog istorija kartojasi…
Turiu galvoje 1999-ųjų pavasarį, kai V.Adamkus pareiškė nepasitikintis G.Vagnoriumi.
Dabar prezidentė D.Grybauskaitė nedviprasmiškai reikalauja, kad atsistatydintų ūkio ministro D.Kreivys.
Tačiau yra ir skirtumų: tada, nepaisant to, kaip būtų pasielgęs G.Vagnorius, valdžioje bet kuriuo atveju būtų likę konservatoriai. Šiandien gi padėtis nėra tokia pat vienareikšmė, nes D.Kreiviui nepasitraukus, konservatoriai valdžioje gali ir nebelikti. Apie tai, beje, be užuolankų užsimena ir pati prezidentė, teigdama, jog politiškai susikompromitavęs D.Kreivys politiškai kompromituoja ir visą Vyriausybę.
Padėtis, atrodytų, be išeities. Na, bent jau taip ją bando nupiešti kai kurie mano kolegos, pavyzdžiui, R.Valatka ar T.Čyvas, į D.Kreivio problemą siūantys žiūrėti kaip į kovą dėl įtakos tarp premjero ir prezidentės. Neva, sutikęs atleisti D.Kreivį, A.Kubilius parodytų savo silpnumą, o D.Kreiviui liekant ministru pralaimėtų prezidentė.
Toks požiūris – ypač kai jį paramstai „Opus Dei“, CŽV kalėjimų ir varžymosi dėl reitingų argumentais – kai kam gali atrodyti visai priimtinas.
Tačiau į viską galima žiūrėti ir kitaip: per moralios ir skaidrios politikos – tokios, kurią ateidamas deklaravo A.Kubilius – prizmę. Tada viskas atrodo daug paprasčiau.
Taip, D.Kreivys, dirbdamas šioje Vyriausybėje, tikriausiai nepadarė jokio nusikaltimo. Labai tikėtina, kad Vyriausioji tarnybinė etikos komisija, išnagrinėjusi akcijų perleidimą ir ministro deklaracijas, nuspręs, kad etika pažeista nebuvo.
Taip, ministras Vyriausybėje nuveikė nemažai gerų darbų, tarp kurių vienas svarbiausių tikriausiai būtų pastangos sutvarkyti viešųjų pirkimų sistemą. Vargu ar galima būtų teigti, kad ši sistema veikia idealiai, tačiau šiandien ji bent jau realiai veikia, ką rodo „Vilniaus vandenų“ ir Valdovų rūmų istorijos.
Prie gerų D.Kreivio darbų tikriausiai reikėtų priskirti ir intensyvias užsienio investuotojų paieškas. Taip, galbūt tos investicijos nėra tokios didelės kaip norėtųsi, bet jos atėjo. Ir pasiliko, duodamos ženklą kitiems, kad Lietuva yra gera vieta investuoti.
Ūkio ministras taip pat neabejotinai prisidėjo prie to, kad parama verslui būtų skirstoma skaidriau ir efektyviau. Tai pripažįsta patys verslininkai. Kalbu, žinoma, apie tuos verslininkus, kurie nėra įpratę atidarinėti ministerijų ir premjero kabinetų durų kojomis ar atnešti jiems jau parengtų įstatymų ar sutarčių projektų. Tokie galbūt ir buvo nepatenkinti.
D.Kreivys net buvo užsimojęs aptvarkyti viešuosius pirkimus žiniasklaidoje. Tiesa, nespėjo…
Girdžiu logišką klausimą: tai kodėl, jei taip gerai dirbo, D.Kreivys turėtų trauktis vien to panorėjus prezidentei?
Mano atsakymas būtų labai paprastas: todėl, kad pasitraukdamas jis parodytų, kad yra kitoks nei dauguma buvusiųjų iki jo. Pasitraukdamas savo noru D.Kreivys taip pat parodytų, kad kitokia yra ir A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Kad ji vienodai reikalauja skaidrumo ir atsakomybės tiek iš savų, tiek iš svetimų, kas nebuvo būdinga didžiajai daugumai iki šiol dirbusių vyriausybių.
Leisdamas D.Kreiviui atsistatydinti, A.Kubilius pasiųstų mums visiems žinią, kad svarbu ne tai, kas kokį postą užima, o tai, kokia politika yra vykdoma, kad ta politika priklauso ne nuo ministro, o nuo Vyriausybės ir kad pasikeitus vienam ar kitam ministrui, Vyriausybės politika nesikeičia.
Pagaliau – nunešdamas D.Kreivio atsistatydinimo pareiškimą prezidentei, A.Kubilius mus visus dar kartą įtikintų, kad konservatorių ir jų rėmėjų gretose yra pakankamai daug intelekto ir gebėjimų ir kad vieno kompetentingo žmogaus pakeitimas kitu iš esmės nieko nekeičia.
D. Kreivys, palikdamas ūkio minstro postą, turėtų džiaugtis, kad per tuos porą metų jam pavyko tikrai nemažai nuveikti ir, jei jam tikrai rūpėjo tai, ką jis darė, dėti visas pastangas, kad jo įpėdinis kuo greičiau galėtų tęsti jo pradėtus ir neužbaigtus darbus. Nesitraukdamas iš savo posto ūkio ministras elgiasi priešingai, nes didžiąją dalį savo energijos jis šiandien nukreipia ne tiesioginiam savo darbui, o kovai dėl išlikimo.
A.Kubilius ir jo aplinka, krūtine gindami D.Kreivį ir bandydami išpainioti pačių susikurtas sąmokslo teorijas, elgiasi mažų mažiausiai kvailai, nes dėl vieno ministro rizikuoja visa vyriausybe, o kartu ir jos vykdoma politika. Nebent … svarbiausia iš tiesų yra ne politika, o valdžia…
Beje, o kodėl gi vis dėlto D.Kreivys turėtų atsistatydinti?
Ogi todėl, kad, kaip ne kartą kaip mantrą yra kartojęs A.Kubilius ir dauguma kitų konservatorių, teisinė atsakomybė yra ne tas pats, kas politinė.
Teisine prasme D.Kreivys galbūt yra nenusikaltęs. Bet štai su politine atsakomybe tvarkytis, jam, atrodo, sekėsi sunkiau.
Ūkio ministrui jos pritrūko jau tada, kai ateidamas vadovauti ministerijai, jis nenurodė, kam pardavė turėtas akcijas ir kai pildydamas privačių interesų deklaraciją nepaminėjo savo giminaičių, valdančių privačių bendrovių akcijas. Ir tada, kai pastarosios deklaracijos nepapildė, kai jo artimųjų valdomų akcijų vertė išaugo šimtus ar net tūkstančius kartų, palyginti su ta, už kurią D.Kreivys tas akcijas buvo perleidęs.
Tai, savo ruožtu, kiek vėliau sutrukdė jam prisiimti atsakomybę už savo parašą dėl mokyklų renovacijos, kurią įgyvendino tos privačių interesų deklaracijoje nepaminėtos bendrovės.
Dar vėliau ministrui pritrūko politinės išminties ir atsakomybės nedelsiant ir tinkamai reaguoti į žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją apie jo artimųjų valdomą turtą.
Todėl, net jei D.Kreivys yra teisus, teigdamas jog jis nieko nepadarė prieš įstatymą, jo padarytos politinės klaidos šiandien jau yra sunkiai beištaisomos. Kalbos apie „akluosius fondus“, kuriuos pirmadienį premjeras žadėjo įkurti per kelias dienas šiame kontekste skamba jau ne kaip išeitis, o kaip akla savigyna ir desperacija. Kuri dar ir juokinga.
Nes išeitis šiandien yra tik viena: kuo skubesnis D.Kreivio pasitraukimas, patvirtinantis, kad skaidrumas ir politinė atsakomybė šiai vyriausybei nėra vien tušti žodžiai.
(18 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
