Kietakakčių koalicija. O grėblių ar nepritrūks?
A.Kubilius ant grėblio užlipo pirmasis. Už įstatyme numatytus paskirtus priedus savo patarėjams gavo į kaktą, bet tada dar buvo galima pasiteisinti: nežinojau.
Premjeras, tiesa, teisinosi keistai – neva jo paskirti priedai buvo mažesni nei tie, kuriuos skirdavo jo pirmtakas G.Kirkilas. Suprask – mes mažesnis blogis nei jie. Tačiau viešųjų ryšių prasme tokia komunikacija yra visiškai beviltiška, nes rinkėjams jau reikia bent šiek tiek gėrio, o ne mažesnio blogio…
A.Kubiliaus grėblys dar nespėjo ant žemės nusileisti, kai jį surado naujasis teisingumo ministras R.Šimašius, vos dieną padirbėjusią savo patarėją „įvertinęs“ 45 proc. priedu už „papildomų užduočių atlikimą“. Skamba šiek tiek makabriškai ir gali sukelti įvairiausių minčių…bet esmė ta pati – visiškas nesuvokimas, kaip tokią žinia priima visuomenė ir verslas, kuriai diena iš dienos yra kartojama, kad valstybė arti bankroto ribos, kad reikia taupyti ir kad visi turi susiveržti diržus.
Bet vėlgi – R.Šimašiaus norą atstatyti grėbliui savo jauną kaktą galima paaiškinti. Politikoje nebuvęs ir nelabai supranta, kad čia dažnai svarbu ne tik veiksmas, bet ir sugebėjimas jį „parduoti“. Tai yra, visiems suprantamai paaiškinti, kodėl elgiamasi vienaip ar kitaip.
Tačiau paaiškinti Algio Čapliko norą pasitikrinti, ar ir jo kakta tokia pat kieta kaip ir premjero bei teisingumo ministro bei jo sprendimą apdovanoti premijomis savo patarėjus, gerokai sunkiau. Ypač turint galvoje tai, kad jis jau matė, kaip ant grėblio lipo A.Kubilius ir R.Šimašius, tačiau priešingai nei jo kolega teisingumo ministras, politikoje tikrai nėra naujokas.
Juk jis jau pakankamai patyręs, kad galėtų pasimokyti iš svetimų klaidų ir jų nekartoti. Juk matė, kokia buvo reakcija į priedus, premijas ir visokias kitokias išmokas.
Įspūdis toks, kad turime ne tik reformų, bet visiškų kietakakčių koalicija, kuriems tiesiog patinka minti ant grėblio, gauti kotu į kaktą ir po to aimanuoti, kad tą kaktą skaudą. Atrodo, kad specialiai tų grėblių ieško ir vienas su kitu varžosi, kuris atras storesnį kotą ir turės didesnę mėlynę.
Suprantu, kad linksma, suprantu, kad labai vyriška, bet galėtų pagalvoti ir apie pavojus: juk ilgai daužant, gali ir kakta neatlaikyti…
Turėtų juk pagaliau suprasti, kad negalima kasdien kalbant apie taupymą ir matant, kad nemaža dalis net nespėja suvokti, kad siūlomos permainos yra naudingos, kasdien savo veiksmais visus dar labiau siutinti.
Taip, priedai yra smulkmena, palyginti su energetika, verslo liudijimais ir bankų siūlomomis palūkanomis. Bet reikia suprasti, kad tos smulkmenos labiausiai erzina, nes jos lenvgviausiai suprantamos ir suprantamos vienareikšmiškai: „jie mus spaudžia, o patys ir toliau lobsta“.
O juk viską galima išspręsti labai paprastai: tereikėtų tam pačiam premjerui sustabdyti visų naujų priedų skyrimą, kartu pasiūlant skubiai sudaryti darbo grupę, kuri parengtų naują valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką.
Toje naujoje tvarkoje būti panaikintos bet kokios galimybės skirti priedus, o visi atlyginimai būtų fiksuoti ir skaidrūs. Tai įmanoma ir tai būtų naudinga ir naujajai vyriausybei (naujai atėjusiems ministrams nereikėtų laipioti ant grėblių rizikuojant užsitraukti valstybės tarnautojų nemalonės), ir patiems valstybės tarnautojams, kurių atlyginimai nepriklausytų nuo naujų ministrų simpatijų ar antipatijų.
Juk nesunku būtų kokį mėnesį ar pusantro pakentėti ir be priedų…
Ir permainų koalicija tada būtų panašesnė ne į kietakakčių sambūrį, o į žmones, siekiančius keisti sistemą, o ne ją pudruoti. Jie būtų kitokie, o ne tik „mažiau blogi“.
Nejaugi taip sunku suprasti tokius paprastus dalykus? Ir nejaugi nėra nieko aplinkui, ko būtų galima paprašyti patarimo?
(17 balsų, vidurkis: 4,53 iš 5)
Loading...
