Kas dundukas: E.Kūris, aš ar kas nors kitas?

Skaičiau aš šią nakti štai šitą interviu su E.Kūriu (tikriausiai jau labai seniai buvau skaitęs tokį puikų darbą šiame žanre), kurio nuomonė nuo mano kai kuriais klausimais skiriasi iš esmės, ir taip sau galvojau.

Dažnai, kai rašydavau apie apkaltą, pilietybės įstatymą, dvigubą pilietybę, KLT sprendimą dėl “Leo LT” ar apskritai apie KT klaidas ir paklydimus, susilaukdavau argumento, kad štai E.Kūris galvoja kitaip, ir tai reiškia, kad mano nuomonė nieko verta.

Nes E.Kūris – buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, o aš – viso labo niekingas žurnaliūga, net bakalauro laipsnio teisės srityje neturintis.

Žodžiu, man būdavo duodama suprasti, kad mano pamąstymai a priori yra nieko verti. Na, tipo, ne teisininkai mąstyti negali. Juo labiau – apie Konstituciją ar Konstitucinio teismo sprendimus. Nes yra neklystantys teisėjai ir yra doktrina. 

Dabar gi skaitau E.Kūrio interviu ir randu ten nemažai pamąstymų apie Katalikų bažnyčios statusą ir vaidmenį Lietuvoje, ir kaip jau savo komentare WU šią naktį sakiau, įspūdis toks, kad skaitau šį tinklaraštį.

Nejau negalima kelti klausimo, ar visuomenės atvirumo imperatyvas nesuponuoja to, kad tos nevalstybinės organizacijos, kurioms teisės aktai suteikia tam tikras teises, kurių neturi kitos organizacijos, paaiškintų tam tikrus savo sprendimus visuomenei? Pagal įstatymą Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryboje yra įvairių organizacijų atstovų, tarp jų ir Lietuvos Vyskupų konferencijos. Jei jau tos organizacijos atstovai turi balsą sprendžiant dėl visai visuomenei svarbios nacionalinio transliuotojo veiklos, tai gal galima paklausti apie kitus sprendimus?

Kai prieš porą metų Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė Kristaus Karaliaus Intronizacijos (Vilniaus rajone) Aktą, tame tarybos sprendime įrašė, kad ji gavo „bažnytinės hierarchijos pritarimą“. Kur tas pritarimas, kaip su juo susipažinti? Ir ką tai apskritai reiškia: savivaldybės tarybos leidžiamą teisės aktą sankcionuoja bažnytinė hierarchija (beje, juk tai vyksta pasaulietinėje valstybėje)?

Kas nors pasakytų: eretiškas klausimas. Bet teisinis. O jo teisinis krūvis toks: ar atviroje visuomenėje gali likti nuslėpta tai, kaip tam tikrus teisės aktuose fiksuotus įgaliojimus turinčios organizacijos priima sprendimus, turinčius reikšmę visai visuomenei? Kitaip tariant, ar jos pačios yra pakankamai atviros visuomenei, kuri per savo atstovybę, Seimą, joms suteikė gana svarias galias?

Konstitucinėje jurisprudencijoje apie tai kol kas nieko nerastume. Ir negirdėjau apie kokį nors ginčą, kuriame tas klausimas būtų keliamas taip, kad matytųsi perspektyva jam patekti į KT. Net viešojoje erdvėje tai kol kas ne itin svarstoma.

(Šia tema, beje, artimiausiu metu tikriausiai parašysiu konkretų įrašą, nes neseniai užsiėmiau vienu bandymu:)))

Konstitucija numato šios teisės ribas: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“
Yra ir kita labai svarbi nuostata: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Taigi šmeižtas ir dezinformacija yra anapus įsitikinimų raiškos laisvės ribų. Tie dalykai negali būti apibrėžiami kaip įsitikinimai, kuriuos neva galima reikšti, tik esą galima kažkaip riboti: jie apskritai nėra įsitikinimų raiškos laisvės dalykas.

Maža to, įstatymo leidėjas yra konstituciškai įpareigotas šmeižtą ir dezinformaciją traktuoti kaip nusikalstamus veiksmus ir įtvirtinti tai baudžiamajame įstatyme. Bet ar mūsų Baudžiamajame kodekse (BK) yra adekvačiai įtvirtinta nuostata dėl dezinformacijos kaip nusikalstamos veikos?

Žinoma, bet kuris informacijos skleidėjas, taip pat ir žurnalistas, gali tiesiog suklysti. Tačiau sąmoninga, kryptinga dezinformacija, ypač siekiant apjuodinti žmogų, sumenkinti jo reputaciją, pagal Konstituciją turi būti traktuojama kaip nusikalstama veika. Ir aš, ir jūs turbūt galėtume paminėti ne vieną televizijos ar radijo laidą, ne vieną publikaciją, kuriose akivaizdžiai ir kryptingai dezinformuojama ir šmeižiama. Bet tokia veikla BK nėra apibrėžta kaip nusikalstama veika. Priešingai: dangstomasi nuomonių raiškos laisve.

Deja, tokiai praktikai savaip pagrindą padėjo ir teismai (tai buvo labai seniai), nusprendę, kad jei sakinys prasideda žodžiais „kas gali paneigti galimybę, kad…“, tai jau ne teiginys, o klausimas, o klausti – na, klausti, žinoma, niekam neuždrausta. Tai ir klausinėsime apie viską, kol nieko švaraus nebeliks.

Kiek kartų bandžiau tai aiškinti šiame tinklaraštyje?..

Kitas klausimas, ar dvasininkų ar jų vyresnybės politinėms pažiūroms skleisti naudojami maldos namai ir kaip į tai reikėtų reaguoti (jei išvis reikia reaguoti). Pagal Konstitucijos 43 str. 3 d. bažnyčios bei religinės organizacijos turi maldos namus, bet prieš tai rašoma apie laisvą bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimą ir apeigų atlikimą. Ar tokia konstrukcija suponuoja, kad maldos namų turėjimas yra susietas būtent su to bažnytinio mokslo skelbimu ir apeigų atlikimu, bet ne su kokia nors politine ar kitokia veikla? Veikiausiai – taip.

Tada – kita Konstitucijos nuostata (to paties straipsnio 6 d.): „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams“. Koks šių nuostatų giluminis turinys, koks jų santykis – doktrina apie tai tyli. Kol kas tyli.
Kita vertus, teisiškai visko nesureguliuosi. Pasak Senekos, kai ką, ką leidžia teisė, draudžia sąžinė. Vis dėlto jei KT kada nors pasiektų ginčas dėl dvasininkų politinės veiklos, tai būtų vienas įdomiausių dalykų, kuriuos KT kada nors teko aiškinti. Bet reikia nepamiršti, kad vienas pamatinis dalykas yra jau seniai išaiškintas: mūsų valstybė yra pasaulietinė, joje nėra nei valstybinės bažnyčios, nei valstybinės religijos.

[...]

Mūsų jurisprudencijoje taikomas ne atskyrimo, o lyg ir „švelnesnis“ – atskirumo terminas. Valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas buvo suformuluotas jį išvedus iš viso pluošto Konstitucijos nuostatų. Antai Konstitucijoje skelbiama, kad valstybės ir savivaldybių įstaigose mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės – su viena išimtimi: tėvų pageidavimu jose gali būti mokoma tikybos (Konstitucijoje, žinoma, nepasakyta, kokios). Yra nuostata, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Ir daug kitų. 2000 m. dėl to buvo priimtas labai platus KT nutarimas.

Sistemiškai aiškinant šias ir kitas nuostatas, tarp jų ir mūsų šiek tiek aptartą atviros visuomenės principą, valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas yra įtikinamai pagrindžiamas. Net jei šis principas Konstitucijoje neįrašytas tuo pavadinimu, jis vis tiek joje yra.
O kokia praktika – kitas dalykas. Paklauskime: kodėl mūsų pasaulietinėje valstybėje prezidento inauguracija vyksta būtent katalikų bažnyčioje? Ir apskritai – kodėl ji vyksta dar ir bažnyčioje, kai jau viena yra įvykusi Seime, kaip numato Konstitucija?

Arba ką reiškia tai, kad viename valstybiniame universitete (kalbant Konstitucijos žodžiais, valstybinėje aukštojoje mokykloje) veikia Katalikų tikybos katedra? Norėčiau žinoti, ar ji finansuojama visų mokesčių mokėtojų lėšomis. Ką reiškia tai, kad LRT taryboje Vyskupų konferencija atstovaujama tolygiai su Lietuvos mokslo taryba ar Lietuvos meno kūrėjų asociacija? Ką reiškia tai, kad yra šventinamos naujai atidaromos ar rekonstruotos valstybės institucijų patalpos, net teismai, mokyklų vėliavos, o tas apeigas atlieka tik vienos – dominuojančios – konfesijos dvasininkai?

Esu pats buvęs gimnazijos inauguracijoje, kurioje buvo atliekamos tokios religinės apeigos, apie kurias, beje, iš anksto nebuvo skelbta. Ten dalyvavo ir švietimo ir mokslo ministras. Jam neužkliuvo?!

[...]

Ar visa tai pažeidžia konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskirumo principą?

Manau, kad taip. O jei kalbėsime apie atstovavimą LRT taryboje, tai čia iškyla veikiau konfesijų lygybės klausimas.

Bet ar mums, kaip valstybinei bendruomenei, pilietinei tautai išvis reikia tos Konstitucijos su visa jos doktrina? Klausiu kaip tikras pesimistas. Ką liudija mano jau minėta Kristaus Karaliaus intronizacija Vilniaus rajone? Visas Vilniaus rajonas paskelbtas Kristaus karalyste – kartu su Keturiasdešimt totorių kaimu? Ar kaip nors sureagavo į tai Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje? Neteko girdėti.

O kai į tokius demaršus nereaguojama ir pamirštama taisyklė principiis obsta (pasipriešink pirmam veiksmui), tai tik padrąsina Konstitucijos nepaisytojus žengti ir kitus abejotinus žingsnius. Turiu galvoje ne vien nelietuviškų gatvių pavadinimų užrašus kur nors Nemenčinėje.

… Tai va dabar sėdžiu ir galvoju: ar čia mes su E.Kūriu abu dundukai, ar kaip?

O gal E.Kūris apsimetėlis, visai nieko neišmano apie teisę ir Konstituciją kaip ir aš?

Ir galvoju, ar tai darytų mane protingesniu, o mano mintis labiau pagrįstas?

Man įdomiausias net ne tų teisingumas ar pagrįstumas (bet kuriuo atveju, tai tik nuomonė), bet jų svėrimą priklausomai nuo to, kas tas mintis dėsto.

Kažkodėl man atrodo, kad tai labai didžiulė problema. Ir šiame tinklaraštyje ir visoje Lietuvoje apskritai.

(4 balsų, vidurkis: 4.00 iš 5)
Loading ... Loading ...
  • http://www.guolis.lt/ tsatas

    “tikriausiai jau labai seniai buvau skaitęs tokį puikį darbą šiame žanre”

    gal puikų, ne puikį ?

    • http://racas.lt Artūras Račas

      ačiū, pataisiau.

  • Linas

    nieko nesupratau,tur būt vis tik puikį,o ne puikų.

  • briedis

    dundukai, neisizeiskite, bet jus esate abu. o pvz. ar ponas kuris (juridines minties galiunas), kai perka bulves turguj, ar svarsto apie ukininko prigimtines teises ir visas kitas ir t.t.? ar ziuri i tas bulves? manau, kad perka nei sau nei kitiems galvos nesukdamas, tas bulves. o siaip, cia rimtai- kurio destomame teisiniu kortu namelyje, daug teisiu ir mazai zmogaus. jei norit, didelis objektas, bet mazas subjektas. ar zinot kuo tai galu gale baigsis? tuo, kuo pries koki desimtmeti baige kvailys australijos juristas (jei neklystu zingeris, bet galiu klysti). jis baisiausiai susirupino “mikroorganizmu teisemis” visokiu klumpeliu ir kitokiu infuzoriju. o zmogus, jei tai ir nelabai jums malonu, buna ir tikintis. netgi i siluvos atlaidus nuvaziuoja.

  • http://simocha.eu Simas

    Iš tikro, problema yra dėl to, kad daug kas aklai pasitiki savo autoritetais. Nenoriu per daug gilintis į tai kaip ir kodėl tie autoritetai atsiranda, bet psichologų tyrimai aiškiai sako, kad toks aklas pasitikėjimas niekada prie gero nepriveda… Taigi, jei nori nekonstruktyvios diskusijos, tai pirmas klausimas būna ad-hominem: ką baigei, kokia tavo patirtis, ką veikei per sausio 13-tąją ir panašai…

    Nors… Vienas mano autoritetas (nors mūsų nuomonės neretai nesutampa) visai neseniai pasakė: savo nuomonę, jei manai, kad ji yra teisinga, nors ją palaiko tik mažuma, reikia kalti kaip vinį į sieną – vis vien kada nors įkalsi… Dėl to manau, kad A.R. eina teisingu keliu – kala vinį ir kada nors jį įkals. O mes, komentatoriai, esame per maži, kad ją galėtumėme įkalti, bet, tikiuosi, galime svariai prie to prisidėti…

  • Marius

    Straipsnį skaičiau, keistas straipsnis, bent antraštė tai tikrai. Didesnė dalis skirta samprotavimams apie teisę apskritai – o antraštė skelbia “E. Kūris: Vyriausybė artėja prie įgaliojimų nutrūkimo”, bet juk tik maža dalis skirta Vyriausybei, be to, net neaišku kaip skaičiuoti tą pusės Vyriausybės pasikeitimą. Mano supratimu lenda V. Laučiaus požiūris.

    Yra gerų minčių konkrečiai, dėl to “Kas gali paneigti galimybę, kad tas ar anas yra šioks bei anoks” – tai išties Lietuvoje reikia kartą ir visiems laikams baigti šią frazę. Tik E. Kūris kalba netiksliai: čia ne klausimas, o teiginys. Juk ši formuluotė naudojama žmonių šmeižimui, juk išsakomas teiginys, tik pridedant kas gali paneigti, kas gali paneigti galimybę. Ir pirmasis turėjo būti nuteistas V. Landsbergis. Tik deja V. Landsbergio autoriteto dėka teismas visa tą istoriją apvilko į kaip beprasmišką sakinį.

    Dėl šokančių Seimo narių tai nesutinku su E. Kūriu. Juk KT 2011 m. vasario 23 d. sprendimas draudžia turėti kitą darbą ir gauti atlyginimą, KT sprendimas apie tai ir rašo. Aš nesuprantu, kaip ir kas paskleidė kad tai liečia šokančius seimūnus. T.y. sprendimas, mano supratimu, taikytinas ne šokantiems seimūnams, o dirbantiems (dirbusiems) – Vareikiui ir Adomėnui. Juk šokiai po darbo Seime nėra darbas. T.y. aš suprantu, kad seimūnas atstovauja piliečius visą laiką, bet šokiai laisvalaikiu nėra darbas. Sutinku, kad vesti laidą yra darbas t.y. į apribojimą pakliūtų Valinskai. Mano supratimu, bijau, kad plačiai interpretuojant KT nutarimą, gali bus nusiristi iki to, kad apskritai seimūnas pradės ir pirštą pajudinti. Aš nematau problemos dėl šokančiųjų, juk jei nepatinka, tai nebalsuokime už juos, nebalsuokime už jų partijas. Demokratija gi Lietuvoje.

  • Pastabos

    Pora pastabų dėl religijos, bet pirmiau metodologinis ekskursas.

    Kūris yra geras teisės ekspertas ir vis dėlto teisė nėra fizika ar kitas tikslusis/gamtamokslis mokslas. Yra socialinis mokslas. Yra persisunkusi ir vertybėmis, ir tradicijomis, ir išankstinėmis nuostatomis ir pan. Todėl nors teisė yra nuostabus išradimas, nereikia žiūrėt į teisininko tvirtinimus taip, kaip žiūrime į fiziko tvirtinimus: “aš apskaičiavau, jog šis dangaus kūnas laiku b pasieks tašką c”. Pats Kūris tai netiesiogiai patvirtina, kai pareiškia, kad teismai įvedė ydingą praktiką su sprendimu apie “kas gali paneigti, jog…”.

    Grįžtant prie religijos, visuomenės ir valstybės santykių, yra kelios didelės tradicijos Europoje. Viena eliminuoja religiją, kita bendradarbiauja. Viena religijos laisvę supranta, kaip abstraktų neutralumą ir reikalauja iš viešos erdvės išgrūsti religinių asociacijų atstovų balsą (tegu kalba savo maldos namuose), kita tradicija pripažįsta šių balsų teisę skambėti visų balsų chore.

    Literatūroje šios dvi tradicijos populiariai aprašomos, kaip “prancūziškoji” ir “anglosaksu”. Žinoma, čia simboliškai, nes Prancūzijoje yra “anglosaksų”, o Didžiojoje Britanijoje ar JAV – “prancūzų” linijos atstovų.

    ILiustracijai, šio blogo savininkas p. Račas yra aiškus pirmos tradicijos atstovas. Cituoju: “O gal geriau vieną kartą būtų pasakyti, kad kunigų ir vyskupų vieta bažnyčioje. Aiškiai ir visiems laikams”. Katalikų hierarchų balsas jam yra – persakau savais žodžiais – neleistina ir absurdiška intervencija. Atsižvelgimą į tą balsą jis traktuoja ne kaip (galimai) protingą ir konstruktyvų dialogą tarp valdžios ir visuomeninės grupės, o bet kokiu atveju kaip įžeidžiantį, paniekinantį pasaulietinės politikos pavergimą.

    Antros tradicijos atstovas, iš daugelio pavyzdžių, yra dabartinis JAV ppezidentas Obama. Citata: “Number one, one of the strengths of our democracy is that everybody is free to express their political opinions, and I take people’s opinions seriously. (…) I’m the president of all Americans, not just the Americans who happen to agree with me.

    So in that sense the American bishops represent a cross section of opinion just like other groups do.”

    Negana to, prezidentas, kuris tikrai nėra katalikas ir kurį dėl vertybinių neatitikimų kai kurios katalikiškos grupės ir hierarchai jį kasdien kritikuoja, nebijo pareikšti, kad:

    “And that part of the Catholic tradition is something that continues to inspire me”.

    O kitais klausimais: “I will always forcefully defend the right of the bishops to criticize me, even in strenuous terms”.

    Jaučiate skirtumą tarp pono Račo “vyskupų vieta bažnyčioje” ir pono Obamos “aš visada ginsiu vyskupų teisę mane kritikuoti”? Jį gražiai paaiškina vienas britų intelektulas: http://www.timesonline.co.uk/tol/comment/columnists/guest_contributors/article7012685.ece

    Kūris religijos ir valstybės santykio klausimu akivaizdžiai linksta prie prancūziškos tradicijos interpretacijos. Čia jo ir p. Račo “bangos” sutapo. Tačiau tai Vakarų panoramoje tikrai nėra vienintelė demokratinė alternatyva.

    Todėl priekaištui, kuri tiesiogiai išsakė p. Račas ir netiesiogiai p. Kūris, jog “tie katalikų bažnyčios hierarchai jau visai pamiršo, kuriame amžiuje ir kokioje valstybėje jie gyvena?” galima replikuoti: nepamiršo. Ir nėra prieš demokratija. Tiesiog yra už kitaip akcentuotą demokratinę alternatyvą.

  • Darvinas

    Jaučiasi, kad p. Artūras pabaigė skaityti “Dievo iliuziją”. Man irgi patiko.

  • Daina

    Kaip gali turėti teisę kištis į valstybės valdymą grupuotė, kuri meluoja ir dezinformuoja visuomenę? Argi ne juokinga, kai tikintieji mosuoja biblija, ir savo nuomonę grindžia šioje pasakaičių knygoje išskaitytais teiginiais, ir jais remiantis reikalauja vienokių ar kitokių įstatymų? Įstatymai turi remtis loginiais principais, o ne pasakomis iš rūsio!
    Eiliniai šarlatanai….

  • http://erezijos.blogspot.com 7x

    “Man įdomiausias net ne tų teisingumas ar pagrįstumas (bet kuriuo atveju, tai tik nuomonė), bet jų svėrimą priklausomai nuo to, kas tas mintis dėsto.”

    Nuu, Artūrai, ir jūs vėl su savo “manęs nieks neklauso, nes aš ne teisinyks”. Netiesa. Kūrio aš besąlygiškai klausau bei jam paklūstu it zombis ne dėl to, kad jis buvęs KT teisėjas. Yra KT teisėjų, kurių nuomonei ar smarkiai, ar nežymiai nepritariu.
    Pasikartosiu, jog NĖRA TIK NUOMONIŲ. Absoliučią daugumą teiginių galima ir reikia pagrįsti. Kūris savo teiginius pagrindžia ir labai noriai gina, jūs – kai kuriais klausimais nelabai. Dėl šios priežasties aš bučiuoju žemę, kuria perėjo Kūris ir gan neigiamai reaguoju į kai kuriuos jūsų pasisakymus. Argumentuotumėt kaip Kūris – tai ne tik teisės bakalauro jums nereiktų, bet ir mokyklos galėtumėt būt nebaigęs. Teisininkai turi specifinių žinių, todėl gali geriau argumentuoti ir teisingiau pasisakyti teisės klausimais, tačiau tai nereiškia, jog tai gali daryti tik teisininkai. Tiesiog savarankiškai, nestudijavus teisės, surinkti šias specifines žinias bei sukurti nuoseklią, argumentuotą poziciją jų pagrindu yra nepaprastai sunku.

    • suomis

      Viskas yra sofistika.

      • http://erezijos.blogspot.com 7x

        Reiškias ir jūsų sakinys yra sofistika: kadangi taip netiesiogiai prisipažįstate esantis sofistas, nematau reikalo kreipti dėmesio į jūsų pasisakymą!

  • Valentinas

    Keistai susiklosto likimas. Štai Kūris kartu su Raču tapo vieninteliais viešaisiais asmenimis besipriešinančiais masiniam klerikalų puolimui ir klerikalinės demagogijos antplūdžiui:
    http://www.alfa.lt/straipsnis/10707663/?Konstituciniu.dvasiu.gaudytojas.ir.Baznycia=2011-03-07_10-24

  • Sejanus

    Vilniuje jau nustota net ir apsimetinėti, kad nėra valstybinės religijos:

    “Vilniaus miesto savivaldybės taryba trečiadienį ėmėsi svarstyti sutarties su Vilniaus arkikatedra projektą, pagal kurį miesto valdžia leidimus renginiams Katedros aikštėje galėtų išduoti tik tuomet, kai renginio organizatoriai pateikia raštu gautą Vilniaus arkivyskupijos sutikimą.” (alfa.lt)

    “Valdemaro Tomaševskio blokas“ su „Tvarka ir teisingumu“ pasirašė memorandumą „Dėl bendro darbo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje“.

    “memorandumo autorių sprendimas dėl Vilniaus miesto – propaguoti krikščioniškas vertybes bei remti Vilniaus arkivyskupijos planus.” (delfi.lt)