Artūras Račas

Skaičiau aš šią nakti štai šitą interviu su E.Kūriu (tikriausiai jau labai seniai buvau skaitęs tokį puikų darbą šiame žanre), kurio nuomonė nuo mano kai kuriais klausimais skiriasi iš esmės, ir taip sau galvojau.

Dažnai, kai rašydavau apie apkaltą, pilietybės įstatymą, dvigubą pilietybę, KLT sprendimą dėl „Leo LT“ ar apskritai apie KT klaidas ir paklydimus, susilaukdavau argumento, kad štai E.Kūris galvoja kitaip, ir tai reiškia, kad mano nuomonė nieko verta.

Nes E.Kūris – buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, o aš – viso labo niekingas žurnaliūga, net bakalauro laipsnio teisės srityje neturintis.

Žodžiu, man būdavo duodama suprasti, kad mano pamąstymai a priori yra nieko verti. Na, tipo, ne teisininkai mąstyti negali. Juo labiau – apie Konstituciją ar Konstitucinio teismo sprendimus. Nes yra neklystantys teisėjai ir yra doktrina. 

Dabar gi skaitau E.Kūrio interviu ir randu ten nemažai pamąstymų apie Katalikų bažnyčios statusą ir vaidmenį Lietuvoje, ir kaip jau savo komentare WU šią naktį sakiau, įspūdis toks, kad skaitau šį tinklaraštį.

Nejau negalima kelti klausimo, ar visuomenės atvirumo imperatyvas nesuponuoja to, kad tos nevalstybinės organizacijos, kurioms teisės aktai suteikia tam tikras teises, kurių neturi kitos organizacijos, paaiškintų tam tikrus savo sprendimus visuomenei? Pagal įstatymą Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryboje yra įvairių organizacijų atstovų, tarp jų ir Lietuvos Vyskupų konferencijos. Jei jau tos organizacijos atstovai turi balsą sprendžiant dėl visai visuomenei svarbios nacionalinio transliuotojo veiklos, tai gal galima paklausti apie kitus sprendimus?

Kai prieš porą metų Vilniaus rajono savivaldybės taryba priėmė Kristaus Karaliaus Intronizacijos (Vilniaus rajone) Aktą, tame tarybos sprendime įrašė, kad ji gavo „bažnytinės hierarchijos pritarimą“. Kur tas pritarimas, kaip su juo susipažinti? Ir ką tai apskritai reiškia: savivaldybės tarybos leidžiamą teisės aktą sankcionuoja bažnytinė hierarchija (beje, juk tai vyksta pasaulietinėje valstybėje)?

Kas nors pasakytų: eretiškas klausimas. Bet teisinis. O jo teisinis krūvis toks: ar atviroje visuomenėje gali likti nuslėpta tai, kaip tam tikrus teisės aktuose fiksuotus įgaliojimus turinčios organizacijos priima sprendimus, turinčius reikšmę visai visuomenei? Kitaip tariant, ar jos pačios yra pakankamai atviros visuomenei, kuri per savo atstovybę, Seimą, joms suteikė gana svarias galias?

Konstitucinėje jurisprudencijoje apie tai kol kas nieko nerastume. Ir negirdėjau apie kokį nors ginčą, kuriame tas klausimas būtų keliamas taip, kad matytųsi perspektyva jam patekti į KT. Net viešojoje erdvėje tai kol kas ne itin svarstoma.

(Šia tema, beje, artimiausiu metu tikriausiai parašysiu konkretų įrašą, nes neseniai užsiėmiau vienu bandymu:)))

Konstitucija numato šios teisės ribas: „Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.“
Yra ir kita labai svarbi nuostata: „Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija“. Taigi šmeižtas ir dezinformacija yra anapus įsitikinimų raiškos laisvės ribų. Tie dalykai negali būti apibrėžiami kaip įsitikinimai, kuriuos neva galima reikšti, tik esą galima kažkaip riboti: jie apskritai nėra įsitikinimų raiškos laisvės dalykas.

Maža to, įstatymo leidėjas yra konstituciškai įpareigotas šmeižtą ir dezinformaciją traktuoti kaip nusikalstamus veiksmus ir įtvirtinti tai baudžiamajame įstatyme. Bet ar mūsų Baudžiamajame kodekse (BK) yra adekvačiai įtvirtinta nuostata dėl dezinformacijos kaip nusikalstamos veikos?

Žinoma, bet kuris informacijos skleidėjas, taip pat ir žurnalistas, gali tiesiog suklysti. Tačiau sąmoninga, kryptinga dezinformacija, ypač siekiant apjuodinti žmogų, sumenkinti jo reputaciją, pagal Konstituciją turi būti traktuojama kaip nusikalstama veika. Ir aš, ir jūs turbūt galėtume paminėti ne vieną televizijos ar radijo laidą, ne vieną publikaciją, kuriose akivaizdžiai ir kryptingai dezinformuojama ir šmeižiama. Bet tokia veikla BK nėra apibrėžta kaip nusikalstama veika. Priešingai: dangstomasi nuomonių raiškos laisve.

Deja, tokiai praktikai savaip pagrindą padėjo ir teismai (tai buvo labai seniai), nusprendę, kad jei sakinys prasideda žodžiais „kas gali paneigti galimybę, kad…“, tai jau ne teiginys, o klausimas, o klausti – na, klausti, žinoma, niekam neuždrausta. Tai ir klausinėsime apie viską, kol nieko švaraus nebeliks.

Kiek kartų bandžiau tai aiškinti šiame tinklaraštyje?..

Kitas klausimas, ar dvasininkų ar jų vyresnybės politinėms pažiūroms skleisti naudojami maldos namai ir kaip į tai reikėtų reaguoti (jei išvis reikia reaguoti). Pagal Konstitucijos 43 str. 3 d. bažnyčios bei religinės organizacijos turi maldos namus, bet prieš tai rašoma apie laisvą bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimą ir apeigų atlikimą. Ar tokia konstrukcija suponuoja, kad maldos namų turėjimas yra susietas būtent su to bažnytinio mokslo skelbimu ir apeigų atlikimu, bet ne su kokia nors politine ar kitokia veikla? Veikiausiai – taip.

Tada – kita Konstitucijos nuostata (to paties straipsnio 6 d.): „Bažnyčių bei religinių organizacijų mokslo skelbimas, kita tikybinė veikla, taip pat maldos namai negali būti naudojami tam, kas prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams“. Koks šių nuostatų giluminis turinys, koks jų santykis – doktrina apie tai tyli. Kol kas tyli.
Kita vertus, teisiškai visko nesureguliuosi. Pasak Senekos, kai ką, ką leidžia teisė, draudžia sąžinė. Vis dėlto jei KT kada nors pasiektų ginčas dėl dvasininkų politinės veiklos, tai būtų vienas įdomiausių dalykų, kuriuos KT kada nors teko aiškinti. Bet reikia nepamiršti, kad vienas pamatinis dalykas yra jau seniai išaiškintas: mūsų valstybė yra pasaulietinė, joje nėra nei valstybinės bažnyčios, nei valstybinės religijos.

[…]

Mūsų jurisprudencijoje taikomas ne atskyrimo, o lyg ir „švelnesnis“ – atskirumo terminas. Valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas buvo suformuluotas jį išvedus iš viso pluošto Konstitucijos nuostatų. Antai Konstitucijoje skelbiama, kad valstybės ir savivaldybių įstaigose mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės – su viena išimtimi: tėvų pageidavimu jose gali būti mokoma tikybos (Konstitucijoje, žinoma, nepasakyta, kokios). Yra nuostata, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos. Ir daug kitų. 2000 m. dėl to buvo priimtas labai platus KT nutarimas.

Sistemiškai aiškinant šias ir kitas nuostatas, tarp jų ir mūsų šiek tiek aptartą atviros visuomenės principą, valstybės ir Bažnyčios atskirumo principas yra įtikinamai pagrindžiamas. Net jei šis principas Konstitucijoje neįrašytas tuo pavadinimu, jis vis tiek joje yra.
O kokia praktika – kitas dalykas. Paklauskime: kodėl mūsų pasaulietinėje valstybėje prezidento inauguracija vyksta būtent katalikų bažnyčioje? Ir apskritai – kodėl ji vyksta dar ir bažnyčioje, kai jau viena yra įvykusi Seime, kaip numato Konstitucija?

Arba ką reiškia tai, kad viename valstybiniame universitete (kalbant Konstitucijos žodžiais, valstybinėje aukštojoje mokykloje) veikia Katalikų tikybos katedra? Norėčiau žinoti, ar ji finansuojama visų mokesčių mokėtojų lėšomis. Ką reiškia tai, kad LRT taryboje Vyskupų konferencija atstovaujama tolygiai su Lietuvos mokslo taryba ar Lietuvos meno kūrėjų asociacija? Ką reiškia tai, kad yra šventinamos naujai atidaromos ar rekonstruotos valstybės institucijų patalpos, net teismai, mokyklų vėliavos, o tas apeigas atlieka tik vienos – dominuojančios – konfesijos dvasininkai?

Esu pats buvęs gimnazijos inauguracijoje, kurioje buvo atliekamos tokios religinės apeigos, apie kurias, beje, iš anksto nebuvo skelbta. Ten dalyvavo ir švietimo ir mokslo ministras. Jam neužkliuvo?!

[…]

Ar visa tai pažeidžia konstitucinį valstybės ir bažnyčios atskirumo principą?

Manau, kad taip. O jei kalbėsime apie atstovavimą LRT taryboje, tai čia iškyla veikiau konfesijų lygybės klausimas.

Bet ar mums, kaip valstybinei bendruomenei, pilietinei tautai išvis reikia tos Konstitucijos su visa jos doktrina? Klausiu kaip tikras pesimistas. Ką liudija mano jau minėta Kristaus Karaliaus intronizacija Vilniaus rajone? Visas Vilniaus rajonas paskelbtas Kristaus karalyste – kartu su Keturiasdešimt totorių kaimu? Ar kaip nors sureagavo į tai Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje? Neteko girdėti.

O kai į tokius demaršus nereaguojama ir pamirštama taisyklė principiis obsta (pasipriešink pirmam veiksmui), tai tik padrąsina Konstitucijos nepaisytojus žengti ir kitus abejotinus žingsnius. Turiu galvoje ne vien nelietuviškų gatvių pavadinimų užrašus kur nors Nemenčinėje.

… Tai va dabar sėdžiu ir galvoju: ar čia mes su E.Kūriu abu dundukai, ar kaip?

O gal E.Kūris apsimetėlis, visai nieko neišmano apie teisę ir Konstituciją kaip ir aš?

Ir galvoju, ar tai darytų mane protingesniu, o mano mintis labiau pagrįstas?

Man įdomiausias net ne tų teisingumas ar pagrįstumas (bet kuriuo atveju, tai tik nuomonė), bet jų svėrimą priklausomai nuo to, kas tas mintis dėsto.

Kažkodėl man atrodo, kad tai labai didžiulė problema. Ir šiame tinklaraštyje ir visoje Lietuvoje apskritai.

(4 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)

Loading...