Artūras Račas

Rytas. Geriausios naujienų agentūros vadovas su kavos puodeliu rankose ruošiasi intensyviai informacinei dienai. Suskamba jo mobilusis. Jis mato, kad jam skambina buvęs kolega.
– Klausau
– Sveikas Artai
– Sveikas Rimvi
– Klausyk, tas tavo blogas tai tikras bezpredelas vis varot ant mūsų ir varot.
– Nu nepyk Rimvi, visokių pasitaiko.
– Artai, gal gali kaip nors išimti tuos komentarus?
– Tai nesuderinama su mano principinėmis laisvo žodžio nuostatomis. Žurnalistinė etika, nuomonių įvairovė ir vse dela, nu tu supranti Rimvi?
– Aš tai suprantu, bet Gedvis siunta, o Užkalnis prašo naujų temų. Žinok, nieko negaliu garantuoti dėl tavęs.
– Dar kartą kartoju Rimvi, man nepriimtina cenzūra….bet aš ką nors sugalvosiu.
-Ačiū Artai, žinojau, kad žurnalistinis solidarumas tau ne tik tušti žodžiai. Lieku skolingas.
– Nieko tokio. Kaip Gedvis?
– Ai įsiutęs paskutinėmis dienomis. Jonukas su Kurčiu vėl užgėrė ir išpardavinėja žaidėjus. Geriau jam dabar į akis nelįsti, nes tu pats supranti krizė i vsio takoje.
-Jei ką, linkėjimus jam.
-OK.
Pakalbėjęs su buvusiu kolega, geriausios naujienų agentūros vadovas Artūras kviečia savo komandą. Į kabinetą įeina keli geriausi šalyje žurnalistai. Artūras jiems sako:
-Chebra, šiandien skelbsiu savo bloge naują temą. KAM NAUDINGA, KAD ŽALGIRIETIS KURTINAITIS TRENIRUOJA LIETUVOS RYTĄ? Įžvelgiu, kad taip Azerbaidžano naftos magnatai bando užsitikrinti žiniasklaidos palaikymą perimant Mažeikių naftą. Reikia suorganizuoti komentarus. Tu – sako pirmam geriausiam šalyje žurnalistui, – parašysi pradžioje Juozą, o po to Skirmantą, viską tą patį tik atvirkščiai. Tu, – sako kitam geriausiam šalyje žurnalistui,- būsi Valentinas. Parašyk kokį nors briedą kaip visada. Nepamiršk klaidų ir barbarizmų. Tu, – sako trečiam geriausiam šalyje žurnalistui, – paskambink Rūtai Vainienei tegul įkala ką nors kaip Aušra Maldeikienė. Ir dar, parašyk Stomai, kad reikia kelių Virgio komentarų. Kaip visada, Valinskas nekaltas aplinka kalta. O tu, kreipiasi į geriausią šalyje žurnalistę, – būsi Levas. Parašyk ką nors lievo.
– Kas šiandien nori būti A.G.?
Žurnalistai nunarino galvas.
– Common, tai visai paprasta, – ragino Artūras. – Parašykite, kad prie Smetonos buvo geriau.
– Kas ta Smetona? – nepatikliai paklausė pirmas geriausias šalyje žurnalistas.
– Pažiūrėsi Wikipedijoje,- atsakė Artūras. -Dirbam chebra dirbam! Jūs geriausi šalyje žurnalistai! Nemalam šūdo! Auginam blogo lankomumą! Negailėkite tirštų spalvų, aš noriu sodraus blogo! Kas vakar buvo Mykoliukas Beraštis?
-Aš – sunerimusi pakėlė galvą žurnalistė.
– Šaunuolė! Asilas, kvailys, vienaląstis organizmas – štai ko reikia mano blogui! Bet tu gali daugiau. Varom chebra, varom! – energingai kartojo Artūras.
Staiga netikėtai suskambo Artūro mobilusis. Telefono ekranas rodė, kad numeris sulaikytas.
– Varot iš čia. Man skambina, – surimtėjo Artūras.
Geriausi šalyje žurnalistai iš iškurnėjo iš kabineto.
– Klausau.
– Taip mano premjere.
– Supratau mano premjere.
– Geros dienos mano premjere.
Artūras kiek virpančiais pirštais prisidegė Camel cigaretę ir susimąstęs pažvelgė į kompiuterį, kurio ekrane, tarsi Matricos valdomi, mirguliavo nuolatos atsirandatys komentarai. Paėmęs pelytę, apdegusią nuo nuolatos į ją nervingai gesinamų Camel cigarečių, jis nuėjo į puslapio apačioje esantį skyrelį PALIKI KOMENTARĄ ir laukelyje VARDAS įrašė Fredis‘. Į Lietuvą atsliūkino dar viena laisvo žodžio diena.

******************************************************************************************************

P.S. Ačiū Valentinui.

Norit tikėkit, norit ne, bet buvau sužavėtas…

Sakau nuoširdžiai.

Aš tikriausiai taip nesugebėčiau, pritrūktų fantazijos…

Ir stebiuosi, kaip galima būti tokiam pastabiam, taikliam ir taip sugebėti įsikirsti…

Lenkiu galvą.

Ačiū.

(47 balsų, vidurkis: 4,60 iš 5)

Loading...