Istorijos mokslų daktaras apie Lietuvos žiniasklaidos būseną

… Apie žiniasklaidą ir žurnalistus nūnai išmano visi.

Įskaitant ir istorijos mokslų daktarus.

Žemiau pateikiama vieno iš jų nuomonė, paskelbta to istorijos mokslų daktaro tinklaraštyje. Kaangi tekste esu minimas aš asmeniškai, leidžiu sau pateiktį jį visą negavęs išankstinio autoriaus leidimo. Esu pasirengęs sumokėti deramo dydžio honorarą autoriui pareikalavus. (Kalba ir faktai netaisyti).

********************************************************************

Apie žurnalizmą

Ponas Artūras Račas netyčia užtiko mano tiklaraščio įrašą, kuriame buvo minimas jis: http://sovmaras.livejournal.com/20595.html Tai sukėlė šio žinomo žurnalisto pykčio protrūkį: http://racas.lt/apie-talentus-ir-ju-kancia/

Ką jo įrašas gali pasakyti apie Lietuvos žurnalistus? Labai daug ir nelabai malonių dalykų.

P. Artūras net nebandė manęs pasiklausti, ką mano įrašas reiškė, ką juo norėjau pasakyti ir kodėl bei kaip jis iš viso atsirado. Todėl žurnalistas pateikė klaidingą mano įrašo kilmės interpretaciją ir remdamasis ja, tiesiai šviesiai apkaltino mane nesuvokiant teksto.

Lietuvos žurnalistams jau senokai nesvarbus faktų tikrumas.

Mano tinklaraščio taisyklėse buvo aiškiai paprašyta prieš cituojant pranešti, nors šiaip to reikalautų paprasčiausias mandagumas. Ponas Artūras Račas nepasivargino to padaryti, todėl aš apie aptariamą įrašą sužinojau atsitiktinai. Taip jis nesuteikė man teisės pareikšti savo nuomonės, apsiginti.

Lietuvos žurnalistams nerūpi pateikti priešingas nuomones, būti nešališkiems.

Didžioji p. Artūro Račo teksto dalis yra skirta menamų „būsimų ar esamų mokslo daktarų“ savybių aptarimui. Visos savybės buvo išinterpretuotos iš keturių mano įrašo eilučių, todėl faktiškai buvo kalbama apie mane, ką vėlesnėje diskusijoje pripažino ir p. Artūras. Įraše jis teigė, jog aš noriu „visko čia ir dabar. Greitai. Ir už daug“ ne tik sau, bet ir savo aplinkiniams, nenoriu dirbti, verkšlenu, nenoriu kentėti (sic!), kad manau vien savo buvimu esąs vertas didelio uždarbio, kad laikau save menininku (sic!), kad noriu būti talentu, bet nenoriu dirbti, kad nelaikau talentingai statybininko ar siuvėjo.

Ir visa tai apie mane p. Artūras sužinojo iš šių keturių eilučių:
„Kaip paprasta: talentui nereikia valgyti nei gerti, ką jau bekalbėti apie šeimą. Jis gyvas kančia.
Taip mano į gyvuosius popmintytojus beįsirašantis Artūras Račas.
Kaip paprasta: sparnuota mintimi pridengti savo begėdystę.
Nesiseka menininkams: jų talentas iškeliamas tam, kad būtų galima atimti uždarbį.“

Lietuvos žurnalistų interpretaciniai gebėjimai labai jau dažnai pralenkia tikrovę.

Visa tai rašydamas p. Račas nesirėmė jokiais papildomais mano gyvenimo ar kūrybos faktais, todėl visus šiuos teiginius laikau melu ir šmeižtu. Net po daugkartinių mano išaiškinimų išsivysčiusioje diskusijoje p. Artūras Račas vis tiek atvirai melavo teigdamas, kad „Maras [aš] sako, kad jo neeiliniai gabumai turi būti atlyginami taip pat kaip mano suknistas žurnalistinis darbas. Ir ne kada nors ateityje, o šiandien, čia ir dabar. Maras sako, kad jis nenori kentėti ir kuria tik tada, kai tiksliai žino, kiek jam sumokės.“ http://racas.lt/apie-talentus-ir-ju-kancia/#comment-46230 Visoje diskusijoje taip niekuomet neteigiau ir taip negalvoju.

Lietuvos žurnalistai ne tik nesigėdija nesiaiškinti faktų, interpretuoti kaip jiems šaus į galvą. Jie nesibodi ir šmeižti bei meluoti, jei tik tai padeda parašyti tekstą, kuriuo galima „sudirbti“ žmogų ar „pagrįsti“ savo nuomonę.

Kai diskutuodamas su p. Artūru nurodžiau, kad jis mane apšmeižė, A. Račas manęs puse lūpų atsiprašė („Beje, jei įžeidžiau tamstos garbę ir orumą, atsiprašau.“). Tačiau savo įrašo nepakeitė, todėl juo aš ir toliau šmeižiamas. Todėl manau įgijęs teisę p. Artūrą Račą laikyti negarbingu žmogumi.

Lietuvos žurnalistai nejaučia atsakomybės už savo tekstus ir už tai, kaip jais galima paveikti žmogaus likimą.

Visas analizuojamas A. Račo įrašas yra persunktas nieko faktinei reikalo pusei neduodančia žeminančia retorika, panieka oponentui.

Lietuvos žurnalistai itin dažnai naudoja retorines, vaizdines ir garsines priemones, kuriomis pridengiamas faktinis pranešimo skurdas (žinių kaip tokių nebuvimas) bei siekiama nuteikti pranešimų gavėjus taip, kaip žurnalistas nori nepaisant faktų ar jų nebuvimo.

Visi mano bandymai tolesnėse diskusijose paaiškinti savo nuostatas, vertybes ir elgesį susilaukė paniekinančio verkšlenimo epiteto.
Lietuvos žurnalistai jaučiasi esą visuomet teisūs.

Išvada paprasta: vengti žurnalistų, kiek tik įmanoma.

N. B. Kalbėdamas apie Lietuvos žurnalistus turiu omenyje žurnalistikos situaciją pas mus, bet ne visus žurnalistus asmeniškai. Visokių yra.

********************************************************************************************************

Puikus tekstas.

Man asmeniškai labai patiko.

Ploju katučių ir laukiu dar.

Ir nuoširdžiai tikiuosi, kad visi talentai Lietuvoje bus deramai ir gausiai įvertinti dar iki jų mirties.

(5 balsų, vidurkis: 1,80 iš 5)
Loading...