Apie talentus ir jų kančią

Pirmiausia – citata:

Kaip paprasta: talentui nereikia valgyti nei gerti, ką jau bekalbėti apie šeimą. Jis gyvas kančia.
Taip mano į gyvuosius popmintytojus beįsirašantis Artūras Račas.
Kaip paprasta: sparnuota mintimi pridengti savo begėdystę.
Nesiseka menininkams: jų talentas iškeliamas tam, kad būtų galima atimti uždarbį.

Tai – vieno būsimojo mokslų daktaro mintys, kurias jis pavadino „apie valgį ir katarsį“.

Gražios mintys ir dar gražesnis pavadinimas…

Atrodo, kad šias gražias būsimo mokslų daktaro mintis išprovokavo šiame tinklaraštyje paskelbta Aušros Maldeikienės mintis apie talentą ir jo paskirtį.

Būsimasis mokslų daktaras savo pamąstymus paskelbė senokai, tačiau tik dabar visai netyčia juos atradau.

Ir man pasidarė šiek tiek liūdna.

Pirmiausia todėl, kad tai – būsimojo mokslų daktaro mintys. Nes labai liūdna, kad mūsų švietimo sistema leidžia pretenduoti į garbingą mokslų daktaro laipsnį asmeniui, kuris negali suvokti teksto, jį klaidingai interpretuoja ir priskiria kitam savo mintis. 

Nesuprantu, kaip mokslų daktaru gali tapti asmuo viešai kaltinantis  kitą asmenį begėdyste ir nepateikinatis jokių tos begėdystės įrodymų.

Man taip pat labai liūdna, kad aplink tokių būsimų ar jau esamų mokslo daktarų gana daug. 

Jie, atrodo, taip įtikėję  savo talentu ir gebėjimais, kad jiems atrodo, jog jau vien už tą talentą jiems turi būti gausiai atsilyginta. Nepaisant to, kaip jie tą tikrąjį ar tik įsivaizduojamą talentą naudoja: ar savo reikmėms, ar visuomenės gerovei.

Jie nori visko čia ir dabar. Būti įvertinti, būti pripažinti.

Greitai.

Ir už daug.

Jie verkšlena, kad  taip nėra  ir pavydi tiems, kurie panaudojo ne tik savo talentą, bet ir įdėjo daug darbo tą talentą realizuodami.

Jiems, panašu, netgi atrodo, kad jų talentas turėtų garantuoti tą „greitai ir daug“ ne tik  jiems patiems, bet ir jų sutuoktiniams, vaikams, o galbūt net tėvams, uošviams bei broliams ir seserims.

Nes visi jie irgi nenori kentėti, nori daug ir skaniai valgyti, greitai važinėti, šiltai gyventi ir matyti gražius vaizdus pro langą.

Jiems atrodo, kad jie jau savo buvimu verti didelio uždarbio.

Jie juk ne tik talentai, bet ir menininkai. Ir dėl jų tragedijos kalti tie, kurie nesupranta meno. Panašiai kaip Eurovizijos konkursuose dėl Lietuvos atstovų paskutiniųjų vietų kalti būna gėjai, apšvietimo ar garso specialistai ar nepakankamai lėšų skyrę rėmėjai, bet tik ne patys dainininkai.  

Taigi, sunku, Lietuvoje tiems talentams. O ypač – kai jie menininkai, o dar labiau – kai jie turi šeimas.

Nes jie nori būti talentais, o dirbti nenori.

Bet – labai keista – man jų visai negaila.

Ir priežastis labai paprasta. Ją girdėjau dar vaikystėje, kai pradėjau lankyti krepšinį: be darbo talentas nieko vertas.

Be to, gyvenimas išmokė ir dar vienos išminties: talentingais gali būti ir statybininkai, ir siuvėjai, ir dainininkai, ir vairuotojai. Ir kuo anksčiau dainuojantis statybinininkas, šokantis siuvėjas ar puikiai bandeles kepantis istorikas supranta, kur yra jo tikrasis pašaukimas, tuo jam būna geriau.

Tiesa, būna, kad kai kurie šito nesupranta iki gyvenimo galo.

Jų man taip pat labai gaila.

Tačiau net ir labai jų žmogiškai gailėdamas ir užjausdamas nelabai suprantu, kodėl turėčiau parūpinti gerti ir valgyti jiems ir jų šeimoms.

Juk jie sveiki, gyvi, darbingi ir …talentingi.

Be to, – ir laimei – yra dar ir tokių talentų, kurie ir valgo, ir geria, ir šeimas turi ir neverkšlena, o dirba ir pasiekia tai, ko nori.

Neaimanuodami, kad jų neįvertina, kad jų nesupranta ir kad iš jų „atima uždarbį“.

(10 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)
Loading...
  • Marai,
    Ką tu į tai?

    • Valentinai,

      Artūras kėsinasi į Marą :( Ką darom?

      • Stebėkim. Manau, bus linksma :)

      • Ligita,
        Turiu pasiūlymą. Sulaukiam Maro atsakymo, po to tavo tinklaraštyje paskelbkime balsavimą, kas laimėjo Artūras ar Maras. Ką galvoji?

        • Valentinai, sulaukėm. Ir ką? Jau dabar skelbti balsavimą: „Titanų dvikovoje nugalėjo…“? :))

  • Oi, su ta ponios Maldeikienės citata.. Leidau sau ir aš pasvarsyti šito aforizmo tema ir dar neleistinai nenurodžiau šaltinio. Bet iš esmės manau, kad kiekvienam prieš formuluojant aforizmus ir prieš absoliutinant kažkokias sąvokas, reikėtų labai gerai pagalvoti. Ir paskaityti. Daug. Kad suprastume, jog vieniems tas talentas vidinė kančia, kitiems begalinis džiaugsmas. Gražiai ponia Maldeikienė suformulavo, gal kontekstas buvo tinkamas (nežinau iš kur tą citatą ištraukėt), bet pati citata maždaug tokio lygio kaip „Meilė – tai siūlas, ant kurio visi kariasi“.

    • bn

      Ir aš esu labai talentingas, gabus, iškalbingas, išsilavinęs, protingas, KUKLUS ir NEPAGIRŪNAS!!!!

  • lida

    „Bet – labai keista – man jų visai negaila.“
    „Jų man taip pat labai gaila.“
    Turbūt turiu teksto suvokimo problemų. Arba žuranlistas – rišlaus minčių dėstymo, dėl ko man bet kokiu atveju labai gaila.

    • miela lida, tamsta man patinkate, nes man patinka savikriški žmonės. Jūs tikrai turite teksto suvokimo problemų, nes tamstos pateiktos citatos apibūdina skirtingus subjektus. Vienu atveju tai talentai, kurie mano esą neįvertinti, kitu gi – žmonės nesugebėję suvokti savo tikrojo talento ir besiblaškantys, pavyzdžiui, tarp valstybės tarnybos ir namų šeimininkės vaidmens. Arba, kaip ir rašiau – tarp dainavimo ir plytų mūrijimo.

      Norėčiau tikėti, kad jūs savo pašaukimą esate atradusi.

      • lida

        „Jų man TAIP PAT labai gaila.“

      • Artūrai, ne tik neatsakyta, bet dar ir vienas komentaras ištrintas. Jis man neatrodė įžeidus, bet prisimenu, kad Jūsų teiginiai buvo neblogai sudirbti.

      • Arta

        Na, Artūrai, kam taip juokingai issisukineti? Ir dar taip gedingai savo klaidas peradresuojant komentatoriams. Zymiai solidziau atrodytume, jei vietoj tuscio ir arogantisko atsakymo, tiesiog butumet padekojes uz pastebeta klaida ir istrynes is antro sakinio tuos nereikalingus „taip pat“.
        Bet esme net ne tiek kazkokioje semantikoje, o Jusu chroniskame nesugebejime pripazinti savo klaidu (ar, siuo atveju, tik netikslumu) ir nore buti absoliuciai neklystanciu.

        Ir dar: prie ko cia isreikstas tikejimas apie pasaukimo suradima :). Is salies tai juokingai atrodo ir be to tokie „nukrypimai“ daug ka pasako apie pati rasantiji, o ne menkina ta, kam ta „tikejima“ isreiskete.

  • max

    na šiaip būna, kad tokiems talentams pasiseka – kaip antai tam talentingam santechnikui, kuris už 300000 lt prie Neries krantinės išvedė į paviršių šiluminės trasos vamzdį. Vienžodžiu – vamzdiec

    • nerijus

      max

      tam „talentui“ buvo, galimai, sumokėti „vargani“ porą ar trejetą tūkstantėlių, o visa kita- „funkcionierių“ kišenėse…
      Neskleiskite neteisingos informacijos. Kai ką tikslaiu sužinosiu, kaip šios aferos darosmos- parašysiu ;)
      Ryt laukia pokalbis su panašaus „talento“ žmogumi, kuris apie tokius projektus daug pasakojo ir pasakojo, ir pasakojo :)

      Tik įdomu, ko JAV lankėsi A. Z.? Derina googenhami projektą?..Ieško talentų?..

  • o gal tik žurnalistas jautriai išgyvena suvokimą apie mokslinių laipsnių siekiančius žmones. Priežastys, matyt, glūdi įraše http://racas.lt/brandzios-mokslininkes-seimoje/.

    Dėl tokio požiūrio, kaip išdėstyta įraše, dauguma talentų jau senokai už sienos. Nes ten jiems, Artūrai, netgi mokama ir jų darbai vertinami. O inkščia ir pavydi paprastai tie, kurie darbą nusipirko arba siekė tik įrašo vizitinėje kortelėje.

    • mielas Žilvinai, iš dalies jūs teisus. Tačiau kalbėti reikėtų ne apie jautrius išgyvenimus, nes aš savo žmonos pasiekimais labai didžiuojuosi, nors ji nei skundėsi, nei inkštė, nei kam nors pavydėjo. Greičiau priešingai – aš pavydėjau jai užsispyrimo, kantrybės ir gebėjimo taip koncentruotis derinant mokslą, darbą ir šeimą vienu metu.

      O dėl mano požiūrio – atleiskite, bet jau toks jis. Apie tuos, kurie už sienos negaliu pasakyti nieko, lygiai taip pat ir paie tuos, kurie darbus perka – nepažįstu tokių.

      • Džiaugiuosi už jūsų žmonos pasiekimus ir tikiuosi, kad tai tai tik žingsnelis.
        Tarp mokslininkų, kaip ir pvz. kunigų, yra įvairių žmonių.

  • samogitian

    Komentaras pašalintas – A.R.

  • Sakyčiau veltui Artūras skiria tiek daug savo dėmesio ir laiko kažkokiam lūzeriui. Manau, kad tikrai yra vertesnių dalykų, apie ką pamąstyti.

  • Rytis I

    Nežinau, Aušros mintis aiški ir teisinga. Keista, kad kažkas iškart pritaikė sau. Ar vaikščiojanti enciklopedija – talentas? Nežinau. Greičiau atvirkščiai…

  • Ką gi, tikslinu. Reagavau ne į A. Maldeikienės mintį (kuri man atrodo patetiškai neteisinga), o į Jūsų interpretaciją:
    “man atrodo, kad jūs nesupratote, ką Aušra norėjo pasakyti… Aš, pavyzdžiui, supratau, kad talentingi žmonės talentu tiesiog dalijasi, negalvodami, kiek jiems už tai sumokės… Dažniausiai jiems sumoka po mirties.”
    http://racas.lt/skirtumas-tarp-ober-haus-ir-v-navicko-30-procentu/?replytocom=42996#respond

    Dabar galite aiškintis iš naujo, ar mano teksto suvokimo gebėjimai yra tinkami daktaro laipsniui gauti.

      • Man sunku su teksto suvokimu. Marai, prie ko čia Račo begėdystė?

        • Aš nelabai noriu čia rašyti, bet kad jau kalba apie mane…

          Žmogus, gyvenantis iš savo žurnalistinio (taipogi vadybinio, jei jau vadovauja agentūrai) talento aiškina, jog tikrieji talentai tiesiog dalijasi negaudami ir neprašydami uždarbio (jei jau po mirties). Tokias mintis skelbiantis žmogus yra arba begėdis, arba kvailys.
          Begėdis, nes taiko savo mintis tik kitiems, bet ne sau. Tik nereikia čia apie savo tinklaraštį, už kurį niekas nemoka (pilnas internetas jų, aš irgi rašau tinklaraštį (ir ne tik) be jokio atlygio ar neapmokėtą parašų prieš LEO rinkimą – tam talento kažin ar reikėjo, nors tikrai reikėjo kitų ne mažiau vertingų savybių: drąsos, užsispyrimo etc.
          O kvailys, nes nesuvokia, ką jo mintis iš tiesų reiškia. Nemanau, kad Artūras kvailys, tai belieka tik pirmoji išeitis.

          Beje, Artūro reakcija puikiai liudija Lietuvos žurnalistų lygį: žmogus sukurpė didžiulį patetišką rašinį net nepasivarginęs paklausti mano tinklaraštyje, ką gi aš turėjau omenyje taip rašydamas.

          Jau nešneku apie tai, kad aš apkaltintas tinginyste (nes nedirbu ir nenoriu dirbti), goduliu (noriu greitai ir daug), abejingumu (nenaudoju savo talento visuomenės gerovei, o tik savo reikmėms). Sakyčiau, Artūras labai daug žino apie mane, jei jau gali daryti tokias toli siekiančias išvadas. Gal galėtų nors vieną iš savo kaltinimų pagrįsti, jei jau nuolat reikalauja pagrindimo iš kitų. Nes kol kas visi šie kaltinimai yra visiškai niekuo nepagrįsti, laužti iš piršto ir kelių mano parašytų eilučių.
          Tiesa, į teismą aš jo ir norėdamas (tikrai nenoriu) negalėčiau paduoti, nes kalba jis lyg ir ne apie mane, o apie abstrakčius „talentus“. Dar vienas Lietuvos žurnalizmo bruožas: sugebėti teisiškai nepriekaištingai apipilti žmogų purvais. Sveikinu, Artūrai, 10 balų!

          Tiesa, keistokai atrodo kaltinimas nenoru kentėti. Matyt Artūrui tiek darbas, tiek šis tinklaraštis suteikia tik kančią ir jokio malonumo. Na, aš žinau, kad yra mazochistų, bet ne visi gi tokie. Gerbiamas (?) Artūrai, kūryba man teikia džiaugsmą, o ne kančią. Būtent todėl A. Maldeikienės mintis yra tik patetiškas romantizuotas vaizdinys, nieko bendro neturintis su gyvenimu. Bent jau mano. Vita labai gerai parašė: http://racas.lt/apie-talentus-ir-ju-kancia/#comment-46075

          Na, rodos lyg ir viską parašiau, ką norėjau.

    • Mielas marai, ačiū už patikslinimą. tai dar geriau atskleidžia jūsų filosofiją.

      Jei teisingai interpretuoju – talentu dalintis su negalima, kol nesužinai, kiek už tą dalijimąsi sumokės. talentu dalintis reikia tik tada, kai žinai tikslią kainą ir suskaičiuoji, kiek ir ko už tai galėsi įsigyti pats ir tavo artimieji.

      Todėl talentams reikia mokėti daug ir iš karto, kai tik jie supranta tokiais esą. Nekalbant jau apie tuos talentus, kuriems pavyksta gauti stipendiją ir apsiginti disertaciją.

      Jei interpretuoju teisingai, tai mano įrašas – dar labiau tai, ką turėjau galvoje:)

      • Paaiškinimas aukščiau. Jūs nuvažiavote į visiškas pievas.

      • Nors kiek suprantu, Jums reikia sukramtyti ir turbūt dar nuryti už Jus, kad suprastumėt.
        Taigi, kramtau. Žmogus turi talentą. Imkim mane. Man patinka istorija, aš noriu ją tirti. Visai įdomu dėstyti. Norėčiau su tuo susieti savo gyvenimą. Dvi išeitys: dirbti kažkokį kitokį darbą ir laisvalaikiu užsiimti istorija arba dirbti tiesiogiai istoriku. Pirmoji reiškia, kad negalėsiu daug laiko skirti istorijai, tik priešokiais. Nuo to kentės mano kaip istoriko kokybė, taip pat ir paskaitų kokybė (vienai paskaitai paruošti reikia bent dienos, pilnos, o ne poros valandų). Be to, kitas darbas, jei jis tik dėl pinigų, nebus man labai įdomus turbtūt.
        Ką gi, dirbam istoriku. Sakysim, man pasiseka ir aš kažkur įsidarbinu. Algos biudžetinės, tikrai ne eilinio BNS žurnalisto lygio (primenu, aš studijavau 10 metų, kai žurnalistai pradeda dirbti dar bakalauro neįgiję ir uždirba daugiau, nei pradedantis dėstyti net ir su laipsniu). Jei turiu šeimą, noriu gyventi ne bendrabutyje ir išleisti maistui ne 100 litų per mėnesį, o dar, neduok Dieve, kokią knygą nusipirkti, turiu daug dėstyti, per kelias vietas. Nuo to kenčia paskaitų kokybė (tikrai neskirsiu vienos dienos vienai paskaitai). O dar reikia rašyti ir tirti (tai privaloma dėstytojams). O dar chaltūros žurnaluose norit prisidurti. Dėl darbų gausos krenta tyrimų, straipsnių ir dėstymo kokybė. Užtenka pažiūrėti į kai kurių gausiai besispausdinančių humanitarų tekstų kokybę.
        Arba galima gyventi bendrabutyje, nepirkti naujų knygų, drabužių, maistui išleisti minimaliai ir tirti bei dėstyti tiek, kiek pajėgi, kiek nori ir ką nori (nes yra gi „einamos“ temos, už kurias moka geriau). Studentai istorikai dar nėra tiek išpindėję, kad juoktųsi iš dėstytojo, uždirbančio keliskart mažiau, nei jie patys.

        O Jūsų mąstymo ydingumas yra elementarus: kažkodėl manote, kad talentas neturi būti apmokamas. Suprask, talentas laisvalaikiui, o darbas – išgyvenimui. Tai gal dirbkite žurnalistu ir BNS direktoriumi nemokamai – po mirties jus prisimins dėkingi BNS savininkai.

        O dėl to daug ir iš karto. Mano tinklaraštyje kažkaip nesimato reikalavimo mokėti. Dalinuosi savo mintimis nemokamai. Ir iš viso, kokią Jūs turite teisę nieko apie mane nežinodamas kaltinti?

        • Dar užmiršau pridėti didžiosios pastraipos išvadą:
          Ir vienu, ir kitu atveju talentas negali pasireikšti, išsiskleisti pakankamai. Tai reiškia, kad visuomenė gauna mažiau, nei galėtų, jei man mokėtų už darbą, paremtą mano talentu. Gogenas metė gerai apmokamą darbą, kad galėtų tapyti, o ne derino juos. Nes ko tikrai reikalauja talentas, tai pasišventimo ir darbo. Ne dėl uždarbio, o dėl talento įgyvendinimo. Bet jei visuomenė moka už tą darbą bado minimumą (už sekantį pusmetį darbo gausiu, jei gausiu, mažiau, nei pusantro tūkstančio, čia už visą pusmetį), tai tie talentai dingsta arba užsienyje, arba kituose darbuose.

          Bet ką aš čia aiškinu, gi žurnalistai pas mus visuomet teisūs.

        • mielas Marai, man patinka, kad jūs pykstate ir jūs teisus, kad neturiu jokios teisės jūsų kaltinti. Todėl net ir nemaniau jūsų konkrečiai kaltinti.

          Sakote, nenorite gyventi bendrabutyje, norite dėstyti, pirkti knygas, naujus drabužius, sąžiningai ruoštis paskaitoms?

          Tai ir darykite tai. Darykite, būkite geriausiais ir net neabejoju, kad po kokių 10 ar 15 metų būsite pastebėtas ir įvertintas. Jei tikrai turite talentą ir jš sugebėsite realizuoti taip, kad tuo talentu patikėtų ir visi.

          Siūlote man dirbti BNS nemokamai? Nelabai suprantu, kodėl turėčiau, nes šiandieninių pareigų man niekas nedavė vien tik todėl, kad aš maniausi esąs talentingas ir laukiau, kol kas nors man pasiūlys vadovauti BNS.

          Aš sunkiai dirbau, kol atsiradau ten, kur esu šiandien. Gal turiu kažkiek talento (tikriausiai mažiau nei jūs), bet iki tapdamas tuo, kuo esu, naudojau jį ne tik už pinigus. Ir čia kalbu ne apie tinklaraštį ar parašus Leo LT. Duok dive tamstai atidirbti tiek nemokamai, kiek esu atidirbęs iki šiol. Bet gal tai tik netalentingųjų privilegija…

          Taip kad brangusis būsimasis mokslų daktare – nereikia manęs moralizuoti ir prikaišioti man mano dabartinio darbo. (Tiesą pasakius, kartais net keista, kodėl jūs – jauni žmonės – taip pavydite ir nenorite suprasti, kad normaliose įmonėse, įskaitamnt ir universitetus, vadovu netampama vos baigus studijas).

          Pabandykite įsivaizduoti mane prieš daugiau nei 20 metų – ką tik baigęs studijas studentas, atvykęs iš Panevėžio, be giminių ir užtarėjų Vilniuje, tuščiomis kišenėmis ir be jokios aiškios ateities. Vienas iš dešimčių tūkstančių tokių pat kaip jis.

          Jūs čia mane melagiou ir begėdžiu vadinate. Dėl to, kad stengiausi, dirbau (beje, teko ir Istorijos institute)ir ėjau į priekį. Dėl to, kad savo darbu užsidirbau ir pinigus ir vardą. Sakote, žemas lygis, sakote liudija apie visus žurnalistus.

          Jūsų teisė taip galvoti. Bet tai tik dar kartą liudija jūsų nebrandą ir nesugebėjimą blaiviai įvertinti save.

          Aš jūsų niekuo nekaltinu. Man tiesiog nuoširdžiai jūsų gaila.

          Bet vis tiek linkiu jums viso ko geriausio. Ir, jei galėsiu, būtinai apsilankysiu jūsų disertacijos gynime. Pasidarė labai smalsu, ar tikrai jūs toks neįvertintas talentas.

          • Aš nepykstu. Visiškai. Mat pykstama už teisybę, o jos Jūsų įraše mano atžvilgiu – nė lašo. Mane kartais užvaldo poleminis įkarštis. Šis atvejis kaip tik toks.

            Siūlau dirbti BNS nemokamai, nes Jūs tame darbe naudojate savo talentą, o „talentingi žmonės talentu tiesiog dalijasi, negalvodami, kiek jiems už tai sumokės… Dažniausiai jiems sumoka po mirties” – tenka dar kartą cituoti Jus. Tai dalykitės, kad taip jau pamokslaujate kitiems. Tuo tarpu Jūs šiame savo komentare jau nebekalbate apie talento neapmokamumą, jau kalbate apie darbą ir uždarbį. Tai gal tiesiog pasakykite, kad toje citatoje parašėte nesąmonę ir baigtas kriukis. Tik, bėda, visas Jūsų įrašas tuomet netektų prasmės ir pagrindo.

            Čia joks moralizavimas ir tuo labiau jokio pavydo (tikrai nenorėčiau Jūsų darbo, sąžiningai tai sakau. Ir nesugebėčiau, ir netraukia manęs). Ir vadovaujančio darbo nenoriu: tiek dėl jo keliamų suvaržymų bei reikalavimų (rengtis, elgtis, kalbėti/nutylėti), tiek dėl to, kad nemanau turįs bruožų, kurių reikia vadovui. Liaukitės kišti savo mintis į mano lūpas.

            Dar vienas interpretacinis šedevras: begėdžiu ir melagiu vadinu, nes Jūs dirbote ir užsidirbote. Kam čia blogai su teksto suvokimu? Kur aš taip sakiau? Jūs parašėte patetišką nesąmonę, mane ji sunervino ir parašiau įrašą. Jūs perskaitėte, papylėte didžiausią įrašą apie mano būtas ir nebūtas nuodėmes, kuriame dingo Jūsų pirminė mintis apie talento neapmokamumą ir pabrėžtas darbo būtinumas (lyg aš apie tai būčiau nors žodį pasakęs). Viešpatėliau, aš jau nebežinau, kaip dar galiu paaiškinti. Taigi akivaizdu, kad talento be darbo nėra, kad tik darbas ugdo talentą, kad jie vienas su kitu susiję neatsiejamai.

            Tiesa, Jūs jau pasidavėte. Pirminio teiginio, kuris mane papiktino, nebeginate, kalbą nusukote apie darbą. Tik bėda, kad aš manau gana panašiai.

            Nemokamai aš dirbau, jei jau taip rūpi.

            Gailestį pasilaikykite šuneliui Pipirui.

            Prašom į gynimą. Datą žinote, o kad nereikėtų tuščiai sėdėti, kad galėtumėte kokį klausimą užduoti, duodu nuorodą į savo disertacijos tekstą (tiesioginė nuoroda į pdf failą): http://dl.dropbox.com/u/351874/KLUMBIO_disertacija.pdf Tikrai būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę ir kirtiką. Tai aš mėgstu.

        • gie

          Marui:
          Pats talentas niekuomet neapmokamas. Į talentą investuojama( jei manoma kad jis reikalingas) arba apmokamas talento panaudojimas (t.y. darbas!!!!) jei jis atneša kažkokią vertę.

          Aš 100% sutinku, kad dėstytojo darbas yra garbingas ir reikalingas, ugdantis begalę naujų „talentų“. Ir tikrai tikiuosi, kad kada nors universitetai pasikeis ir atleis 90% visų dabartinių dėstytojų bei pradės rūpintis studijų kokybe Lietuvoje, bei pakels algas tiek, kad ten atsirastų realus konkursas. Tikių, kad tada išsispręs visų „talentingų“ žmonių problemos, susietos su prastai apmokamu „darbu“ universitetuose.
          Atvirai kalbant, su panašia problema teko susidurti iš arti, tiesa ne pačiam. Nėra smagu, kai žmogus turi rinktis ar dirbti norimą darbą su garantuota maža alga, nenorimą darbą su normalia alga ar ieškotis būdų pačiam kaip save realizuoti IR uždirbti pinigų. Dažniausiai sustojama prie fakto, kad kalta aplinka, neteisingas pinigų paskirstymas, oligarchai, įmonių vadovai ir Lansbergis, išdraskęs kolūkius. Vis lengviau, negu realizuoti save pačiam.

          • Tai talentas gi ir negali būti apmokamas. Aš be reikalo vėliausi į diskusiją su neteisinga interpretacija. Talento kaip tokio gi nėra. Jis pasireiškia darbe. Tačiau tokie kaip Artūras mano, kad tam tikrų profesijų talentai tarsi neapmokami ar apmokami po mirties. Pagal jį tai normalu, o pagal mane – absurdas. Jei jau mes gyvename kapitalizme, tai gal taikom užmokesčio už darbą principą visiems.

          • gie

            Maras : Jei dauguma žmonių galvoja, kad Lietuvai reikia turėti vieną gerai apmokamą istoriką arba 10 prastai apmokamus, tai ir yra tikrasis kapitalizmas.
            Istorikams paliekama laisvė: konkuruoti dėl vienos gerai apmokamos vietos arba kurti 10 vietų kurios išsidalins tuos pačius pinigus.
            Realybė tokia, kad Lietuvai naudingiau išlaikyti daugiau gydytojų ar net žurnalistų negu istorikų, kaip pvz. Nes daugiau žmonių pasiruošę už jų darbą mokėti. O visa kita susiveda į išpūstus etatus bei realybę, kad reikia suktis patiems arba gauti centus iš valstybės.
            Ne visų talentų reikia tiek pat.

  • Slyvanosis

    Besidalindamas savo talentu su racas.lt skaitytojais, aš šiandien jau uždirbau 20 lietuviškų kapeikų našlaitėliams.
    Be kančios ir širdagraužos, nors pats nieko materialaus už tai negavau, negaunu ir negausiu.
    O A. Račas iš tiesų yra begėdis: šitame bloge be saiko giriasi, kad labai mėgsta tamsų alų, rūko(ė?) Camel, pusryčiauja su Premjeru, pietauja su Prezidente, o vakarieniauja su Siauru, Ritka M. ir Kirkilu. Dar pasigyrė, kad šantažavo merą Imbrasą beigi publikavo savo pusnuogės žmonos nuotrauką (atseit, vėl pavasaris Pylimėliuose). Kaip Laris Flyntas koks. Matyt reikia pagal analogiją pradėti procesą „Visuomenė prieš Artūrą Račą“.
    Balsuokim: kas „už“?

    • Aš už

    • nerijus

      Slyvanosi

      Pamiršai paminėti Valinską ir Us..Uspas…Uspaski…Uspaskich…

      Slyvanosi

      Ir baik girtis tomis „kapeikomis“…

  • Kažkaip labai daug pykčio ir pagiežos žmonėms pajutau pono Račo rašinyje. Ir ne pirmame. Ar tikrai reikia taip niekinti žmones, net jeigu jie ir klysta, ar tiesiog turi kitokią nuomonę ar gyvenimo filosofiją? Visąlaik maniau, kad prasiveržiantis pyktis ir pagieža rodo silpnumą ir išminties stoką. Galbūt klydau…

  • bunnie, jokio pykčio ir jokios pagiežos, tik šioks toks nusivylimas. Niekas nieko neniekina. Tik stebisi.

    Kaip, beje, stebiuosi ir jūsų sprendimu palikti LRT. Atrodo, buvo tiek idėjų ir gerų norų, o še tau…

    Bet, žinoma, ne man spręsti, kiekvienas renkasi pats.

    • Beje, Jūs kažkada rašėte, kad netoleruosite asmeniškumų ir įžeidinėjimų be pagrindo.
      Kažkaip nesimato: http://racas.lt/apie-talentus-ir-ju-kancia/#comment-46087 „skiria tiek daug savo dėmesio ir laiko kažkokiam lūzeriui“.
      Tikras tolerancijos ir pakantumo pavyzdys. Va todėl aš stengsiuosi daugiau čia nekomentuoti. Ne dėl to, kad mane įžeidė (chamai gali nervinti, bet negali įžeisti manęs). Bet dėl Jūsų selektyvaus požiūrio į tai, ką laikyti įžeidinėjimais ir asmeniškumais.

      • mielas Marai, lūzeris man skamba daug švelniau nei „begėdis arba kvailys“…:)

        • Ką tik patvritinote mano teiginį dėl selektyvaus požiūrio. Sveikinu.

          • Ačiū už sveikinimus. Beje, pamiršau dar vieną dalyką pasakyti: talentas ne turi, o gali būti apmokamas. Kaip jau esu sakęs, dažnai tai įvyksta po mirties, bet tikriausiai niekada, jei talentą įvertina tik pats to talento turėtojas.

        • Tik kad kalba ne apie tai, o apie talento atsietumą nuo pinigų, privalėjimą dalintis ir būti neatlygintam. Atlygins tik koks susimylėjęs A. Račas, eidamas pro šalį numes litą kitą.
          Tik va kodėl žurnalistas, vadybininkas, statybininkas už savo talentus turi būti atlyginamas, o mokslininkas ar menininkas – ne. Juk dirba ir tie, ir tie. Tik va kai kuriems talentams (mokslininkams, menininkams) atlyginimo tarsi nereikia. Meskit iš galvos tas romantines nesąmones, per daug Van Gogo gyvenimų prisiskaitėt.
          Yra darbas ir yra atlyginimas už jį. Jei Jūs manote, kad docento alga, nesiekianti ir 2000 Lt. (čia žmogus mokėsi dešimt metų ir dar bent tris dirbo) atitinka jo įdėtas pastangas, tai pats už tiek ir dirbkit.

          • Artūrai, neatsakyta.

          • Pone Marai,

            polemizuodamas (t. y. priekaištaudamas oponentui dėl esą neteisingų interpretacijų) jūs keletą kartų insinuojate labai daug nutuokiąs apie žurnalistų algas. Dėl to menkutis klausimėlis kyla: ar iš tikrųjų šiuo klausimu ką nors išmanote ir kaip dera istorijos daktarui remiatės dokumentiniais šaltiniais, o gal tiesiog šioje diskusijoje remiatės stereotipais arba ideologemomis?

            Visai ne reklama šiuo atveju: tačiau užėjęs į svetainę cv.lt rasite tokį žaidimėlį-skaičiuoklę. Ten įvedęs tam tikrus parametrus apytikriai sužinosite, kokia yra atlygio už darbą pasiūla „bakalauro nebaigusiam“ arba 10, o gal 20 metų patirtį turinčiam žurnalistui. Jeigu tikite žodžiu, toji skaičiuoklė maždaug apytikriai atspindi tikrovę.

  • Sveiki mielieji skaitytojai ir nepriklausomas žurnaliste. Gryžome i diskusijas, kas po atostogų, kas po ligos ir iš ligoninės, bet deja ne gripo kaip pats maniau.
    Kagi, keliate rimtą menininkų problemą. Per šiuos metelius mūsų menininkai (dažniausiai dainorėliai)dejavo oi oi kaip mokesčius mumi pakėlė mes neišgyvensim… Kadangi pats esu menkas menininkas nežinau visų detalių, tačiau… štai neseniai įvykęs gerbiamo pono Egidijaus Selo koncertas sutraukė pilną salę kai pigiausi bilietai po 80 litu buvo. Tačiau šis juokingas žmogus tam dirbo aštuoniolika metu, o štai tokie menininkai kaip TPP frakcijoje ir panašūs kurių TV pilna jau dabar nori būti kas tai tokio …dirbt nenori minedai, per TV rodo ir jau žvaigždės. O Kubilius nesupranta :)))))))
    O kokia gi ta meno paskirtis? Kaip yra su materialiniu atlyginimu? Vargšiukas Mocartas atlyginimą po mirties pasaulinio garso gavo ir iki šiol tebeturi, nors jam i tai nusispjaut. O pono Artūro Račo nemėgstamas Michaelas Jacksonas dar šioj žemelėj doleriais atlygintas buvo.
    O didingiausio XX a romano autorius Dž. Džoisas? ne dėl milijonų rašė … ir niekada jų nematė.
    Ir apskritai ar galime lyginti Dž. Džoisą ir Micaela Jacksoną kaip menininkus? Bendra bent yra tai kad abu ne per dieną ir ne per metus savo vardą užsidirbo.

    • romas

      Mocartui ir Džoisui visai nesvarbu, kokia jų vertė dabar, todėl nežinau, kas jiems iš to. Kuo jiems geriau, kad buvo labiau menininkai už Jacksoną ir Selą?

      • Ir jie norėjo būti populiarūs (nes kūrėjas siekia paveikti žmones, kažką jiems pasakyti, o to be populiarumo sunku pasiekti) bei uždirbti daug pinigų. Mozartas ir uždirbo savo laiku (ne tik vunderkindo vaikystėje) labai daug už savo kūrybą. Tik pabaigoje nepasisekė. Ir išvis tas romantinis nepripažinto genijaus idealas, ant kurio čia Artūras su A. Maldeikiene joja, mane nervina, nes gana nedaug kūrėjų į jį telpa. Labai patogu sąžinei nuraminti: nesvarbu, kad dabar plikas basas – jis gi liks istorijoje.

        • Gerbiamasis Valdemarai, o Jūs save laikote menininku, kad taip užpykote dėl to pasakymo? Aš tai Jumi skaityčiau už mokslininką.

          • O Jūs manote, kad talentą turi tik menininkai :)?

      • Gerbiamas Romai, kuo jiems geriau gal žino ponas tinklaraštininkas Artūras, nes jis sakė , kad jiems atlyginama po mirties. Aš gi ir rašiau, kad Mocartui dabar nusispjaut …

        Tačiau gerbiamieji skaitytojai egzistuoja vienas asmuo, kuriam po mirties buvo taip gausiai atlyginta kaip niekam kitam kuris savo kojom mindė mūsų žemę ever. Ir jam dabar tikrai nenusispjaut į šį atlygį. Mes gi vėl visi eilinį kartą Gruodžiaus 25 švesime jo gimtadienį ir sveikinsime jį. Juk dar niekas nėra sveikintas su gimtadieniu taip masiškai ir taip daug kartų kaip šis asmuo.

  • Štai ką aš pasakysiu. Dėl skonio nesiginčijama. Jei vienam talentas yra vienas dalykas, tai kitam – kitas. Kai kuriems atrodo, kad už tai turi būti stipriai atlyginta čia ir dabar, kai kuriems atrodo kitaip. Ir nieko čia neišdiskutuosite… O ad-hominem argumentai būdingi visiems – ir talentams, ir netalentams :) Žmogaus tokia prigimtis – kienvienas nori būti teisus… Nors, mano manymu, šiuo atveju nėra nė vieno teisaus – kievienas pateikė savo pozicija už ką labai ačiū – buvo tikrai įdomu paskaityti diskusijas, bet ne pačius straipsnius :)
    P.S. каждый по-своему прав, а по-моему – нет… :)

  • Ištiesų, tekstas tiesiog spinduliuoja gailestį ir užuojautą. Tema pasirinkta lyg ir abstrakti bet galiausiai finalas gana įprastas – beviltiškai susipainiota asmeniškumuose.

  • Gintas

    „Taip kad brangusis būsimasis mokslų daktare – nereikia manęs moralizuoti ir prikaišioti man mano dabartinio darbo.“

    Nežinau kaip kiti, bet aš nepatenkintas jūsų darbo kokybė, vien ko vertas BNS pranešimas apie tai, kad Reicho kanciliarija buvo Magdeburge ir tokių nuvažiavimų į pievas nevienas.

  • Tai vat tas ir yra, kad aš tą savo įrašą, kuris taip supykdė Račą, parašiau atsakydamas būtent į Jūsų cituotą Artūro nuomonę. Maldeikienės minties nė omeny neturėjau, nors jos mintis man irgi nepatiko.
    Tai aš to ir laukiu – prisipažinimo.

  • J.naivusis

    Prie visų išsakytų banalybių- dar:

    Kiekviename mūsų miega talentas. Kasdien vis giliau.

    • nerijus

      pridurčiau:

      snaudžia…ir nė nebandykite budinti…

  • Ai, Valdemarai aš ir iš pradžių galvojau prie ko čia kaltinat tą poną Artūrą jei Ponia Maldeikienė apie talentus kalbėjo, o čia įraše ponas Artūras kažkaip viską sulenkė i meninkus, o pasirodo čia viskas kitaip. Gerai, kad išsiaiškinom. Dabar raginu pona Artūrą Račą prisipažinti klydus ir parašius labai neapgalvotą mintį. Tai beje jau ne pirmas pono Artūro Račo įrašas su kuriuo jis susimauna, nes rašo neįsigilinęs į problemą, o skaitytojai diskutuodami tai įrodo ir iškelia į dienos šviesą. Tuomet ponas Artūras Račas juos apkaltina nemokėjimu suprasti kas rašoma ir t.t. arba tiesiog pasislepia ir nebediskutuoja. Kviečiu poną Artūrą Račą susimastyti, kad rašant įrašus gal geriau parašyti mažiau bet kokybiškai, o jei norite rašyti daug įrašų tuomet susitaikykite su tuo kad juose bus klaidų kaip kad dabar, tad būkite nusiteikęs ir atsiprašyti ir pripažinti klaidas. Kitaip pagarbos nenusipelnysite.

    p.s. Pone Valdemarai, berašant kilo mintis dėl šios pono Artūro Račo citatos: „Ir kuo anksčiau dainuojantis statybinininkas, šokantis siuvėjas ar puikiai bandeles kepantis istorikas supranta, kur yra jo tikrasis pašaukimas, tuo jam būna geriau.“

    Kodėl ponas Artūras Račas čia kimba prie istorikų ir bandelių? Gal jis nori pasakyti kad jūs prastas istorikas.? Iš kur jis tai gali žinoti, jus gal pažįstami??

    • Roco, į paskutinį klausimą atsakyti negaliu. Pažįstami nesam, tik seniau čia komentuodavau, kol pasitraukiau. Gal ir domėjosi, jei taip gerai mane žino ir gali vertinti. Mano straipsnių paieškojus galima surasti ir internete, o gal ir žurnaluose susirado, tai gal skaitė. Bet, deja, niekaip savo minties nepagrindė. O taip mėgsta reikalauti to iš kitų. Tiesiog žavinga, kai žmogus pats pateikia man į rankas galimybę jį „sudirbti“ :). Nors jis jau atsakė, kad manęs niekuo nekaltino. Čia tik apie abstraktų istoriką – bandelių kepėją, kaip ir apie abstrakčius „talentus“. Va taip žurnalistai ir nesusiduria su atsakomybe už savo žodžius. O jau senokai laikas būtų.

      • Marai, bet tu dabar neišskysk ir neužmiršk, kad Artūro tinklaraštyje gali lankytis būsimi tavo oponentai ir rinkti medžiagą! :)

        • Per daug neatsiskleisk :D

          • O kodėl? Man patinka sąžininga kova (tiesa, Lietuvoje tai beveik utopija). Net ginklų Artūrui pateikiau – disertaciją. Jei bus verta – sukritikuos ir mane tuo sustiprins, nes aš įgysiu naujų žinių. O jei kritika bus kilusi iš pykčio, šališka, tai matysis iš šono. Ir vienu, ir kitu atveju man tai tik į gera. O jei ir į blogą, tai bent jau prieš save patį būsiu teisus. Man ir to užtenka.

          • O tai tu apie savo oponentus daug žinosi iš anksto? :) Gal…

          • Nu, žinau. Apie oficialius. O neoficialūs… Na, šiaip ar taip, nagrinėjamas ne mano asmuo, o mano darbas. Tai jei klausimai apie jį, man nieko nereikia žinoti apie oponentą.

      • Artūrai, neatsakėte.

  • Rolandas

    Marai

    Perskaičiau Jūsų disertaciją.

    Minčių, prieštaravimų ir sutikimų labai daug:) Reikia dar kartą pasigilinti, antru skaitymu. Tai vėliau.

    Tiesiog pasakysiu vieną bet kurią pirmą mintį.

    Nesutiktina su teiginiu esą „opozicinis elgesys nebuvo tiesiogiai nukreiptas prieš režimą“. Leidžiate suprasti, kad tik pasipriešinimas buvo nukreiptas prieš režimą.

    Teigtina, kad asmens, kurio asmeninė pozicija režimo atžvilgiu apsiribojo vien tik opoziciniu elgesiu, psichinis santykis su jo daroma veika (neabejotinai suvokiama kaip priešinga režimui, jam nepalanki), tai, kad pati tokia veika yra valinis veiksmas – tiesiogiai ir vienareikšmiai parodo, kad ji būtent nukreipta prieš režimą. Tokiu atveju argumentai dėl opozicinio elgesio kitų tikslų, pvz. Lietuvių tautos gerovės (kad ir dominuojančio, o tai tikrai abejotina), neturi reikšmės ir yra kitas klausimas.

    • Oho, bet ir greitai :).
      Jei sukėlė daug minčių, vadinasi, nėra tokia bloga, kaip aš galvojau. Mano visų darbų pagrindinis tikslas ir yra sukelti mintis. Disertacija tam mažiausiai tinka dėl gana griežto reglamentavimo.

      Dėl opoziciškumo. Reikia išskirti subjektyvų ir objektyvų, o jei teisingiau, opozicionieriaus ir stebėtojo vertinimus. Tai, kad opozicionieriui atrodo, jog jis priešinasi (ir jis tuo nuoširdžiai tiki) dar nereiškia, kad jis iš tiesų priešinosi. Sakysim, teko girdėti, kad architektas net kitokį langų išdėstymą tipinėje dėžutėje laikė pasipriešinimu. Toks kelias niekur neveda, o svarbiausia, kad tuometinį veiksmų vertinimą labai sunku, jei išvis įmanoma, nustatyti. Be to, opoziciškumas, kaip rašiau disery, buvo neįmanomas be prisitaikymo, kuris jį įgalino. Nors turiu pripažinti, kad tam tikro neatitikimo tokiame skirstyme (nes ten aš skaidžiau veiksmus, ne dalyviai). Verta diskusiją pratęsti.
      Bet šiame bloge tam ne vieta. Siūlau persikelti pas mane :). Ta proga paskelbsiu nuorodą į disertaciją ir bus galima ten diskutuoti: http://sovmaras.livejournal.com/28299.html Mielai prašom, lauksiu :).

      • Rolandas

        Marai

        Dėkui už kvietimą apsilankyti Jūsų tinklalapyje. Būtinai.

        Dėl temos – bandymas, pasikėsinimas priešintis ir yra priešinimasis.Priešinimosi stadija. Valinis veikimas, juo labiau „jis tuo nuoširdžiai tiki“ (yra tinkamas, adekvatus psichinis santykis). Kas liečia architektą – o kodėl gi ne, kodėl tai ne pasipriešinimas? Suprantu iš šių dienų pozicijų juokinga,anekdotas, pritemtas kovos prieš komunistus paveiksliukas, tačiau nusikelkim į kokius 1970 m…. Nors, architekto pavyzdys labiau parodo architekto, kaip kūrėjo paieškas ar rūpinimąsi liaudies gerove nei kovą prieš režimą. Tuomet ir reikėjo disertacijoje aiškiau atskleisti, atriboti šiuos klausimus, nes išvados kategoriškos. Motyvacinę dalį gal reikėtų papildyti.

        • Būtų galima su tokia interpretacija sutikti, jei žinočiau, kad tuomet architektas taip galvojo. Bet jis taip teigia šiandien, kai yra tiesiog madinga kalbėti, kad visi, o ypač kūrėjai, tuomet priešinosi. Čia jau hermeneutinės problemos. Jūs ir pats nurodėte kitokį to paties architekto poelgio įvertinimą ir man jis taip pat atrodo teisingesnis. Akligatvis :). Todėl aš bandžiau atsisakyti veiklos vertinimo kaip priskyrimo opozicijai, pasipriešinimui ar prisitaikymui kriterijaus.

  • Na taip, apkaltinsi nepriklausoma žurnalistą kad anas paxininkas yr, tuoj pat grėsmingu tonu palieps pagristi žodžius, įrodymų reikalaus, atsiprašymų, o kai pats apsižioplina kartu su Maldeikiene, o po to dar nepriklausomą istoriką nebūtais dalykais apkaltina visažinio tonu, tai kas gi išreikalaus atsiprašymo? Visažinis pasislėpes tūno, ne ausų nematyt…

  • nerijus

    Ar galima žmones skirstyti į talentingus ir netalanetingus?..
    Manau, kad vienareikšmiškai- ne!!!
    Ar galima išskirti jų darbus, veiklas į mažai reikšingas, reikšmingas ir mažai reikšmingas?…
    Manau, kad vienareikšmiškai- ne!!!
    Kiekvienas yra savo darbo, veiklos talentas ir kai kuriems už tai mokama pinigais.
    Tai kuom skiriasi mokslininkas- fizikas nuo eilinio statybininko, kuris namą stato su meile ir didžiuliu užsidegimu?..Kiekvienas kuria ateities kartoms ateitį ir už tai jiems, pagal sukuriamo produkto vertę- atlyginama.
    Statybininkas niekada negaus prof., dr., habil. dr. ir t.t. mokslinio laipsnio, o liks etatiniu statybininku…Tai kodėl jis turi, dirbdamas ir gaudamas pinigėlius, išlaikyti save, Sodrą, darželius, mokyklas,o mokslininkas, dainininkas, dailininkas ir pan.- ne?..Ar jiems ne pakankamai atlyginama suteikiant „garbingus“ priedėlius prie vardo ir pavardės?..

    • Nerijau, aš gi tai ir turėjau omeny. Tik Artūrui atrodo, kad atlyginti nereikia menininkams – jiems po mirties atlygins :).
      Ir kodėl atrodo, kad menininkas, o tuo labiau mokslininkas neišlaiko savęs ir kitų. Mokesčius tai moka kaip ir visi biudžetininkai. Beje, aš už lygų apmokestinimą menininkų. Dabar, atrodo, jau lyg apynormaliai padaryta, nors tiksliai ir nežinau.
      O tuos priedėlius toli gražu ne visi gauna. Ir net ne dauguma.

      • nerijus

        Kalbama apie tai, kad menininkai ( nežinau kiekio ir būtent kurie?.. )labai „pergyvena dėl padidėjusių mokesčių…Bet, pasidairius aplink, tokius mokesčius mokame mes- visi, tai kuom jie išskirtiniai ( aš bent tai norėjau parašyti )?
        Jie, kaip ir etatinė kasininkė kuriasi sau ir savo vaikams, o tuo pačiu ir mums ateitį, tai prie jos turi prisidėti vienodai, pagal turimas galimybes ir poreikius.

        Marai

        Gaila, kad tuos priedėlius dažnai gauna tik „labiausiai nusipelniusieji“ iš „labiau nusipelniusiųjų“, tai uždaras ratas ir jis sukasi, ir sukasi, ir sukasis…
        Išimtimi vadinčiau A. R. žmoną, kažkodėl tikiu, kad viskas buvo nuoširdu ir pagal visas teisingas- vienodas taisykles visiems?..

        • Nieko nežinau apie jokias žmonas.
          Žinau tik, kad paprastas žmogus pusės algos Lietuvoje mokesčiams nesumoka. O su autoriniais atlyginimais vienu metu buvo taip padaryta. Yra žmonių, kurie gyvena tik iš autorinių atlyginimų. Pavyzdžiui, iš rašymo (straipsnių, knygų). Dabar tai lyg ir ištaisė, gana keistai, bet kodėl taip, nesuprantu nebūdamas ekonomistas. Užtat ir rėkė visi. Juk rašytojas neuždirba tų milijonų, kaip koks pop atlikėjas, kuris anksčiau prisidengė kūryba, kad galėtų mokesčių mažai mokėti. O nukirpo abu.

          • nerijus

            http://racas.lt/brandzios-mokslininkes-seimoje/

            Marai

            Taip pat nesu ekonomistas ir tokiu nebūsiu, nes nesu tam talentingas- nesu iliuzionistas :)

            Šiuo atveju, kai uždirbami milijonai, būčiau labiau socialistas- didesni mokesčiai, labiau/ daugiau prisidedančiam prie bendros ateities. Nes, jei žmogus sugeba, tais jis turi padėti kietiems, o ne elgtis kaip eilnis šarlatanas, kuris užsikabina Vyčio kryžio ordiną ( kuriuos teplevoja mano žmona :) ) „už Nuopelnus Lietuvai“ ir vaikšto kaip gaidys po vištidę…- pabrukęs savo pentinus ir aplink nieko negirdintis, tik eilinių perekšlių kudakavimą- koks gaidys, o kokie jo pentinai…

          • nerijus

            Marai

            Visiškai sutinku, kad už darbą turi būti atlyginta…Juk ir Račo žmona, kai gavo „dr.“ „laipsnį“ gaus didesnį atlyginimą?..
            Lietuvoje yra kita problema- nevertinami žmonės ir jų gabumai darbui, mokslui…Vertinama tai, už kiek jis pigiai gali atlikti darbą.
            Paimkime Seimo narį Sacharuką. Ar jį galime vadinti talentingu politiku, kuris tapo Seimo nariu?..Abejočiau, nes jis, kiek man žinoma, talentingas tinginys…Bet jam mokama daugiau, nei daktarui sėdinčiam poliklinikoje…

            Yra sena gera patarlė:
            sotus alkano neužjaučia!!!

  • Rolandas

    nerijau

    Na jau visai kaip koks berazumus svieto nematęs socialistas-komunistas. Lygiava. O žmonės juk nevienodi, oi nevienodi. Ir gebėjimais ir darbštumu ir t.t.

    • nerijus

      Rolandai

      Kur aš sakau, kad žmonės vienodi?..
      Juk ir rašau, kad kiekvienas savo veiklos talentas :)
      Aš labiau socialistas- liberalas, bet tikrai ne socialliberalas- . Nemaišykime ir nepainiokime ;)

  • Rolandas

    Marai

    O ant Raco nepykite, gal ir padėkokite jam. Jis geras, tik karštas ir kategoriškas. Juk sugebėjote net kažkiek tinkamai atsikirsti, nuostolio jokio nepatyrėte.Gerbėjų atsirado. Jums tai į naudą. Sutikite- p. Račas pakankamai žinomas žmogus, todėl kiekvienas, į kurį jis nukreipia dėmesį gauna geros reklamos. Todėl jums šiandien gera diena. Pasisekė.Ir sėkmės apsiginti disertaciją. Gaila tik, kad disertacijos parašymas nei gyvenimiško proto, nei kažkokio gyvenimiško suvokimo, papildomo gerumo neprideda. Sutinku daug duoda jos rašymas, kad ir gilesnį suvokimą kuriuo nors klausimu dar kažką, viltį duoda…, kad ateityje viskas bus dar geriau:)

    • Aš tikrai nepykstu. Čia tiesiog poleminis įkarštis ir nieko asmeniško, kiek p. Račas betemptų į asmeniškumo pusę.
      Dėl to, ką disertacija duoda, tai tikrai pritariu. Net ir moksline prasme tai tik pradžia, o knygos tokiu pavidalu tai aš jokiu būdu neleisčiau: tik pusfabrikatis tai, ką aš parašiau.

  • Rolandas

    Marai

    Ir man nuo jūsų ginčo nuskilo-disertaciją perskaičiau, dar net neapgintą.

  • Rolandas

    Marai

    Jei nenusileisite tai jau matau tokį Jūsų raštą Račui:

    REIKALAVIMAS

    PANEIGTI TIKROVĖS NEATITINKANČIĄ INFORMACIJĄ

    Visuomenės informavimo priemonė, kurios reikalaujama paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją: Tinklaraštis (blogas) racas.lt, savininkui R.A.

    Asmuo, kurio garbei ir orumui pakenkė paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija: Maras

    Jūsų tinklaraštyje 2009 12 18 buvo patalpintas įrašas „Apie talentus ir jų kančias“.

    Įrašo pagrindinė mintis yra ta, kad laisvos Lietuvos švietimo sistema negali leisti Marui pretenduoti į garbingą mokslų daktaro vardą.

    Straipsnio autorius teigia, kad Maras: „negali suvokti teksto, jį klaidingai interpretuoja ir priskiria kitam savo mintis“. Taip pat išsakė daug tikrovės neatitinkančių žinių, kad …… t.t. ir pan.).

    Įrašo sakiniai suformuoti kaip aiškūs teiginiai, jose neišsakytos jokios prielaidos, jų tonas kategoriškas. Nukentėjusiajam asmeniui priskiriami konkretūs veiksmai (pvz. gobšumas, tingėjimas, noras važinėtis ir šiltai gyventi už dyką, turėti “greitai ir daug” ir t.t..

    Tačiau labiausiai mane įžeidė, įskaudino ir sugniuždė mestas kaltinimas, kad tokie kaip Maras, t.y. aš – “nori matyti gražius vaizdus per langą”, šis veiksmas gali būti objektyviai patikrintas kaip egzistuojantis arba ne, todėl jį konstatuojantis teiginys laikytinas žinia.

    Tokia informacija neatitinka tikrovės, yra netiksli bei šališka, žemina Maro garbę ir orumą.

    Vadovaudamasis LR Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. 2 d., bei LR CK 2.24 straipsnio 2 dalies nuostatomis kurios nustato, kad jeigu tikrovės neatitinkantys duomenys buvo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę, asmuo, apie kurį šie duomenys buvo paskleisti, turi teisę surašyti paneigimą ir pareikalauti, kad ta visuomenės informavimo priemonė šį paneigimą nemokamai išspausdintų ar kitaip paskelbtų reikalauju, artimiausiu laiku Jūsų tinklaraštyje toje pačioje vietoje paskelbti tokį paneigimą:

    „2009 12 18 tinklaraščio (blogo) įrašo „Apie talentus ir jų kančias“ teiginys: „negali suvokti teksto, jį klaidingai interpretuoja ir priskiria kitam savo mintis“ “ neatitinka tikrovės.

    Taip pat neatitinka tikrovės ir kita informacija dėl to, kad Maras nori matyti gražius vaizdus per langą, nori greitai ir daug ir t.t. ir pan.

    Pareiškiu, kad pasisilieku teisę kreiptis į teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

    Primenu, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą. Nustatoma, kad baudžiamas tas, kas paskleidė apie kitą asmenį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

    2009 12 18 Maras

    • :D Čia geras, patiko.

    • WU

      Rolandai, sėkmės :)

      • Pagarba Rolandui, tikram žodžio meistrui. Susižavėjau.

    • mielas Rolandai, jūs pralaimėjote. Teismas net tokio ieškinio nepriimtų. Paskaitykite mano tekstą atidžiau:)

      • WU

        Čia nėra ieškinys.

      • Rolandas

        Artūrai,

        WU gi pasakė, kad čia ne teismo procesinis dokumentas, čia toks popieriukas pagal VIĮ nuostatas. Ir pajuokauti norėjau, o jūs taip rimtai atsakinėjate. Brrr, net nupurtė kažkodėl.

        • mielas Rolandai, sureagavau į šią „rašto“ dalį: Primenu, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą. Nustatoma, kad baudžiamas tas, kas paskleidė apie kitą asmenį tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

          Ir pareiškiau apie tai savo nuomonę, atsižvelgdamas į tai kad paneigimo neskelbčiau:)

          Atskainėjau ne rimtai ką rodė ir šypsenėlė komentaro pabaigoje.

          Nesuprantu tik, ar nepastebėjote, ar nenorėjote pastebėti:)

      • Ir dar truputį apie žurnalizmą.
        Taip gudriai surašėte iš anksto turėdamas omenyje teismo galimybę? Šlykštu. Va dėl to ir yra toks žemas Lietuvos žurnalistikos lygis, kad visi žurnalistai išmoko įžeidinėti ir šmeižti taip, kad į teismą net paduoti negalėtų tas, kuris buvo apipiltas purvais.
        Nebaudžiamumas kiekvieną valdžią pūdo. Ketvirtoji – jokia ne išimtis.

        • mielas Marai, jūs galėtumėte būti politiku. Kalbate visai kaip daugelis jų.

          Nebijau aš tų teismų. Net jei su pačiu E.Kūriu ten eitumėte. Nes nepažeidžiau jokio įstatymo, pareiškiau savo nuomonę kurią šis tamstos komentaras tik dar labiau patvirtino.

          Kas jus šmeižė ir įžeidinėjo? Paskaitykite dar kartą mano įrašą.

          Supraskite pagaliau, kad jis ne apie jus, jis apie tai kuo jūs galite tapti ateityje. Jis apie tuos, kurie ėjo sausio 16 prie Seimo, jis apie tuos studentus, kurie nesimoko, jis apie žurnalistus, kurie daro copy-paste, jis apie mamas, kurios nori dvejus metus gauti 100 proc. buvusio atlyginimo, kai vidutinė pensija yra apie 800 litų, jis apie norinčius tapti mokslo daktarais ir įsitikinusiais, kad už tokį norą visi aplink turi mokėti, jis apie tuos nevykėlius, kurie ėmė šimtatūkstantnes paskolas, o dabar verkia, kokie blogi bankai, jis apie tuos „darbininkus“, dėl kurių mūsų darbo našumas vienas mažiausių Europoje.

          Man pasirodė, kad su savo požiūriu į talentą ar gabumus, kaip juos jūs vadinate, jūs pretenduojate prisijungti prie visos šitos armijos. Armijos, kuri pirmiausia galvoja ne apie tai, ką jie gali ir ką jie padarė, o apie tai, kodėl kitiems gyvenime pasisekė šiek tiek labiau nei jiems.

          Štai apie ką buvo mano įrašas.

          O jūs man primenate mano vaikus, kurie parėję iš mokyklos ir pasakę, kad gavo 7, teisindavosi, jog buvo ir tokių, kurie gavo 5 ir 6. O aš visada klausdavau, kiek buvo tokių, kurie gavo 9 ir 10. Ir – ar maniškiai tikrai padarė viską, kad būtų tarp jų.

          Sakote, jums šlykštu?

          Man irgi.

          • Klausykit, ką tik parašėte: „Nes kalbėdamas apie neįvertintus talentus, kurių man gaila, kalbėjau ne vien apie jus.“ Vadinasi, kalbėjote ir apie mane. Dabar jau teigiate, kad apie mano ateitį. Matau visišką neatsakomybę už savo žodžius – vartote juos kaip norite.

            O esminis teiginys yra „man pasirodė“. „Jei rodosi – žegnokis“, yra tokia patarlė. Mane ir papiktino, kad Jums pasirodė ir prirašėte pievų. Tiems anoniminiams nesimokantiems, mamoms, paskolų ėmikams etc. nei šilta, nei šalta, o visas tekstas gavosi apie mane.

            Įtariu, kad tiek daug metų lietuviško žurnalizmo tiesiog atbukino Jūsų jautrumą kai kuriems dalykams. Kad negalima vien kai „pasirodo“ imti ir rašyti straipsnio, kad reikia sužinoti ir herojaus nuomonę ir su ja polemizuoti, o ne su juodraštiniais [tai parašyta komentaruose] mano pasamprotavimais.
            Nes aš vis dar manau, kad Jūs padorus žmogus, tik sugadintas to žurnalizmo.
            Bet jei vietoj manęs pasitaikytų žmogus jautresnis, labiau psichologiškai ir socialiai pažeidžiamas? Tokiais straipsniais gadinami gyvenimai. Tik Jums tai nė motais, nes Lietuvos žurnalistų oda jau seniai nejautri. Štai todėl man ir šlykštu.

          • Ir vėl neatsakyta, Artūrai.

  • Smokas

    Žmogus yra istorikas, o diskusija nukrypo apie menus, Mocartą ir t.t.. Gal geriau kalbėti ne apie talentus, o apie specialistus, pasišventusius žmones savo profesijai arba rodančius potencialų pasišventimą jai. Aš suprantu Marą. Norint išauginti gražų mišką, jį reikia atrinkti sodinukus, numatyti ir paruošti planą, sodinti, puoselėti, retinti, saugoti. Reikia mokėti auginti mišką. Kaip suprantu ir gerbiamą Artūrą, kuris mano galva yra labiau natūralios atrankos šalininkas. Jei prasikals ūglys pro brūzgynus, tai pagarba jam, o jei ne – vadinasi per silpnas buvo. Kodėl gi ne ? Bet būtų įdomu palyginti du miškus – vienas Maro, kitas – Artūro. :)

  • Atsiprašau, negalėjau dalyvauti diskusijoje…

    Mielas Marai, perskaičiau visus tamstos paaiškinimus ir pamokymus.

    Ir vis tiek nesuprantu, kodėl pripaišinėjate man mintį, kad talentui neturi būti atlyginama. Bandžiau ieškoti, bet niekur neradau, kad būčiau ką nors panašaus sakęs.

    Pakartosiu, ką sakiau bandydamas paaiškinti visiems neįvertintiems genijams, ką galvoju apie įvertinimą: talentas ne turi, o gali būti apmokamas. Kaip jau esu sakęs, dažnai tai įvyksta po mirties, bet tikriausiai niekada, jei talentą įvertina tik pats to talento turėtojas.

    Tik tiek ir tenorėjau pasakyti.

    Ir tai visiškai atitinka tai, kas sukėlė jums katarsį ir privertė išvadinti mane begėdžiu: talentu pirmiausia reikia dalintis negalvojant, ar už tai bus atlyginta, ar ne. Būtent tai ir dariau. Nežinodamas, ar bus atlyginta, ar ne. Dažnai ir nebūdavo, bet neverkdavau, kad pasaulis manęs nevertina.

    O šiandien jau galiu pasakyti, kad toks mano požiūris į gyvenimą požiūris buvo teisingas. Ir ramia sąžine imu atlyginimą.

    O jūs, panašu, norite žinoti, kiek jums mokės iš anksto. Nepriklausomai nuo to, kiek dirbsite, kaip dirbsite ir kokia iš to jūsų darbo bus nauda. Jūs, atrodo, manote, kad nusipelnėte gyventi geriau vien todėl, kad gimėte… toks talentingas.

    Tuo mes ir skiriamės. Nedaug, bet mano supratimu, skirtumas esminis.

    Ir aš atvirai sakau, kad mane toks požiūris erzina. Nes negaliu suprasti, kodėl vieniems reikia visko siekti savo prakaitu, o kitiems tai turėtų būti padėta ant lėkštelės mėlynais apvadėliais.

    Pasiimkite patys, neprašinėdami ir neverkšlendami.

    • Jo, viskas aišku. Kaip ir visada, kiek teko diskutuoti, nieko nesupratote. Aš juk aiškiai parašiau, kad mokama turi būti už darbą.
      Diskusiją laikau baigta.

  • Mielas Marai, puiki išvada: tu pats durnas.

    Tikrai verta būsimo mokslų daktaro:)

    Beje, jei įžeidžiau tamstos garbę ir orumą, atsiprašau. Nes kalbėdamas apie neįvertintus talentus, kurių man gaila, kalbėjau ne vien apie jus.

    Bet jei priimėte viską asmeniškai, esu pasirengęs pasiginčyti su tamsta ir teisme. Neatsiimu nė vien savo žodžio.

    Ypač neatsisakau minties, kad talentu pirmiausia reikia dalintis neprašant už jį užmokesčio:)

    Ir kad neįvertinti genijai nėra jokie genijai. Jie – nevykėliai.

    • Ne vien mane, vadinasi, ir mane.
      Ką gi, pasilieku prie savo nuomonės apie Jūsų begėdystę ar kvailumą (pasirinkite pats).
      Be teismų kaip nors apsieisiu. tuo labiau, kad Jūs tikrai laimėtumėte, nes apie mane nepaskleidėte jokios informacijos, o tik savo nuomonę. Kad ta nuomonė laužta iš piršto, niekam neįdomu ir aš garantuotai pralaimėčiau – jau išsiaiškinau (nors tikrai neisteisčiau net jei šviestų laimėjimo viltis).

      Iš penkių sakinių Jūs nustatėte mano tinginystę, savanaudiškumą, visą gyvenimo filosofiją ir siekius, neskaitęs nė vieno darbo priskyrėte mane pseudotalentingiems savimi besididžiuojantiems „genijams“. Iš tiek informacijos sukurti tokį portretą gali tik „genijus“. Ką gi, nachalai eina toli ir Jūsų sėkmingo gyvenimo pavyzdys tai liudija.

      Dar kartą kartoju – man vienodai, ką Jūs ar kas nors kitas apie mane galvoja. Tai daugiau pasako apie Jus nei apie mane. Ligita čia mane perspėjo, kad per daug atsiskleidžiu, aš jai atsakiau, ką galvoju tuo klausimu.

      O jau kaip, su kuo aš savo talentais dalinsiuosi, tai jau tikrai ne Jūsų reikalas nurodinėti (žodis „reikia“, jei nesuprantate, turi liepiamąją funkciją). taip pat ne Jūsų reikalas ir tai, kuo aš save laikau. Niekur neskelbiau, kad esu genijus ir net žodį „talentas“ vartoju ne vertinamąja, o grynai įrankine prasme, kaip gabumų atitikmenį.

      Tuo gal ir baigiam.

      • Sėkmės jums Marai visame kame. Nuoširdžiai tikiu, kad jums gyvenime pasiseks

        Tik nenurodinėkite man, kas yra mano reikalas ir kas ne. Aš pats gyvenime tai sprendžiu. Patinka tai kam nors ar ne. Įskaitant ir įvertintus bei neįvertintus, gerai apmokamus ir neapmokamus gabumų turinčius ar jų stokojančius asmenis.

        Ir tikriausiai jau nebepasikeisiu.

        • Klausykit, o Jūs nepastebit, kad neleisdamas nurodinėti sau Jūs nurodinėjate kitiems.
          Dvigubi žurnalistiniai standartai mane LABAI

        • Klausykit, o Jūs nepastebit, kad neleisdamas nurodinėti sau Jūs nurodinėjate kitiems (pavyzdį pateikiau).
          Dvigubi žurnalistiniai standartai mane LABAI erzina ir piktina.
          Jūs ne dievai ir ne karaliai, jei jau nenorite, kad nurodinėtų Jums, pats nenurodinėkite kitiems.

        • Ir čia bendros frazės, o ne atsakymas.

  • Smokas

    sovietai protus iš okupuotų šalių bandė lageriuose, o amerikonai nacių mokslinikus parsivežė į „vatą suvinioję“. Įdomu kokių technologinių pasiekimų būtų pasiekę tie patys naciai, jei jie pirma protus būtų siuntę į frontą „prakaito palieti“, o paskui išlikusius aprūpinę pragyvenimu, kad jie galėtų kurti ? Tik nereikia užkirsti minties, tuo kad tai jau buvo pasižymėję ir įrodę savo sugebėjimus žmonės. Mes juk vos ne iš naujo viską pradedam ir kai kuriose srityse tiesiog nėra tų „užsiauginusių autoritetus“. Mums tai juk vis vytis ir vytis reikia. O kaip čia pasivysi tokį „vatoje suvyniotą“ pats prie „konvejerio gamykloje“ dirbdamas.

  • Rolandas

    Racai

    Kažkaip jau nieko nesuprantu, argi čia ne diskusijų blogas, prie ko čia teismas, juk apie visokius teismus šioje situacijoje tik su jumoru galima pakalbėti.

    Pats taip putojiesi, jau man net nejuokinga. Kas darosi? Ko prie to žmogelio taip prisikabinti? Aš taip nedaryčiau, pagarbos truputį reikia kitiems, juk čia tik nuomonės.

    Adventas, artėja Šv.Kalėdos:)

    • mielas Rolandai, su tamsta kiaulių neganiau, tad paprašyčiau rinktis žodžius.

      Antra, apie teismus pirmas paklausė Maras, o aš tiesiog įvertinau tamstos jumoristinį ieškininį pareiškimą. Beje, taip pat su šypsena, jei nepastebėjote.

      Trečia, nelabai suprantu, kodėl turėčiau stengtis, kad tamstai būtų juokinga, lyg ir neturiu pareigos tamstos linksminti.

      Nežinau, ką turite galvoje kalbėdamas apie kabinėjimąsi, o kalbėdamas apie pagarbą, žvilgtelėkite į veidrodį.

      Ir pabaigai – Kalėdos man ne šventos, o Adventas man toks pat tolimas kaip ir Ramadanas. Atsiprašau, jei tai tamstą užgauna.

      • Rolandas

        Artūrai

        nekaltas žodelis -mielas, skamba, kaip „prakeiktas idiote, Rolandai. Hmm…O gal Jūs ir teisus, ir dėl veidrodžio teisus, ir dėl …teisus.

        Agresija -įdomi tema būtų disertacijai.

        Nemotyvuota agresija aplinkiniams, jos psichosocialinės priežastys, pasekmės ir valdymo būdai.

        Jei norėjote truputį agadinti man nuotaiką prieš naktį, tai Jums pasisekė:) Labanaktis.

        • Nesigadinkit sau nuotaikos – neverta. Nei Jūs perdarysite Artūro, nei jo agresija kažką pakeis.
          Man sąlyginai paprasta, nes bet kokia diskusija, jei tik įtraukia, sukelia mano azartą. Gal išeitų žiūrėti tai kaip į azartinį žaidimą? ;)

  • Smokas

    taip taip, gerbiamas Artūrai, pas mongolus-totorius laivų staytojas, tikrai būtų nevykėlis.

  • Kostas

    Galite paskaityti dar vieno būsimo daktaro „talento“ minčių – http://www.alfa.lt/straipsnis/10303566/?Apie.pensininkus.prekybos.centre=2009-12-09_07-54 , gal tai ir kokia provokacija, bet aš tokių provokacijų nesuprantu.

    • Kad nebūtų suklaidinti skaitytojai pareiškiu, jog straipsnis šioje nuorodoje yra ne mano.
      Straipsnio neskaičiau.

  • Nemaišykime darbo ir talento. Darbas („amatas“) privalo būti atlygintas. Šluoji gatvę, dėstai istoriją, dainuoji koncerte – gauni atlygį už atliktą darbą. Dėl to niekas nesigynčija. O štai talentas – tai gabumai. Dažniausiai tai ypatingi, išsiskiriantys, neeiliniai gabumai. Talentas piešimui, talentas verslauti, talentas kulinarijai ir t.t. Už talentą apmokama tik tuomet, kai talentas pripažįstamas. Jau minėtas van Gogas buvo apmokėtas po mirties. O talentingas karo genijus Napoleonas atlygį gavo dar gyvas.

    Vieni kūrėjai (mokslininkai, menininkai ir t.t.) buvo pripažinti talentais dar gyvi, kitiems teko gerokai palūkėti netgi po mirties. Tačiau pripažinimas ar nepripažinimas kuriančio talento neturėtų sustabdyti. Nes talentingas kuria ne dėl atlygio, o dėl vidinės kančios. Joks šedevras, joks atradimas negimė dvasiškai sočiam, pertekusiam, su gyvenimu ir su pasauliu komforto sandėrį sudariusiam kūrėjui. Šedevrai gimsta kančioje iš dvasinio konflikto. Iš nepasitenkinimo dabartiniu pasauliu.

    Būtent tai ir norėjo pasakyti Aušra Maldeikienė. Sutinku su ja 100%.

    Talentas neprivalo būti atlygintas, kol jis nėra pripažįstamas. O kai jis tampa pripažįstamas, atlygis ir šlovė užgriūna bematant ir neišvengiamai. Tačiau talentas nėra lygus amatui ir todėl amatininkui, kuris pats sau jaučiasi talentingas, nereikia atlyginti „avansu“ už būsimą jo pripažinimą. Jei jis nori būti pripažintas, jis turi stengtis pats. Talento vertą atlygį jis gaus tik įdėjęs daug sunkaus prakaito.

    Būtent tai ir norėjo pasakyti Artūras Račas. Sutinku su juo 100%.

    • Baikit rašyti tas romantines kvailystes apie kančią. Mozartas didžiąją gyvenimo dalį nugyveno pragangiai. Medelssohnas visą gyvenimą praleido prabangoje ir laimėje. Pilna tokių pavyzdžių. Paskaitykit Šalamovą, kuris perėjo visus pragaro ratus Kolymoje. Jis aiškiai pasakė: kančia žudo žmogų, taip pat ir talentą.

      Talentas nepasireiškia pats savaime, o tik per darbą. O darbas turi būti atlyginamas. Viskas, taškas.

      • Valdemarai, „kančia“ nereiškia, kad kūrėjas neturi 3 litų nusipirkti puodeliui kakavos su bandele. „Kančia“ reiškia, kad kūrėjas nesusitapatina su aplinka, jo netenkina pasaulio tvarka, visuomenė, tuometinės meno ar mokslo kryptys. Šedevras gimsta tik konflikto metu, kančioje. Čia ne apie turtus kalba. Jei kūrėjas jaučia dvasinį komfortą, tai jis tėra tik amatininkas.

        • Jūs kūrėjas?
          Gal paklausykite, ką tie kūrėjai patys kalbą apie kūrybos metu patiriamą euforiją ir katarsį, o ne skaitykite, ką rašo Van Gogo biografai.

          O dėl darbo taip ir neatsakėte. Yra padarytas darbas, už jį turi būti sumokėta. Darbo kūrėjo talentas šiuo atveju yra antrinis dalykas. Tuo tarpu Artūro mintis reiškia, kad už talentingą darbą neturi būti atlyginta. Štai ir viskas.

          • Artūro mintis reiškia, kad už talentingą darbą, kuris talentingas atrodo tik darbo autoriui, turi būti atlyginta ne daugiau, kaip už paprastą darbą. Jei talentingo darbo autorius nori už darbą gauti daugiau (nes talentingi darbai paprastai apmokami geroookai daugiau nei už paprastus darbus), tuomet jam reikia kažkaip įtikinti atlygio mokėtoją, kad jo darbas yra tikrai talentingas. Būtent talento įrodymas/pripažinimas ir yra sunkioji dalis.

            Jei jus domina mano kukli persona, tai aš esu tik amatininkas, dirbu už amatininko atlyginimą ir esu juo patenkintas. Jei laikyčiau save genijumi, be abejo, galbūt savo atlyginimu būčiau nusivylęs, bet, laimei, savo sugebėjimus kol kas sugebu vertinti blaiviai.

          • Na, nuomonė čia Jūsų, ne Artūro. Tačiau jis jos nepasakė, nors su tokiu supratimu aš sutikčiau. Tačiau iš frazės „Aš, pavyzdžiui, supratau, kad talentingi žmonės talentu tiesiog dalijasi, negalvodami, kiek jiems už tai sumokės… Dažniausiai jiems sumoka po mirties” aš išskaitau, kad talentingam žmogui neturi rūpėti atlyginimas. O tai jau visai kitas dalykas, su kuriuo ir nesutinku.

          • Marai, čia tik tamstos interpretacija. Kaip istorikui – nelabai tinkama, nes neįvertina visų turimų šaltinių:)

          • Artūrai, tuo metu, kai rašiau, šaltinių (Jūsų pasisakymų) buvo ir daugiau. Aš lyg pas Ligitą Jums skirtame skyrelyje buvau parašęs, bet dabar uždaryta, tai negaliu patikrinti, ar rašiau, ar tik galvojau rašyti. O platesnio konteksto tiesiog neprisimenu, nes tai buvo gana seniai.

    • Ačiū jums, Dovydai. O tai jau buvau pradėjęs manyti, kad rašau hieroglifais…:)

      • Nujaučiu, kad Valdemaro norą ginčytis visiškai negirdint oponento argumentų lemia jo dabartinė materialinė padėtis. Kai jis už savo amatą ir/ar talentą gaus tokį atlygį, kad jam nebebus gėda prieš 9 klases baigusius ir statybose dirbančius buvusius jo klasiokus, tuomet jis supras, kad Račas vis tik buvo teisus. Aš pats, būdamas alkanas, esu prikrėtęs tokių kvailysčių, kad ginčyjimąsis su A. Raču jo bloge ir gavimas į vienus vartus atrodytų tik gėlytės.

        • Khm, dar vienas visažinis atsirado.
          Klausykit, gerbiamasis, ne Jūsų reikalas, kokia mano materialinė padėtis. Man tikrai prieš nieką negėda dėl to, kiek aš uždirbu. Jei Jums buvo gėda – tai Jūsų problemos, nepermeskite jų man.
          Beje, į klausimą vis dar neatsakėte, visagirdintysis.

          • Nenorėjau įžeisti su ta materialine padėtimi. Jei jums gerai, tuomet gerai ir man. Kūrėjai paprastai šneka apie savijautą, kai „negali nekurti“. Todėl kuria, kad nuslopintų nekūrimo keliamą nepasitenkinimą.

          • Negali nekurti yra būtina būsena kūrybai. Bet ji nesusijusi su kančia. Ji puikiai gali kelti ir euforiją. Čia XIX a. buvo paplitęs tragiško likimo menininko vaizdinys, bet net ir to meto didžioji kūrėjų, taip pat ir didžiųjų, dalis visai nebuvo tragiškos asmenybės. Va todėl man ir nepatinka A. Maldeikienės patetiška mintis. Tai mitas, o ne realybė. Iš to mito išplaukia ir kūrybos, kaip priešingos pinigams, samprata. Ją remiasi Artūro citata. o tai, mano nuomone, neteisinga kūrėjų atžvilgiu, nes ji tarsi įpareigoja kūrėją dirbti nemokamai, atseit jam pinigai nesvarbūs, jam svarbi pati kūryba, o kančia kaip tik kūrybą skatina. Deja, realybėje materialiniai nepritekliai dažniausiai trukdė kurti (nes kūrybiniai demonai, net ir tie, piktieji, kyla iš vidaus, o ne dėl nepriteklių), o kūrėjas taip pat žmogus ir nori gyventi, nebūtinai prabangiai, bet oriai. Ir šeimą nori turėti. O tokie pasakymai kasdieninę kūrėjo gyvenimo pusę nurašo kaip nesvarbią, nes svarbi atrodo tik kūryba. Taip atrodo mums, vartotojams, bet ne vargstantiems kūrėjams.

            O gėda turėtų būti tiems, kurie tokias algas kūrėjams moka, ne tiems, kurie tą išmaldą gauna.

          • Kuriama paprastai dėl vienos iš šių priežasčių:
            a) Negaliu nekurti;
            b) Noriu valgyti.

            Talentai kuria dėl pirmosios priežasties, amatininkai – dėl antrosios.

            Už savo kuriamą produktą amatininkai turi pastovias, kad ir nedideles, palyginus su pripažintais talentais, pajamas. Talentai, kurie dirba už amatininkus nepalyginamai daugiau ir sunkiau (juk tam jie ir talentai), uždirba labai mažai iki tol, kol jų talentas nėra pripažįstamas. Po pripažinimo jie uždirba labai daug. Bėda ta, kad nemažai jų taip ir nepripažįstama iki pat mirties.

            Jei jūs atrodysite talentingas ne tik sau pačiam, bet ir kitiems (dabar kaip tik skaitau jūsų disertaciją), tuomet neabejotinai už jūsų darbą bus atlyginta su kaupu. Pasaulinė šlovė, turtai, geriausi pasaulio universitetai lauks jūsų. Viskas jūsų rankose.

            Tačiau jei tiek dėl gaunamo atlygio („išmaldos“), tiek dėl visų likusių savo bėdų kaltinate valdžią, tai mano nuomonė apie jus gerokai smunka. Kaip jau rašė Račas, atsistojate šalia tų, „kurie ėjo sausio 16 prie Seimo, tų studentų, kurie nesimoko, žurnalistų, kurie daro copy-paste, mamų, kurios nori dvejus metus gauti 100 proc. buvusio atlyginimo, kai vidutinė pensija yra apie 800 litų, tų, norinčių tapti mokslo daktarais ir įsitikinusių, kad už tokį norą visi aplink turi mokėti, tų nevykėlių, kurie ėmė šimtatūkstantnes paskolas, o dabar verkia, kokie blogi bankai, tų “darbininkų”, dėl kurių mūsų darbo našumas vienas mažiausių Europoje.“

          • Su tokiu skirstymu ne visai sutikčiau. Talentas gali kurti ir dėl noro pavalgyti. Taip gimė kai kurie prasti Beethoveno kūriniai. Negalima atskirti gyvenimo ir kūrybos taip paprastai.
            Vėlgi nesutinku, kad talentai būtinai uždirba mažai. Jie uždirba tiek pat, kiek ir ne talentai. Paimkim dabarties kūrėjus: dauguma dirba darbą, susijusį su kūryba ir iš jo gyvena (T. Venclova dėsto, pavyzdžiui) bei kartu realizuojasi. Bent jau turėtų uždirbti. Čia, matot, skirtingi dalykai – mokslas ir menas. Iš meno sunkiau pragyventi nei iš mokslo, nes moksle talentas kitoks ir kitaip reiškiasi. Tai daugiau amatas (ypač jei laikysimės Jūsų apibrėžimo), kur reikalingi įgūdžiai ir gabumai. Bet pastarieji nebūtini būti mokslininkų. O su humanitarais išvis problema. O ir šiaip visame pasaulyje daugiau uždirba mokslininkai – vadybininkai nei tie talentai. Esmė ta, kad mūsuose mokslininkams tokia vos ne bado dieta taikoma.
            Užtat daugelis, ypač tiksliukų, išvažiuoja. Nuo to kenčia Lietuva, pamažu tampanti vyžų kraštu.
            matot, nei aš noriu pasaulinės šlovės (nemanau jos nusipelnysiantis), nei turtų. Čia mes su Artūru nesusišnekame. Jis vis giriasi, kiek daug pasiekė. O man tik svarbu dirbti mėgiamą darbą ir turėti oraus pragyvenimo minimumą. Viskas, to užtenka.
            Beje, humanitaro lituanisto (būtent lituanisto!) galimybės prasimušti pasaulyje nėra labai didelės, nes Lietuvos istorija (kitaip nei kalba) nėra itin įdomi.
            Deja, vertinkit kaip norit, bet galiu kaltinti tik valdžiusiuosius, kad per 20 nebuvo sugebėta sukurti normalesnės švietimo sistemos. Tai nebuvo mano valioje. Jei manote, kad turiu dirbti už dyką, tai labai klystate. Jei manote, kad norint gyventi oriai reikia važiuoti į užsienį – esate teisus. Bet ar to reikia Lietuvai? Būti dar viena bananine respublika, darbo rankų (ir, ką čia slėpt, prostitučių) tiekėja Europai?

          • Marai, mes nesusišnekame todėl, kad jūs nenorite girdėti, ką sakau.

            Todėl specialiai jums sakau: man taip pat svarbu dirbti mėgiamą darbą. Ir esu tą darbą dirbęs iš esmės už dyką (šiame tinklaraštyje esu apie tai rašęs) – net to oraus pragyvenimo minimumo surinkti nepavykdavo. Bet man patiko, tai ką dariau, tikėjau tuo, ką dariau ir todėl nenuleidau rankų ir neverkšlenau. Ir neparsidaviau. Ir, manau, būtent todėl man pasisekė. Gal užtruko kiek ilgiau, bet dabar nesijaučiu niekam skolingas.

            Man susidaro įspūdis, kad netikite tuo, ką darote arba netikite savimi. Iš to nepasitikėjimo ir atsiranda pyktis.

            Susikaupkite, giliai įkvėpkite ir eikite pirmyn. Turėtų pasisekti. Anksčiau ar vėliau:)

            O šiaip tai mano pasiūlymas būtų – eikite į politiką. Jūsų komentarai (apie kenčiančią Lietuvą, vyžų kraštą, prostitutes) bei sugebėjimai interpretuoti rodo, kad turite daug potencijos.

          • Ne, man galutinai atsibodo rašyti tą patį.
            Visa tai, ką Jūs čia parašė, aišku, labai gražu (tik nesuprantu, kam nuolat girtis savo darbu ir pasiekimais. Tarsi norėtumėte įtikinti save) ir antrai pastraipai aš visiškai pritariu.
            Tik primenu, kad kalba visai ne apie tai. Jūs sukėlėte didžiausią šurmulį užsipuolęs mano tekstelį. Priinterpretavote visokių niekų apie mane nieko tikro nežinodamas, o dabar paaiškėjo, kad mąstote daugeliu atvejų taip pat, kaip aš. Jūs jau įsitikinote, kad teiginiai, kurie buvo skirti ir man, man netinka. Tačiau atsiprašymu teksto „Beje, jei įžeidžiau tamstos garbę ir orumą, atsiprašau“ nelaikau. Tai toks „iš aukšto“ numetimas: „jei jau nori, tiek to, imk tą atsiprašymą (bet aš vis tiek teisus)“. Pastebiu, kad taip labai daug kas atsiprašinėja: ir lyg mandagus išlieki, iš savimeilė nenukenčia, kitaip nei rimtai atsiprašant. Man Jūsų atsiprašymo nereikia, tik nepagalvokite kitaip. Kaip ir atgaila, ji labiau reikalinga tam, kuris atsiprašinėja.
            Esate labai išdidus žmogus (kaip ir aš), todėl Jus suprantu. Kiek Jūs čia prirašėte neteisingų dalykų – nė dėl vieno nepripažinote buvęs neteisus. Tiesiog nutylėjote. Bent jau aš stengiuosi, nors ne visada išeina – tai tikrai labai sunku, prisiversti pripažinti, kad buvau neteisus. Tai padeda taip pat, kaip ir įnirtingas darbas ;). Bet nepagalvokite, kad aš jus moralizuoju – tiesiog dalinuosi savo pamąstymais.

            Dar kartą: aš rašiau ne apie save, o kaip istorikas bandžiau susieti talento neapmokamumo mitą, tarsi iškeliantį kūrėją virš kasdienybės, su vargana kūrėjų egzistencija kaip tokio mąstymo pasekme. Nesugebėjau pakankamai elegantiškai to suformuluoti, nebūčiau išvis skelbęs, paspaudžiau ne tą mygtuką – gi skaitėte komentarus. Bet neatsisakau minties. Deja, ji tiesiog kerėpliškai išreikšta, tai bandymai.
            Iš čia ir tas pritarimas teiginiui, kad tokie kai Račas buvo Van Gogho skurdo kaltininkai. Dievinimas labai puikiai dera su materialiniu skurdinimu, o tokia ideologija tai pateisina. Konkretus Račas čia niekuo dėtas, nors man keista, kad istorikas (?) toks nekritiškas mitologijoms.

            Jūs prastas psichologas, nesuprantate žmonių, bandote pritempti mane (kaip ir kitus aptariamuosius) prie kažkokių savo susikurtų vaizdinių.
            Žmogus, netikintis tuo, ką daro, neviešins savo darbo bent jau iki gynimo ir neprašys recenzijų iš tų, su kuriais pykstasi. Ligita mane įspėjo. Man atrodo, tai elementaru, o Jūs kažkur įžiūrite netikėjimą.

            Beje, kenčiančios Lietuvos neminėjau. Kalbėjau apie tragišką švietimo būklę, bet tai jau banalybė. Mano nuomone, žmonės turi tokią valdžią, kokios nusipelno ir Lietuva tai patvirtina. Todėl politikai netinku vien dėl to. Be to, kad neturiu oratoriaus sugebėjimų, kuo galėsite įsitikinti, jei dalyvausite gynime.

          • Nu va, truputį nurodžiau, kur neatsakėte. Smulkiai vardinti tingiu, tuo labiau kad žinant Jus aišku, jog vis tiek neatsakysite. Nesivarginkite atsakinėti.
            Užteks. Pažaidėm, padūkom, bet man reikia ir darbus dirbti, o šita diskusija užėmė labai daug laiko.
            Sėkmės ir lauksiu gynime.

  • s8nm

    Per tokius kaip Račas, nevykėlis Van Goghas gyveno pusbadžiu.

    • Aš irgi pagalvojau apie tai. Tam tikra prasme Jūs teisus, nors taip kategoriškai ir nesakyčiau.

    • Taip, aš atiminėju paskutinį duonos kąsnį iš visų nepripažintų menininkų, talentų ir neeilinių gabumų turinčių asmenybių, kurios dar nespėjo emigruoti iš Lietuvos. Nes valgyti mėgstu daug ir skaniai be to dar ir du vaikus reikia maitinti (laimei trečias jau užsidirba duonai pats).

      • Ojojoj, kaip primityviai mąstote. Turėjau omeny visai ne tai.

        • Marai, jūs tikrai genijus.

          Bet pasakysiu vieną dalyką: visa tai, kas čia vyko, man nė iš tolo nepanašu į žaidimą ar dūkimą. Tai tokia niūri šiandienos ir beaugančios naujosios kartos mokslininkų filosofijos išraiška.

          Ir dar kas įdomu: mes nesusišnekame. Jūs negirdite, ką aš sakau ir kaltinate, kad aš nesuprantu, ką sakote jūs.

          Jūs puikiai atskleidėte mano asmenines savybes ir man tai labai patiko.

          Bet tuo diskusiją iš tiesų reikėtų ir baigti.

          Ligita, atrodo, balsavimo surengt nenorėjo, tad kad jums būtų lengviau besirengiant disertacijos gynimui, aš iškilmingai skelbiu, kad jūs laimėjote.

          Valio.

  • ir dar Jus cia gincijates? As jau labai gera filma spejau paziuret.
    O zmogui kuriam Kaledos tolimos kaip Ramadanas – gili uzuojauta. Ne delto kad netikintis. Kaledos ir netikintiems svente, Lyg zmogus vaikystes su Kaledinem dovanom ir sniego kalnais turejes nebutu, o gal viskas pasimirso konstitucinio teismo nutarimus del LEO begrauziant.

  • mielas Roco, juk žinote, kad nemėgstu dundukų…:) o jūs arba toks esate arba sąmoningai bandote tokiu apsimesti. Arba nemokate skaityti. Arba nesuvokiate teksto.

    Bet kuriuo atveju paskaitykite dar kartą, ką rašiau apie Ramadaną.

    O jei įdomu, tai mūsų šeimoje didžiausia šventė visada buvo ir yra Kūčios.

    Ir vaikystę aš turėjau ir sniego kalnus pamenu.

    Su artėjančiom šventėm jus:)

    • Ach, Jumi Adventas tolimas kaip Ramadanas… o Kaledos ir Kucios didiziausia svente…

  • Slyvanosis

    Visų diskusijų pabaigai, teikiu Vikipedijos apibrėžimus:
    1. Talentas – gabumų visuma, padedanti gauti naują bei originalų, reikšmingą visuomenei rezultatą ar produktą.
    Talentingais laikomi žmonės, kurie intelekto koeficientas (IQ) siekia 130, taigi patenka į 2-3% geriausiųjų rezultatų grupę.
    Jie pasižymi specifinėmis intelekto charakteristikimos (atmintis, vaizduotė, erdvinis ir loginis mąstymas), viršijančiomis vidutinį lygį.
    2.Talentas (gr. talanton “svoris”) – senovinis svorio ir piniginis vienetas, vartotas Šumere, Babilone, Viduržemio jūros baseino šalyse.
    Šešiasdešimtainėje babiloniečių ir šumerų svorių sistemoje talentą sudarė 60 minų, o vieną miną – 60 šekelių.
    Graikų talentą sudarė 60 minų po 100 drachmų po 6 obolus.
    Kartaginos talentą sudarė 60 minų po 60 šekelių.
    Romos talentą sudarė šimtas svarų (libra).
    Kadangi atsiskaitymams buvo naudojamas tiek auksas, tiek ir sidabras, buvo skiriami aukso ir sidabro talentai.
    Aukso talentas savo svoriu prilygęs žmogaus svoriui, taigi apie 50 kg, bet įvairūs šaltiniai nurodo nuo 20 iki 40 kg, vidutiniškai 33 kg. Jeigu įvertinsime, kad šiuo metu (2006 m.) Trojos uncija aukso kainuoja apie 465 dolerių, tai vidutinis aukso talentas dabartinėmis kainomis būtų vertas apie 510 000 dolerių.
    Paimta iš „http://lt.wikipedia.org/wiki/Talentas“ copy-paste metodu.
    Taigi rinkitės, kurį norit talentą.

    • Slyvanosi, mes čia apie dvasinius dalykus ir kančią diskutuojame o jūs apie pinigus… Taip žema…

    • Trumpas

      Talento apmokėti neįmanoma.
      Talentingas žmogus – už tai, kad jis talentingas, irgi pinigų negaus.
      Apmokamas, gali būti, tik talentingai atliekamas darbas.
      Problemą matau talentigo sukčiaus „nachalo“ geresniam apmokėjime, nei talentingo drovaus nesukčiaus.

  • Slyvanosis

    Artūrai, įkopęs į šeštą dešmtmetį, aš užsitarnavau smėlio karjero generolo laipsnį.
    Šiandien valiau dūmtraukį, tai prisibendravau su dvasiomis, net juoda akyse. O ant stogo esant -18C ir pučiant žvarbiam vėjui nušalau nosį ir pirštus. Taigi ir kančios paragavau…
    Visa tai dariau už dyką, kad geriau krosnis šiltų ir kitiems gera būtų. Todėl esu talentas, nepaisant menko manojo IQ ir svorio.

  • praeinant

    O gal, kad talentas suvešėtų vien darbo maža, reikia dar ir idealizmo. Surskiai ir šaprai turi talento, bet su idealizmu striuka, jojo lubos – kriminalinis žargonas. Kaži ar pastarųjų (ir ne…) laidotuvėse bus tiek žmonių, kiek Kernagio…
    Valstybei gal ir labai reikia tų „3 in 1“, tik valdžiai gal – labai ne. Tad galimybės ir pasekmės čia gan nuspėjamos…

    Iš kitos pusės gal jūs čia apie žvaigždūnų godas…:)

  • Jonas III

    Nemanau, kad už darbą ar talentą kažkas automatiškai avansu privalėtų mokėti (žinoma, gali mokėti – bet reikia susirasti rėmėją). Tiek talentą, tiek darbą reikia sugebėti parduoti. Gan dažnas atvejis, kai sunkus darbas duoda didžiulių materialių nuostolių. Nerealizuotas talentas nuostolių rečiau atneša.

  • Rolandas

    Neįdomi, neintelektuali ir neskani buvo diskusija tarp Maro ir Artūro. Eilinis dviejų vidutinybių (čia aš apie diskusiją) pasiginčijimas ir apsižodžiavimas. Neverta apie ją būtų ir kalbėti.

    Vienintelis jos teigiamas rezultatas tik tas, kad atskleidė oponentų galimybes ir vidinę kultūrą…

    Jei atvirai, tai labai nusivyliau A.Raču:) Kai kurios jo išsakytos mintys atgrasios arba atvirai pagyrūniškos, neapgalvotos arba be pagrindo, įžeidžiančios ir pažeminančios kitą.

    Jau nekalbu apie nemotyvuotą agresiją pašnekovų atžvilgiu, kuomet jo lūpose nekalti žodeliai „mielas Rolandai“ atvirai ir lengvai suvokiamai skamba, kaip „prakeiktas idiote Rolandai“, o sakinio pabaigoje prikabinta „šypsena“ – tip top, kaip pykčio grimasa.

    Ir dar tas„naivus ir nekaltas“ stebėjimasis, kodėl jo šypsenos nepastebėjau…ir čia pat išvada-kaltinimas, kad NENORĖJAU pastebėti…

    Nustebino Artūras ir dundukiškumu gan svarbiu jam pačiam, kaip žurnalistui, žiniasklaidos priemonės vadovui, klausimu – dėl tikrovės neatitinkančių žinių paneigimo instituto.

    Civilinio ir baudžiamojo procesų reglamentuojančių šią sritį nesuvokimas, painiojimas ieškinio su reikalavimu, ir iš to akivaizdus netinkamas suvokimas kokiomis sąlygomis esant yra priimamas ieškinys teisme dėl garbės ir orumo ar privataus kaltinimo pareiškimas dėl šmeižto, kokia yra ikiteisminė ginčo sprendimo tvarka.

    O juk „pasiekus TOKIAS aukštumas ir ramiai imant algą“ , dirbant žiniasklaidoje, vadovaujant kitiems, tiesiog būtina TAI suvokti IDIALIAI, nes kitą kartą gali ir ne koks Marelis, o „kietesnis“ pasitaikyti…

    Ir dar. Niekaip nesuprantu ar gali kuris nors žurnalistas pasiekti tokias AUKŠTUMAS , kad jau iki grabos lentos galėtų RAMIAI imti algą? Visuomet galvojau, kad žurnalisto esmė ir yra nepastovumas, paieškos, nusivylimais, kova, laikinumas, naujų aukštumų ir tikslų kėlimas ir t.t. ir pan., tačiau jokiu būdu ne RAMUS GALĖJIMAS IMTI ALGĄ. Kokia čia fazė, niekaip nesuprantu.

    • Rolandai,
      Būk nors tu žmogus ir pasakyk apie ką čia jie ginčijosi? Trumpai, vienu sakiniu. Nes pas Ligitą mane visi ignoruoja ir niekas nesako teisybės.

      • Valentinai, Maras sakė, kad aš begėdis, nes manau, kad už talentas gali būti neapmokamas, jei jo niekas neįvertina. Maras sako, kad jo neeiliniai gabumai turi būti atlyginami taip pat kaip mano suknistas žurnalistinis darbas. Ir ne kada nors ateityje, o šiandien, čia ir dabar.

        Maras sako, kad jis nenori kentėti ir kuria tik tada, kai tiksliai žino, kiek jam sumokės. Aš laikausi nuomonės, kad kurti (kai spaudžia vidinė kančia:) galima ir nežinant būsimos kūrinio kainos.

        Maras sako, kad aš kvailys, begėdis ir nieko neusprantu, man atrodo taip pat, kai skaitau, ką parašė Maras.

        • Akatautoj

          „Maras sako, kad jo neeiliniai gabumai“

          „Maras sako, kad jis nenori kentėti ir kuria tik tada, kai tiksliai žino, kiek jam sumokės“

          Žinau, kad jau pabodo Jums ta diskusija, tiesiog nepastebėjau Maro žodžiuose šių dviejų dalykų teigimo. Manau, pirmu atveju kalba eina apie tai, kad doktorantūros studijas pasirinkęs žmogus dešimt metų ruošiasi, kad įgytų specifinius savo srities įgūdžius. Jis nori dirbti darbą, kurį pasirinko dar vidurinėje mokykloje. Turėdamas artimą žmogų, kuris pasirinko medicinos studijas, turbūt galite įsivaizduoti, ką reikštų dirbti odontologu/chirurgu po darbo arba po 12-14 valandų per dieną praleisti prie paciento/operacinėje ir kaip tai kenkia žmogaus gebėjimams sklandžiai dirbti. Kaip apmokamas istoriko darbas, žinote. Nors taip neatrodo iš pirmo žvilgsnio, bet mokslininkai filosofai, archeologai, istorkai irgi praranda gebėjimus, per devyndarbystę neprisėsdami prie naujausios literatūros arba eidami dirbti į viešųjų ryšių, saugumo sritį ar blaškydamiesi tarp XV-XIX a. istorijos ir politologijos. Suprantama, galimas ir pasirinkimas gyventi kukliai – maitintis kukliai, atsisakyti nebūtinų drabužių, pirkti tik būtiniausias knygas. Tai nėra smagus, bet visų pirma -prioritetų klausimas: ko labiau norisi, laisvės ar pinigų.
          Antras mano komentuojamas teiginys – sakyčiau, „brediatina“. Apie kančias – psichologai tvirtina, kad bet kokiam darbui palankesnė pozityvi motyvacija. O kultūros ir meno grandų dalies polinkis į kentėjimą – tiesiog viena iš jų charakterio savybių. Ši savybė būdinga tik daliai didžiųjų kūrėjų, nemažai daliai, kaip primena Maras – visai ne. Juk ne kančia sukuria meną, talentas nukreipia ir transformuoja į išikilią kūrybą, kai kam – kančią, kai kam – džiugesį. Taigi labai žmogiška nenorėti kentėti, gebėti jų susikurti kuo mažiau ir didelė laimė nebūti prie to prisirišus.
          Tuo tarpu apie pinigus – kone kiekvienas humanitarinių dalykų studentas (turbūt ir kitų sričių) bent kartais dirba už dyka, laukdamas, kol pastebės, dažnai net dirba už dėstytojus, kurie prie rezultato prisiklijuoja savo vardą. Kažkuriam komentare ir Maras mini, kad dirbo. Dėl ekonominės padėties ir akademinės kultūros yra kaip yra. Ir studentai jau antrame-trečiame kurse stengiasi ieškotis darbo. Jau patekimas į doktorantūra liudija tam tikrus žmogaus gebėjimus ir į juos dedamas viltis – taigi, gal ne talentą, bet bent jau prielaidas, kad žmogus geba/gebės rimtai atlikti savo darbą – tyrinėti. Doktorantai ne blogesni už studentus – jie irgi nori valgyti ir kad už jų darbą būtų sumokėta. Juo labiau, kai vardan galimybės jį kuo produktyviau dirbti atsisakoma daugelio dalykų, kurie įsuktų didelių ekonominių poreikių ir priklausomybių ratą. Tai valstybės ekonominė problema, ir nuo to laiko, kai Račas dirbo institute, nors formaliai politinių/ekonominių pervartų laikas lyg ir baigėsi, liūdna, kad humanitarų darbo apmokėjimo srityje mažai kas pakito.

      • J.naivusis

        „Apie trečią brolį Joną –
        Koks jis raitelis puikus!“

        Tik neaišku, kuris iš oponentų tas trečias – kvailelis, visad aplenkiąs protinguosius savo brolius.

      • Rolandas

        Ginčo esmė tokia, kad Maras kažkur kažkada pasakė jog talentams už DARBĄ reikia mokėti.

        Račas tą „kažkur kažkada“ atkasė (nes tekste savo pavardę pamatė) ir suprato, kad Maras save laiko TALENTU, todėl prašo Račo jam už TAI susimokėti avansu, bei skirti išlaikymą Maro sutuoktiniams, vaikams, o galbūt net tėvams, uošviams bei broliams ir seserims.

        To jau buvo per daug. Todėl Račas žiauriai ir teisėtai pasipiktino, o kuomet dar sužinojo, kad Maras greitu laiku taps mokslų daktaru, tai suskėlė įrašą apie „talentus ir jų kančias“ , kuriame išreiškė nuomonę, jog tokie kaipo Maras neverti garbingo mokslų daktaro vardo, nes nori visko „greitai ir daug“ ir –svarbiausia- nenori KENTĖTI, kaip savo laiku kentėjo Račas. Taip pat pasiūlė Marui eiti asmeniškai patikrintu KANČIOS keliu, kad ateityje Maras galėtų RAMIAI IMTI PINIGUS.

        Maras, būdamas šiuolaikiškesnis už senamadišką Racą, kentėti DABAR už šviesią buitį ateityje kategoriškai nesutiko ir bandė atsikirtinėti, tačiau silpnokai, nes jo žodžių, kad jis nori atlygio ne už TALENTĄ, o už talento DARBĄ, Racas neišgirdo.

        Tai va tokia istorija.

    • Mielas Rolandai ačiū tamstai labai už vertinimus. Cituojant tamstą „idialiai“ atsiskleidėte.

      Tik štai savo pamokymus dėl to, ką turėtų daryti žurnalistas gal pasilaikykite sau. Ne jūsų kometencijai tai spręsti…

      Ir gal kitą kartą vertinkite savo ar savo mylimosios asmenines savybes. Bent jau šiame tinklaraštyje.

      • Rolandas

        Arturai

        Tikrai nemokiau, o KLAUSIAU. Nes nesuprantama, jog žurnalistas gali pasiekti tokią būseną, kad galėtų RAMIAI imti algą.

        Visuomet maniau, kad esate prie jumoro, o dabar toks piktas:( Ar gali žmogus išoriškai būdamas toks panašus į Jime Carry (filmas „Kaukė“ ir kt.)taip piktai atsikirtinėti:)

        • WU

          Mielas Rolandai, ne Artūras panašus į Jim Carrey, o Jim Carrey panašus į Artūrą.. :)

          • Prasideda :) Artūras panašus ir į R. Kurtinaitį, ir į J. Malkovich, dabar dar Jim Carrey prisidės!

  • austras

    Gerbiamas Arturai, sakote „niūri šiandienos ir beaugančios naujosios kartos mokslininkų filosofijos išraiška“? Gerbiamas LR Kulturos ministras Remigijus Vilkaitis vakar girdint mazdaug 15 zmoniu viesai pasake: „esant tokiai socialinei aplinkai, kokia dabar yra Lietuvoje normalus prancuzas susidegintu“. Na, speju, sis aktorius Jums nera autoritetas kaip zmogus, taciau bent jau oficialus oficialios valdzios atstovas, aukstas nepriklausomos Lietuvos valstybes pareigunas. Greiciausiai, Jusu nuomone, labai blogas zmogus. Nes labai panasu i „niuria naujosios kartos mokslininku filosofija“.

    P.S. O dabar sudirbkit kad nematyciau net kelio grizti.

  • Rytis I

    O ne – kokią diskusiją pražiopsojau, vis per tą boulingą..
    Tiesa, tuoj linuxas mašinytėmis pralenks račas.lt, reikia kažką daryti:)

  • Whisker

    Na nera konkretumo cia, kas kam yra tie talentai, juk tikrai nesazininga atimineti pinigus is pvz kokio aktoriaus ar muzikanto, kuris visa gyvenima ta darba dirba, nelenda ten i jokius telikus ir daro tai gerai, kiekvienas visuomenes sluoksnis ir zmoniu specialybe turi savo specifika siaip jau, o ka tai bendro turi su cirku pavadinimu Eurovizija, tai nesupratau.

    O siaip talenta realizuoti reikia daug daug darbo, o norint gauti is to pastovias pajamas, reikia ir dirbti prie vieno ar kito dalyko pastoviai, nedirbdamas nieko negausi, jeigu aisq kalbam ne apie kica.

  • uo

    „Tyrimas taip pat parodo, jog ne tik skurdas, bet ir didelis pajamų skirtumas yra susijęs su socialinėmis įtampomis, augančiu nusikalstamumu ir kitomis visuomenės bėdomis. Atvejų studijos paneigė ir talento bei aukšto apmokėjimo ryšį, taip pat įrodė, kad tie, kas uždirba mažiau, dažniausiai dirba daugiau, o ne atvirkščiai.“

    http://bernardinai.lt/straipsnis/2009-12-19-kiek-naudos-visuomenei-atnesa-uzdirbtas-litas/37309

  • Atėjo metas išminties balsui.
    Reikia atskirti du dalykus: talento rėmimą ir talentingo darbo rėmimą. Be to, reikia suvokti visur esančią nematomą rinkos ranką. Be abejo, kad talentingus žmones reikia remti. Tačiau reikia remti tik už darbus, kuriuos daro talentingi žmonės arba tikimės, kad darys. Pavyzdžiui, girdėjau, kad Gruzijos valdžia, jei gruzinas savarankiškai įstoja į vieną iš top 5 pasaulio universitetų (Harwardas, Jeilis etc.), apmoka studijas tenai. Logika aiški, valstybė nori, kad talentingi žmonės nepražūtų ir ateityje duotų teigiamą įnašą į valstybės klestėjimą.
    Tačiau Lietuvoje paskutiniu metu madingas talentas groti dantimis. Tikiuosi, net tu sutinki, kad tokio talento remti nereikia.
    Štai čia ir susiduriame su nematoma rinkos ranka: talentus reikia remti ir mokėti už talentigą darbą, bet tik tokį, kuris turi paklausą. Talentingas fizikas – gera prekė rinkoje, jį reikia remti. Talentingas istorikas – sorry, bet jis niekam nereikalingas. Talentingas istorikas valstybei ateityje neuždirbs pinigų, todėl istorikai visada uždirbs mažiau bei bus mažiau remiami. Netgi galima teigti, kad istorikai bus palikti kapanotis patys sau. Štai čia manau galima sujungti tavo ir Račo požiūrį: viskas pasiekiama savo darbu, talentas svarbu ir jį reikia puoselėti ir bujoti, bet tik tokį talentą, kuris reikalingas rinkoje arba valstybė jaučia poreikį palaikyti aukštą talentingumo lygį kokioje nors srityje. Pavyzdžiui, turime vienintelį tenisininką, galintį pasiekti dideles aukštumas – reikia remti, tai valstybės įvaizdžiui labai naudinga. Turime talentingų muzikų – reikia remti, nes ateityje jie reklamuos šalį pasaulyje, kels jos prestižą. Turime talentingų istorikų? Nafik jie reikalingi, iš jų jokios naudos. Tokia ta nematoma rinkos ranka – vienus sušukuoja, kitus išmastrubuoja.

    • Rytis I

      Matyt Valentinas pajuokavo… Paskutiniais tyrimais nustatyta, naudingiausia visuomenei profesija – valytoja, žalingiausia – bankininkas.

    • austras

      Dėkui, gerbiamas Valentinai, už Jūsų nuomone. Aš ją išklausęs tiesiog patylėsiu. Artūras Račas, kaip suprantu, Jums paplotų, nes laiko šią Jūsų nuomone normalia ir netrina iš savo tinklapio. Vis dėlto nenorėčiau būti išmasturbuotas Jūsų ideologijos. Bet ir masturbacinė leksika šiame tinklapyje yra sveikintina bei priimtina. Bravo!

      Pabaigai. Aš irgi Jus myliu.

    • austras

      Kažkada galvojau iš kur atsiranda tokie kaip Vladimiras Leninas. Pasiskaitęs Jūsų ir kitų panašios į Jūsų ideologijos atstovų – supratau. Reziumuoju Jūsų tektą: talentingas istorikas yra pats kaltas, kad yra talentingas istorikas, o ne talentingas fizikas. Ir todėl ji išmasturbuos teisinga ir nepermaldauja, viską matanti laisvosios rinkos ranka. Amen. Jūsų tikinčiųjų klubas Lietuvoje pakankamai skaitlingas ir pastovus. Todėl ir myliu Jus ta pačia meile, kokia Jūs mylite talentingą istoriką.

      • Džiaugiuosi Austrai, kad praskaidrinau jums dieną :)
        Iš esmės jūs viską supratote teisingai, tik darote klaidingas išvadas, Uljanovai iš tokios ideologijos neatsiranda, jie atsiranda iš tokios kaip jūsų.
        Talentingas istorikas yra pats kaltas, kad pasirinko sritį, kuriai nėra paklausos. Jeigu aš pasirinkčiau golfo kamuoliukų padavėjo profesiją ir daryčiau tai labai talentingai, deja, turėčiau tenkintis tokiu atlyginimmu, kokį man siūlytų rinka.

    • austras

      Bet Jūsų, Valentinai tekstą išsisaugosiu. Kad neužmirščiau Jūsų kūrybos šedevrų. Klasikinis liberalizmas. Ir masturbacinė leksika prie visų minčių labai dera.

      Gerbiamas Artūrai, tai ką Jus parašėte apie talentus ir kančią visuomeneje bus suprasta būtent tuo būdu, kuriuo viską suprato gerbiamas Valentinas. Štai kodėl taip pyko Valdemaras Klumbys. Ar to Jūs siekėte, rašydamas šį tekstą apie žmogų, kuris 10 metų praleido tarp knygų ir yra gerbiamas savo kolegų tarpe kaip jaunojo pasišventusio istoriko etalonas? jeigu siekėtė būtent to, tuomet sveikinu ne tik Valentiną, bet ir Jus…

      • Mielas Austrai, nereikia manęs gėdinti ir moralizuti ir nereikia aiškinti, kaip visumenėje bus suprasts man mintys. Gal palikite tai visumenei pačiai spręsti, kaip interpretuoti man tekstus.

        Aš išreiškiau savo nuomonę, jaunas istorikas padarė tą patį, Valentinas pasakė, ką jis galvoja, o jūs – ką apie talentus, jų kančią ir apmokėjimą manote pats.

        Tegul viskas taip ir lieka. Gyvenimas sustatys viską į savo vietas.

        Tik viena maža pastaba: nesuprantu, kodėl jaunas pasišventęs istorikas yra geresnis už jauną pasišventusį statybininką, duonkepį, matematiką ar žurnalistą?

        • austras

          O jeigu tą Jūsų „mažą pastabą“ apverstume truputėlį kitu, bet situaciją keičiančiu kampu: o kuo jaunas pasišventęs istorikas yra BLOGESNIS už jauną pasišventusį statybininką, duonkepį, matematiką ar žurnalistą? Valentino nuomone, čia viskas aišku: viską valdo viską matanti „išmasturbuojanti“ ir „sušukuojanti“ laisvosios rinkos ranka, todėl istorikas yra blogesnis už duonkepį jau vien todėl, kad laisvosios rinkos sąlygomis istorijos veikalų visuomet reikės mažiau nei kepalo duonos. Speju, kad Jūs, gerbiamas Artūrai, galvojate taip pat.

          O tai, kad BNS direktorius savo populiariame bloge, atsiprašau už išsireiškimą, apšiko jauną istoriką nuo galvos iki kojų ir apkaltino pramanytais dalykais to žmogaus net nepažinodamas vien tik dėl pastraipos, kurioje pavartoti žodžiai „Račas“ ir „begėdystė“ yra neabejotinai normalu ir sveikintina. O paskui BNS direktorius samprotauja „apie gyvenimą, kuris viską sustatys į vietas“. Nes jis, BNS direktorius, yra teisus ir neklystantis. Ir niekuomet neklydo, nes žino apie gyvenimą tiek, kiek nei vienam talentingam istorikui net nešvietė žinoti. Bravo!

          • Oho iki kokių įžeidinėjimų gali privesti diskusija, kai diskutuojama neapibrėžus terminų. Kas tai yra TALENTAS?

            Anot Račo, talentas yra tiesiog išskirtiniai gabumai. Bet kokios profesijos. Tiek kepėjo, tiek istoriko, tiek bet kurios kitos profesijos. Talentas išskiria talentingą žmogų iš kitų tarpo. Šis išskyrimas neateina per vieną dieną. Dėl jo reikia stengtis, įdėti daug kruvino prakaito. Jei žmogeliui nepavyksta išsiskirti iš kitų – reikia kaltinti tik save, o ne valdžią ar dar bala žino ką. Kaip taisyklė, žmonės, kuriems trūksta talento, bet kurie patys to nesuvokia, mėgsta problemos ieškoti ne savyje, o kituose (valdžioje, slaptose jėgose, klanuose, sąmoksluose ir pan.). Talentingas žmogus, kad pasiektų talento pripažinimą, dirba daug ir sunkiai. Dažnai ir nemokamai. Nes jam taip elgtis liepia jo talentas. O baisiausia tai, kad pripažinimas, o su juo kartu ir deramas atlygis, gali talentui gyvam esant taip neateiti.

            Ir Račas teisus. Pritariu jam 100%, nes ir pats taip manau.

            Valdemaro komentaruose gi talentas suvokiamas visai kitaip. Čia talentas yra suprantamas kaip tam tikras profesijos tipas. Talento reikia tokioms profesijoms, kur reikalingas protinis darbas. Kaip priešingybė talentui yra ir netalentas – tai juodas, fizinis, neprotinis darbas. Kepėjo, šlavėjo, mašinisto profesijoms didelių mokslų nereikia, o tai reikškia, nereikia ir talento. „Už talentą turi būti apmokama“ – Valdemaro komentaruose reiškia, kad „už protinį darbą turi būti apmokama“. Ir apmokėti, be abejo, turi valdžia. Jei valdžia nei istorikams, nei kūrėjams daug nemoka, tai, cituoju Valdemarą: „gėda turėtų būti tiems, kurie tokias algas kūrėjams moka, ne tiems, kurie tą išmaldą gauna“. Viskas tuo ir pasakyta.

            Gėda, kaip suprantu iš potekstės, turėtų būti Lietuvos valdžiai, kad Lietuvos talentams per mažai moka. Nenoriu gilintis į tai, kokių reformų reikia Lietuvai Švietimo, Mokslo ir Kultūros srityse. Reformų reikia, tai tiesa, bet šiuo požiūriu, kuriuo pasaulį mato Valdemaras, niekas nepasikeis net ir po reformų. Štai Anglijoje, kurioje aš pragyvenau paskutinius 5 metus ir su kuria esu labai gerai susipažinęs, Valdemaro lauktų ta pati bėda. Ten talentingi mokslininkai labai gerai apmokami. Juos kviečiasi geriausi universitetai, moka didžiulius honorarus, tyrimams duoda dideles lėšas. Tačiau į talentus reikia prasimušti sunkiu ir atkakliu darbu. Netalentingi mokslininkai gauna tokius pačius trupinius kaip ir čia.

            Be to, Europos rinka atvira. Jeigu Valdemaro netenkina, kaip jis pats sako, „gaunama išmalda“, tegu pamėgina nusiųsti savo CV ir darbų sąrašą į kokį nors iš TOP100 pasaulio universitetų. Geri mokslininkai nesimėto ir esu tikras, kad talentingą darbuotoją ten priims išskėstomis rankomis. Be to, jo pasirinkta sritis – tarybinis ir potarybinis laikotarpis Tarybų Sąjungoje yra ypač „einama“ visoje Europoje. Linkiu sėkmės demonstruojant talentą. Atlygis ateis su laiku.

          • Trumputė replika.

            Cituoju: „apšiko jauną istoriką nuo galvos iki kojų ir apkaltino pramanytais dalykais to žmogaus net nepažinodamas“.

            Pagal jus, austre, išeina, kad radęs internete eilinę nesąmonę ir norėdamas įgyti teisę sudirbti nesąmonės autorių, aš būtinai privalau su nesąmonės autoriumi susipažinti?

            Kaip sakė vienas „12-os kėdžių“ personažas: „Kolosalno!“

          • austras

            Gerbiamas Dovydai, tai kokiu būdu buvo apšikta ir tai kokios asmeninės savybės buvo priskirtos oponentui, kuomet ant jo buvo šikama, reikalauja bent šiek tiek pažinoti oponentą, prieš jį apšikant.

          • lida

            „Ir Račas teisus nes ir pats taip manau“ :)

          • Austrai,
            Kas per leksika „apšikti“? Primenu, kad čia kultūringi žmonės diskutuoja :)

          • Rytis I

            Kad galutinai „sutriuškinti“ talentus, priminsiu čia dažnai girdėtą argumentą – kadangi patys (talentai) tokią valdžią išsirinko, tai nėr ko ir skųstis.
            O gal „pavaryt“ į Kubiliaus tinklaraštį? Visi kartu, kaip šitie, vabalėliai, – per spygliuotą tvorą?

          • austras

            Gerbiamas Valentinai, o Jūs šiam gerbiamo Artūro Račo tekstui priskirtumėt kitą kategoriją? Mano subjektyvia nuomone šis tekstas priskirtinas būtent tualeto sričiai.

          • Gerbiamas Austrai,
            Nepaisant to koks tekstas, iš džentelmeno aš tikiuosi džentelmeniškos laikysenos net tualete. Galvojau: ideologinis varžovas, bet kultūringas žmogus. Išties, nusivyliau jumis…
            Iš kitos pusės gal ir logiška: gindamas surogatines „darbininkų“ teises, perimate surogatinę „darbininkų“ leksiką :)

          • austras

            Matot, gerbiamas Valentinai, mane tiesiog įkvepia Jūsų masturbacinė leksika…

          • Musė

            Austre, nerealiai :))

          • Austrai,
            Vidutinis vadybininkas Valentinas (v.v.V.) nėra tinkamas įkvėpimo šaltinis istorijos mokslų doktorantui. Patarčiau ateityje atidžiau rinktis garbinimo objektus. :)

          • austras

            Ai, gerbiamas Valentinai, aš pakankamai kuklus žmogus. Ką jau čia mano tualetinė leksika, palyginus su Jūsų masturbacine tik menkniekis. Vat Jūsų tai ohoho!

          • Na gerai, sutinku. Mokykitės, tobulėkite, perimkite patirtį.

    • „Talentingas istorikas – sorry, bet jis niekam nereikalingas. Talentingas istorikas valstybei ateityje neuždirbs pinigų, todėl istorikai visada uždirbs mažiau bei bus mažiau remiami. Turime talentingų istorikų? Nafik jie reikalingi, iš jų jokios naudos. Tokia ta nematoma rinkos ranka – vienus sušukuoja, kitus išmastrubuoja.“

      Iš istorijos (istorikų) jokios naudos? Bet tada ir visa šaika greta istorikų stovinčių filosofų, sociologų ir kitų teoretikų yra nereikalinga. Nelabai pinigų uždirbs. Tai gal nafig ir juos? Bet tai gi čia visiški kliedesiai :))) Išvardintos profesijos kaip tik yra SVARBIAUSIOS, bent jau ilguoju laikotarpiu. Jei meluoju, tebunie, bet drįstu spėti, jog didžiausi pokyčiai pasaulyje kyla būtent iš to, ką uždera talentingi istorikai/filosofai ir kiti minties kūrėjai. Visi kiti (praktikai, pinigus darantys, naudingi naudingų sričių specialistai) prieš juos tėra techniniai bereikšmiai beprasmiai absolučiai nieko verti sraigteliai, žiūrint šimtmečiais arba minėtu ilguoju laikotarpiu.

      Tas cituotas tekstukas labai jau atsiduoda „pardavimų vadybininko“ kortele ant megztinio, kurią segi ciniškas bedvasis automatas.

      • austras

        Gerbiamas kinomeka, matot šiame tinlalaypje yra tik viena tiesa ir vienas vadas, ir ką berašytumėt tokius kaip kažkokie istorikai, Valentino žodžiais tariant,“išmasturbuoja nematoma laisvosios rinkos ranka“. Vardan Račo, Valentino ir mdxacuk. Amen.

        • Mielas Austrai, aš pagal išsilavinimą taip pat istorikas ir esu dirbęs pagal profesiją. Žinau, kas tai yra.

          O kalbant apie vieną tiesą ir vieną vadą, priimu tai kaip pasikarščiavimą arba tiesiog blogos nuotaikos išraišką.

          Ir net neprašysiu, kad atsiprašytumėte:)

          • austras

            Taigi, paklausiu asmeniškai: ar patiko kai buvot „išmasturbuotas“ nematoma laisvosios rinkos ranka? Spėju, kad patiko, nes toks Valentino komentaras ištrintas nebuvo. Kuo jis geresnis už mano paminėjimą apie rudą smirdantį daigtą? Na čia juk Jūs vienintelis vadas.

          • austras

            Atsiprašau, vietoj „daigtą“ turėjo būti „daiktą“.

          • Mielas austrai, jei atvirai – nelabai patiko. Bet ta frazė, nors ir gana grubi, buvo viso komentaro konteksto dalis.

            Man taip pat nepatiko tamstos tuštinimasis šiame tinklaraštyje, tačiau į pirmąjį atvejį sureagavau taip pat, kaip ir Valentino atveju.

            Tačiau kai panorote savo reikalus atlikti daug kartų, nusprendžiau, kad čia tam ne vieta.

            Šia prasme, jūs teisus, aš vadas ir savo namuose net ir jums – labai gerbiamam komentatoriui – dergti neleisiu.

            Tikiuosi paaiškinau išsamiai ir suprantamai, tad laikau šią diskusiją baigta.

          • austras

            Gerbiamas Artūrai, pradėčiau nuo to, kad kaip ir Klumbys laikau Jus vienu iš narių, to tikrai neskaitlingo būrio viešai besireiškiančių, tačiau padorių Lietuvos žmonių. Šią nuomonę galite pridėti prie tos „niūrios jaunujų mokslininkų mąstysenos“, kurią bandote demaskuoti savo straipsnyje apie „talentus ir jų kančias“. Būtent dėl geros mano nuomonės apie Jus, esu labai pasipiktinęs pastaruoju Jūsų straipsniu ir išreiškiu tai pakankamai tokia grubia forma. Mano subjektyvia nuomone, šiame straipsnyje nėra objektyvumo ir pasireiškė argumentai „ad hominem“, net nepažįstant žmogaus. O pagalvojus apie tokio straipsnio komentarus ir publikos reakciją, manau, kad efektas, kurio buvo siekiama rašant tekstą yra visiškai priešingas tai minčiai, kurią norėjote atskleisti.

        • mdxacuk

          p austrai,

          Solidarizuojuosi su tamsta. Iš pasipiktinimo p. Raču nesitveriu savo kailyje. Kol rašiau jums dar tūžmingesnį atsakymą ant patvorių leksikos ribos, žiūriu p. Račas jau pratrynęs jūsų ankstesnius įrašus ir dabar aš saviškio neturiu kur dėt!!!! Turbūt eisiu gert vaistų, palengvinančių tulžies nutekėjimą.

          • austras

            Kiek kartu Jums reikia kartoti, gerbiamasis mdxacuk, kad myliu Jus. As jus myliu. Labai labai. Ta pacia meile, kuria Jus mylite mane.

    • Sarunas Skyrius

      Valentinai,

      neturime pakankamai talentingų istorikų; talentingi istorikai randa erdvės ir idėjų užsidirbti privačiame sektoriuje – ir, paskaičius (ir įsiklausius) Niall Ferguson straipsnių apie Vakarų finansų sistemą ir artėjančią krizę, jo brangios paslaugos Lehman Bros ir Merrill Lynch būtų apsimokėję su kaupu.

      Istorija gali būti praktiškai naudinga.

  • Rytis I

    Šiaip, visko nespėjau dar perskaityti, bet kažkaip matau, kad neproduktyvus ginčas, – kiekvienas gina savo nuomonę bet net nebando suprasti kitą pusę. Teiginys, dėl kurio viskas „užvirė“ – senas kaip pasaulis, joks čia ne p. Račo išmislas. Iš kitos pusės, suprantu ir Maro padėtį ir jo susierzinimą, net sakyčiau, kad gaila.. Bet jam gi to nereikia? Tokiam mažam kraštui kaip Lietuva, – istorikai manyčiau net labai reikalingi, bet kaip dainoje – „kur nori ten ir kiški…“ Viskas pas jį gerai bus, jam tik susiderinti – už ką pinigus gauti, ir kas įdomu. Tarp kitko, nuostabiai gyvena žmonės, suderinančios hobį su darbu. Žmogus gamtos sukurtas dvipusis.

  • Almansoras

    Iš pradžių ginčas sudomino, kuris įsijungus Rolandui virto komedija, vėliau įgijo farso elementų.
    Mane labai pralinksmino ši diskusija. Ačiū rašiusiems, visgi manykite, kad Jūsų pastangos raštu nebuvo beprasmės. Įdomu buvo pamatyti patyriusio lietuvoje žurnalisto ir Lietuvos mokslininko (bei kitų nešpėtnų neetatinių komentatatorių) požiūrį į darbo ir talento santykio apmokėjimą. Diskusija kaip visada baigėsi Piro pergale. Tai taip lietuviška. :) Nors ir sutariama puse lūpų, kad nuomonėse yra nemažai sutarimo taškų, tačiau kritikai pasirenkami smulkmeniški skirtumai ir jų pagrindu sklandžiai pereinama prie asmeniškumų ir subtilių įžeidinėjimų. Po to isivarstoma špygutėmis ir trenksi duyrys. :) Uždanga.

  • Maras paviešino savo disertaciją, bet visiem poker. Ir toliau varo savo asmenines patirtis ir tiesas. Prirašyta apie 200 puslapių, panaudota 400 šaltinių, čia jau visa knyga. Bravo!

  • Rytis I

    Perskaičiau. Reiks paskaitinėti ir „veikalą“, bet jei ten bus tas pats, kas čia… Tiesa sakant, man negaila talentų, – ir kalbos apie jų sunkią dalią, – švelniai tariant, neįdomios. Turbūt dar „tarybinis“ esu, todėl man jau įkalta – talentas pats „prasimuš“. Man greičiau gaila tų, kurie, praleidę prie mokslų tuos pačius (kaip talentai) metus, dirba gydytojais, mokytojais, lituanistais, galų gale istorikais, – gal jie ne tokie talentingi, – bet jie investavo, galų gale pati valstybė investavo, o paskui.. pamiršo. Kaip ir tada, pertvarkos laikais, – tada diplomas vadinosi „vilko bilietu“ ir belikdavo padėti saugiai į stalčių, kaip kokią atmintinę – už gražiai praleistus metus. Nes kitokio pasirinkimo išvis nebuvo.

    Bet suprantu (turbūt) Maro esminį pasipiktinimą – jis įsitikinęs, kad Artūro teiginiai („talentai veltui“) stumia jį į dugną, kad tokia nuomonė, platinama viešai – socialiai pavojinga jam ir jo bendruomenei, kad tai žalingai plintantis požiūris, – „ai, – jie ir taip laimingi“.

    Na kam, pvz, skirti lėšas kokiai archeologijai? – jie laimingi „kapstydamiesi“. Pakentės, be to – arbatai užteks. Kam režisieriui atlyginimas – tegu pusmetį stato spektaklį, jam gi įdomu, – gaus kokius 6k. Dar pusę mokesčių sumokės, – ir ateis valdžia bilietuką nusipirkti, pažiūrėti…

    O jei nepatinka – prašom į politiką (čia uždirbsi), bet čia YPAČ kenksmingos sąlygos (ses smirda, mėšlas). Bet tai pats pats sunkiausias darbas. Sunkesnių nebūna.

  • Smilga

    Nepelnytai „pavažiuota“ ant Maro….., bet diskusija išsivystė įdomi. Pagirtina, vaikinas viską daro savo pastangomis, pats duoną užsidirba, pats mokslinį darbą parašė, pats ginsis, o juk žinom kaip būna, kaip kartais įgyjami diplomai, laipsniai….

  • mdxacuk

    Mano supratimu Maro negalima taip aršiai pulti. Nes jis ne šiaip sau istorikas, o gyvas reliktas, prilygintinas nacionalinei vertybei. Tai tiesiog chrestomatinis tarybinio pionieriškai rožinio optimistinio požiūrio į savo profesinį pašaukimą pavyzdys. Kai panašias vertybes propaguoja pensininkai prie Sporto rūmų, tai beveik savaime suprantama, nes taip jie buvo auklėti. Bet kai toks tarybinio proforientavimo produktas kažkokiu būdu reinkarnuojasi jaunuolyje, kuris tais laikas nebent stačias po stalu vaikščiojo, tai yra kažkas nuostabaus ir pasigėrėtino. Kaip ir iš kur? Negi šita bacila gali užsikrėsti žmogus, profesiniais interesais skaitinėdamas tarybinius laikraščius? Kad tarybiniai laikraščiai kenkia virškinimui, tai yra duomenų rusų klasikoj. Bet kad bacilos kaip kokio maro juose išlieka dešimtmečiais, tai sunku būtų ir patikėt.

    • Smokas

      Šaunuolis, mdxacuk. kaip gerai, kad ta krizė Lietuvon atėjo. Išnaikins paskutinius „tarybinio proforientavimo produktus“. Linku, kad ji būtų dar gilesnė ir žiauresnė. Kai paliks vien tik mdxacuk’ai, paimsim su tavim po kelteliuką ir eisime statyti elektinikės sau mažikės. Ar ne taip, mdxacuk, juk mokėsi ir žinosi kaip ką daryti ? :) Valio kizei.

    • Tai kad Maras krūtesnis už tuos, kas ant jo „typo varo“. Jis ~200 psl. disertaciją paviešino. Kuo kritikai pasigirs? :)

      • Smokas

        o tuo, kad visą tą reikaliuką galima ir „nesiparinant“, „prasukti“. Skautų orientacija „krūtesnė“. Google, wikipedija… A, ne taip mdxacuk ? ;)

  • Rytis I

    Visi „typo varo“..
    o Artūras (jaučiantis be kita ko simpatiją talentingiems žmonėms) padarė neblogą reklamą „diseriui“. Turbūt ir pats sudalyvaus. Ten jau gal bilietus galima pardavinėti, nes vietų visiem tikrai pritrūks:)

  • kestutis d

    maras teisus. jo pasisakymas atspindi sunkia lietuvos svietimo, ypac aukstojo mokslo, sistemos bukle – maldeikiene man pilnai pritars – mokslininko-destytojo darbas visai nevertinamas (del darbo ir talento – sankauskas klysta – darbai nera vienodi, kai kuriems darbams reikalingas talentas, kitiems – ne – destytojas gali sekmingai sluoti gatves, slavejas – destyti – ne).
    ka galejo padaryti arturas – tik sugebeti atpazinti ta gyva lietuvos beda – turiu omenyje svietimo sistemos problema – cia gi vienas lietuvai kabanciu akmenu ant kaklo, ir doras zurnalistas turetu apie tai bent probegsmomis nusimanyti ir greitai atpazinti jos konkrecias israiskas – ty, greitai suprasti, kodel maro komentaras yra toks (nes reikalas cia ne tame, kad zmogus ne-dirba, ar turetu uzsidirbti, kol ji kas nors ‘pastebe’ – problema cia tame, kad mes nesusitvarkome su tuo, kaip turi buti sutvarkytas aukstasis mokslas, tame tarpe ir tai, kad destytoju (ir doktorantu) atlyginimai nezemintu zmogiskojo orumo (dabar uz destytojus blogiau gyvena tik bibliotekininkai))
    (o pasiduodant i patetika, ir lyginant raco ir maro miskus – tai pritariu vyniojimui i vata ir salamovo isminciai – kad miskas augtu, jam butinos palankios salygos, tai jei stengsimes kuo ziauresnes salygas jam sudaryti, tai toki miska ir turesime)

    • Kęstuti, matote koks dalykas: aš tas švietimo sistemos ydas šiek tiek išmanau, gal net ne šiek tiek, o pakankamai gerai, nes man labai artimas žmogus neseniai darė tą patį, ką ketina daryti gerbiamas Maras. Tai yra, ginti mokslų daktaro disertaciją.

      Mačiau viską savo akimis, supratau – kiek šalia esantis žmogus gali tai suprasti – kiek tai kainuoja (įskaitant ir piniginę išraišką. Bet negirdėjau aimanavimų ir veršlenimų, niekas manęs nekaltino begėdyste, per didele alga ir tuo, kad aš neužjaučiu talentų. O drįsiu pasakyti – talento ir naudos visuomenei mačiau gerokai daugiau nei Maro atveju.

      Ir stipendijos niekas nemokėjo, kas tikriausiai buv Maro atveju.

      Štai todėl truputėlį ir sunervino.

      Bet dabar jau praėjo, nes supratau, kad laikai dabar kiti:)

      • austras

        Atleiskit, kad įsiterpiu, gerbiamas Artūrai. Suprantu, kad Jūsų artimas žmogus nuveikė didelį darbą ir tai padarė be nusiskundimų, be to, negaudamas kažkokio materialaus atlygio. Garbė jam už jo pasišventimą. Kiekvienas turim savo matą dėl naudos visuomenei ir, mano subjektyvia nuomone, pasakyti, kad Maro darbas nėra naudingas ar yra mažiau naudingas visuomenei, galėtų tik Valentino ideologija įtikėjęs žmogus, kuris greta Dievo ar tiesiog kaip jo pakaitalą, pastato laisvąją rinką ir ant svarstyklių padeda duonos kepalą bei istorijos veikalą. Tarp kitko, stomatologija prieš tą patį duonos kepalą taip pat neturi jokių šansų ir alkano žmogaus akyse būtų „išmasturbuota“ panašiu greičiu kaip ir istorija. Alkanųjų, kaip žinome, kalbėdami apie gyvenimą laisvosios rinkos sąlygomis, turime tikrai nemažai.
        Jūsų empatija Jūsų žmonai yra labai graži. Tačiau empatijos žmogui iš kitos, kažkada Jums pačiam artimos sferos, tikrai pasigedau. Iš tiesų nenuostabu, Jūs juk to žmogaus nematėte ir nežinote, tad kodėl turėtumėt? Tačiau ar verta dėl to tą žmogų pulti?

      • kestutis d

        Arturai, gerai, kad jums pazistamos tos bedos. Keista tik isvada, kuria darote visa tai matydamas – doktorantas (ar destytojas) neturetu skustis, o kantriai dirbti, kol ji ‘pastebes’ (jei teisingai supratau, gali buti, kad tai tik as taip interpretuoju jusu pasisakymus). Taciau is to, kad neuztikrinamas orumo nezeminantis pragyvenimo lygis, dazniausiai seka, kad doktorantas (destytojas) arba turi kesti materialinius nepriteklius (ir destytojai tikrai kantrus – matant, kaip dauguma ju prisitaike prie savo skurdo), arba surasti koki kita buda – pvz., uzsitikrinti pragyvenimui kitu budu (maldeikienes atvejis), arba tureti daug uzdirbanti sutuoktini (kaip jusu seimos atveju, ir, beje, pastarasis atvejis gana daznas – zmona dirba destytoja (ar mokytoja), o vyras aprupina seima materialiai). dar, zinoma, daznas atvejis (kuriuo dazniausiai skundziasi studentai), kai destytojas laksto per kelis darbus, kad uzsitikrinti orumo nezeminanti atlyginima. taciau tai nera ‘normali padetis’ – ir maro pasisakyma butent traktuociau kaip tokios nenormalios padeties atspindi. juk tai sistemine (o ne atskiro individo, kaip maro ar maldeikienes) beda, kuria reikia tvarkyti (ka ir bando daryti steponavicius) – apie tai ir reiketu kalbeti, kad geriau suprastume, kodel taip yra, ka turetume pasiekti ir kaip (bet tai jau atskiros diskusijos verta tema). o zurnalistai turetu gerai ta beda suvokti ir kalbeti apie ja taip, kad sia beda geriau suvoktu ir isisamonintu ir kiti visuomenes nariai, tiesiogiai nesusiduriantys su svietimo sistema (gal tada ir maziau pasipiktinimo steponaviciumi kiltu, tiek pats steponavicius kiek kitaip elgtusi), tuo labiau, kad tai viena is tu keliolikos aiskiu sisteminiu bedu, kamuojanciu lietuva, apie kurias dori zurnalistai turetu tureti supratima
        (tiesa, noriu pasakyti – sakydamas, kad zurnalistai ‘turetu…suvokti’ – nenoriu nurodineti, ka jus turite daryti, tiesiog norejau parodyti savo nuomone, kaip as tai isivaizduoju)

  • Sovmaras gyvena žymiai geriau negu daugelis itin talentingų badaujančių Afrikos vaikų. Nėr čia ko skųstis.

  • Rytis I

    Perskaičiau dalį „veikalo“. Teisingiau – įžangą. Gražu. Visada reikia, na bent truputį pagirti, nors… Man Maras internete geriau atrodė:) Dabar man atrodo atvirkščiai:) Šiaip jau, – nuotaika, dvasia, na gal bent jau kokį filmą, na pvz – apie Dietočkiną pažiūrėtų… O gal jam temą „primetė“?

  • Rolandas

    Ryti I

    Aš visą Maro disery perskaičiau.

    • Rytis I

      Esi „krūtas“:) Aš net cepelinų taip greitai nekramtau. Tai mano problema, – šiaip jau man nepatiko, – turbūt neskaitysiu daugiau, na… Nebent rytoj. Jakubčionis? Kažkokia distrofilija kvepia… Neįdomu. Iš kitos pusės, suprantu, – tai mokslinis darbas, – ne kiekvienam čia suprasti. Gal ir nėra prasmės diskutuoti apie mokslinius „veikalus“ komentaruose? Ten gi – mokslininkai, jie savame pasauliuke gal daugiau supranta…

  • Rolandas

    Ryti I

    Distrofilija?

    • Rytis I

      Na, ne, – gal tai normalus mokslinis darbas… Sausas, teorinis,.. Žmogus, kuris ten negyveno… Kolkas nepatiko:)

  • egas

    marai butu idomu suzinoti kiek laiko disertacija rašei?

  • Pingback: Citata # 382 Jauno mokslininko atradimai… | Artūras Račas()

  • Pingback: TUMBLR 2010 02 15-1 (091227-100121) | dušimtaidevyni()