Artūras Račas

P.Lileikis/"Lietuvos rytas"

Pradėkime nuo citatos:

Tai, kad prezidentė spjovė į Seimo, buvusio šalies vadovo Valdo Adamkaus ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko dar prieš pusmetį priimtą sprendimą, būtų dar pusė bėdos.

Blogiausia yra tai, kad tenkindama savo ambicijas, prezidentė spjovė į Ispanijos karalystės sprendimą sutikti su V.Baliukonio paskyrimu ambasadoriumi Madride.

Taip vienas iš šalies dienraščių įvertino prezidentės D.Grybauskaitės sprendimą neskirti buvusio prezidento V.Adamkaus patarėjo  V.Baliukonio Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje.

Nuomonė gan griežta, tačiau juk demokratija. Tad nuomonės gali būti įvairios ir skirtis viena nuo kitos.

Manoji, pavyzdžiui, yra visiškai skirtinga.

Tiesą pasakius, gal net nebūčiau čia jos dėstęs jei šiandien Gedimino prospekto viduryje nebūčiau seno pažįstamo, su kuriuo prieš kelioliką metų Prahoje kartu sėmėmės tarptautinės politikos žinių ir kuris, berods vis tebedirba Užsienio reikalų ministerijoje.

Kone pirma jo frazė po „Labas“ buvo  klausimas „Ką manai apie…“ ir nuoširdus pasipiktinimas prezidentės sprendimu ir užuojauta V.Baliukoniui, su kuriuo buvo taip negražiai pasielgta.

Kai pasakiau, kad visiškai pritariu prezidentės sprendimui, pašnekovo akyse pastebėjau šmėstelėjusią nuostabą, kuri, atrodo, neišnyko per visą neilgą mūsų pokalbį, kol bandžiau savo nuomonę pagrįsti. Įtariu, kad nemaža dalis Užsienio reikalų ministerijos nuo vakar tokiomis pat akimis vienas į kitą ir prezidentūros link žiūri.

O pagrindiniai mano argumentai labai paprasti: prezidentė yra aukščiausia valstybės pareigūnė, kuriai Konstitucijos pavesta spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus ir, kartu su Vyriausybe, vykdyti užsienio ppolitiką. Teisę skirti ir atšaukti ambasadorius jai taip pat suteikia Konstitucija, tačiau ji prezidentės neįpareigoja skirti buvusio prezidento, užsienio reikalų ministro V.Ušacko ar dar kieno nors parinkto kandidato, šiuo atveju V.Baliukonio.

Todėl, atsisakydama skirti V.Baliukonį Lietuvos ambsadoriumi Ispanijoje, D.Grybauskaitė, mano supratimu net tik kad į nieką nespjaudo, tačiau  priešingai – duoda visiems suprasti, kad vien tik geros pažintys ir draugystė su reikiamais asmenimis ambasadoriaus posto anaiptol negarantuoja.

Atmesdama V.Baliukonio kandidatūrą, Prezidentė taip pat siunčia žinią V.Ušackui ir galbūt kitam po jo ateisiančiam ministrui, kad ambasadorių postai neturėtų būti rezervuojami konkretiems asmenims, priklausomai nuo jų požiūrio į klimatą. Ir kad ambasados, jei jos Lietuvai reikalingos, neturėtų būti laikomos be ambasadorių daugiau nei metus, kol rezervavę jose vietas teiksis atvykti.

V.Ušackui ir kitiems užsienio politikos vykdytojams būtų pravartu šią žinią išgirsti. Ir suprasti, kad bent jau artimiausius penkerius metus bandyti iš anksto rezervuoti sau vietą ten, kur šilta, nėra prasmės, nes galima nušalti, tai yra, „likti ant ledo“, kaip kad atsitiko V.Baliukoniui.

Manau, jog šią žinią turėtų išgirsti ir tie, kurie rezervuotas vietas spėjo užsiimti dar iki D.Grybauskaitės inauguracijos. Na, kad ir koks M.Laurinkus, kurį pakeisti Ispanijoje turėjo V.Baliukonis. Juk jei prezidentė gali ambasadoriumi neskirti, ji, kaip ir numatyta Konstitucijoje, gali ambasadorių ir atšaukti. Jei šis, pavyzdžiui, tinkamai neatlieka savo pareigų arba bando vykdyti kitokią, nei prezidentė formuluoja, užsienio politiką.

Žinoma, (kalbant labai hipotetiškai) M.Laurinkaus atšaukimą kai kas Lietuvoje tikriausiai taip pat įvertintų kaip spjūvį V.Adamkui, G.Kirkilui,  R.Lopatai ir „Dujotekanai“, tačiau – prisimenant V.Baliukonį ir Ispaniją – ar tai būtų spjūvis Gruzijai? Aš sakyčiau – ne. Tai būtų tiesiog ženklas, kad Lietuvos užsienio politika (ar bent jos įgyvendinimo būdas) Gruzijos atžvilgiu galėtų būti šiek tiek kitokia nei buvo prie V.Adamkaus.

Koks nors I.Melianas ar net pats V.Landsbergis tokia proga, žinoma, pasakytų keletą griežtesnių žodžių, nes Lietuvoje iki šiol apie Gruziją buvo įprasta kalbėti kaip per laidotuves: arba gerai, arba nieko.

Tačiau pasaulyje tokių pokyčių būna: pakanka pažiūrėti į paskutinįjį Nobelio taikos premijos laureatą, prisiminti Serbijos lyderius ar Izraelio valstybės vadovus.

Tad keistis gali ir Lietuvos užsienio politika – tiek viduje, tai yra formuojant diplomatinį korpusą, tiek išorėje.

Beje, kalbant apie pokyčius, vertėtų atkreipti dėmesį ir į labai subtilų ir kartu labai aiškų D.Grybauskaitės pareiškimą dėl Gvantanamo kalinių. Galbūt mano diplomatinė klausa nėra labai jautri, bet jos pareiškime aš išgirdau maždaug tokią žinią JAV administracijai: patys paskleidėte gandus apie CŽV kalėjimus Lietuvoje, dabar patys juos ir paneikite. Kai tai padarysite, galėsime pakalbėti ir apie Gvantanamo kalinių priėmimą.

Nežinau kaip jums, bet man tokia Lietuvos užsienio politika – be skambių pareiškimų, mojavimo kumščiais, bandymo įsikalbėti nesamą lyderystę – patinka. Tiek viduje, tiek išorėje.

(54 balsų, vidurkis: 3,81 iš 5)

Loading...