Artūras Račas

… Jau ne pirmą kartą kai kurie šio tinklaraščio įrašai susilaukia komentarų, kurie, mano subjektyvia nuomone, yra verti atskiro įrašo.

Šį kartą į G.Kirkilo citatą apie tai, kas Lietuvoje sukėlė ekonominę krizę sureagavo finansų ministrė Ingrida Šimonytė

******************************************************************************************************

Kartais gyvenime būna keistų sutapimų. Ponas Kirkilas sugaišo kažkiek savo brangaus laiko galvodamas apie mane, nes paskyrė man savo rašinį apie krizę ir ją sukėlusias priežastis. O maždaug tuo pačiu metu, kai ponas Kirkilas apie tai mąstė, aš mąsčiau apie poną Kirkilą. Mąsčiau apie poną Kirkilą, kadangi varčiau savo 2008 m. rudens archyvus – eilinį kartą pasibaigus darbo dienai godojau jau antrus metus mane vis užkankinančią mintį, ar galėjo Lietuva nenukentėti nuo pasaulio finansų krizės taip, kaip nukentėjo. Archyvuose daugiausia susirašinėjimas su ministerijos kolegomis, tuometinio ministro pavedimai, refleksijos dėl spaudos pranešimų ar susitikimų Vyriausybėje, kitų aktualijų. Tegul istorijai lieka mano ir mano kolegų tarpusavio replikos, bet tuometinė vieša informacija ir komentarai įrodo, kad kažkuriame gyvenimo etape (tik negaliu atspėti – tada ar dabar) ponui Kirkilui nuoširdumo tikrai pritrūko. Štai 2008 m. rudenį vykusį premjero Kirkilo iniciatyva organizuotą pasikalbėjimą su bankininkais ir ekspertais naujienų agentūros atpasakoja taip:

„Vilnius, rugsėjo 23 d. (BNS). Lietuvos politikai ir ekonomistai beveik vieningai sutinka, kad pasaulio finansų krizės poveikis Lietuvai nėra didelis, tačiau padėtį ir toliau žada atidžiai stebėti. Premjeras Gediminas Kirkilas tikina, kad Lietuvos bankų politika yra konservatyvi, o atsakas į finansų krizę turėtų būti investicijų skatinimas ir biudžeto išteklių taupymas.“

Nežinau, ar čia poną Kirkilą tuomet kas nors apgavo dėl tos bankų „konservatyvios politikos“. Negali sakyti, kad kas nuo pono Kirkilo ką būtų slėpęs – dar 2007 metais „Danske“ analitikas Larsas Christensenas (ironiška, atstovaujantis tiems patiems „nelemtiems bankams”) savo gana tiesmuka maniera prognozavo sunkias pigaus ir greito skolinimosi „vakarėlio“ sukelto perkaitimo pagirias Baltijos šalių ūkiams. Tiesa, pono Kirkilo pateisinimui reikia pasakyti, kad tuomet buvo ir priešingai teigusių – tokiais atvejais pasirinkti politikui tikrai nėra lengva, todėl politikai kuria anekdotus apie „vienarankį ekonomikos patarėją“.

Visgi, pateisinimas galioja tik 2007-iesiems ir gal 2008-ųjų pradžiai. Apie bankų konservatyviąją politiką ekspremjeras kalbėjo būtent 2008-ųjų rudenį, jau po Lehmans bankroto. T.y. jau tada, kai galėjo žinoti (jeigu norėjo), kad suplanuotos 2008 metų biudžetų pajamos nevykdomos beveik nuo pat metų pradžios, kad beveik metus nepavyksta išleisti euroobligacijų emisijos ir po Lehmans – nebepavyks, todėl išlaidos finansuojamos ne šiaip „skolon“, o sąskaitos realiai neapmokamos. Kai jau buvo aišku, kad iš dviejų scenarijų – nuosaikaus ūkio lėtėjimo ar staigaus stabdymo – materializuosis antrasis. Kai buvo būtina, kaip teisingai tuo metu minėjo pats ponas Kirkilas, „taupyti biudžeto išteklius“.

Trumpam grįžkime prie bankų. Kritika anuometinei bankų kreditavimo politikai yra pagrįsta. Tiesa, vieni bankai „priskolinti“ nebūtų sugebėję – tam reikėjo ir atitinkamus lūkesčius turinčių klientų, ir tuos lūkesčius „pašildančios“ valdžios. Visgi, jeigu bandysime matuoti kaltės pyrago gabalą, bankai turbūt kalčiausi: klientams neretai trūksta informacijos racionaliems sprendimams priimti, politikai jų dažnai nepriima (ar priima priešingus) dėl politinių išskaičiavimų. Taigi, bankai lieka vieninteliai, kuriems profesionalumo ir informacijos bent teoriškai turėtų netrūkti, o politiniai sumetimai jiems netuėtų būti tokie svarbūs, kaip akcininkų ir indėlininkų pinigai.

Bet ar tikrai bankai kalti, kad Lietuva buvo, kaip neseniai teko girdėti virkaujant vieną buvusią tuometinio Lietuvos politinio elito atstovę, kone vienintelė valstybė, kurioje dėl krizės buvo mažinamos pensijos? Arba, kad teko mažinti kitas išlaidas ir didinti mokesčius? Suprantama, kad į šią kompaniją daugelis (įskaitant ir poną Kirkilą) dar įtraukia ar įtrauktų ir dabartinę Vyriausybę, kuriai teko visus šiuos sprendimus priimti ir tą teoriją būtų galima demagogiškai pardavinėti beveik be nuostolių, jeigu ne viena maža problema – vos už kelių šimtų kilometrų esanti Estija. Šalis, kurioje lygiai tie patys bankai lygiai taip pat pūtė lygiai tą patį burbulą (anot pono Kirkilo dabartinių vertinimų), kuriam imant išsivadėti ūkis smuko ir smuko nemažiau nei Lietuvos. Kas gi yra kitaip, kad ta šalis net ir po krizės turės panašią valstybės skolą kaip iki krizės, todėl neapsunkins savo atsigavimo per krizę užaugusios skolos girnapuse ir neturės „atiduoti bankams“ milijardų?

Kas yra „kitaip“ atsakė dar I.Krylovas savo pasakėčioje „Skruzdė ir žiogas“.  „Kitaip“ šiuo atveju buvo tai, kad Estijos politinis elitas visada pripažino biudžeto balansą kaip vertybę. Ir neskubėjo tuoj pat išleisti perteklinių pajamų (kurių ir mums tuo laiku netrūko), todėl sukaupė rezervus, leidusius išvengti skolos augimo. O vos pajuto, kad situacija klostosi blogiau nei planuota (ūkis lėtėja, pajamos nesurenkamos), nedelsiant, dar 2008 m. ėmėsi reikalingų sprendimų, mažindami biudžeto išlaidas, todėl deficitas net ir krizės laikotarpiu išliko labai mažas ir nesunkiai finansuojamas sukauptomis santaupomis. Protinga skruzdėlė, argi ne?

Ką gi veikėme mes, tiksliau, ką veikė pono Kirkilo vyriausybė? Atkakliai neigė problemas.  Politikai turi teisę ir net pareigą raminti žmones, siekdami išvengti „save realizuojančių pranašysčių“, bet tik tada, kai turi aiškų veikimo planą. Koks gi buvo tas veikimo planas? Gražuolis žiogas savaip „taupė biudžeto išteklius“ – visus 2008 metus buvo prisiimami vis nauji finansiniai įsipareigojimai – didinti tą ar aną. Grįžtant prie ponios, graudenančios, kad Lietuva buvo vienintelė mažinusi pensijas, turiu pasakyti, kad apgailestauju dėl to ir aš, bet negaliu nepasakyti, kad Lietuva buvo vienintelė šalis, kurioje 2008 m. vidutinė pensija padidėjo beveik 30 procentų (2007 m. – 25 proc.) – tempas neįsivaizduojamas turbūt jokioje kitoje valstybėje. Visas lig tol kauptas Sodros rezervas buvo iššluotas šiems momentiniams sprendimams, o Sodra dar 2008 m. liko su 1 mlrd. litų deficitu. Neminėsiu motinystės išmokų ir valstybės tarnautojų bei biudžetininkų atlyginimų ir kitų nuolat viešumoje diskutuojamų eilučių, kurias dabartinei Vyriausybei teko bent iš dalies „atsukti atgal“, kad šalis elementariai nebankrutuotų su 16 procentų deficitu.

Ką dar veikė tuometinė vyriausybė? Neigė, kad Fiskalinės drausmės įstatyme nustatytas 0,5 procento BVP deficito rodiklis bus kelis kartus viršytas. Auklėjo Finansų ministerijos „klerkus-liberalus“ (tai citata), kad tuo metu maždaug 1,5 procento BVP augimą geriausiu atveju ir 7 procentų BVP kritimą blogiausiu „rodžiusios“ prognozės yra neteisingos, todėl neskelbtinos, o jeigu „suprognozuosi“ 6 procentų BVP augimą, tai kartu su skaičiumi atsiras ir pinigų. Dėmesingai klausė kolegų, kurie trepsėdami kojele dėstė reikalavimus „man reikia 400 milijonų ir viskas“. Galiausiai sukratė nieko bendra su gyvenimu, pasikeitusiu po Lehmans, neturinčius biudžetų projektus. Ir tai buvo jau po minėto istorinio pono Kirkilo pareiškimo apie būtinybę taupyti biudžeto lėšas.

Žinau bent dvi klišes, kurias tuoj pat kas nors išsitrauks iš kišenės. Pirmoji – kad mane delegavusi Vyriausybėn partija bumo laikais tiek inicijavo, tiek palaikė daug brangiai kainavusių sprendimų. Ir tai yra tiesa, nors brangiausių išlaidų prasme iniciatyvų autorių reiktų ieškoti kitoje partijoje. Tik nuo to netampa aiškiau, kodėl tuos sprendimus palaikydavo ir pati tuometinė Vyriausybė, nė karto nepagrasinusi atsistatydinimu matydama sparčiai augančius įsipareigojimus, o priešingai – už tuos neįgyvendinamus sprendimus, gal kiek papudruotus, balsavusi. Pensijų klausimu Vyriausybė apskritai tvarkėsi savarankiškai ir kuo baigėsi 2008 m. „pasitvarkymai“ dabar jau aišku kiekvienam.

Antroji klišė – kad dirbau ministerijoje tuo metu, tai kaip gi dabar kažką galiu kalbėti? Bet kuris mano viršininkas pasakys, kad nesu nei prisitaikėliška, nei pataikūniška, nes labiau už neva „šiltą sočią“ kėdę man rūpi tiesa ir principai. Todėl nė vienas turbūt ir nedrįs teigti, kad gresiančios problemos nebuvo keliamos ir siūlymai nebuvo teikiami. Tik ta viltis, kad gal bus geriau… Yra itin menka politikams atsakomybę versti ekspertams (priešokiais pavadinant juos „klerkais“, kad niekam nekiltų abejonių dėl paniekos masto) – ką jie bepatartų,  sprendimus vis tiek priima (ar nepriima) politinė valdžia, nes būtent taip veikia politinė demokratija. Kaip sakoma – jeigu mėgsti čiuožinėti, mėk ir rogutes tampyti.

Iš tiesų, reikėjo krizės ir jos reikėjo tikrai ne man. „Reikėjo“ tam, kad žmonės suprastų, jog politikų verdami makaronai kainuoja patiems žmonėms, kad ir kokie gardūs ir nemokami iš pirmo žvilgsnio jie atrodytų. Gal dar ne kiekvienas tą suprato, bet supras daugiau ir daugiau, ypač lygindami kaip be skolos kupros į priekį žengia racionalieji estai. Deja, iš pono Kirkilo  tekstų galiu suprasti, kad jo nušvitimas – dar tik ateityje.

(25 balsų, vidurkis: 4,60 iš 5)

Loading...