Diskusijos dėl MMA: liūdna ir gėda
Savaitraštis 15min 2012 04 27
***********************************
Labai gerbiu finansų ministrę I.Šimonytę. Mano nuomone, taip išmanančio savo darbą, sugebančio prisiimti už jį atsakomybę ir atsispirti populizmo pagundoms valstybės pareigūno šiame poste Lietuva per 22 metus neturėjo. Na, gal išskyrus 2001-2004 metus, kai finansų ministre dirbo dabartinė prezidentė.
Nepaisant to, šiandien, klausantis ką I.Šimonytė kalba apie minimalios mėnesio algos didinimą, man šiek tiek liūdna ir gal net truputį gėda.
Liūdna nes, kad I.Šimonytės argumentuose skaičiai ir aritmetinė logika yra svarbesnė už žmogaus orumą, o gėda todėl, kad finansų ministrė yra Lietuvos vyriausybės narė. Mano – Lietuvos Respublikos piliečio – vyriausybės.
Pagrindiniai I.Šimonytės argumentai prieš minimalios algos didinimą 100, o ne 50 litų yra tokie: vidutinis darbo užmokestis šiandien dar nepasiekė 2008 metų lygio, kai minimali mėnesio alga buvo padidinta iki 800 litų. Tad padidinus pastarąją iki 900 litų, santykis tarp minimalios algos ir vidutinio darbo užmokesčio būtų geresnis nei buvo prieš ketverius metus. Be to, pasak ministrės, būtina atsižvelgti į tai, kad minimali mėnesio alga mokama nekvalifikuočiausiai darbo jėgai ir didinant ją visu šimtu litų, viešajame sektoriuje atsirastų žmonių, kurie yra baigę aukštąjį mokslą, dirba kvalifikuotą darbą ir gauna beveik tą pačią algą, kaip ir nekvalifikuoti žmonės. Na, ir paskutinis argumentas – minimalios algos didinimas pareikalautų papildomų valstybės biudžeto lėšų.
Pirmąjį finansų ministrės argumentą nuginčyti, atrodo, sunku. Bet pabandyti galima, nes mechaniškai lygindama 2008 ir 2012 metus, ministrė neatsižvelgia į pastarųjų ketverių metų pokyčius. O tie pokyčiai yra tokie, kad jei vidutinis atlyginimas tiek 2008-aisiais, tiek 2012-aisiais garantavo minimalių normalaus žmogaus poreikių tenkinimą, tai minimalaus atlyginimo reali vertė per ketverius metus pasikeitė iš esmės. Kas jau kas, o I.Šimonytė tikrai supranta, kad 670 litų “į rankas” šiandien, atsižvelgiant į pastarųjų ketverių metų maisto, komunalinių ir transporto paslaugų kainų dinamiką, yra tikrai ne ta suma, kuri leistų išgyventi.
Lietuvoje gaunančių tuos 670 litų yra daugiau nei 215 tūkstančių. Statistikos, kiek iš jų gauna kokią nors valstybės paramą, nėra, tačiau yra žinoma, kad įvairias socialines išmokas Lietuvoje gauna kiek daugiau nei 220 tūkstančių. Nedrįsčiau teigti, kad šios dvi kategorijos yra tapačios, tačiau bandyčiau spėti, kad mažiausiai pusė iš 215 tūkstančių yra ir tarp 220 tūkstančių. Finansų ministrė tikriausiai žino, ar mano spėjimas yra teisingas, tačiau net jei kiek apsirinku, trečiasis argumentas – dėl minimalios algos didinimo poveikio viešiesiems finansams – pradeda kelti abejonių. Juk iš esmės koks skirtumas: ar mokėti didesnį atlyginimą iš valstybės, ar pašalpas iš “Sodros” biudžeto? Abiejų biudžetų deficitai juk finansuojami tomis pačiomis Lietuvos valstybės vardu gaunamomis paskolomis.
Lieka dar antrasis ministrės argumentas – apie skirtumus tarp “nekvalifikuotų” ir “kvalifikuotų”. Ir tai yra ta vieta, dėl kurios man gėda. Nes man atrodo, kad normalioje valstybėje valytoja, slaugė ar kiemsargis, sąžiningai dirbdami savo darbą, turėtų gauti atlyginimą, kuris leistų jiems išgyventi be valstybės paramos. Nepriklausomai nuo to, kiek “kvalifikuotų” nevykėlių pasirinko darbą viešajame sektoriuje.
(6 balsų, vidurkis: 4,33 iš 5)
Loading...
