Artūras Račas

Klausimas, žinoma, visiškai teorinis, nes verslas partijų šiandien finansuoti jau nebegali.

Bet juk nieko nėra amžino – todėl apie tai ir kalbėjau ketvirtadienį vykusioje lrytas.lt organizuotoje konferencijoje „Rytdienos lyga“.

****************************************

Taigi, ar finansiškai apsimoka remti politines partijas?

• Taip, nes Lietuvos patirtis rodo, kad investicijos pasiteisina: “Rubicon group” (Vilniaus energija, Siemens arena), “Achema” (Klaipėdos krantinė, atskira sutartis su „Gazprom“, hidroenergetika), “MG Baltic” (alkoholio reklama, iš dalies – nekilnojamojo turto mokestis), “Alita” (privatizavimo istorija).

Tiesa, ši patirtis nėra pati geriausia ir gali būti palyginta su finansine nauda duodant kyšį kelių policininkui taip išvengiant didesnės baudos už kelių esimo taisyklių pažeidimus.

• Taip, nes nors ir skambėtų paradoksaliai, verslo parama partijoms didina jų kontrolę: finansuodamas partijas, verslas kartu gauna galimybę glaudžiau bendrauti su partijomis, siūlyti idėjas, reikalauti jų įgyvendinimo.

Atėmus galimybę finansuoti partijas, verslas iš esmės lieka tik stebėtoju, neturinčiu tiesioginės įtakos partijų sprendimams.

Tai tam tikra prasme stumia partijas į užribį ir atitolina jas nuo realaus gyvenimo arba perkelia partijų ir verslo santykius į “šešėlį”.

Turint galvoje labai menką visuomenės dalyvavimą partinėje veikloje, labai silpną pilietinę kontrolę, partijų finasavimas vien iš biudžeto iš esmės formuoja atskirą ir labai mažą socialinę (politinę) grupę, turinčią dideles sprendimo galias, tačiau iš esmės niekam neatskaitingą.

• Taip, nes verslo parama partijoms skatina partijų konkurenciją ir įveda rinkos santykius į politinę sistemą. Verslas, atviroje ir kontroliuojamoje aplinkoje teisėtai finansuodamas partijas gali stebėti savo konkurentus, bandyti spėti jų veiksmus ir atitinkamai reaguoti.

Kai partijų ir verslo santykiai derinami “po stalu”, galimybė konkuruoti ir reaguoti sumažėja, daug didesnė netikėtumo faktoriaus ir krizinių situacijų galimybė, kai tenka reaguoti jau į priimtus sprendimus, o ne juos modeliuoti.

• Taip, nes finansuodamas partijas, verslas gali finansuoti politinės minties raidą Lietuvoje, kuri šiandien yra embriono būsenoje. Šioje vietoje kalbu ne apie rinkimų kampanijų finansavimą, o apie tikslinį vadinamųjų “think tank’ų” rėmimą. Būtent pastarųjų stoka lemia, kad prabėgus 22 metams po 1990-ųjų Kovo 11-osios, Lietuvoje taip ir neįvyko sveikatos apsaugos, socialinės sistemos, pensijų reformos. Dauguma sprendimų priimama “ad hoc”, be jokios aiškesnės perspektyvos.

• Taip, nes finansuodamas partijas verslas siųstų žinią rinkėjams ir darytų jų pasirinkimą per rinkimus labiau racionalų nei emocionalų. Naujų A.Valinsko partijų atsiradimas iš esmė būtų eliminuotas, nes versle šiandien racionalumo yra daugiau nei politinėje sistemoje.

• Taip, nes finansuodamas partijas verslas kartu didintų partijų visuomeninės kontrolės galimybę. Tai yra, rinkėjams, žinant partijų finansavimo šaltinius, lengviau būtų tikrinti partijų sprendimus.

Dar kelios pastabos:

• Partijų finansavimo skaidrumą lemia ne finansavimo būdas, o politinė valia tą procesą kontroliuoti. Todėl tai, kad verslo subjektams uždrausta finansuoti politines partijas iš esmės padėties nepakeis, jei, kaip ir iki šiol pro pirštus bus žiūrimą į įstatymų, reguliuojančių politines kampanijas pažeidimus.

• Draudimas partijoms gauti lėšų iš juridinių asmenų pats savaime skaidrumo nedidina – tai puikiai įrodo vieno iš ankstesnių kandidatų į prezidentus skolų dengimo fizinių asmenų lėšomis istorija, kai pažeidimai buvo akivaizdus, o politinės valios konstatuoti tuos pažeidimus.

• Todėl vargu ar galima tikėtis, kad naujos partijų ir politinių kampanijų finansavimo pataisos duos teigiamų pokyčių skaidrumo srityje, jei nebus sukurtas efektyvus ir nuo politinių vėjų nepriklausomas kontrolės ir patikros mechanizmas, numatantis griežtas sankcijas už pažeidimus. Tai, kad didžioji dauguma Lietuvos partijų atmetė siūlymą biudžeto dotacijas joms kontroliuoti naudojant viešųjų pirkimų mechanizmą, lyg ir turėtų liudyti, kad tokiam kontrolės ir patikros mechanizmui partijos dar nėra pasirengusios.

• Didžiausia problema yra ne tai, kas ir kaip remia politines partijas, o tai, kaip yra užtikrinama tos paramos kontrolė ir lėšų panaudojimo skaidrumas. Šiuo požiūriu, sprendimas uždrausti verslui remti politines partijas buvo iš esmės klaidingas, nes jis neišspręs skaidrumo stokos problemos ir dar labiau atitolins partijas nuo visuomenės, tai yra, padarys jas dar mažiau priklausomas nuo visuomenės (įskaitant ir verslą) lūkesčių.

(5 balsų, vidurkis: 3,60 iš 5)

Loading...