Dėl tokių kaip L.Donskis Lietuva buvo tapusi žydšaudžių tauta

Dėl tokių kaip Leonidas Donskis Lietuva Antrojo Pasaulinio karo metu buvo tapusi žydšaudžių tauta. Ne, tokie kaip L.Donskis, žydų nešaudė, tokie kaip jis stovėjo tada, 1941 metų birželio 27 dieną Kaune ir žiūrėjo, kaip kiti daužo žydus laužtuvais, medinėmis lazdomis. Gali būti, kad L.Donskis tada būtų grojęs akordeonu, nes tokių, kaip teigia ludininkai, irgi buvo.

Būtent tokia pirma mintis man atėjo į galvą skatant L.Donskio tekstą, apie kurį žadėjau parašyti. Tą tekstą, į kurį paskui atsakė toks A.Užkalnis (nuorodos nededu, nes pornografijos ir kliedesių šiame tinklaraštyje stengiuosi neplatinti).

L.Donskio tekstas yra gražus. Kaip ir dauguma kitų jo tekstų. Pradedant jau pavadinimu, kuriame užkoduotos pagrindinės L.Dinskio tezės: „užmušk“ ir „egomaniakai“. Tai – iš esmės raktiniai teksto žodžiai, kuriais L.Donskis (ir čia reikėtų pridėti – nemažai kitų Lietuvos intelektualų – o šį žodį čia naudoju be jokios ironijos) apsibrėžia savo poziciją. Jis kalba apie kitus, jis nieko neužmušinėja ir jis nėra egomaniakas.

Bet pradeda L.Donskis nuo ilgos ir gražios literatūros apžvalgos, kurioje jis pademonstruoja savo erudiciją, žinias apie užsienio literatūros klasikus bei jų kūrinių personažus. Tiesa, čia būtų galima pastebėti, kad ir čia jis tikriausiai pats to nepastebėdamas, elgiasi ne kaip akademinės bendruomenės narys, o koks pigus propagandistas  – a la A.Bačiulis, kuris faktus derina prie išvados, o ne išvadą prie turimų faktų. L.Donskis savo įžangoje įrodinėja, kad visko žinojimas literatūros klasikoje priskiriama šėtonui, tai yra blogiui. Nors aš pavyzdžiui, neabejoju, kad toke literatūroje yra dar daugiau pavyzdžių, kur visko žinojimas yra priskiriamas Dievui. Bet tai, žinoma, smulkmena, nors ir parodanti tam tikras L.Donskio savybes.

Vis dėlto įdomiau pasidaro, kai L.Donskis, įtvirtinęs savo, kaip intelektualo, erudito ir šviesaus žmogaus, galinčio manipuliuoti turimomis akademinėmis žiniomis, statusą, imasi konkretesnių dalykų. Tai yra, pradeda dėstyti, kaip viduramžių šėtonas persikėlė į dabartinius laikus. Tiesa, prieš tai jis neišmanėliams paaiškina, kuo skiriasi galia nuo jėgos ir tas paiškinimas taip pat labai gražus, nes jame galima rasti ne tik teoriją, bet ir praktiką, ir net patį L.Donskį toje praktikoje:

Galia yra legitimi, ja niekas neabejoja, ją gerbia ir pripažįsta visi, kas  dalyvauja simbolinėje galios paskirstymo sferoje ir kas ją sankcionuoja – ar ji  reikštųsi kaip suteiktas dangaus mandatas, ar kaip Dievo malonė, ar kaip Dievo  balsas tautoje („vox populi – vox dei“) ir žmoguje, ar kaip demokratinės  procedūros legitimuotas atstovavimas tautai ir valstybei. Galia yra aukštesnė už jėgą. Jėga jai tarnauja ir sykiu ją aptarnauja.

[…]

Mūsų dienų viešosios figūros tyčiojimosi griebiasi būtent todėl, kad jie  demonstruoja savo jėgą. Galios jie neturi – jų jėga nėra legitimi. Niekas jų nerinko, niekas nebalsavo nei už jų statusą, nei už tai, kad jie žmones viešai  vadintų debilais arba keikdamiesi aiškintųsi tarpusavio santykius. Todėl  vienintelis legitimacijos būdas – matomumas, girdimumas ir galios lauko figūrų puolimas. Viešos figūros, kurių nėra simbolinio autoriteto lauke, save  aktualizuoja per jėgos logiką. Kaip pasakytų Williamas Shakespeare’as, jiems  reikia daug triukšmo ir įniršio („sound and fury“).

Viskas kaip ir aišku, ar ne? L.Donskis yra galia, jis legitimus, nes jį išrinko. O visi kiti, kurių nerinko, yra nelegitimūs ir jie yra jėga.

Aš manau tai yra pirmasis L.Donskio suklupimas ir pirmoji veidmainiška nuodėmė. Pirmiausia todėl, kad jau pats bandymas sieti legitimumą, galią ir jėga su rinkimu ir balsavimu rodo tiesiog sovietinį atavizmą L.Donskio, kuris skelbiasi esąs visapusiškas liberalas, mąstyme, o antra, ir kas yra juokinga, tai juk L.Donskio taip pat nieks nerinko ir niekas už jį nebalsavo. Balsavo už sąrašą, į kurį įsirašyti L.Donskis buvo pakviestas. Iš esmės tai jis atliko to abrozdėlio, kuriuos tikintieji kabina virš lovos, taip tikėdamiesi būti arčiau Dievo, vaidmenį. Tas abrozdėlis, jei kalbėsime apie rinkimus į Europos Parlamentą, padėjo ne tik pačiam L.Donskiui, bet ir keliems kitiems patekti arčiau šiuolaikinio Dievo – lengvo ir nerūpestingi gyvenimo Europos Parlamente.

Eikim toliau, bet prieš judant į priekį, dar viena pastaba. L.Donskis, kalba apie galią ir jėgą, pirmąją akivaizdžiai prsikirdamas sau, o antrąją – tiems, už kuriuos nebalsavo ir kurių nerinko, bet iš tiesų tai jis kalba apie įtaką. Tą iš esmės atskleidžia štai šios L.Donskio atviravimų vietos:

Jei nori būti išgirstas, turi „nušienauti“ savo antagonistą – ne diskutuoti, net  ne demaskuoti, ne atrasti jo kalbos ir mąstymo silpnąsias puses, o tiesiog  nužudyti jame norą daryti tai, ką jis daro. Įrodyti, kad jis yra vaikščiojanti  klaida, gyvas nesusipratimas, nuostolis, nusivylimas ir fiasko.

[…]

Psichologinis karas maskuoja idėjinį ir moralinį vakuumą – tai tiesiog  intelektualinio ir politinio bejėgiškumo slėpimas mužikiška bravūra.

Dialogas degraduoja, kada rašoma ne apie idėjas, o apie rašančiuosius – kada  miršta ad rem ir lieka tik ad hominem. Beje, o kam gi eksponuoti savo  antipatijas ir simpatijas? Kas pasakė, kad viešojoje erdvėje reikia afišuoti  požiūrį vienas į kitą? Iš kur visa tai? Kodėl ir už ką mane kas nors turi mėgti?  Ypač jei stoji prieš daugumą ir nepriimi jos tabu, stabų ir tiesų, pašalini net  ir mažiausią tikimybę tapti masių herojumi.

Viskas suprantama: L.Donskis, nors ir nenori būti toks, kaip tie, už kuriuos nebalsavo ir kurių nerinko, taip pat nori būti išgirstas, pastebėtas, nori, kad į jį įsiklausytų, jo idėjas priimtų.

Jis iš esmės lygiai toks pat egomaniakas, apie kuriuos jis rašo. Antraip juk ar būtų prieš keletą metų ėjęs į televiziją, ar rašinėtų tekstus Lietuvos interneto portalams, ar skaitytų viešas paskaitas? Nieko blogo – jis toks pat, kaip ir visi, ir jam reikia dėmesio, kaip ir visiems kitiems, kurie mano, kad turi ką pasakyti.

Bet yra ir skirtumų – L.Donskis a priori žino, kad tai, ką jis pasakys, yra geriau, giliau ir svarbiau. Ne mužikiška, ne bejėgiška ir ne vakuumas. Tai – užpildyta L.Donskiu ir dėl to tikriausiai turi būti net nediskuotuojama. Beje, neabai supratau, kada ir kur čia L.Donskis stojo prieš daugumą, bet tai tikriausiai irgi smulkmena. Bet esmę ir savo troškimus L.Donskis įvardija labai aiškiai:

Visa esmė yra laimėti dėmesį, šią vienintelę tikrą valiutą visuotinės sąvokų ir  idėjų infliacijos eroje. Mūsų obsesyvaus dėmesio siekimo, savęs eksponavimo,  apsinuoginimo, ekshibicionistinio ir narcizistinio kičo eroje nebelieka prasmės  kam nors išduoti ar atverti paslaptį – visą savo bjaurią esybę mes atveriame  patys siekdami viešumo ir greito momentinio pripažinimo.

Ir štai čia prieinu prie to, nuo ko pradėjau: tai kodėl gi L.Donskis ir į jį panašūs intelektualai yra tas, dėl kurių Lietuva tapo žydšaudžių tauta?

Ogi todėl, kad L.Donskis, kaip ir dauguma kitų Lietuvos intelektualų yra bailys ir veidmainis ir linkęs slėptis už kampo arba už savo išsilavinimo, perskaitytų ir parašytų knygų.

Ar pastebėjote vieną labai įdomų dalyką L.Donskio tekste? Jame L.Donskis kalba lyg ir apie konkrečius dalykus, tačiau nieko konkrečiai neįvardija. Jis kalba apie „viešus asmenis“, tinklaraštininkus“, „pramoginius komentatorius“, „veidaknygės žvaigždes“, nė vieno iš jų konkrečiai neįvardydamas. L.Donskis kalba apie patyčias, degraduojantį dialogą, emocinę barbarybę, smurtines orgijas, bet nemini jokių konkrečių pavyzdžių.

Aš sakyčiau, labai neakademiška ir labai neprofesionalu, tačiau man labai aišku, kodėl L.Donskis taip elgiasi. Jis bijo kalbėti aiškiai, todėl apleisdamas visą savo tekstą migla, jis pasilieka, esant reikalui, galimybę atsitraukti ir pasakyti, kad jį galbūt ne taip suprato, nes jis nieko konkretaus nesakė. Antra, nors L.Donskis ir kalba apie tai, kad reikia siūlyti alternatyvas, atgaivinti idėjų kovą ir intelektualines diskusijas, pats jis visokeriopai to vengia. Jis siūlo diskutuoti apie miglą ir siūlo rinktis tarp miglos ir rūko, jo idėja yra kalbėjimas dėl kalbėjimo.

Jei prisimintume tą kraupią 1941 metų birželio 27 dieną Kaune, tokie kaip L.Donskis būtų kalbėję, kad viską galima išspręsti gražiau – neliejant tiek daug kraujo, gal nedarant visko viešai, gal nebūtinai naudojant laužtuvus, gal kitą kartą ir taip toliau.

Vienintelis dalykas, ko tokie kaip L.Donskis tada nebūtų kalbėję (nors tikriausiai būtų ėję pažiūrėti ir pastovėti šalia), tai kad tie, kurių rankose buvo lazdos ir laužtuvai, yra žvėrys. Žinote kodėl? Nes tai būtų buvę pavojinga. Nes reikėtų stoti akis į akį su tuo, kuris rankose laiko laužtuvą arba medinį pagalį, arba net automatą. Nes reikėtų aiškiai ir garsiai pasakyti, kas ir kodėl L.Donskiui konkrečiai nepatinka, kalbėti vardais, pavardėmis, rodant pirštu ir aiškiai suprantant, kad tas laužtuvas ar medinė lazda dėl to kalbėjimo gali nusileisti ir ant tos intelektualios L.Donskio galvos.

Todėl tada tokie, kaip L.Donskis ir į jį panašūs, tiesiog stovėjo ir žiūrėjo. Nieko nedarė, nieko nekalbėjo, ir galbūt net negrojo akordeonu.

Šiandien jie elgiasi lygiai taip pat: stovi ir žiūri, karts nuo karto paleisdami aplink save šiek tiek miglos, bet tik tiek, kad niekas nesuprastų, apie ką gi čia iš tiesų kalba intelektualusis L.Donskis ir ką konkrečiai jis siūlo.

Jis tiesiog egomaniakas, nori dėmesio, bet bijo. Ne yra išrinktas ir tikriausiai nori būti perrinktas. Todėl jis niekada nenusileis žemiau, nepries arčiau ir visada laikysis saugios distancijos. Kuri leidžia jam nubrėžti brūkšnį ir manyti, jog jis aukščiau kitų, kurie jam, žiūrint iš inetelktualiai saugios distancijos, atrodo tokie patys. Nes jų visų niekas nerinko.

Bėda ta, kad L.Donskis nesupranta, kad tas brūkšnys užbrėžtas smėlyje ir kad iš tiesų jis, kaip tikras intelektualas – jei iš tiesų toks būtų – turėtų ne atsiriboti, o vesti į priekį ir padėti suprasti. Galbūt net tam, kad jį ir vėl išrinktų.

(48 balsų, vidurkis: 2,58 iš 5)
Loading...