Beskaitinėjant tai, ką praleidau per atostogas – apie Rusijos inteligentus. Bet tinka ir Lietuvai

Manau tiesiog būtina paskaityti: Speaking truth to power . Tai komentaras apie Rusijos inteligentų arba kaip jie vadinami ne Rusijoje – inetelektualų krizę. Kodėl jie nebenori būti ta varomaja visuomenės jėga.

Po to dar reikėtų paskaityti ir kitą: The hand that feeds them . Apie tai, kaip buvo kuriama sistema.

Įdomiausia tai, kad skaitydamas, kažkaip nejučia pagalvojau, jog tai ne tik apie Rusiją. Tai ir apie Lietuvą, kurioje taip pat buvo atskiri namai rašytojams, kompozitoriams, architektams, taip pat buvo juos maitinanti ranka. Ne visi, žinoma, maitinosi, bet tokių buvo tikriausiai dauguma. Tokių, kaip S.T.Kondrotas – tik vienetai.

Puiki analizė. Ir kartu verčia susimąstyti apie tai, kiek iš tikrųjų toli nukeliavome nuo Rusijos. Ne išoriškai ir ne kurdami rinkos ekonomiką, bet viduje: mąstymu, vertybėmis, asmeniniu apsisprendimu.

Ir kažkaip net prisiminiau D.Kuolį, L.Donskį, V.Ališauską…nekalbant jau apie V.Prudnikovą, N.Ambrazaitytę, V.Mainelytę ir daugelį daugelį kitų…

Mano nuomone, tiesiog privalu perskaityti. Ypač tiems, kurie dar nepriskiria savęs inteligentijai…

Tik viena trumpa ištraukėlė:

In Soviet times telling the truth required great courage and brought fearful consequences. That is why the dissidents were a tiny minority of the official intelligentsia which the Soviet Union created mainly in order to build its nuclear technology. Today it is not for the most part fear that muzzles the intellectuals. Speaking out can still be dangerous, as the murder in 2006 of Anna Politkovskaya, an investigative journalist, showed. But what lurks behind the silence of many is not fear but appetite: an appetite to recover the perks and status that most of the intelligentsia enjoyed as the Soviet system’s loyal servant.

Ir žinote, kas keisčiausia? Kad atgauti tą statusą bent jau šiandien Lietuvoje nori ir tie, kurie jo niekada neturėjo, tačiau kažkokiu būdu sužinojo, kas tai yra…

(3 balsų, vidurkis: 3.67 iš 5)
Loading...
  • Anonimas

    O kuo Donskis tamstai nusikalto?

  • Anonimas

    Rinka nustato sąlygas. Lietuvos intelektualai(inteligentija) priklausomi nuo rinkos, kurioje jie reiškiasi, dydžio. Todėl jie ir elgiasi atitinkamai, pagal rinkos paklausą. Eidrigevičius Kirkilui nei priekaištauja, nei jį giria – nie vem pana. Intelektualui maistas ir maištas yra atvirkščiai proporcingi dydžiai.

  • Gerbiamas Šarūnai, nepamenu, kad būčiau rašęs, kad kas nors kuo nors nusikalto apaskritai, nekalbant jau apie tai, kad būtų nusikeltęs man asmeniškai.

    Tiesiog kai skaičiau „speaking truth to power“ pagalvojau, kad Lietuvai geriau tiktų „speaking truth of power“ arba speaking truth together with power“. Tik tiek…

    Ir kažkaip dar į galvą atėjo Leo LT…

  • Anonimas

    Šitą „The hand that feeds them“ išvertė (ar bent daidžestą padarė) ir lrytas.lt portalas. Galit paskaityti lietuviškai: http://www.lrytas.lt/-12183760791218242978-p1-istorija-rusijos-inteligentija-ir-a-sol%C5%BEenicynas-abipus%C4%97-panieka-ir-neapykanta.htm
    Aha, manyčiau, kad mūsų inteligentams galioja tas Marietos Čudakovos pasakymas „niekas neliepė pulti ant žemės – o visi jau guli“.

  • Slyvanosiui noriu replikuoti apie rinką.

    Inteligentas arba menininkas yra pilkos, tamsios, suprantančios gyvenimą kaip sportą dėl pelno visuomenės produktai ir jos dalys. Bet šitie žmonės tuo ir ypatingi, kad jų pareiga yra perlipti per visa kas juos supa, kažkuria prasme per save, ir būti vertesniu, priekyje, kad galėtų tįsti kitus iš paskos.

    Taigi galima sakyti inteligentas, šito neatliekantis, paprasčiausiai joks inteligentas – kaip batsiuvys kuris nemoka siūti batų.

    Čia perfrazavau mintį iš kažkurios Donskio laidos – ten kalbėta konkrečiai apie architektus kaip visuomenės produktus bei formuotojus.