Dvi problemos
Savaitraštis 15min 2013 02 01
******************************
Naujoji A.Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė kol kas iš esmės viską daro gerai: neskuba, nesiima neapgalvotų sprendimų ir komunikuoja. Nepaisant to, per kol kas labai trumpą šios Vyriausybės darbo laiką paaiškėjo dvi akivaizdžios problemos.
Tai – ūkio ministrė Birutė Vėsaitė ir sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis.
Mažesnė problema yra B.Vėsaitė, dar žinoma kaip šaltoji ir kietoji ir sunkiai apsisprendžiančioji (kai reikia pasirinkti, kuriai ministerijai vadovauti). Šiaip jau gal ji net ir nebūtų problema, nes vitamino C dozę, kurią Lietuva gavo per pirmąjį B.Vėsaitės darbo mėnesį galima vertinti kaip tam tikro pobūdžio natūrinius mainus – mes (turiu galvoje, visuomenę) mokame jai algą, ji mums atsilygina be paliovos mus linksmindama. Juokas, kaip žnia, dalykas rimtas, o gera nuotaika neabejotinai tarnauja visuotiniam gėriui kur kas labiau, nei pavyzdžiui nuolatinės kalbos apie gręsiantį bankrotą. Nepaisant to, tkriausiai vis tiek galima svarstyti, ar mainai lygiaverčiai ir ar Ūkio (Eneregetikos?) ministerijos pagrindinis uždavinys tkrai yra eksportuoti į Lietuvą anekdotus. Tegul ir aukštos pridėtinės vertės.
Bandžiau prisiminti, ar iki tol Lietuva yra turėjusi ką nors panašaus ir mano akyse kažkodėl tai vis iškildavo tokios E.Kunevičienės atvaizdas. Tada irgi buvo juokinga, bet po to reikėjo daugiau nei 3 mlrd. litų nuvertėjusiems indėliams kompensuoti. Viliuosi, kad dabartinės Ūkio ministerijos eksporto apimtys bus mažesnės. Bet neabejotinai bus ir naudos – bent jau prezidentė D.Grybauskaitė nuo šiol tikriausiai žinos, kad matuoti kompetenciją anglų kalbos žinojimu yra tolygu klausti “Ko nori megaitė?” Nebent ji vis dar galvoja, kad tas klausimas yra racionalus. Noširdžiai tikiuosi, kad taip nėra.
O štai kalbant apie V.Andriukaitį, problema gilesnė. Nes tai, ką daro ir kalba V.Andriukaitis visiškai nejuokinga. Ir čia kalbu net ne apie jo norą “parodyti” privačiam medicinos sektoriui, kur jo tikroji vieta V.Andriukaičio sukurtoje vizijoje. Nes toje, gal būtų galima sakyti – naiviai sovietiškoje – vizijoje galima įžvelgti racionalų grūdą. Pavyzdžiui, pastangas aiškiai atskirti valstybės finansuojamą medicinos infrastruktūrą nuo privačios, neleidžiant pastarajai parazituoti pirmosios, o reiškia, ir mūsų visų sąskaita. Lygiai taip pat pritarčiau V.Andriukaičio pastangoms (jei toks iš tiesų yra tikslas) išnaikinti ir parazituojančius medikus, kurių pagrindinis “darbas” valstybės finansuojamoje poliklinikoje ar ligoninėje yra nusiųsti pacientą į privačią sveikatos įstaigą, kurioje jis dirba, ir kuri kartais būna įsikūrusi tame pačiame pastate.
Žinoma, V.Andriukaitis nėra jau toks baisus ir pavojingas, kaip kartais bandoma piešti, nes daugumos savo vizijų pats vienas jis įgyvendinti negali. O Seime, kaip jau matėme, tų naiviai sovietinių vizijų šalininkų nėra jau tiek daug. Tai gerai.
Tačiau blogai pasidaro, kai išgirsti V.Andriukaitį kalbant, kad “atsidėkoti” gydytojui, pavyzdžiui, dovanojant jam automobilį, yra paprasčiausiai “žmogiška”. Problema ta, kad Seimas galima atmesti kvailus, žalingus ar korupcinius projektus, tačiau net trys Seimai, kartu su Vyriausybe ir Prezidente, net ir labai stengdamiesi, niekaip negali pridėti kompetencijos ar išmušti korupcinių mąstymo įpročių iš kieno nors galvos.
Anksčiau ar vėliau šios dvi savybės duoda rezultatų. B.Vėsaitės ir V.Andriukaičio atveju problemą reikėtų spręsti tų rezultatų nelaukiant.
(6 balsų, vidurkis: 4,17 iš 5)
Loading...
