Artūras Račas

Koalicinė vyriausybė pirmadienį susidūrė su neįveikiama problema – negalėjo nustatyti rentos buvusiam prezidentui Valdui Adamkui.

Pasirodo, skaičiuojant rentą pagal dabar galiojančius įstatymus, V.Adamkui priklausytų vos 13 000 litų – net keliais šimtais litų mažiau nei jo pirmtakui A.Brazauskui. 

 Problema sulaukė net paties premjero A.Kubiliaus dėmesio ir komentarų:

Mums liko neaišku, kodėl prezidentui V. Adamkui renta suskaičiuojama mažesnė nei prezidentui A. Brazauskui. Matyt, įrašysime, kad neturi būti tokio skirtumo, nors pagal galiojančią tvarką taip suskaičiuojama.

Atsižvelgiant į problemos mastą ir aktualumą šalies politiniam ir ekonominiam gyvenimui, ministrai po ilgų diskusijų nusprendė įpareigoti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją parengti specialią įstatymo pataisą, kuri panaikintų tokią neteisybę ir nustatytų, kad V.Adamkaus pensija negali būti mažesnė už tą, kurią gauna A.Brazauskas.

…Būtų labai juokinga, jei nebūtų taip liūdna.

O liūdna todėl, kad ši „problema“ ir pasirinktas jos sprendimo būdas labai aiškiai parodo dabartinės A.Kubiliaus, visos jo vadovaujamos vyriausybės ir tikriausiai apskritai viso Lietuvos politinio elito požiūrį į valdžios funkcijas bei valdžios ir visuomenės santykį.

Nieko labiau makabriško nei atskiro, prezidentų pensijas sulyginančio įstatymo rengimas, tuo pat metu planuojant mažinti daugiau nei 10 kartų mažesnes visų Lietuvos gyventojų pensijas, sugalvoti tikriausiai ir nebuvo galima.

Bet ministrai ir premjeras, laisvalaikiu taip mėgstantis pakalbėti apie solidarumą, subsidiarumą ir kitas demokratinėms visuomenėms būdingas savybes, apie tai tikriausiai nė nesusimąstė.  

Kodėl?

Tikrąjį atsakymą tikriausiai nėra taip lengva sugalvoti. Tačiau drįsiu spėti: A.Kubilius, nors jis geresnis premjeras, nei dauguma, buvusių iki jo,  tikriausiai jau per ilgai užsibuvo politikoje ir per daug atitrūko nuo realaus gyvenimo.

Jis, atrodo, pamažu pradeda supanašėti su A.Brazausku, V.Adamkumi, G.Kirkilu, Č.Juršėnu, A.Salamakinu, P.Gražuliu, R.Dagiu ir šimtais kitų „politikų“, kurie, panašu, yra šventai įsitikinę, kad jie yra kitokie nei visi kiti Lietuvos gyventojai, kurių darbo vieta yra ne Seimas, Vyriausybė ar prezidentūra.

A.Kubilius, atrodo, kartu su tais šimtais ar tūkstančiais pamažu priima kaip normą dalykus, kurie paprastam mirtingajam darosi visiškai nesuvokiami.

Nors būdamas opozicijoje jis pats ir jo kolegos partijoje nuolat primindavo valdantiesiems, kad valdžios funkcija yra ne valdyti, o tarnauti, šiandien jis, atrodo, pamažu linksta prie šimtamečių tradicijų, teigiančių, kad valdžia – iš Dievo.

O jei taip – jei valdžia iš karto po rinkimų tampa nebežemiškos kilmės – tai gyventi taip pat, kaip paprastiems žmonėms jai nevalia.

Todėl valdžiai reikia „padoresnių automobilių“, padoresnių odinių rankinių,  jiems galima remontuoti savo šeimos automobilius už tų „paprastųjų“ pinigus, net geresnio tualetinio popieriaus.

Ir dar – labai svarbu – valdžia turi tinkamai pasirūpinti saviškiais. Tai yra, tais, kurie buvo valdžioje ir jos dėl vienų ar kitų priežasčių ar dėl rinkimų jos neteko. Beje, „saviškiai“ nebūtinai atspindi partinę priklausomybę. 

 Štai tada ir atsiranda vienam asmeniui skirti įstatymai – nesvarbu ar jie susiję su teisę į advokato darbą ar pensija.

Jei Lietuva būtų demokratinė valstybė, o A.Kubilius būtų tos demokratinės valstybės laisvas premjeras, matantis save kaip piliečių tarną, o ne valdžią, viso to nebūtų.

Tokioje valstybėje premjeras ir jo kabineto ministrai visiškai nepergyventų dėl to, kad kažkoks vienas prezidentas gaus keliais šimtais mažesnę rentą nei kažkoks kitas prezidentas. Nes abu jie (ir visi kiti, kurie bus po jų) laisvoje demokratinėje valstybėje tebūtų tik tarnai, kuriems laisvi piliečiai per rinkimus keleriems metams atidavė dalį savo suvereniteto ir leido  jiems atstovauti, už tai pažadėdami ne tik kelis kartus didesnį nei vidutinio piliečio atlyginimą, bet ir valstybės apsaugą ir išlaikymą iki pat mirties.

Priimti atskirą įstatymą tam, kad būtų išspręsta vieno tarno problema anaiptol nėra laisvos valstybės požymis.

Tai nėra ir joks teisingumas.

Nebent A.Kubilius ir jo vadovaujami ministrai kartu būtų nusprendę, kad reikia dar vieno įstatymo, kuriuo Lietuvoje būtų sulygintos visų mokytojų, gaisrininkų, policininkų, gydytojų, bibliotekininkų ir kitų iš valstybės biudžeto išlaikomų darbuotojų pensijos.

Tiesa, dar reikėtų nuspręsti, kaip jas sulyginti: ar pagal didžiausią, ar pagal mažiausią.

Ar tai ir būtų tas solidarumas ir subsidiarumas apie kurį taip mėgsta kalbėti premjeras?

Aš, prisipažinsiu, tikėjausi visai ko kito…

(32 balsų, vidurkis: 4,41 iš 5)

Loading...