Aš, žinoma, ne E.Kūris, tačiau Prezidentė Konstitucijos nepaisė
Aš, žinoma, ne E.Kūris, bet man patinka skaityti įstatymus ir kitus teisės aktus.
Po prezidentės D.Grybauskaitės sprendimo netenkinti premjero A.Kubiliaus teikimo atleisti iš pareigų vidaus reikalų ministrą R.Palaitį taip pat skaičiau.
Ir mano išvada labai paprasta – prezidentė D.Grybauskaitė nepaisė Konstitucijoje įtvirtinto valdžių atskyrimo principo ir savo veiksmais pažeidė Lietuvos konstitucijos ir galiojančių įstatymų nuostatas.
Mano išvada remiasi Lietuvos Konstitucija, Lietuvos Vyriausybės įstatymu ir Konstitucinio Teismo 1998 metų sausio 10 nutarimu. Taip pat -Lietuvių kalbos žodynu.
Pradėkime nuo to, kad Konstitucijos 3 straipsnis nurodo, kad niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių bei 5 straipsnio, nurodančio, jog valdžios galias riboja Konstitucija.
Vėliau skaitykime Konstitucijos 84 straipsnį, kuriame pasakyta, kad Respublikos prezidentas:
- Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį,
- Ministro Pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus.
Apie kokią nors Prezidento galią parinkti Ministrui Pirmininkui ministrus, šiame Konstitucijos straipsnyje nekalbama. Taigi, galima daryti išvadą, kad Vyriausybės sudarymas pagal Konstituciją yra tik Ministro Pirmininko prerogatyva. Prezidento pareiga Ministro Pirmininko sudarytą Vyriausybę patvirtinti.
Aš, žinoma, ne E.Kūris, bet man atrodo, kad šis Konstitucijos straipsnis aiškintinas taip: jei Prezidentui nesuteikta teisė kištis į Vyriausybės sudarymą, tai lygiai taip pat jam nesuteikta teisė kištis į Vyriausybės sudėties koregavimą. Tai yra, jei Prezidentas turi pareigą patvirtinti Ministro Pirmininko sudarytą vyriausybę, jis lygiai taip pat turi pareigą patvirtinti Ministro Pirmininko koreguojamą vyriausybę.
Ir bet kuriuo atveju, ne Prezidento prerogatyva yra parinkinėti Ministrui Pirmininkui ministrus.
Iš esmės ta pati nuostata pakartojama ir Konstitucijos 92 straipsnyje, kuriame pirmiausia nurodoma, kad „ministrus skiria ir atleidžia Ministro Pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas.“
Tai yra, vėl gi aišku, kad tik esant Ministro Pirmininko teikimui, Prezidentas gali ką nors paskirti arba atleisti. Vien Prezidento noro ar jo valios neužtenka.
Palyginti su 84 straipsniu nieko naujo.
Tačiau nauja ir labai svarbi yra kita 92 Konstitucijos straipsnio nuostata, aprašanti, kaip Ministro Pirmininko sudaryta vyriausybė gauna įgaliojimus veikti:
- Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.
Esminis žodis šioje 92 straipsnio dalyje yra „savo“.
Aš, žinoma, ne E.Kūris, tačiau, mano požiūriu, būtent žodis „savo“ labai aiškiai apibrėžia, kas yra atsakingas už Vyriausybės sudarymą.
Aš net sakyčiau net aiškiau nei žodis „atskiras“ apibrėžia, kad leistina dviguba pilietybė.
Tą patvirtina ir Lietuvių kalbos žodynas, kuris paaiškina, kad žodis „savo“ naudojamas tokiais atvejais:
- nurodant daikto, dalyko, reikalo priklausymą, artumą bet kuriam iš trijų (ppr. veiksmą atliekančių) asmenų (kalbančiajam, klausančiajam arba asmeniui, apie kurį kalbama);
- nurodant giminystės, artumo santykius;
- nurodant kas kieno atkakliai daroma, sakoma;
- nurodant kas kam skirta, pridera;
- nurodant kas yra kieno nuosavybė
Mano supratimu, tiems, kas moka skaityti, abejonių neturėtų kilti. „Savo“ reiškia kas kam skirta, pridera ir tai jokiu būdu nėra kokia nors jungtinė ar bendra nuosavybė. Taigi pagal Konstituciją išeitų, kad Ministrui Pirmininkui yra skirta sudaryti Vyriausybę ir tai padarius, pateikti ją tvirtinti Prezidentui. Apie kokią nors Prezidento teisę sudaryti savo ar jungtinę su kuo nors kitu vyriausybę Konstitucija nekalba.
Svarbus yra Konstitucijos 96 straipsnis, nurodantis, kad:
- Ministrai, vadovaudami jiems pavestoms valdymo sritims, atsakingi Seimui, Respublikos Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs Ministrui Pirmininkui
Aš, žinoma, ne E.Kūris, bet, mano supratimu, čia svarbiausias yra žodis „pavaldus“
Vėl atsiverčiame žodyną ir ten randame, kad „pavaldus“ reiškia:
- esantis kieno žinioje, valdomas;
- lengvai valdomas, klusnus
Man kažkodėl atrodo, kad Konstitucijos kūrėjai turėjo galvoje pirmąją reikšmę. Ir jei taip, tai jie tikriausiai norėjo pasakyti, kad, grubiai kalbant, ministrai, kol jie dirba Vyriausybėje, turi būti Ministro Pirmininko, o ne kieno nors kito žinioje.
Atsižvelgiant į tai, kad pačioje Konstitucijoje yra pasakyta, kad tai yra vientisas aktas ir kad net pats E.Kūris sako, kad reikia žiūrėti ne tik į Konstitucijos raidę, bet ir jos dvasią, darytina išvada, kad pagal Konstituciją Vyriausybės sudarymas, jos sudėtis ir koregavimas yra išskirtinai Ministro Pirmininko teisė, kurios Prezidentas negali uzurpuoti.
Aukščiau aptartas Konstitucijos nuostatas iš esmės atkartoja ir Vyriausybės įstatymas.
6 šio įstatymo straipsnis žodis žodin atkartoja Konstitucijos nuostatą apie tai kaip premjeras pristato Seimui „savo sudarytą“ Vyriausybę, o 24 straipsnis įneša dar šiek tiek aiškumo, nes nurodo, kad Ministras Pirmininkas „sudaro Vyriausybę ir teikia jos sudėtį tvirtinti Respublikos Prezidentui“.
24 straipsnis taip pat pakartoja Konstitucijos nuostatą, jog Ministras Pirmininkas teikia siūlymus Prezidentui dėl ministrų skyrimo ir atleidimo bei įveda naują nuostatą, kurios Konstitucijoje nėra:
- Jeigu Ministras Pirmininkas nepritaria ministro veiklos Vyriausybėje nuostatoms, jis turi teisę pateikti Respublikos Prezidentui siūlymą šį ministrą atleisti
Aš, žinoma, ne E.Kūris, bet man į akis šioje vietoje krinta tai, kad įstatymas kalba apie Ministro Pirmininko teisę pateikti siūlymą atleisti ministrą, bet nieko nepasako apie Prezidento teisę tą siūlymą ignoruoti.
Apie tokią teisę nieko nepasakyta ir Prezidento įstatyme, nors pagal jį Prezidentas turi teisę, pavyzdžiui, pasisakyti per televiziją.
Tačiau apie Prezidento teises sudarant Vyriausybę yra pasisakęs Konstitucinis Teismas. Tiesa, dar tais laikais, kai ten nedirbo E.Kūris. (Jei neklystu, būtent tą KT sprendimą E.Kūris yra gana griežtai kritikavęs, tačiau tai, žinoma, nieko nereiškia, nes tas pats E.Kūris mus moko, kad teisinis jovalas atsiranda ne tada, kai kas nors ką nors kritikuoja, o kai neisliakoma įstatymų. O KT nutarimai, žinia, yra įstatymai).
O Konstitucinis Teismas 1998 metais yra pasakęs štai ką:
- remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Kartu negalima ignoruoti ir to, kad Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, turi tam tikrų politinio poveikio galimybių Vyriausybės personalinės sudėties formavimui
Aš, žinoma, ne E.Kūris, bet man atrodo, kad teiginys, jog Prezidentas „negali laisvai pasirinkti ministrų kandidatūrų“, reiškia, kad jis tiesiog privalo pritarti tam, ką pasirinko Ministras Pirmininkas.
Ir tai anaiptol nereiškia, kad Prezidentas nieko negali. Nes kaip ir nurodo KT, jis turi tam tikrų politinio poveikio galimybių daryti įtaką Vyriausybės personalinei sudėčiai. Tai yra, jis gali įtikinėti Ministrą Pirmininką, jo prašyti, su juo derėtis. Tol, kol to pageidauja Ministras Pirmininkas.
Konkrečiu aptariamu atveju Ministras Pirmininkas derėtis nepageidavo ir prezidentė, nusprendusi „laisvai pasirinkti“ R.Palaičio kandidatūrą, panašu, nepaisė Konstitucijos nuostatų.
(9 balsų, vidurkis: 4,44 iš 5)
Loading...
