Ar Lietuva valstybė?
Visai neseniai minėjome Nepriklausomos valstybės atkūrimo dvidešimtmetį…
Tačiau ar tikrai prieš dvidešimt metų atkūrėme valstybę?
Pirmą kartą apie tai pagalvojau dar 2009 metų sausio 16 dieną, kai dužo Seimo langai. Keista tada buvo stebėti, kaip būrelis chuliganų mėto akmenis į Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios institucijos buveinę, o visuomenės rimtį turintys apsaugoti policininkai jiems leidžia tai daryti.
Suprantu, kad ne policininkai dėl to kalti – jie vykdė įsakymus. O įsakymo ginti visuomenę – o kartu ir valstybę – nuo chuliganų tada jie tikriausiai nebuvo gavę. Todėl pasinaudojo jiems suteikta teise prievartai tik tada, kai akmenys pradėjo skristi į juos pačius. Tai yra, gynė nuo chuliganų save, tačiau ne valstybę.
Galbūt todėl, kad Seimo rūmai šių dienų policininkams, priešingai nei, pavyzdžiui, Lietuvos piliečiams 1990-ųjų sausio 13-ąją, niekaip nesisieja su valstybe?
Šiek tiek kitokį požiūrį Lietuvos policininkai pademonstravo prieš porą savaičių. Jie garbingai ir sąžiningai atliko savo pareigą ir padarė viską, kad Lietuvos piliečiams būtų užtikrintos teisės, kurias jiems garantuoja Lietuvos valstybė. Net neabejoju, kad ir tarp policininkų, budėjusių Neries pakrantėje gegužės 8 dieną, buvo ne vienas, nepritariantis homoseksualių Lietuvos piliečių norui surengti eitynes, tačiau valstybė tą dieną nugalėjo.
Pergalė nebuvo absoliuti, nes savo pareigas vykdantys policininkai vis dėlto neatliko tos pareigos iki pabaigos – nesutramdė Seimo nario mandatą turinčių chuliganų. Vėlgi – kaip ir sausio 16-ąją jie nuo tų chuliganų tik gynėsi, nors valstybė jiems yra suteikusi įgaliojimus ginti ne tik save, bet ir visą visuomenę – plačiąja prasme valstybę. Todėl kėsinimasis į policininkus ir jų teisėtų reikalavimų nevykdymas iš esmė vertintinas kaip pasipriešinimas valstybei.
Valstybė to turėtų neleisti. Policininkai prie Neries leido.
Gal policininkai šiek tiek sutriko todėl, kad valstybei priešinosi tie, kas patys save laiko esant valstybe? Nors tuo konkrečiu atveju pastarieji buvo jau už valstybės – tai yra, visuomenės susitarimo – ribos.
Tiesa, ši istorija dar nesibaigė, tad yra vilties, kad viskas stos į savo vietas. Tai yra, kad pasipriešinimas visuomenės susitarimui bus įvertintas pagal nuopelnus, o to susitarimo nesilaikantys visuomenės nariai, nepaisant to, kokius mandatus kišenėje jie nešioja, atsidurs ten, kur jiems ir dera būti: už gebančios susitarti visuomenės ribų. Bent jau laikinai.
O kol tai galbūt įvyks, stebime, kaip visuomenės susitarimas nepaisomas Kauno rajone. Ten keliasdešimt violetinę spalvą pamėgusių individų nusprendė, kad jie yra aukščiau teismo. Jie patys vykdo teisingumą ir patys sprendžia, kas teisėta ir kas ne.
Policija – jos vadovo V.Telyčėno asmenyje – tuo tarpu ramiai tai stebi ir siūlo „susitarti“. Pasiūlymas įdomus, tačiau dar įdomiau būtų sužinoti, kam ir su kuo policijos vadas siūlo tartis: visuomenei su jos susitarimą ignoruojančiais? Policijai su įstatymo pažeidėjais?
Aš, pavyzdžiui, visai nenoriu tartis su tais, kurie įsivaizduoja, kad gyvena ne valstybėje, o Kauno rajone. Nes man violetinė spalva lygiai tokia pat graži kaip ir kitos.
Aš taip pat norėčiau, kad ir policija su jais nesitartų. Kad elgtųsi bent jau taip, kaip su tais dviems mandatą kišenėje nešiojančiais prie Neries arba kaip su tais 2009-ųjų žiemą mėtančiais plytas.
Nes tada žinočiau, kad gyvenu valstybėje, kurioje galioja visuomenės susitarimas. Galioja visiems, o ne pasirinktinai. Galioja visada, o ne tik tada, kai policijai tenka ginti save.
Šiandien, kai policijos vadovas nusprendžia, kad įstatymą reikia ginti pagal susitarimą ir kai tam iš esmės pritaria keli su mandatais kišenėje, problemas bandantys išspręsti laiškais, jau pradedu abejoti ar Lietuva yra valstybė tikrąja to žodžio prasme.
Tas abejones dar labiau sustiprina tai, kad tyli ir pareigūnas, kurį Konstitucija įvardija kaip valstybės vadovą.
Jei Lietuva vis dar valstybė, tai kas kitas jei ne valstybės vadovas turėtų visiems tai priminti.
Bent jau žinotume, kad yra noras, kad valstybė būtų.