Ar Lietuva pavojinga šalis užsienio investicijoms?
Antradienį teko moderuoti Norvegijos-Lietuvos prekybos rūmų oganizuotą diskusiją „Long term investment with no long term agreements. Is it possible?“ (Ar įmanomos ilgalaikės investicijos be ilgalaikių įsipareigojimų?)
Pagrindinę diskusijos temą aiškiai nusako pats pavadinimas, o diskusijoje dalyvavo Norvegijos investuotojai, teisininkai ir teisingumo ministras R.Šimašius.
Visos diskusijos čia neatpasakosiu, bet pradinė jos idėja maždaug tokia: ekonominio nuosmukio metu kai kurios – dažniausiai Lietuvos – bendrovės stengiasi pakeisti ilgalaikių sutarčių sąlygas, o tai kelia užsienio investuotjų susirūpinimą, nes teismų praktika kol kas nėra aiški, teisminiai ginčai trunka ilgai, o Lietuvos teismai – korumpuoti.
Išvada – Lietuva yra pavojinga investicijoms šalis ir reikia skubiai kažką daryti.
Diskusijai besirutuliojant paaiškėja, kad dauguma pavojų tėra menami arba tik įsivaizduojami. Kalbama apie korumpuotus teismus ir blogus teisėjus, tačiau pavyzdžių, kad būtų priimti nepalankūs užsienio investuotojams ar akivaizdžiai neteisingi sprendimai, nėra.
Kalbama, kad bendrovės – dažniausiai Lietuvos – nesilaiko savo įsipareigojimų, tačiau vėlgi – pavyzdžių, kad tokių bendrovių veiksmai būtų toleruojami teismuose – nėra.
Kai kurie dalyvavę diskusijoje taip pat kalbėjo apie skirtingą mentalitetą, skirtingą verslo kultūrą. Suprask, kitur visi visus savo įsipareigojimus vykdo, o štai Lietuvoje – ne.
Nors turėjau būti tik moderatorius, keletą kartų nesusilaikiau…
Nes, mano nuomone, dauguma užsienio investuotojų į Lietuvą atėjo ne todėl, kad čia daug miškų ir ežerų ar gražių moterų. Jie investavo čia, nes tikėjosi uždirbti daugiau nei savo šalyse. Ir, beveik neabejoju, uždirbo, ypač jei atėjo į Lietuvą kokiais 2004-2006 metais. Tačiau, kaip ir visada, didesnis pelnas yra susijęs su didesne rizika. Ir apie tą didesnę riziką, visi, nusprendę investuoti Lietuvoje, žinojo ir ją turėjo įvertinti.
Pavyzdžiui, turėjo įvertinti ir tai, kad Lietuvoje niekada nebuvo tokio ekonominio nuosmukio, kokį išgyvename dabar, atitinkamai nėra ir patirties, kaip tokiose situacijose elgiasi verslas, kaip reaguoja teisinė sistema.
Be to, nors užmušk, negaliu patikėti, kad, pavyzdžiui, Švedijoje ar toje pačioje Norvegijoje, ekonomikai smunkant tokiais pat tempais bei nekilnojamojo turto nuomos kainai sumažėjus du kartus, neatsiranda verslų, kurie, nors ir turėdami ilgalaikes sutartis nebando keisti jų sąlygų.
Taip pat abejoju, kad toje pačioje Norvegijoje ar Švedijoje, nuomotojai esant tokiam nekilnojamojo turto rinkos nuosmukiui naudojasi sutartyje esančia galimybe (pabrėžiu – galimybe, o ne prievole) didinti nuomos mokestį infliacijos koeficientu.
O Lietuvoje kai kam tai atrodo visiškai normalu…nes jei gali nuplėšti paskutinį kailį, tai taip ir reikia daryti?…
O bet tačiau… viena diskusijoje ne kartą nuskambėjusi mintis man visai patiko: svarbiausia kalbėtis ir kartu ieškoti sprendimų…
Tada ir korupcijos teismuose pasidaro mažiau ir verslo kultūra Lietuvoje neatrodo tokia jau bloga…
(8 balsų, vidurkis: 4,13 iš 5)
Loading...
