Apie talentus ir jų kančią
Pirmiausia – citata:
Kaip paprasta: talentui nereikia valgyti nei gerti, ką jau bekalbėti apie šeimą. Jis gyvas kančia.
Taip mano į gyvuosius popmintytojus beįsirašantis Artūras Račas.
Kaip paprasta: sparnuota mintimi pridengti savo begėdystę.
Nesiseka menininkams: jų talentas iškeliamas tam, kad būtų galima atimti uždarbį.
Tai – vieno būsimojo mokslų daktaro mintys, kurias jis pavadino „apie valgį ir katarsį“.
Gražios mintys ir dar gražesnis pavadinimas…
Atrodo, kad šias gražias būsimo mokslų daktaro mintis išprovokavo šiame tinklaraštyje paskelbta Aušros Maldeikienės mintis apie talentą ir jo paskirtį.
Būsimasis mokslų daktaras savo pamąstymus paskelbė senokai, tačiau tik dabar visai netyčia juos atradau.
Ir man pasidarė šiek tiek liūdna.
Pirmiausia todėl, kad tai – būsimojo mokslų daktaro mintys. Nes labai liūdna, kad mūsų švietimo sistema leidžia pretenduoti į garbingą mokslų daktaro laipsnį asmeniui, kuris negali suvokti teksto, jį klaidingai interpretuoja ir priskiria kitam savo mintis.
Nesuprantu, kaip mokslų daktaru gali tapti asmuo viešai kaltinantis kitą asmenį begėdyste ir nepateikinatis jokių tos begėdystės įrodymų.
Man taip pat labai liūdna, kad aplink tokių būsimų ar jau esamų mokslo daktarų gana daug.
Jie, atrodo, taip įtikėję savo talentu ir gebėjimais, kad jiems atrodo, jog jau vien už tą talentą jiems turi būti gausiai atsilyginta. Nepaisant to, kaip jie tą tikrąjį ar tik įsivaizduojamą talentą naudoja: ar savo reikmėms, ar visuomenės gerovei.
Jie nori visko čia ir dabar. Būti įvertinti, būti pripažinti.
Greitai.
Ir už daug.
Jie verkšlena, kad taip nėra ir pavydi tiems, kurie panaudojo ne tik savo talentą, bet ir įdėjo daug darbo tą talentą realizuodami.
Jiems, panašu, netgi atrodo, kad jų talentas turėtų garantuoti tą „greitai ir daug“ ne tik jiems patiems, bet ir jų sutuoktiniams, vaikams, o galbūt net tėvams, uošviams bei broliams ir seserims.
Nes visi jie irgi nenori kentėti, nori daug ir skaniai valgyti, greitai važinėti, šiltai gyventi ir matyti gražius vaizdus pro langą.
Jiems atrodo, kad jie jau savo buvimu verti didelio uždarbio.
Jie juk ne tik talentai, bet ir menininkai. Ir dėl jų tragedijos kalti tie, kurie nesupranta meno. Panašiai kaip Eurovizijos konkursuose dėl Lietuvos atstovų paskutiniųjų vietų kalti būna gėjai, apšvietimo ar garso specialistai ar nepakankamai lėšų skyrę rėmėjai, bet tik ne patys dainininkai.
Taigi, sunku, Lietuvoje tiems talentams. O ypač – kai jie menininkai, o dar labiau – kai jie turi šeimas.
Nes jie nori būti talentais, o dirbti nenori.
Bet – labai keista – man jų visai negaila.
Ir priežastis labai paprasta. Ją girdėjau dar vaikystėje, kai pradėjau lankyti krepšinį: be darbo talentas nieko vertas.
Be to, gyvenimas išmokė ir dar vienos išminties: talentingais gali būti ir statybininkai, ir siuvėjai, ir dainininkai, ir vairuotojai. Ir kuo anksčiau dainuojantis statybinininkas, šokantis siuvėjas ar puikiai bandeles kepantis istorikas supranta, kur yra jo tikrasis pašaukimas, tuo jam būna geriau.
Tiesa, būna, kad kai kurie šito nesupranta iki gyvenimo galo.
Jų man taip pat labai gaila.
Tačiau net ir labai jų žmogiškai gailėdamas ir užjausdamas nelabai suprantu, kodėl turėčiau parūpinti gerti ir valgyti jiems ir jų šeimoms.
Juk jie sveiki, gyvi, darbingi ir …talentingi.
Be to, – ir laimei – yra dar ir tokių talentų, kurie ir valgo, ir geria, ir šeimas turi ir neverkšlena, o dirba ir pasiekia tai, ko nori.
Neaimanuodami, kad jų neįvertina, kad jų nesupranta ir kad iš jų „atima uždarbį“.
(10 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)
Loading...
