Apie politinius…

Kartais gerai, kai žmonės nevynioja žodžių į vatą..

Kaip kad Rytas Staselis savo tekste apie V.Adamkų.

Pasirašau po kiekvienu žodžiu.

(9 balsų, vidurkis: 3.22 iš 5)
Loading...
  • suomis

    Dar, praeis kiek LAIKO ir toks, tulas Valentinas, taip pat prisipažins, kad balsavo už Paksą. :DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD

  • Saulius

    Taiklus straipsnis, aišku, tik bendrais pastebėjimais. Nesu politikos ekspertas, bet antroji prezidento Adamkaus kadencija tikrai buvo nyki, o nykiausia yra kalbėti svarbius dalykus tada, kai tavęs jau niekas neklauso. „Kodėl nepasakėte anksčiau?“ – taip norisi išrėkti tai! Kita vertus, kodėl sakote tai dabar? Kam, koks tikslas? Toks įspūdis, kad pasiilgote dėmesio iš neturėjimo ką veikti. Krikštatėvis augino pomidorus, pone Prezidente, reikėtų ir jums tinkamo užsiėmimo :)

  • aušra maldeikienė

    o man tame paskutiniame pasisakyme buvo įdomu tai, kad aš pirmą kartą išgirdau iš Adamkaus sakinius su veiksniu ir tariniu. Ir panašu jis jų neskaitė. Kai buvo prezidentas tokių rišlių minčių nesugebėdavo suregzti. Čia apie formą, ne apie turinį.

    • Fredis*

      Turinį gerai išdėstė http://www.alfa.lt/straipsnis/12292664/Adamkaus.santazui.priezasciu.daugiau.negu.reikia=2011-08-30_16-22/ beveik unikalus žmogus D.Kuolys (dirbo K.D.Prunskienės vyriausybėje švietimo ministru (buvo jauniausias švietimo ministras pasaulyje) ir V.Adamkaus patarėju pirmoje pastarojo kadencijoje).
      Stebiuosi žmnonių sugelbejėmu nenorėti matyti turinio ir nepastebėti tikrai autentiško D.Kuolio liudijo ir pagrįstų samprotavimų.
      Alfoje išspausdintas tekstas yra netgi didesnėmis raidėmis nei Ryto Staselio tinklaraštyje. Vyresnio amžiaus žmonėms ir blogiau matantiems tai yra labai aktualu.

  • Aštuntadienis

    Valentinas teisus. Račas nemėgsta Adamkaus beveik taip pat, kaip nemėgsta Užkalnio, Rokiškio, Čyvo ir daugelio savo „dundukų“. Keista, kad žinutėje nėra tris kartus pakartota „užkniso“, „dėjau“ ir minčių apie fekalijas. Tiesa, apie fekalijas parašė Staselis. Po paskutinio jo sakinio straipsnis iš karto tapo labiau įtikinamas.

    Akivaizdu, kad Adamkus vis dar yra labai svarbus Lietuvos visuomenei asmuo, jeigu taip mėgaujamasi jo kalbos riktu. Nuo jaunystės iki senatvės gyvenęs JAV, jis, deja, prarado lietuvių kalbos pojūtį: jo kalbos konstrukcijos gremėzdiškos, jis dažnai vartoja ne tuos žodžius. Turėjo pasakyti „spaudimas“, galbūt – „lobizmas“, o pasakė – „beveik šantažas“. Kaip aiškėja iš jo pasakojimo, šantažo nebuvo, nes nebuvo tiesioginio grasinimo. Kas norėjo, tas suprato, kiti gi – su pasimėgavimu pučia burbulą.

    Apskritai, manau, teisūs tie, kurie sako, kad vertindami kitus mes pirmiausiai demonstruojame save. Staselis Adamkaus žodžiuose girdi toli siekiantį išskaičiavimą, susireikšminimą, sąmoningą bombą ateities kartoms. Štai koks klastingas šis buvęs Prezidentas! O aš sakyčiau, kad Adamkus, būdamas nekonfliktiška asmenybė, kuris visada stengiasi gludinti aštrius kampus (ar visada to reikia – kitas klausimas) ir, gink Dieve, ko nors neįžeisti, tik dėl savo charakterio ir inteligencijos atsisako paminėti jį užgavusio žmogaus pavardę. Dabar jis pensininkas, neužima jokių oficialių pareigų, todėl gali sau leisti laisviau kalbėti. Bet net ir kalbant apie neigiamus dalykus jo vidinė kultūra neleidžia jam gelti konkrečiam, juo labiau – valstybei nusipelniusiam – žmogui. Jis kalba apie reiškinį, bet ne apie asmenį. Taigi aiškinti galima įvairiai, ir tik nuo aiškintojo noro ir „sugedimo laipsnio“ priklauso, kiek purvo jis suras.

    Pabaigoje Staselis nuspalvina savo straipsnį „bičiulių patirtimi“, bet tai tik dar viena subjektyviai neigiama interpretacija. Galima pažiūrėti ir kitaip. Staselio bičiulis siekė tapti Prezidento patarėju, tačiau buvo pasirinktas ne jis, o pralaimėti jis, deja, nemoka. Žmogui apmaudu, bet reikėtų suprasti, kad tam ir prašoma pateikti savo idėjas, kad Prezidentas galėtų palyginti jas su savosiomis. Norėčiau sužinoti, kaip tokias idėjas apie plačius patarėjo įgaliojimus (taip supratau autoriaus paminėtą koncepciją) įvertintų dabartinė Prezidentė. Kaip žinia, jos patarėjai yra kur kas mažiau savarankiški nei buvę Adamkaus, tad Staselio bičiulis su savo požiūriu į Prezidento kompetenciją vargu ar būtų įleistas į Prezidentūrą. Įdomu, ar ir tokiu atveju Staselis viešai pasidalintų savo bičiulio nuoskaudomis? :)

    • suomis

      Tai, galėjo Adamkus ir patylėti. Nes, kaip žodis, taip nesamonė.

    • Auksinis kardas

      Pasukime kitaip: ar tikrai šis aukštas pareigūnas turėjo ir turi ką pasiūlyti šaliai po pirmosios kadencijos pabaigos?

      Norite dar labiau įtikinamai? Prašau: o kur dabar reikia dėti šlepetes? Taip, labai troškome jo išgelbėjimo neutralumu, bet tuo pačiu metu nebuvome nuoseklūs. Pirmoje eilėje – nebuvo jis pats.

      • Aštuntadienis

        Jūs pats brėžiate ribą tarp pirmosios ir antrosios kadencijos. Kuo jos skiriasi? Viena, tai Adamkaus amžiumi. Nieko neįžeidžiant, manau, kad sulaukus tokių garbingų metų žmogaus energija ir noras imtis permainų sparčiai nyksta. Tai objektyvu. Adamkui nereikėjo kandidatuoti antrai kadencijai, bet tie patys, kurį dabar jį menkina, tuomet buvo tarp aktyviausių jo skatintojų grįžti į Prezidentūrą. Po Pakso skandalų norėjosi daugiau stabilumo, o dar šmėžavo ir Prunskienė, kurią daug kas suvokė vos ne kaip grėsmę valstybingumui. Rėmė, kvietė, skatino, nors turėjo suvokti, kad aštuoniasdešimtmetis prezidentas nebus toks aktyvus, kokio reikėtų valstybei. O gal ir dėl to?

        Antra, tai antrosios kadencijos metu Adamkus neturėjo atramos nei tarp politikų, nei paksogeito suskaldytoje visuomenėje. Skirtingai nei Brazauskas, Paksas ar Landsbergis, jis nevadovavo jokiai partijai, kuri būtų galėjusi jį remti. Jis neturėjo atramos Seime, nes tuometinei faktinei daugumai (konservatoriai + Tvarka ir teisingumas + Darbo partija) prezidento įtaka nebuvo reikalinga. Bepigu dabar Grybauskaitei, kai dabartinė Seimo dauguma, norėdama tokia ir išlikti, turi gaudyti kiekvieną jos žodį. Brandžiausius gyvenimo dešimtmečius praleidęs svetur, Adamkus taip ir nepajėgė iki galo suprasti intrigų kupinos Lietuvos politikos virtuvės. O tai reiškė, kad jis nesugebėjo numatyti, kaip jo žodžiai ir veiksmai bus pateikiami visuomenei (tai matome ir dabar). Taigi manau, kad būta objektyvių priežasčių, kodėl Adamkus nebuvo stiprus valstybės vadovas antrosios kadencijos metu.

        Vis dėlto, nors ir kritikuojamas iš visų pusių, jis elgėsi nuosekliai pagal savo įsitikinimus ir supratimą: aktyvi užsienio politika, demokratijos skvarba į Rytus, Lietuvos energetinė nepriklausomybė, konfliktų slopinimas vidaus politikoje. Jo atsidavimu valstybei neturiu nė menkiausio pagrindo abejoti. Jis būtų buvęs puikus Austrijos, Šveicarijos ar Švedijos – stabilių, senas demokratijos tradicijas turinčių valstybių – vadovas. Tačiau Lietuvoje reikėjo aršesnio prezidento, kuris užuot glaistęs kampus daužytų stalą.

        P.S. Matau, reikia mokytis trumpiau reikšti savo mintis, nes komentarai gaunasi pernelyg ilgi :)

        • suomis

          Užmiršot paminėti, kad jis taip pat buvo ir greičiausiai yra, didelis KGBistų, bei oligarchų patronas.

        • Auksinis kardas

          „tie patys, kurį dabar jį menkina, tuomet buvo tarp aktyviausių jo skatintojų grįžti į Prezidentūrą“ – šis teiginys pakabintas ore, ar turi kažkokių patvirtinimų?

          Nėra jokio tikslo ar noro menkinti, tačiau viščiukus skaičiuoti jau metas. Juo labiau, kad asmuo ir šiandien, kone nepelnytai primiršto teisuolio povyza, dėsto apie kažką, ko net nesiteikia aiškiai išsakyti. Galima leisti knygas-atsiminimus, kalbėti apie buvusį spaudimą, jo formas, bet pristatinėti tokią pseudosensaciją, kokia dabar buvo išstenėta – tiesiog geriau nereikia. Jei turi išsakytinų nuoskaudų – pirmyn, sakyk. Jei nežadi, niekas už liežuvio netraukia.

          Pagaliau, žinote kas labiausiai nesmagu? Kad tas asmuo vis dar elgiasi taip, lyg jam neteko prisidėti prie kompromisų gėdingai, lyg jis būtų moralumo etalonas be reikalo pakovoti dėl švarios sąžinės iš tikro, su visa priklausančia rizika, visu apsisprendimo tvirtumu. Kol esi valstybės vadovas, miglų mitai vargais negalais dar atleistini, tačiau tikrai nebe dabar.

          • Aštuntadienis

            Žinote, kaip aš suprantu šį reikalą? Žmogus, pristatydamas savo knygą, maloniai pasidalino prisiminimais, tarp kurių buvo ir prisiminimų apie tai, kad dirbti nebuvo lengva, būta konfliktų, neetiško bendravimo, lobizmo ir aštraus spaudimo elgtis taip, kaip norėjosi vienam ar kitam politikui. Nevykusiai buvo pasakyta „beveik šantažas“ – kaip minėjau, Adamkui ne visada sekasi sklandžiai dėstyti mintis lietuviškai. Ir viskas. Sensacija gimė žiniasklaidos puslapiuose – ak, tas saldus žodis „šantažas“! Apžvalgininkai jį pasigavo kaip šunys kaulą, nors iš tiesų tebūta tik eilinio padejavimo, kad ir prezidentų gyvenimas ne vien rožėmis klotas. Labai perspausta reakcija, bet jei nėra didesnių sensacijų, viskas sueina. Na ir kaip be sąmokslo teorijų. Kai kam jau pasirodė, kad tai „nomenklatūrinės galios struktūros, žaidžiančios nešvarius jėgos žaidimus“, sprogdino informacinę bombą! Bet nurimkit. Neabejoju, kad tos siaubingos „galios struktūros“ net nenujautė, kokias įdomybes iš savo darbinės patirties prisimins buvęs prezidentas. Beveik visada teisingu pasirodo besąs pats paprasčiausias paaiškinimas. Bet žinoma, jeigu ieškoma purvo, tai purvo ir surandama.

            Jūs galite norėti, kad Adamkus įvardintų datas ir pavardes, tačiau esu skaitęs buvusių garsių politikų memuarų, kuriuose paprastai vengiama neigiamai atsiliepti apie valstybei dar tebeatstovaujančius asmenis. Jums sunku patikėti, kad Adamkus iš tiesų nenorėjo mesti šešėlio ant tautai nusipelniusio politiko, kad jam svarbiau įvardinti blogą reiškinį, su kuriuo jam teko susidurti, o ne asmenį? Jūsų teisė, o aš manau kitaip.

          • Fredis*

            D.Kuolys labai aiškiai pasakė ir savo nuomonę pagrindė faktais, kad antroje kadencijoje V.Adamkus atsisakė demokratiškų veiklos principų ir pasinėrė į pokiliminius žaidimus, iš visuomenės akiračio dingo (Prezidentas prapuolė) ir rėmėsi siauru patarėjų ratu iš susiskladžiusios VSD, griežtai ir bekompromisiškai užėmė vienos grupuotės poziciją ir iš jos nesitraukė iki paskutinės savo dienos būnant aukščiausiame valstybės poste. Jokia santarve, kompromisų ieškojimu, dialogu su visuomene ir kitomis valdžios šakomis (Seimu) net nekvepėjo, su Seimu nebendravo, kovoje prieš Seimą pasitelkė KT. Už tokį vadovavimą valstybei pagyrimų ir paglostymų nesusilaukė net ir iš savo buvusių ir balsavusių už V.Adamkų gerbėjų, patarėjų, aukščiausių valstybės tarnautojų iš kitų valdžios grandžių, valstybės aparto veikėjų, politinių partijų vadovų.
            NDX energijos dalyvavymą statant atominę stūmė buldozeriu su tokiu užsispyrimu ir fanatizmu, kad protarpiais galima buvo suabejoti ar Prezidentas buvo veiksnus. Prezidentaujant V.Adamkui žuvo V.Pociūnas. VSD visiškai pavaldi Prezidentui, joks vidinis tyrimas kaip tai galėjo atsitikti nebuvo atliktas, prokuratūra – bedantė (atsakinga Prezidentui), spauda, su kurios leidėju ir pagrindiniu akcininku sėdima Siemens arenos ložėje http://www.15min.lt/naujiena/sportas/krepsinis/kurie-isrinktieji-patenka-i-vip-lozes-zalgirio-ir-lietuvos-ryto-rungtynese-nuotraukos-23-86264 – pila ant žuvusio valstybės pareigūno pamazgas, Prezidentas – tyli.

          • suomis

            „Tautai nusipelniusio politiko“? Vat, nuo šitos vietos, gal galima plačiau? Kas, čia tokie NUSIPELNĘ? Ar čia kartais ne tie, kurie „nusipelnę gyventi geriau“? Ir kuo, „nusipelnę“, kad Tauta, kaip nuvarytas kuinas, vos, vos kliba.

          • Auksinis kardas

            Mielasis, aptariamas asmuo visiškai nekalbėjo netiksliai – jis ne tik pasirinko gana sunkaus laipsnio „beveik šantažas“ (jis tikrai gerai žino šio žodžio reikšmę, kaip ir terminus spaudimas, interesas, nuomonė, jų skirtumas), bet ir aiškiai susiaurino, kad taip darė toks garbinamas nūnai kitas asmuo, bendrame manyme atrodantis labai svarbus valstybei. Ekstrapoliuojant: toks netgi nelabai esantis, nes pasisakymo autorius žino geriau, tik kad niekam nesakys. Aiškiai aprašė, kad tai buvo ranka rašytas, faksu siųstas dokumentas – žodžiu, labai konkreti situacija, įvariusi jam konkrečių baimių, kad nesiklausymas turės neigiamas politines pasekmes. Todėl abstraktumo „spaudimo pasitaikydavo“ jums tenka ieškotis kažkur kitur.

  • Izbliondimas

    Manau, bet kokią kalbą sako, bet kokią rašliavą rašo… tik žmogus. Tas nuodėmingas žmogiukas, kai vienam labiau pavyksta, kitam blogiau pavyksta paslėti savo „Aš“ (…viskas tai va taip, bet va žiūrėkite žiūrėkite koks „Aš“). Deja, bet kokiame kontekste, bet kuriam iš mūsų tai (dažnai, kuo žmogus didenis genijus, – tuo labiau…), – pirmiausia yra „Aš“.
    Tad dar kartą galima perskaityti visa tai ką skaitome, jei neįvertinome, kad kalba, rašo tik žmogus (genijai, deja, taip pat tik žmonės, o plačiame kontekste dažnai tik juokingi vaikai.).
    Bet tai manau ir yra gerai, ir yra žavu. Ir jokiu būdu nėra smerktina. Nebent manome, kad mes jau ne žmonės, o dievai.
    Tad kiekviena žinutė, nuomonė – pirmiausia „Aš“. Ane.

  • Marius

    Puikus Ryto Staselio tekstas. Vietoj to, kad teisiai šviesiai pasakęs, kas tas šantažuotojas, V. Adamkus piliečius panardina į beprasmių sąmokslo teorijų, spelionių liūną, kuris būtent ir naikina pasitikėjimą valstybe piliečiuose.

    V. Adamkaus dešimt metų prezidentavimo buvo didelis stabdis Lietuvai, įsišaknijo tam tikras, formalus valdymo modelis. Konkrečiai, V. Adamkus net neturėjo teisės dalyvauti prezidento rinkimuose 1998 metais. Nes paskutinius 3 metus prieš kandidatuodamas realiai gyveno ne Lietuvoje. Formaliai – taip, buvo registruotas Šiauliuose. Tačiau tol kol konstitucijos bus laikomasi formaliai taip ir gyvensime… formaliai. Formaliai pas mus demokratija, o realiai net seniūnai skiriami partijų. Formaliai ekonomika auga, realiai žmonės emigruoja.

  • Fredis*

    Šioje istorijoje apie šantažą galima pasakyti tai, kad dabar darosi vis sudėtingiau susprogdinti kokią nors informacinę bombą. „Nomenklatūrinės galios struktūros, žaidžiančios nešvarius jėgos žaidimus“ gerbėjai ir puoselėtojai pjauna derlų, kurį kruopščiai sėjo. Puoselėti šūkiai: „Mažiau politikos politikoje ir visuomeniniame gyvenime“, „Nebūkite paranojikais“ smogė intrigantams antru galu. Paleistas į viešumą užtaisas liko pačių sprogdintojų rankose taip ir nesprogęs.

    • Izbliondimas

      Manau yra įvardinta aiškiau nei aiškiai… bet užkertant kelią gintis įvardintajam.
      Tai gal aukščiausios prabos politika, ateina/atėjo.
      Gal to ir yra nusipelnusi ta dvidešimtemetė Lietuvos politika, – tokio smūgio žemiau juosmens… gal yra nusipelnusi ir dar daugiau, aplamai, pavyzdžiui, būti pasodinta ant smaigalio, televizijoms fiksuojant, žmonių atgaivai, kiek cm vis pajuda tas smaigalys link tos vietos, kur jis turi išeiti.
      O gal daugiau yra nusipelnusi, – atlygiui pasirinkimas juk didelis, – pakatų nueiti į muziejus, kur demonstruojami viduramžių įrankiai nusikaltėliams, tikriems ar išgalvotiems…

  • Šamanas

    Manau, kad Staselis apipylė purvu ne Adamkų, o save. A.R. prisiprašė į kompaniją.

  • bang

    TRYST1966

  • mumu

    „…Kai sužinojau šalies užvaldymo mastą nusikaltėliais, ėjau pas V.Adamkų ir prašiau, kad kartu bandytume įveikti šią betvarkę, pasakiau jam, kad reikia atleisti iš pareigų bent 20 aukšto rango pareigūnų, o ne mažiau 8 pasodinti į kalėjimą. Tada jis man sušuko: “Tu ką – revoliucijos nori? Aš viską žinau, bet nieko negaliu padaryti. Čia Boženai skambino, tai sakė, kad mane nušaus, paprašiau, kad „Aro“ vyrai papildomai saugotų…“
    `Ko bijo Valdas Adamkus?´ A. Matulevičius, Ekspertai.eu

  • Tiesiog pukiai!