Apie bylojančius mesijus ir badaujančius Lietuvos žurnalistus
… toks vienas žymus visuomenės veikėjas ir rašytojas, savo idealu laikantis R.Reiganą, ir mėgstantis auklėti visus nesuprantančius, kas yra geras skonis ir kokia turi būti tikra žurnalistika, yra pasakęs, kad grįš tęsti savo mesijystės į tėvynę Lietuvą, jam labiausiai trūks kokybiškos žiniasklaidos.
Nes tas mesijas yra paskelbęs, kad Lietuvoje kokybiškos žiniasklaidos nėra ir būti negali. Ir kad visi Lietuvos žurnalistai jau seniai turėjo mirti iš bado.
Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip sako mesijas, Lietuvoje „veša apžvalgininkų, o ne išmanančių, susikalbančių su auditorija ir galinčių jai ką nors paaiškinti reporterių. Apžvalgininkas šviečia ir byloja, o pasakojimas ir informavimas neturi jokio prestižo.“
Ir štai, prieš grįždamas į Lietuvą skelbti savo pranašysčių, žymusis rašytojas ir mesijas nusprendė iš ūkanotojo Albiono paskelbti dar vieną pranašystę.
Savo Pranašo knygoje jis paskelbė, kad niekdariai politikai jo laikinojoje tėvynėje uždraudė vaizduoti kupranugarį ant cigarečių pakelių.
Nušvietė ir nubylojo – kaip yra įpratęs, kaip būdamas tikruoju žurnalisto etalonu visas žinias skelbdavo – pažiūrėjęs į antraštę ir net nebandydamas įsigilinti į tekstą. Ką jau kalbėti apie bandymą pasakoti ir informuoti.
Gal problema buvo ta, kad tekstas buvo parašytas angliškai, nors tuo sunkoka patikėti. Labiau įtikinama yra tai, kad tokie mesijai „vietoje kalbėjimo su masiniu skaitytoju, jie mieliau verda savose sultyse ir bendrauja su saujele į save panašių, artimų dvarui liežuvautojų, juos menkai neramina. Greičiau atvirkščiai: čia net toks tam tikras prestižas ir onoras, kai nereikia kalbėti su masėmis. Su jomis tegu kalbasi tie, kam trūksta proto šmaikščias įžvalgas skaldyti.“
Mesijui juk nesvarbu, ką parašei. Svarbu – kaip. Kiek šmaikščių žodelių panaudojai, kiek nuotraukėlių įdėjai, kiek tarptautinių žodžių panaudojai ir kiek kartų apie savo nepriklausomą dvasią paskelbei.
Mesijas žino, kad tie, kuriems rašai niekada neis patikrinti, apie ką „informuoji ir pasakoji„, o ne „nušvieti ir byloji„, žiūrės tau į burną kaip avinų bandą, laukdami nušvitimo. Nes jiems, kaip ir pačiam mesijui svarbi forma, o ne turinys.
Ir jiems visiems, kaip ir pačiam mesijui, nė motais, kad tai ką, jie girdi iš mesijo lūpų, yra visiškas šnipštas – girto kurmio kleidesiai, tokie patys, kaip G.Vagnoriaus kalbos apie nesiskolinimą ar A.Butkevičiaus nusistebėjimai, kad valstybė skolinasi.
Nei mesijui, nei jo gerbėjams visiškai nerūpi, kad dar prieš pasirodant mesijo bylojimui, jo paties darbovietė pranešė, kad mesijo bylojimas nebūtinai taps pranašystės išsipildymu. Nes pranašystė tėra mesijaus fantazijos vaisius arba, paprasčiau kalbant, eilinis kliedesys.
Tad taip ir lieka „masinės temos neišgvildentos, nors – rodos – pačios prašosi dirbamos„.
Gal tai dėl to, kad mesijas yra kilęs iš Lietuvos? Nes juk „Vakaruose tai žurnalistikos duona kasdieninė: valdžios sprendimai ir jų poveikis žmogui, žurnalistas yra valdišką žargoną ir kanceliaritą dorojantis darbininkas, kruopšti voverė, gliaudanti skaitytojui aiškumo riešutus ir dėliojanti juos ant lėkštutės. Lietuvoje niekas riešutų negliaudo, bet užtat yra nemažai sugebančių šmaikščiai parašyti, kad riešutai neišgliaudyti ir kaipgi mes priėjome prie tokio gyvenimo ir kokioje šalyje mes pagaliau gyvename?“
O gal tai dėl to, kad, „elementarios pasakojimo ir smalsumo mechanikos stokojama taip, kad nors verk„?
O gal tai tik „nuostabus pavyzdys, kaip temos gvildenimas buvo pradėtas nuo kito galo: pirmiausiai buvo ilgai graudenama apie bėdą, o tik paskui netyčia suprasta, kad pačios bėdos tai ir nėra„?
Nors gali būti, kad taip atsitiko tik todėl, kad „informacijos rinkimas buvo paskutinėje vietoje (tiesą sakant, net jokios vietos neužėmė – žurnalistas ten atsitiktinai sužinojo apie tas“ cigaretes). „Žurnalistui nerūpėjo pačiam sužinoti ir suprasti: siužetą darė jau labai aiškiai žinodamas istoriją ir jos moralą, ir viskas tebuvo „tik iliustracijų rinkimas: spalvingi pasisakymai ir moralai„.
Lietuvoje tokius mesijus „suvalgytų gyvus, suvystytų ir išjuoktų pradedantis provincijos laikraščio reporteris„, tačiau mesijų aplinkoje tai negresia. „Gebėjimas rišliai kalbėti arba bent jau galvoti, ką šneki, arba nors mažiausias supratimas“ apie tai, ką šneki, mesijų ir jų garbintojų aplinkoje nebūtinas.
Nepaisant to, aš neabejoju, kad Lietuvoje yra pakankamai protingų skaitytojų. Tokių, kurie susidurdami su normalia žiniasklaida ir savo darbą išmanančių žurnalistų tekstais, pamažu pradės skirti šiaudus nuo pelų, grūdus nuo nevalgomų dalykų ir mesijų pranašystes nuo tikros žurnalistikos.
„Iš jos, aš tikiu, osmozės būdu, trynimųsi, kryžminiu apdulkinimu lietuviškoje žiniasklaidoje nusės kai kas gero. Ta viltimi ir gyvas.“
Net jei mesijai pasirodys Lietuvoje…
(8 balsų, vidurkis: 4,25 iš 5)
Loading...
