A.Butkevičius – jau istorinė asmenybė
Savaitraštis 15min 2012 11 09
*********************************
Rašydamas šiuos žodžius dar nežinau, koks bus Konstitucinio Teismo sprendimas ir ar po jo socialdemokratų lyderiui A.Butkevičiui bus lemta tapti šešioliktuoju Ministru Pirmininku. Tačiau net jei A.Butkevičius, dvasioms pakuždėjus, netaps premjeru, jo vardas vis tiek turės būti įrašytas į naujausių laikų Lietuvos istoriją.
Pagalvosite, kad A.Butkevičius tokios garbės nusipelnė išdrįsęs atvirai pasipriešinti D.Grybauskaitės norams? Iš tiesų tai ne, nes nors tai ir buvo beveik istorinis įvykis Lietuvos politikoje, ateityje, panašu, tai taps kasdienybe. A.Butkevičius savo pavyzdžiu parodė, kad prezidentės norai nėra įstatymas ir jų galima nepaisyti, jei turi stuburą arba bent jau užnugarį ir aiškiai žinai, ko sieki.
Tačiau A.Butkevičius ateityje turėtų būti prisimenamas visai ne dėl to. Jo didžiausias “nuopelnas” yra štai ši citata: “… didesnė vyksta diskusija tarp Socialdemokratų partijos ir Darbo partijos dėl Susisiekimo ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos, nes vieni norėjo, kad abi ministerijos priklausytų kažkuriai vienia partijai, mūsų yra partijos pozicija, kad šitos abi ministerijos negali priklausyti vienai politinei jėgai, nes tai yra ir didžiuliai Europos Sąjungos pinigai, ir kitas dalykas – tai yra labai svarbūs sektoriai”.
Būtent šie žodžiai, o ne A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės priešprieša dėl koalicijos partnerių turėtų tapti visų būsimų istorijos knygų ir politologijos vadovėlių pagrindiniu aptarimo objektu.
O A.Butkevičius tose knygose ir vadovėliuose turėtų būti minimas kaip asmuo, kuris pirmasis, atvirai ir nesislėpdamas įvardijo XXI amžiaus pradžios Lietuvos viešojo gyvenimo ir politikos esmę. Ji banali ir paprasta: svarbiausia yra pinigai.
Sakysite, nieko naujo, visi viską seniausiai žino? Iš dalies tai tiesa, tačiau iki A.Butkevičiaus niekas iš politikų viešai to pasakyti nedrįsdavo.
Tai, žinoma, nereiškia, kad viešai nekalbėdami kiti darė ką nors iš esmės kitaip. Galima prisiminti, kad ir dabartinę – A.Kubiliaus vyriausybę. Ir paklausti: kodėl suderėjus dėl koalicijos, Aplinkos ministerija atiteko Tautos prisikėlimo partijai, Susisiekimo – Liberalų sąjūdžiui, o Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos – liberalcentristams? Ar A.Valinsko klounai buvo geriausi Lietuvoje aplinkosaugos specialistai, E.Masiulis pagrindinis transportininkas, o R.Palaitis geriausiai Lietuvoje išmanė policijos reikalus?
Atsakymo sufleruoti tikriausiai nereikia? Visi juk suprantame, kad ir prieš ketverius metus ministerijos buvo dalijamos tais pačiais principais. Tik jie nebuvo pagarsinti ir koeficientai ministerijoms nebuvo suteikinėjami.
Dabar viskas skaidru. Ir jokių iliuzijų. Rinkimai – tai karas, partijos – kariaunos, nugalėtojai įgyja teisę dalintis grobį. Tas grobis – tai iš esmės visi mes. Nes kai A.Butkevičius kalba apie “didžiulius Europos Sąjungos pinigus”, jis tikriausiai negalvoja apie tai, kad tuos pinigus ES skiria tam, kad mūsų gyvenimas taptų lengvesnis ir geresnis.
Jis tikriausiai taip pat net nepagalvoja, kad jei rinkimai būtų ne karas, nebūtų jokio skirtumo, kokia partija, kokią ministeriją gaus. Nes jei tai būtų ne karas, ES lėšos būtų dalijamos pagal galiojančius įstatymus ir nustatytas taisykles. Panašiai kaip rinkimų biuleteniai per rinkimus – negali nei sau daugiau paimti, nei už uošvį balsuoti.
Bet tam tikriausiai Lietuvoje ir reikalingi rinkimai – kad teisingai būtų nustatyti pretendentai į grobį.
(16 balsų, vidurkis: 4,56 iš 5)
Loading...
