„Teisingos“ ES pyrago dalybos
Vos prieš savaitę atrodė, kad Lietuvą valdanti keturių partijų koaliciją eilinį kartą atsidūrė prie skilimo ribos ir trūksta tik vieno neatsargaus judesio, kad ji kaip kortų kaladė subyrėtų. Tačiau taip neatsitiko ir koalicija, išgyvenusi bulviakasį bei ramiai atšventusi Kalėdas, atrodo sėkmingai sulauks ir šventų Velykų.
Akmeniu, galėjusiu nuversti nuolat girgždantį koalicijos vežimą, kaip beje, ir visada, buvo pinigai. Tiesa, šį kartą ne maskvietiški, ne vietinių dujininkų, ar Rusijos „Gazpromo“, o Europos Sąjungos. Maždaug 20 milijardų litų, kuriuos Lietuva turėtų gauti per ateinančius šešerius metus ir kuriuos dalyti norėjo visi koalicijos partneriai.
Galutinis rezultatas šiuos norus atitinka – po ilgų ginčų, derybų ir grėsmingų pareiškimų, koalicija susitarė, kad kiekvienai iš keturių ją sudarančių partijų bus suteikta galimybė įkišti ranką į Europos Sąjungos paramos puodą.
Tokią galimybę suteikia praėjusią savaitę pasiektas susitarimas, kurį šiandien turėtų patvirtinti Vyriausybė ir kuris numato, jog Europos Sąjungos paramos lėšas skirstys aštuonios ministerijos. Trims iš jų vadovauja socialdemokratai, trims – Darbo partijos atstovai, po vieną ministrą, galintį spręsti ką pamaloninti Europos Sąjungos pinigais turės socialliberalai ir valstiečiai liaudininkai.
Viskas tvarkingai ir pagal koalicijos sutarties dvasią. Skirtumas tik tas, kad pastarojoje numatyta, jog Vyriausybei vadovauja socialdemokratų premjeras Algirdas Brazauskas, o susitarime dėl Europos Sąjungos paramos didžiausias teisės gavo socialdemokrato Zigmanto Balčyčio vadovaujama Finansų ministerija.
Bus ir nesutarimus sprendžiantis organas, panašus į koalicijos politinę tarybą – priežiūros komitetas, turintis formalią teisę reikalauti paaiškinimų dėl paramos skyrimo motyvų. Tiesa, drįsiu suabejoti, ar ši teisė bus įgyvendinama praktiškai.
Iš pirmo žvilgsnio viskas lyg ir gražu: diskusijos baigtos, pasiektas kompromisas, visi patenkinti, niekas nebekalba apie šantažą ar galimą koalicijos griūtį.
Tačiau tai tik paviršutiniškas įspūdis. Iš tiesų ginčai dėl Europos Sąjungos paramos ir galutinis susitarimas atskleidė daug įdomių dalykų, apie kuriuos niekas nebekalba ministrams pagaliau sukirtus rankoms.
Pirmiausia, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad galutinis susitarimo variantas yra gerokai artimesnis tam, kurį siūlė Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas, o ne tam, už kurį agitavo premjeras bei Finansų ministras. Tai lyg ir turėtų liudyti, jog nepaisant viešai deklaruojamo tvirtumo, premjeras ir socialdemokratai dėl nežinomų priežasčių nusileido Darbo partijai.
Nepadėjo jiems ir prezidento Valdo Adamkaus siūlyta pagalbos ranka – valstybės vadovas – turbūt reikėtų sakyti – eilinį kartą buvo pastatytas į keblią padėtį, nes aiškiai deklaravęs savo poziciją, dabar turės pripažinti, jog jos niekas nepaisė.
Per koalicijos derybas dėl Europos Sąjungos paramos į akis krito ir dar viena aplinkybė – valstiečių liaudininkų ir jų lyderės Kazimieros Prunskienės neaiški pozicija. Galbūt tiksliau reikėtų sakyti – pozicijos neturėjimas. Matyt, būtent todėl buvo paskleisti gandai apie tariamus Darbo partijos ketinimus perimti Prunskienės vadovaujamą Žemės ūkio ministeriją tai tikriausiai tikintis prisivilioti ją į darbiečių priešininkų stovyklą. Nežinia, ar tai pavyko, tačiau akivaizdu, kad žemės ūkio ministrės įtaka valdančiojoje koalicijoje yra labai minimali.
Kalbant apie ginčus dėl ES lėšų skirstymo būtina atkreipti dėmesį ir į dar vieną, galbūt net esminį dalyką – tai, kad visi ginčijosi tik dėl to, kas skirstys, tačiau niekam, atrodo, nerūpėjo, kam bus paskirstyti tie 20 milijardų litų ir kokiais kriterijais vadovaujantis tai bus daroma.
Pasukusi diskusijas tokia linkme valdančioji koalicija iš esmės davė suprasti, jog Europos Sąjungos paramos skirstymo prioritetai yra neskaidrus, ir viskas priklauso ne nuo aiškiai apibrėžtų prioritetų, o nuo skirstytojo. Nes jei būtų priešingai ir jei paramos skirstymo taisyklės būtų aiškios, o projektų parinkimo kriterijai – griežtai apibrėžti – nebūtų jokio skirtumo, kas deda galutinį parašą – finansų, ūkio ar aplinkos ministras.
Pešdamiesi dėl teisės į galutinį parašą, koalicijos partneriai visiems labai aiškiai davė suprasti, jog nei taisyklių, nei prioritetų nėra ir viską dažniausiai lems paramą skirstančio ministro asmeninės pažintys, ryšiai bei partijos interesai.
Taip, kaip buvo iki šiol, kai iš baldų pramonės atėjęs ūkio ministras bene du trečdalius Europos Sąjungos verslui skatinti skirtos paramos skyrė būtent šios pramonės šakos projektams, o daugiausiai lėšų turizmo plėtrai atiteko gavo miestai, kuriems vadovavo ministro bendrapartiečiai.
Tas ministras, beje, buvo socialdemokratas. Naivu būtų tikėtis, kad darbiečiai, socialliberalai ar valstiečiai liaudininkai elgsis kitaip.
Juk svarbiausiai teisingai pasidalinti.
(Dar neįvertinta)
Loading...
