Atviras laiškas Seimo nariams: prašau, nelaidokite žiniasklaidos ir jos etikos

Ketvirtadienį Seimas dar nepriėmė Visuomenės informavimo įstatymo pataisų, apie kurias labai daug rašė žiniasklaida ir ypač „Delfi“, nes daugiau nei pusė parlamentarų po pietų tikriausiai nuėjo pogulio, tad pataisoms priimti paprasčiausiai nepakako balsų. Labai dėl to džiaugiausi, tačiau suprantu, kad džiaugtis teks neilgai, nes D.Radzevičius kartu A.Žilinskiene kažkokiu būdu taip išplovė Seimo nariams smegenis, kad didelė dalis jų, panašu, nesupranta, kokios bus tikrosios svarstomų pataisų pasekmės ir ko jų autoriai iš tikrųjų siekia.

O esmė labai paprasta: priėmus A.Pitrėnienės priežiūroje rengtas pataisas, bus sujaukta dabartinė sistema, atsiras nauja, iš esmės biudžeto lėšomis finansuojama biurokratinė ir niekam nereikalinga organizacija, o viltys apie etišką žiniasklaidą Lietuvoje bus palaidotos tikriausiai jau negrįžtamai. Dėl to nukentės ne tik žiniasklaida, bet ir visa Lietuvos visuomenė.

Keista, ar ne: aš, kuris atrodo, turėtų šokinėti iš laimės, kad po Naujųjų metų liūdnai pagarsėjęs ir su etika nieko bendro neturintis dabartinis Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys bus išmestas iš dabar užimamos kėdės, nesidžiaugiu. Pasakysiu dar daugiau: aš ne tik kad nesidžiaugiu, aš net galvoju, kad geriau jau L.Slušnys LŽLEK pirmininko kėdėje, nei naujoji Visuomenės informavimo etikos komisija, kurioje L.Slušnio jau nebebus.

Žemiau pabandysiu paaiškinti, kodėl.

Pradėkime nuo pradžių ir pabandykime atsakyti į klausimą, kam reikalingas įstatymo pataisomis sukuriamas naujas organas, kurio iki šiol nebuvo – Visuomenės informavimo etikos asociacija.

Asociaciją sudaro organizacijos, kurios vienija viešosios informacijos rengėjus, skleidėjus ir žurnalistus ir kurios narių veiklai taikomos Kodekso normos: Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Interneto žiniasklaidos asociacija, Lietuvos radijo ir televizijos asociacija, Regioninių televizijų asociacija, Lietuvos kabelinės televizijos asociacija, Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija. Nauji nariai į Asociaciją priimami Asociacijos įstatų nustatyta tvarka.

Įstatymo pataisų autoriai nurodo, kad šios institucijos uždavinys bus „užtikrinti Kodekso nuostatų laikymąsi, visuomenės informavimo etikos principų puoselėjimą visuomenės informavimo veikloje ir ugdyti visuomenės sąmoningumą vertinant visuomenės informavimo procesus bei naudojantis viešąja informacija.“ 

Nelabai įtikinama, nes tokias funkcijas šiandien vykdo Lietuvos žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba bei jau minėta LŽLEK ir vargu, ar Asociacija tai darys kaip nors geriau.

Oficiali versija dar labiau neįtikina, kai girdi vienos iš pagrindinių šių pataisų lobistės – dabartinės LŽLEK narės A.Žilinskienės samprotavimus, neva žiniasklaidos etika turi rūpintis profesionalai, o ne vyskupai ar psichiatrai.

Vėl galbūt nustebsit, tačiau aš jau geriau sutikčiau su konservatoriais J.Razma ir V.Stundžiu ir, nors ir esu ateistas, pritarčiau, kad etika geriau rūpintųsi vyskupai ir psichiatrai, nei A.Žilinskienė. Ir ne vien todėl, kad ji – būdama Delfi Komunikacijos vadove – su žurnalistika turi bendro ne ką daugiau nei S.Tamkevičius ar L.Slušnys. Iš tiesų tai daugiau todėl, kad siūlomomis pataisomis žiniasklaidos etikos reguliavimas bus iš esmės perduotas į žiniasklaidos savininkų ir leidėjų rankas.

Naujoje Asociacijoje įstatymu yra įtvirtinama leidėjų ir žiniasklaidos priemonių savininkų balsų dauguma: iš 7 organizacijų tik dvi atstovauja žurnalistams, iš tų dviejų viena (Žurnalistų draugija) iš esmė yra neveikianti.

Turint galvoje, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą Etikos komisija nagrinėja viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų etikos pažeidimus, man kyla natūralus klausimas: ar tikrai rengėjai ir skleidėjai bus suinteresuoti bausti save ir kaip dažnai tai atsitiks.

Aš atsakymą į šį klausimą žinau, nes ne kartą ir ne du mačiau, kaip balsuoja dabartinėje Etikos komisijoje dirbantys leidėjų ir savininkų atstovai. Ir, mano supratimu, pradinė šiuo metu veikiančios Etikos komisijos sudarymo logika buvo diametraliai priešinga tai, kuri yra siūloma dabar. Tiek vyskupų, tiek psichiatrų, teisinkų ar reklamos asociacijos atstovai į Etikos komisiją buvo deleguoti tam, kad neleistų žiniasklaidos savininkams daryti, ką jie nori. Tam tikra prasme tie, su žiniasklaida nesusiję atstovai buvo žiniasklaidos etikos „sarginiai šunys“ gerąja prasme. Žinoma, daug kas priklauso nuo konkrečių žmonių, tačiau pati logika buvo teisinga. Ir ta logika turėtų būti išlaikoma, galbūt pakoreguojant tuos „sarginius šunis“ deleguojančių organizasijų sąrašą.

Pasirinkimas čia gana platus: Transparency International, Žmogaus teisių stebėjimo centras, Teisininkų draugija, Advokatų taryba, Lygių teisių tarnyba, LGTB ir t.t ir pan. Šių ar panašių organizacijų atstovai būtų tas saugiklis kuris neleistų Lietuvos žiniasklaidai toliau ristis į bedugnę virstant verslo, politinių grupių ar savo merkantilinių interesų įrankiu. Tai kas siūloma dabar, yra žingsnis priešinga linkme, tolinantis žiniasklaidą nuo jai priskiriamos „ketvirtosios valdžios“ funkcijos, o kartu ir nuo visuomenės.

Todėl mano versija, kam reikalingos pataisos yra kitokia nei oficialioji.

Naujoji Asociacija yra kuriama siekiant pakeisti dabar galiojantį Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą (Kodeksas) (perkeliant jame didesnę atsakomybės dalį nuo leidėjų ant žurnalistų), siekiant sumažinti žurnalistų įtaką sprendžiant etikos klausimus ir visiškai panaikinti bet kokią visuomenės įtaką žiniasklaidos veiklai bei jos etikai.

Dabartinis Kodeksas buvo priimtas žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų visuotiniame susirinkime. Neteko jame dalyvauti ir nežinau, kokių organizacijų atstovai balsavo už Kodeksą.

Teikiamos pataisos numato, kad įkūrus Asociaciją, Kodeksas turės būti keičiamas, nors neteko girdėti argumentų, kuo blogas yra dabartinis.

Tačiau apie tai yra užsiminusi jau minėta A.Žilinskienė:

Žurnalistas renka informaciją, įžvelgia aktualiją, visuomenės interesą, apdoroja informaciją, ją pateikia. O leidėjas yra skleidėjas, kuris gauna jau apdorotą produktą. Jis žiūri principinius dalykus, ar informacija atitinka visuomenės interesą, o žurnalisto darbą jau reikia detaliau reglamentuoti. Leidėjas šiame darbo procese nedalyvauja, jis tik gauna baigtinį produktą ir jį skleidžia

Pasakyta gana aiškiai: „žurnalisto darbą reikia detaliau reglamentuoti“, nes leidėjas, suprask, už nieką neatsako.

R.Sakadolskis, kuris priešingai nei A.Žilinskienė, yra žurnalistas, su tokiu požiūriu nesutinka, tačiau tokiems kaip jis Asociacijoje vietos tikriausiai neatsiras. Ten dirbs tie, kuriems etikos pažeidimų reikia kuo mažiau ir kurie lengvai tarpusavyje susitars, panašiai kaip kad bando susitarti ir dabar.

Priimant naująjį Etikos kodeksą taip pat bus lengviau susitarti, nes pataisomis numatyta, jog jį priimant didžiulę daugumą balsų taip pat turės leidėjai ir savininkai, o ne žurnalistai. Pastarieji iš šio proceso apskritai bus beveik pašalinti. Tad labai tikėtina, kad A.Žilinskienės noras „detaliau reglamentuoti“ jų darbą taps realybe.

Nereikia pamiršti dar ir to, kad visos šios pertvarkos bus gausiai finansuojamos, įskaitant ir mokesčių mokėtojų lėšas. Taigi leidėjai ir savininkai įtvirtins savo interesus, žurnalistai ir visuomenė atsidurs užribyje, o leidėjai ir savininkai už tai pasiims atlyginimą.

Rezultatas, spėju, bus maždaug toks: žiniasklaidos etika taps įrankiu leidėjams suvedinėti sąskaitas su etiškais norinčiais būti žurnalistais, visuomenei gintis nuo ne etiškos žiniasklaidos taps iš esmės neįmanoma.

Pastarąją mano išvadą, beje, patvirtina ir tas faktas, kad nors Asociaciją pataisomis numatoma padaryti juridiniu asmeniu (LŽLEK tokia nebuvo), naujajame įstatyme reformuotos Etikos komisijos sprendimų apskundimo tvarka yra palikta tokia pati, kaip iki šiol. Sprendimus galės apskųsti tik viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, tačiau ne fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie kreipiasi dėl galimų etikos pažeidimų.  Tai reiškia, kad Etikos komisija ir toliau liks tikriausiai vienintele Lietuvoje institucija, kurios sprendimai vienai skundo šaliai yra neskundžiami kaip kokio Konstitucinio Teismo nutarimai. Bent jau šiandien taip yra ir aš asmeniškai galiu tai patvirtinti, nes esu išbandęs visus įmanomus būdus. (Kaip priešingą pavyzdį galima paminėti Etikos inspektoriaus tarnybą, kurios sprendimus teismui gali skųsti abi skundo šalys).

Nežinau, ar Seimo nariai gerai įsigilino į siūlomas pataisas ir rimtai apsvarstė, kokią žalą jos gali padaryti.

Tačiau nuoširdžiai tikiuosi, kad dar yra laiko tai padaryti ir sustabdyti traukinį, kuris sutraiškys ne tik Lietuvos žiniasklaidą, padarys žalą visuomenei, bet anksčiau ar vėliau pervažiuos ir per tuos, kurie dėl neatidumo šiandien yra pasirengę pritarti siūlomoms pataisoms.

Aš, ir tikiuosi dauguma padorių ir sąžiningų Lietuvos žurnalistų, raginu Seimo narius dar kartą pagalvoti ir nepadaryti klaidos, kurią vėliau gali būti labai sunku ištaisyti.

P.S. Man labai liūdna, kad vienas iš aktyviausių šių pataisų lobistų yra Lietuvos Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, kurio pareiga būtų ginti žurnalistus nuo leidėjų ir rūpintis žiniasklaidos etika. Tikiuosi, jis tai daro ne todėl, kad tikisi tapti naujosios Asociacijos pirmininku, kai baigsis jo kadencija LŽS.

(6 balsų, vidurkis: 5.00 iš 5)
Loading...
  • Vytas30

    Pagaliau blaivaus rašto tekstas, be klaidų, keikalų, įžeidimų, užgauliojimų ir pan. Vien logiški samprotavimai, kurie, mano nuomone, yra teisingi.

    • ArturasR

      Vytas30, ačiū kad skaitote ir kad esate toks raštingas, etiškas ir mandagus.

  • SS

    http://www.lzs.lt/lt/lzs_etikos_komisija/lzs_etikos_komisijos_sprendimai/p15/2010_m._liepos_9_d._posedyje_svarstyti_klausimai.html

    LŽS Etikos komisija gavo Gražinos Sviderskytės kreipimąsi dėl plagijavimo ir autorinių teisių pažeidimo straipsnyje „Regioninė žiniasklaida internete“, kuris publikuotas gegužę išleistame LŽS almanache „Žurnalistika 2009“. Skundžiamo straipsnio autorė – Aistė Žilinskienė, DELFI Komunikacijos vadovė, Interneto žiniasklaidos asociacijos vadovė (LŽS narė).

    Komisijos nariai susipažinę su: G. Sviderskytės kreipimusi „Dėl plagijavimo ir autorinių teisių pažeidimo straipsnyje „Regioninė žiniasklaida internete“, kuris publikuotas LŽS almanache „Žurnalistika 2009“ bei jos pateiktais kitais rašytiniais įrodymais; straipsnio „Regioninė žiniasklaida internete“ autorės Aistės Žilinskienės atsakymu-paaiškinimu; LŽS almanacho „Žurnalistika 2009“ redaktorės Aurelijos Arlauskienės paaiškinimu; G. Sviderskytės atsakymu LŽS Etikos komisijai, KONSTATAVO:

    šalims tarpusavy išsiaiškinus skundžiamąsias aplinkybes (A. Žilinskienė nuoširdžiai apgailestauja dėl šio įvykio, neneigia klaidos; G. Sviderskytė pasiekė tikslą – atkreipti dėmesį į panašaus lygio pažeidimus ir užkirsti kelią jų pasikartojimui), tolesnis skundo nagrinėjimas yra netikslingas.

    • ArturasR

      Ačiū, labai į temą.

  • Pingback: Seimui (arba tiems jo nariams, kuriems bent kiek rūpi): pagalvokite, kokia yra žiniasklaida ir kokia ji bus ateityje | Artūras Račas()