Apie žurnalistiką ir jos etiką. Ir MMA už sunkų darbą

Žinau, kad dauguma jūsų galvojate, kad esu durnas. Tai jūsų teisė ir aš ją gerbiu. Nes aš už demokratiją ir teisę turėti nuomonę.

Kita vertus, dauguma jūsų nėra žurnalistai. O aš esu. Ir man rūpi. Todėl rašau laiškus. Į kuriuos dažniausiai negaunu atsakymų.

Bet būtent taip aš suprantu žurnalisto darbą.

Todėl parašiau laišką gerbiamai Visuomenės informavimo etikos komiisjai.

****

Labas vakaras,

Šiandien vis dar yra antradienis, liepos 17 diena.
Tai yra, 7 kalendorinės dienos po gerbiamos Visuomenės informavimo etikos komisisjos paskutinio posėdžio ir 5 darbo dienos po to pačio posėdžio.
Skaičiuojant dar tiksliau, 5 darbo dienos po paskutiniojo gerbiamos Visuomenės informavimo etikos komisijos posėdžio baigėsi maždaug 15 valandą šiandien, liepos 17 dieną (jei aš teisingai skaičiuoju, nors, žinoma, mano skaičiavimai gali skirti nuo gerbiamos Komisijos laiko supratimo).
Bet, jei vis dėlto netyčia aš skaičiuoju teisingai, tai šiandien, liepos 17 dieną, po 15 val. aš kaip ir turėjau gauti gerbiamos Komisijos paskutiniojo posėdžio sprendimus, nes pati gerbiama Komisija yra įsipareigojusi apie juos pranešti per penkias darbo dienas.
Aš suprantu, kad gerbiama Komisija yra baisiai užsiėmusi, nes jai tenka rinktis į posėdžius net vieną kartą per mėnesį. Aš taip pat suprantu, kad informuoti apie gerbiamos Komisijos sprendimus yra labai sudėtingas darbas ir kad tas darbas užima mažiausiai penkias darbo dienas (nors, pavyzdžiui, aš, manau, galėčiau tą darbą padaryti per kokias 2-3 valandas).
O bet tačiau, nepaisant viso mano supratimo apie labai sudėtingą ir sunkų gerbiamos Komisijos darbą ir apie dar sudėtingesnę ir sunkesnę misiją informuoti apie tą darbą, aš, kaip žurnalistas, vis dėlto nelabai suprantu, kodėl gerbiama Komisija, kurios pavadinime yra žodžiai „visuomenės informavimo“ yra giliai padėjusi ant visuomenės infromavimo ir kodėl jai giliai nusišvilpt ant visuomenės informavimo.
Leisiu sau spėti, kad galbūt tai yra dėl to, kad tarp gerbiamos Komisijos narių nėra nė vieno žmogaus, kuris supranta, kas yra visuomenės informavimas, kas yra žurnalistika ir kuriam nuoširdžiai rūpėtų tai, kas vyksta Lietuvos žiniasklaidoje. Apie tai rašiau, kai Seimas, žiniasklaidos leidėjų lobisto D.Radzevičius teikimu taisė Visuomenės informavimo įstatymą ir pavertė gerbiamą Komisiją ne žurnalistų savireguliacijos institucija, o leidėjų interesų atstovavimo būreliu. 
Šiandien matau rezultatą. Gerbiamai Komisijai nusišvilpt į jos pačios patvirtintą reglamentą dėl skundų nagrinėjimo termino, gerbiamai Komisijai lygiai taip pat nusišvilpt į visuomenės informavimą apie jos pačios veiklą. Leisiu sau spėti, kad tai yra dėl to kad gerbiamai Komisijai ir jos nariams iš tiesų yra nusišvilpt į žurnalistiką ir visuomenės informavimą Lietuvoje, nes didžioji dalis gerbiamos Komisijos narių nieko nesupranta nei apie žurnalistiką nei apie visuomenės informavimą Lietuvoje.
Aš, žinoma, galiu klysti, nors taip būna gana retai. Taip yra todėl, kad aš, priešingai nei dauguma gerbiamos Komisijos narių, esu žurnalistas, žinau, kas yra žurnalistika ir suprantu, kas yra visuomenės informavimas.
Šia prasme man pasisekė ir aš tuo labai didžiuojuosi. Žinodamas, kad daugumai gerbiamos Komisijos narių pasisekė kiek mažiau nei man, nedrįstu Jūsų prašyti mokytis žurnalistikos ir bandyti suprasti, kas yra visuomenės informavimas. Kai kuriems iš jūsų galbūt jau yra per vėlu, o kai kuriems, mano subjektyvia nuomone, tiesiog neduota.
O bet tačiau drįstu prašyti Jūsų, gerbiamos Komisijos nariai, atkreipti dėmesį į tą faktą, kad už savo darbą, kuriam dauguma jūsų neturi pakankamos kompetencijos, jūs gaunate atlygį iš mokesčių mokėtojų kišenės. Jei neklystu (pataisykite mane, jei darau klaidą) tas atlygis už tai, kad jūs kartą per mėnesį porai valandų susirenkate į posėdžius, kuriuose kalbate apie tai, ko nelabai išmanote, viršija minimalų mėnesio atlyginimą Lietuvoje.
Kalbant paprasčiau, jūs, gerbiamos Komisijos nariai, už porą valandų kalbėjimo per mėnesį gaunate daugiau nei, pavyzdžiui, statistinis Lietuvos miesto Visagino gyventojas, dirbantis prie konvejerio arba „Maximos“ kasoje 8 valandas per dieną 22 dienas per mėnesį.
Skirtumas tarp jūsų, gerbiamos Komisijos nariai, ir to statistinio Lietuvos miesto Visagino gyventojo, dirbančio už „minimalkę“ yra tas, kad nei prie konvejerio, nei  „Maximos“ kasoje negalima pasakyti, kad „aš nespėju“. Jūs gi, gerbiamos Komisijos nariai, leidžiate sau pasakyti, kd jūsų pačių patvirtintas Reglamentas negalioja, nes jūs labai užimti ir nespėjate. Nes vienas posėdis per mėnesį ir 5 darbo dienos informuoti apie to posėdžio rezultatus yra labai įtempta darbotvarkė. Daug labiau įtemptesnė nei darbas prie konvejerio ar „Maximos“ kasoje. Už tai juk jums ir moka daugiau.
Tiesą pasakius, nesitikiu, kad jūs, gerbiamos Komisijos nariai, suprasite, apie ką aš rašau ir ką noriu Jums pasakyti. Nebandau apeliuoti į Jūsų sąžinę, nes tada reikėtų Jūsų klausti, kodėl Jūs sutikote tapti gerbiamos Komisijos nariais (aš, pavyzdžiui, niekad nesutikčiau tapti Eurovizijos atrankos komiisjos nariu, bet visokių koldūnų yra ir salmoneliozė šiandien nėra mirtina liga).
O bet tačiau, kadangi iš prigimties esu optimistas ir tikiu, kad dauguma žmonių, išskyrus mažą dalį padugnių ir atmatų, iš prigimties yra padorūs, apeliuoju į Jūsų žmogišką padorumą ir be jokio pykčio ir susierzinimo prašau Jūsų pagalvoti apie tai, ką jūs veikiate, kokią funkciją atliekate ir už ką aš ir kiti Lietuvos mokesčių mokėtojai, įskaitant ir statistinį Lietuvos miesto Visagino gyventoją, dirbantį prie konvejerio ar „Maximos“ kasoje, Jums moka atlyginimą.
Skirkite tam kokias tris minutes po eilinio gerbiamos Komisijos posėdžio. Ir pagalvokite ne tik apie tą atlygį, kurį gaunate už kelias valandas kalbėjimo per mėnesį, bet ir apie tai, ką Jūs iš tiesų veikiate būdami gerbiamos Komisijos nariais ir kokią reikšmę jūsų veikla turi Lietuvos visuomenei ir jos raidai.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad atlygis už darbą yra svarbu, bet dar svarbiau yra žinoti, kad darai tai, ką sugebi ir dėl ko tau vėliau nebus gėda prieš savo vaikus ir anūkus.
Daug prirašiau ir žinau, kad daugumai Jūsų, gerbiamos Komisijos nariai, į mano parašymus bus giliai nusišvilpt. Kaip ir į Jūsų pačių patvirtintą reglamentą. Bet mes tuo ir skiriamės: aš esu žurnalistas, jūs – ne, aš tikiu, tuo ką darau, jūs tai darote todėl, kad jums už tai moka.
Todėl aš rašau kasdien, o jūs renkatės kartą į mėnesį ir sakote, kad Jums neužtenka laiko. Kiekvienam savo, tskant škia, kaip mėgdavo sakyti Prezidentas, kuriam patiko slpėptis už užuolaidų.
P.S. Naudodamasis proga, noriu perduoti žinutę gerbiamos Komisijos nariui Ąžuolui Čekanavičiui, kuris paskutiniajame gerbiajamos Komisijos posėdėje rimtu veidu klausinėjo manęs, ar Lietuvos teismų  ir EŽTT praktika leidžia man Visagino ūsuotajį bebrą, savivaldybės administracijos direktorių Sergejų Mickevičių vadinti „Serioža“ ir rašyti apie jį bei apie jo draugelį Ženią Šukliną, kaip apie Lioleką ir Boleką.
Gerbiamam komisijos nariui pasirodė kad tai yra bebro menkinimas ir žeminimas ir jis klausinėjo, ar bebras tikrai yra bebras.
Tai aš norėčiau gerbiamam Komisijos nariui Ąžuolui pasakyti štai ką: gerbiamas advokate, pasižiūrėkite, kaip jūs balsavote dėl skundų, susijusių su A.Ramanausko ir R.Valatkos tekstais ir pasisakymais socialiniuose tinkluose (kad nereikėtų toli ieškoti, galite atsiversti priešpaskutinio gerbiamos Komisijos posėdžio protokolą, kuriame terminas „Seimo durnynas“ yra pripažįstamas etišku
 Nes Jūs, gerbiamas Ąžuole, tikriausiai taip pat manote, kad Lietuvos parlamentas yra „durnynas“. Ir už tą manymą gaunate algą, viršijančią Lietuvos minimalų mėnesio uždarbį.
Su kuo Jūs, gerbiamos Komisijos nary, labai sveikinu. Jums pasisekė. Tačiau, mano subjektyvia asmenine nuomone, tokie kaip Jūs, esate Lietuvos visuomenės sifilis.
Ta prasme, infekcinė, užkrečiama liga, apie kurią viešai dažniausiai nekalbama, nes gėda. Tačiau šiandien sifilis jau nebėra mirtina liga, kaip kad buvo viduramžiais. O kadangi iš prigimties esu optimistas, nuoširdžiai tikiu, kad Lietuvoj sifilis neįsigalės ir kad kada nors, dar man gyvam esant, Visuomenės informavimo etikos komisija nuspręs, kad net krūtų portalo „apžvalgininkas“ valatka negali sau leisti vadinti Lietuvos Respublikos Parlamento „durnynu“.
Tikiuosi, kad tai bus tada, kai tarp gerbiamos Komisijos narių nebebus „ažuolų“, kurie nežino, ką ten vekia ir už ką gauną atlygį, didesnį, nei Lietuvos minimali mėnesio alga. Gyvensiu ilgai, tad tikiuosii sulaukti. Todėl, kad esu optimistas.
P.P.S Tikiuosi, kad gerbiamas Asociacijos direktorius Viktoras Popandopula vis dėlto atsižvelgs į gerbiamos Komisijos patvirtintą Reglamentą ir artimiausiu metu informuos mane ir visuomenę apie gerbiamos Komisijos 2018 metų liepos 10 dienos posėdyje priimtus sprendimus.
Taip pat prašau ir tikiuosiu, kad gerbiamas Asociacijos direktorius Viktoras Popandopula persiųs šį mano laišką visiems gerbiamos Komisijos nariams, nors beveik neabejoju, kad jiems visiems į šį laišką bus giliai nusišvilpt. Nes jie nedirba Visagine prie konvejerio ir nesėdi „Maximos“ kasoje. Ir neturi nieko bendro su žurnalistika.
Bet aš turiu. Ir todėl rašiau šį laišką.
Nemokamai.
P.P.P.S  Tai, kad gerbiamos Komiisjos narys Ąžuolas Čekanavičius yra padugnės ramanausko atstovas teisme byloje su J. Statkevičiumi, kaip ir liudija koks yra gerbiamos Komisijos nario Ąžuolo supratimas, apie tai, kas yra etika ir moralė. Mano asmenine ir subjektyvia nuomone, būtent dėl šių savo asmeninių vertybių Ąžuolas ir buvo parinktas tapti gerbiamos Komisijos nariu. Spėju, kad tie, kurie jį parinko, yra patenkinti.
(14 balsų, vidurkis: 4,14 iš 5)
Loading...