Vilija Dabkevičiūtė: Ericho Fromo komentaras

Jau ne pirmą kartą šiame tinklaraštyje – svečio įrašas.

Skaitykite ir skaitydami mąstykite. Jei dar sugebate.

Malonaus skaitymo.

*******************************************************************************************************

Kai šiomis dienomis, minint sausio 13-osios 20-metį, išgirdau klausimą: „Ar už tokį gyvenimą tada kovojome?“, vėl išsitraukiau iš lentynos vieną knygą – Ericho Fromo 1941 metai (atkreipkite dėmesį!) išleistą „Pabėgimas iš laivės“. 2008 m. ji pasirodė lietuvių kalba ir joje – dar kartą pasitikrinau – kalbama apie … šiandieninę Lietuvą.

Štai prašom:

138 pp.: Susvetimėjo ne tik ekonominiai, bet ir asmeniniai žmonių santykiai – jie ėmė priminti santykius tarp daiktų. Tačiau ši susvetimėjimo dvasia, atrodo, niekur nepasireiškė taip stipriai, kaip individo santykyje su savimi pačiu. Žmogus parduoda ne tik prekes – jis parduoda pats save ir jaučiasi kaip prekė. Darbininkas parduoda savo dvasinę energiją; verslininkas, gydytojas, samdomas darbuotojas parduoda savo „asmenybę“. Jie turi turėti tą „asmenybę“, jeigu nori pardavinėti savo prekes arba paslaugas. Ta asmenybė turi būti patraukli, be to, jos savininkas turi atitikti daugybę kitų reikalavimų: pavyzdžiui, priklausomai nuo situacijos, būti energingas, iniciatyvus ir t.t. Kaip ir bet kurios kitos prekės atveju, rinka sprendžia, ko vertos vienos ar kitos žmogiškosios savybės, ir net nulemia jų egzistenciją. Jeigu savybės, kurias gali pasiūlyti žmogus, nėra paklausios, vadinasi jis apskritai neturi jokių savybių; lygiai taip pat nieko verta prekė, kurios neįmanoma parduoti, nors vartojamąją vertę ji turi. Taigi pasitikėjimas savimi, „savo vertės pajutimas“ virsta tik atspindžiu to, ką apie žmogų mano kiti. Jis pats nėmaž neįsitikinęs savo vertingumu, nepriklausančiu nuo jo populiarumo bei sėkmės rinkoje. Jeigu jis turi paklausą, tai laiko save „kažkuo“; o jei yra nepopuliarus, tada savo akyse jis tiesiog niekas. Ši savigarbos priklausomybė nuo „asmenybės“ sėkmingumo paaiškina, kodėl šiuolaikiniam žmogui toks svarbus tapo populiarumas. Nuo jo priklauso ne tik sėkmė praktiniuose reikaluose, bet ir žmogaus gebėjimas išsaugoti savigarbą, be kurios jis nukrenta į nevisavertiškumo prarają.

142 pp.: Pastaraisiais dešimtmečiais kapitalizmui pereinant į monopolistinę fazę, santykinis dviejų laisvės tendencijų svoris , atrodo, pasikeitė. Svarbesni tapo veiksniai, silpninantys asmenybę. Sustiprėjo bejėgiškumo ir vienatvės jausmai, individo „laisvė“ nuo visų tradicinių suvaržymų tapo aiškesnė, jo asmeninės ekonominės sėkmės galimybės susiaurėjo. Jis jaučia gigantiškų jėgų keliamą pavojų ir situacija daug kuo primena  XV ir XVI amžių.
Svarbiausias veiksnys šiame procese yra monopolistinio kapitalizmo jėgos ir valdžios augimas. Kapitalo (ne turto) koncentracija tam tikrose ekonominės sistemos sektoriuose apribojo individualios iniciatyvos sėkmės galimybes. Ten, kur laimi monopolistinis kapitalas, ekonominė daugumos nepriklausomybė sunaikinama. Tiems, kurie kovoja toliau, – ypač didžiajai viduriniosios klasės daliai,  – ši kova virsta grumtynėmis su jėgomis, kurios tokios galingos, kad ankstesnę drąsą bei tikėjimą iniciatyva keičia beviltiškumas ir bejėgiškumas.

144pp.: Kalbant apie naująją viduriniąją klasę, sudarytą iš tarnautojų, kurių skaičius plečiantis stambiam verslui gerokai išaugo, akivaizdu, kad jų padėtis labai skiriasi nuo nepriklausomų smulkių senojo tipo verslininkų. Žinoma, galima paprieštarauti, kad ir be šios formalios nepriklausomybės, kurią senais laikais turėjo siuvėjas ar bakalėjininkas, „baltosios apykaklės“ turi iš esmės ne mažiau, o daugiau galimybių vystyti savo sugebėjimus ir iniciatyvą, siekti asmeninės sėkmės. Iš dalies tai, aišku, tiesa, nors sunku spręsti, kokios plačios šios galimybės. Tačiau psichologinė „baltųjų apykaklių“ situacija visiškai kita. Kiekvienas iš jų yra didžiulės ekonominės mašinos detalė, atlieka maksimaliai specializuotą funkciją, patiria nuožmią konkurenciją su šimtais kitų, užimančių tokią pat padėtį, ir negailestingai išvejamas, jei atsilieka. Trumpai tariant, net jeigu jo šansai kartais ir būna didesni, jis vis tiek yra praradęs didžiąją ankstesniojo verslininko saugumo ir nepriklausomybės dalį; jis irgi sraigtelis – kartais didelis, kartais mažas,  – ir mašina priverčia jį suktis pagal savo tempą. Jis negali jos suvaldyti ir, palyginus su ja, yra visiškas niekas.

146 pp.: Individo nereikšmingumas mūsų laikais susijęs ne tik su jo, kaip verslininko, tarnautojo ar darbininko, vaidmeniu, bet ir su juo kaip vartotoju. (…) Šią padėtį dar labiau išryškina šiuolaikinės reklamos metodai. (…) Reklama apeliuoja ne į protą, o į jausmą; kaip bet kokia hipnozė ji stengiasi paveikti savo objektus emociškai, kad priverstų juos paklusti intelektualiai. Tokio tipo reklama veikia pirkėją visomis priemonėmis: jam vis kartojamos ir kartojamos vienos ir tos pačios formulės; jį stengiamasi paveikti kokios nors žvaigždės ar garsaus boksininko, rūkančio būtent tas cigaretes, autoritetu; jį vilioja ir kartu jo kritiškumą slopina plakatuose pavaizduotų seksualių merginų grožybėmis; jį gąsdina tuo, kad nuo jo sklinda nemalonus kvapas, arba kursto jo svajones apie staigų pasikeitimą gyvenime, kuris įvyks, vos tik nusipirkus šiuos marškinius ar muilą. Visi šie metodai iš esmės iracionalūs, neturintys nieko bendra su prekių kokybe. Jie kaip opiumas ar tiesioginė hipnozė nuslopina pirkėjo gebėjimą kritiškai mąstyti. Tokia reklama paskatina svajoti ir todėl suteikia žmogui tam tikrą pasitenkinimą – visai kaip kine,  – bet kartu sustiprina jo menkumo ir bejėgiškumo jausmą.

262 pp.: Kalbėdami apie dvi laisvės reikšmes šiuolaikiniam žmogui, mes atskleidėme, kaip ekonominės sąlygos mūsų laikais stiprina individo izoliaciją ir bejėgiškumą. Aptardami psichologinius rezultatus, parodėme, kad šis bejėgiškumas veda link „pabėgimo“, būdingo autoritarinei asmenybei, arba link priverstinio konformizmo, dėl kurio individas virsta robotu, praranda save, bet kartu tiki, jog yra laisvas bei pavaldus tik savo valiai.
Svarbu apsvarstyti, kaip mūsų kultūra puoselėja šį polinkį į konformizmą, nors ryškių pavyzdžių čia galime pateikti tik keletą. Spontaniškų jausmų, – o vadinasi, ir tikrojo individualizmo – slopinimas prasideda labai anksti, pačioje vaiko auklėjimo pradžioje. Tai nereiškia, kad bet koks auklėjimas neišvengiamai slopina spontaniškumą; jeigu tikrasis auklėjimo tikslas yra visavertis vaiko vystymasis, jo vidinės nepriklausomybės ir individualumo vystymasis, to nevyksta. Tokio auklėjimo atveju gali būti reikalingi tam tikri suvaržymai, bet šios laikinos priemonės tik padeda vaikui augti ir vystytis. Tačiau mūsų kultūroje auklėjimas dažnai lemia spontaniškumo sunaikinimą ir originalių psichikos aktų pakeitimą primestais jausmais, mintimis bei norais.(…)
Be to jau ankstyvame auklėjimo etape vaikas mokomos demonstruoti jausmus, kurie yra visiškai ne jo jausmai. Jį moko mylėti žmones (būtinai visus), būti nekritiškam, draugiškam, šypsotis ir pan. Jeigu auklėjant vaikystėje žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Jeigu jūs nesišypsote, apie jus kalbama, kad esate „nelabai malonus žmogus“, ir jūs turite būti pakankamai malonus, kad parduotumėte savo paslaugas kaip padavėjas, prekybininkas ar gydytojas. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršūnėje, ir tie, kurie yra pačioje jos apačioje – kurie parduoda tik savo fizinį darbą , gali leisti sau būti ne itin „malonūs“.

267 pp.: Emocijų slopinimo bei draudimo procese dvilypį vaidmenį atlieka šiuolaikinė psichiatrija. (…) Daugelio psichiatrų, įskaitant ir psichoanalitikus, pastangomis sukurtas „normalaus“ žmogaus, kuris niekada nebūna nei pernelyg liūdnas, nei pernelyg piktas ar susijaudinęs įspūdis. Šio standarto neatitinkančius charakterio bruožus jie vadina „infantiliškais“ arba „neurotiškais“. Tokia įtaka tam tikra prasme pavojingesnė nei senamadiškesnių, atviresnių pravardžių poveikis. Anksčiau individas bent jau žinojo, kad jį kritikuoja kažkoks žmogus ar doktrina, ir galėjo gintis. Bet kas gali kovoti su „mokslu“ apskritai?

271 pp. Taip pat, kaip jausmai bei emocijos, iškraipomas ir originalus mąstymas. (…) Didelis mūsų kultūros sektorius turi vienintelę funkciją: užtemdyti visus kitus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klausimus, visas psichologines, ekonomines, politines ir moralines problemas.  Viena iš tokių dūmų širmos rūšių yra tvirtinimas, kad šios problemos pernelyg sudėtingos ir eilinis žmogus jų nesupras. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: daugelis asmeninio ir visuomeninio gyvenimo problemų labai paprastos, tokios paprastos, kad suprasti jas gali praktiškai kiekvienas. Itin sudėtingas jas vaizduoja – ir dažnai sąmoningai – tam, kad atrodytų, jog išnagrinėti jas gali tik „specialistas“ ir tai tik savo siauroje srityje. Tai atima iš žmonių drąsą bei norą mąstyti patiems, pakerta jų tikėjimą savo sugebėjimu apsvarstyti svarbius klausimus. Individas jaučiasi bejėgiškai įkliuvęs į chaotišką faktų gausybę ir su jaudinančia kantrybe laukia, kol „specialistai“ nuspręs, ką jam daryti.

273 pp.: Viskas, kas pasakyta apie minčių bei jausmų originalumo praradimą, tinka ir troškimams. Pastebėti tai itin sunku; atrodo, jog šiuolaikinis žmogus nestokoja troškimų, jog žino, ko nori, ir vienintelė jo problema – kad negali savo norų išpildyti. Visa mūsų energija eikvojama tam, kad pasiektume, ko trokštame, ir daugelis niekada nepagalvoja apie šios veiklos priežastį: ar žino jie, ko iš tikrųjų nori, ir ar patys jie nori pasiekti tuos tikslus, į kuriuos veržiasi.

276 pp.: Prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių, stengdamasis nuo jų nesiskirti, žmogus gali nutildyti abejones dėl savo tapatybės ir susikurti tam tikrą saugumą. Tačiau už tai tenka mokėti didžiulę kainą: atsisakyti savo spontaniškumo, individualumo bei laisvės. Psichologinis robotas gyvas tik biologine prasme, emociškai jis miręs; jis juda kaip gyvas, bet jo gyvenimas kaip smėlis byra tarp pirštų. (…) Šiuolaikinis žmogus išalkęs gyvenimo, bet kadangi jis robotas, gyvenimas jam negali reikšti spontaniškos veiklos, todėl jis tenkinasi bet kokiai susijaudinimo surogatais – girtavimu, sportu ar ekrane rodomų svetimų, išgalvotų aistrų išgyvenimu.

277 pp.: Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, kad žmonės pakankamai sėkmingai funkcionuoja ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tačiau po šiuo sėkmės fasadu būtų pavojinga nepastebėti didžiulio nepasitenkinimo. Jei gyvenimas praranda prasmę dėl to, kad iš tikrųjų negyveni, žmogus puola į neviltį. Kai į akis žvelgia fizinis badas, žmonės nesusitaiko tyliai ir ramiai; lygiai taip pat jie nesusitaiko tyliai su psichiniu badu. Jeigu žiūrėsime tik į ekonominius „normalaus“ žmogaus poreikius ir ignoruosime pasąminingas automatizuoto asmens kančias, nesuprasime pavojaus mūsų kultūrai, kylančio iš žmogiškojo charakterio: pasirengimo priimti bet kokią ideologiją ir bet kokį vadą, jei tik žadamas jaudinantis gyvenimas, politinė struktūra bei simboliai, suteikiantys individo gyvenimui prasmę bei tvarką. Žmonių-robotų neviltis – derlinga dirva politiniams fašizmo tikslams.

Parašyta 1941 metais Amerikoje, o atrodo, kad aptariama mūsų šiandieninė situacija. Kodėl taip yra? Mes nugriovėme geležinę kalėjimo tvorą ir įsiliejome į laisvą pasaulį, kuriame gyvenimas mūsų išsilaisvinimo momentu jau daugiau kaip pusę amžiaus tekėjo ir toliau teka tokia vaga. Tik mes nieko apie tai nežinojome, o gal ir nenorėjome žinoti, nes mus smaugė nelaisvės pančiai ir mes norėjome į laisvę – tai buvo svarbiausia.

Gavę laisvę, mes kurį laiką buvome apsvaigę nuo savo sėkmės, daug nesvarstydami, beatodairiškai siekėme kuo greičiau savo gyvenime įsidiegti „vakarietiškus standartus“ – tuo būdu savanoriškai spartindami tapatybės praradimo procesus ir netrukus pradėjome vis aiškiau jausti, kad kažkas negerai – jaučiame baisų spaudimą, įtampą, nesaugumą, bejėgiškumą – jaučiamės blogai. Praėjus 20 laisvės metų daugelis vis dar mano, kad esame vieninteliai pasaulyje netikėliai – unikalūs žiopliai, nesugebantys išsirinkti tinkamos valdžios. Aišku, galima bėgti į Airiją, Jav, Olandiją ar dar kur kitur, bet nuslūgus adaptacijos naujoje vietoje sukeltam adrenalinui, tas bejėgiškumo ir nesaugumo jausmas pasivys mus ir ten.

Tai gal jau laikas stabtelti, plačiai atsimerkti ir pasakyti sau, kad esame šiuolaikinio globalaus kapitalistinio pasaulio gyventojai. Laikas geriau pažinti save, susivokti – pradžiai galima būtų perskaityti Ericho Fromo „Pabėgimą iš laisvės“ (Erich Fromm „Escape from Freedom“), 2008 m. išleistą „Verba Vera“ (neišsigąskite puslapių skaičiaus -knyga kišeninio formato).

O tada galėsime pakalbėti ir apie ateinančius rinkimus bei vyriausybės veiklos strategiją.

(7 balsų, vidurkis: 4.57 iš 5)
Loading...
  • romas

    Reiktų rasti kokį nors prasmingą tikslą, jei tai įmanoma. Žmonių laimė nėra labai apibrėžtas tikslas. Jei tai tik būsena, užtektų atrasti kokių nors cheminių stimuliatorių, kurie užtikrintų nuolatinę palaimos būseną.
    Laisvos rinkos idėja yra pasiskolinta iš gamtos, kurioje jokios prasmės nėra, todėl rinkos sąlygomis kiekvienas ieško savo prasmės. Gal tai ir yra geriausia.

    • Auksinis kardas

      Įdomiausias pasirodė šis komentaras, arčiausiai įraše nagrinėjamų dalykų.

      Kapitalizmo kokybinio įvertinimo, tobulinimo minčių po saule yra, jos kyla iš panašiai tokių stebėjimų, kokie čia vardinti. Prasmingo tikslo tose mintyse toli ieškoti netenka – tai paties žmogaus geriausių savybių panaudojimas ir puoselėjimas. Tradicinis kapitalizmo supratimas labai primityvus, ir į „geriausia“, susikaupus pakankamiems jo trūkumų stebėjimams, šiandien pretenduoti toks, koks senobėje buvęs, nebegali. :-)

      Tiesa, turime tik užuomazgų ir fragmentų jo kokybiškai kitokio, iš primityvumo išbridusio, veikimo, bet šios vis labiau patrauklios. Kaip vieną pavyzdį, paminėsiu brandžiose verslo įmonėse įgyvendinamas Responsible Business programas – vieną iš aiškios socialinės orientacijos versle išraiškų.

      Žmonių laimė yra tai, kuomet jie gali gyventi savo gyvenimą nesibodėdami tuo, ką daro, kuomet jaučia žmogui pasiekiamą jausti pilnatvę, atliepiančią jų veiklai. Ne dėl propagandos užtemdytų akių, bet dėl savo veiklos atitikimo geriausiems žmogaus reiškimosi pavidalams. Kaip ir kaskart, ryškiausiu rekomenduojamu skaitiniu iš manęs šioje vietoje būtų Danah Zohar „Spiritual Capital“, pageidautina originalas, aptinkamas keliais mygtukų paspaudimais sistemoje Google Books.

  • Aras

    Nelabai čia panašu į Lietuvos situaciją, aprašas labiau primena turtingos valstybės gyvenimo studiją su idealais – dirbk-pirk-mirk.
    Iš ko dar matosi, jog mąstytojas gyveno seniai: autorius nenumanė atsirasiant tolerancijos konclagerių suvaržytą, gėjų lobistų prievartaujamą visuomenę.

    • Autorius gyveno seniai, bet buvo įžvalgus, pavyzdžiui, „Žmonių-robotų neviltis – derlinga dirva politiniams fašizmo tikslams“ (gal čia apie jus, Arai?)

  • nesvarbu

    romai, vieno prasmingo tikslo nėra, todėl ir atrasti jį neįmanoma. Gal žmonių laimė ir nėra labai apibrėžtas tikslas, tačiau vieno žmogelio, tokių grupelės, šeimos laimė dar ir kaip yra apibrėžta. Sąvoka-būsena yra „ne būsena“ priešprieša, kuri žymi esamybės, šios akimirkos, praėjusios akimirkos (kas prisimenama) dabartį.Jei laimė yra pamatinė etikos kategorija,tokia žmogaus būsena, kai jis patenkintas savo būties sąlygomis ir gali pasiekti gyvenimo prasmę, tai kas tuomet yra palaima?

  • oneguy

    „Skaitykite ir skaitydami mąstykite. Jei dar sugebate.“

    Stebina nuolatinė panieka tinklaraščio skaitytojams…
    Atrodo lyg čia tik vienas nedundukas būtų.

    • oneguy, kiekvienas supranta taip, kaip nori suprasti. Nepatinka – kelią žinote.

      • sim

        idomu, o pons racas kur manosi besas?

        Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršūnėje, ir tie, kurie yra pačioje jos apačioje – kurie parduoda tik savo fizinį darbą, gali leisti sau būti ne itin „malonūs“.

      • oneguy

        Yra per daug patinkančių dalykų, kad su šia smulkmena negalėčiau susitaikyti ;)

        • tai tada nesiskųskite

          • oneguy

            Artūrai Račai, kiekvienas supranta taip, kaip nori suprasti. Nepatinka – galite uždrausti komentuoti.

    • Respondentas

      Palaikau oneguy, kad ir koks keistas vardas būtų. Račos panieka skaitytojams, o spėju jei čia tai ir kitose sferose pasireiškia yra stulbinančiai didelė. Nu kiekvienas žmogus žinosi esąs kažkuo išskirtinis, bet taip daug ir taip tiesmukiškai tai kiek pribloškia. Čia po kiekvienos temos komentarais galima rast autoriaus atsakymų į komentarus tipo „durniems, dundukams ir nesuprantantiems“
      O rašinys gražus, bet tai ir skaitant kokį I Kantą irgi atrodo, kad rašė iš šiuolaikinės Lietuvos! Žmogaus būties problematika mažai kinta. Visi ieško ištakų, o jos gi tik Viename….

    • neskaičiau kitų komentarų, tad galiu kartotis, bet man atrodo, kad šį konkretų ‘įžeidimą’ ir mato būtent tie, kuriem sunkiai sekasi mąstyti.

      Juk pigiai parsiduosit, jei kažkas pasakys, kad nesugebat mąstyti. Nes pvz, jei aš sugebu mąstyti, tai tas sakinys taikomas ne man. Jei jūs prisitaikėt jį sau, ką gi – niekas už jus to nenusprendė ;]

      • Roco

        Gerbiamas Biese, Jeigu ultra-protingasai ponas A. Račas minėtajį įžeidimą taikė tik kai kuriems skaitytojams, tai turėjo tai paaiškinti, nes iš tokio trumpo sakinuko peršasi tik viena nuomonė, kad skaitytojai yra durniai. O jeigu jis nuoširdžiai taikė tai tik kai kuriems skaitytojams tuomet vistiek tai yra negražu ir poną Račą menkina link jo čia taip mėgstamo cituoti pono užsieniečio A. Užkalnio, juk pastarasis irgi skaitytojus debilais vadina, net jei supranti, kad nepatenki į ta debilų kategorija – skaityti vistiek nemalonu.
        Per daug gilinosi gerbiamasis A. Račas į poną Užkalnį ir atsitiko jam taip kaip sakė gerbiamas F. Nyčė. „Und wenn du lange in einen Abgrund blickst, blickt der Abgrund auch in dich hinein“

    • Respondentas

      Biese > Smagu, kad galite pasidžiaugti savo mąstymo sugebėjimais. Kaip Erlickas pasakytų „Džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių kaip aš“. Bet jei jau yra tiek dundukų, tai būtų malonu jei tiek jūs savo komentarais, tiek Račas savo įrašais galėtų leisti tiems dundukams bent kiek pajusti didžiųjų skonio, bent kiek šviesos gauti. Nes kaip minėjot, pamatę ir pritaikę sau įžeidimą nelabai norės priimti didžiųjų informacijos. Kaip manot? Ar kaip tik paskatins sekti ir šviestis? Aš kai neįžeidus žmogus tai būsiu dėkingas ir laimingas stebėti jūsų pilnus išminties įrašus, bet maža kas užsikietins

  • mdxacuk

    Labai optimistinis mano akim tekstas. Akivaizdu, kad gyvenimas bent jau neblogėja. Spėju, kad kažką panašaus galima būtų surasti iš graikų ar romėnų laikų, tik verčiant terminus tektų sumoderninti.

  • romas

    nesvarbu, žmogus, patirdamas geras emocijas, yra laimingas. Tam pasiekti užtenka smegenų stimuliacijos. Jei tai būtų ne narkotikai ir neišugdytų cheminės priklausomybės, gal tai ir būtų išeitis :)
    Iš tiesų nežinau aš atsakymų į tokius sunkai atsakomus klausimus.

  • Prieš dvidešimt metų tikrai niekas nekovojo už Fromo psichologinio Marksizmo reanimavimą…

    • austras

      Nematoma ranka visiškai teisi – gerbiamas Artūras šiuo atveju atlieka pas mus, Lietuvoje, neegzistuojančios normalios vakarietiškos socialdemokratinės partijos darbą. Tai, kuo tokia partija turėtų užsiimti.

  • Arturas

    Sakyčiau, kad labai nemažai daliai Lietuvos žmonių yra likę tik dirbk-mirk.
    Kažkodėl straipsnio moralas kvepia agitacija „visi į rinkimus“.
    Tie išrinktieji tai jau tikrai nemano esą unikalūs žiopliai – anaiptol.
    Nueisiu į rinkimus, nors aiškiai žinau, kad sistemos ratas ir toliau traiškys tuos, kuriems likę aukščiau minėti du dalykai.

  • romas

    Net ir būtų įdomu – kaip kokybiškai pakistų viešo kalbėjimo laukas, jei visi lietuviai pradėtų vartoti antidepresantus.

    • Dundukas

      Maždaug 7/8 suaugusių šalies piliečių vartoja antidepresantus, plačiai parduodamus dažniausiai 0,5 litro talpose.

      • romas

        Anie antidepresantai daro žmogų neveiksnų ir sukelia poantidepresantines depresijas. Reiktų kad visi rytų kokį Prozacą ar pan. Gal amerikonai todėl ir nepaliauja šypsotis, kad visą laiką rūpinasi savo nuotaika. Bloga nuotaika – liga ir dar ko gero užkrečiama. Iš tiesų laimė slypi juk ne kaukolės dėžutės išorėje, o viduje. Lieka tik sugalvoti, ką ten įpilti, kad žmonija pasiektų savo tikslo būti laiminga.

  • austras

    Griebiat giliai, galėtumėt pateikt ir daugiau Frankfurto mokyklos žmonių darbų (Theodoras Adorno, Herbertas Marcuse). vis dėlto kairės filosofai :) pakankamai modernios kairės :)
    Gal sakyčiau pratęsiant jos ištraukas reikėtų pateikti dar vienos sąvokos apibrėžimą.
    Susvetimėjimas – daugelyje neteologinių susvetimėjimo versijų žmogus nutolsta nuo savęs paties, nuo kitų žmonių ir/ar nuo tam tikrų žmogaus galimybių.
    Hegelis ir Marxas pateikia du svarbiausius ir reikšmingesnius apibūdinimus.
    Pasak Hegelio, sąmonė, arba dvasia, įgyja vis aukštesnę formą per vieną po kito einančius atsiskyrimus arba „susvetimėjimus“. Ši dvasinė odisėja, atsiskleidžianti laike ir beveik nepriklausanti nuo indvidualių ketinimų ir tikslų, gali būti tam tikrais aspektais lyginama su dvasine ir psichologine individualių žmonių raida.(…) Kaip indvidualioje biografijoje, taip ir žmonijos istorijoje žmonių giminė ugdo tam tikras savybes per vienas kito einančius atsiskyrimus nuo savęs, kurių kiekvieną išreiškia, esmingai apibūdina ir susieja į nuoseklius istorinės raidos etapus. (…) Pakartotinai atsiskirdama nuo ankstesnių savo apraiškų, dvasia nuolat perauga save pačią taip, kaip ji to nenumatė ir negalėjo numatyti. Pasak Hegelio, toks atsiskyrimas ar susvetimėjimas yra būtinas istorijos ir žmonių pažangos bruožas.
    Marxas žvelgia į susvetimėjimą istoriškai. Anot jo, susvetimėjimas skirtingose istorinėse epochose įgyja įvairių formų ir reikšmių. Kapitalistinėje visuomenėje darbininkų klasės nariai susvetimėja keturiomis tarpusavyje susijusiomis prasmėmis. Pirma, darbininkas atskiriamas nuo savo darbo produkto, jis priverstas parduoti savo darbo jėgą, todėl jam nepriklauso tai, ką pagamina; vadinasi, jo produktas tam „svetimas“. Antra, kadangi darbininkas negali pripažinti savo darbo kaip žmogaus galios kūrybiškai transformuoti išraišką ar įkūnijimą, jis atskiriamas nuo gamybos proceso, t.y. nuo darbinės veiklos. Trečia, kapitalistinėje visuomenėje darbininkas nutolinamas nuo galių ir galimybių, kurios ženklina jo giminės būtį, ypač nuo laisvos kūrybos ir mėgavimosi gražiais daiktais. Ketvirta, kapitalistinė gamybos sistema su jos konkurencijos etosu ir darbo pasidalijimu atitolina darbininką nuo jo draugų. Marxas taip atsako į anksčiau užduotus klausimus: proletariatas atitolinamas nuo savo produkto, gamybos proceso, viso žmogaus potencialo ir kitų darbininkų. Šį keturgubą susvetimėjimą sukuria kapitalistinės gamybos sąlygos. Jo rezultatas yra tai, kad darbininkas tampa deformuotu žmogaus kiautu.(…) Marsko susvetimėjimo apibūdinimas atrodė tinkamas ginklas norintiems kritikuoti kapitalizmą, bet nusivylusiems komunizmu, kuris plėtojosi Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje. Todėl Vakaruose susvetimėjimo sąvoka tapo kertiniu „kritinio“, arba „humanistinio“ marksizmo akmeniu (…)
    Daugeliui egzistencialistų susvetimėjimas yra ne šia diena apibrėžta būsena, o nesunaikinamas žmogaus egzistencijos bruožas. Kiekvienas žmogus gyvena ir miršta vienas, svetimas pats sau ne mažiau negu kitiems. Camus, Sartre, kaip ir Hegeliui, toks susvetimėjimas yra kaina, kuri mokama už žmogaus laisvę. Tačiau, ne taip, kaip Hegelis ir Marxas, jie viliasi, kad kada nors šią žmogaus būsenos ypatybę galima bus įveikti.

    Blackwell, Politinės minties enciklopedija, 535-537 p.

    • austras

      Ypač patiko…

      „Pastaraisiais dešimtmečiais kapitalizmui pereinant į monopolistinę fazę, santykinis dviejų laisvės tendencijų svoris, atrodo, pasikeitė. Svarbesni tapo veiksniai, silpninantys asmenybę. Sustiprėjo bejėgiškumo ir vienatvės jausmai, individo „laisvė“ nuo visų tradicinių suvaržymų tapo aiškesnė, jo asmeninės ekonominės sėkmės galimybės susiaurėjo. Jis jaučia gigantiškų jėgų keliamą pavojų ir situacija daug kuo primena XV ir XVI amžių.“

      „Svarbiausias veiksnys šiame procese yra monopolistinio kapitalizmo jėgos ir valdžios augimas. Kapitalo (ne turto) koncentracija tam tikrose ekonominės sistemos sektoriuose apribojo individualios iniciatyvos sėkmės galimybes. Ten, kur laimi monopolistinis kapitalas, ekonominė daugumos nepriklausomybė sunaikinama. Tiems, kurie kovoja toliau, – ypač didžiajai viduriniosios klasės daliai, – ši kova virsta grumtynėmis su jėgomis, kurios tokios galingos, kad ankstesnę drąsą bei tikėjimą iniciatyva keičia beviltiškumas ir bejėgiškumas.“

  • Darius

    Nebeliko nieko švento – t.y. žodis neatspindi savo idėjos, o sąvokos yra interpretuojamos kaip kam patogiau. Kaip sunku surasti atskaitos tašką, kas yra kelio pradžia, kur baigiasi tiesa, kodėl nėra aiškios ribos tarp juoda ir balta. Paradoksalu, bet kiekvienas gindamas ir turėdamas savo individualą tiesą, ne tik įkūnija saviraiškos laisvės idėja, bet taip pat prisideda prie chaoso plėtros. Toldami vienas nuo kito mes lekiam į pražutį. Nesugiabedami kitame įžvegti savęs, mes nejučia tampame niekuo. Vakuumas visatoje išlaiko planetas ir galaktikas harmoningame vienyje, gi vakuumas žmogaus viduje nepajėgus nei sukurti, nei juolab išsaugoti nieko prasmingo, nieko gražaus, nieko tokio, kas žmogui leistų bent prisiliest prie būties paslapties. Kaip man nuoširdžiai gaila tų metų, kuomet ieškojau kitame klaidų, bet nematydavau tų nemalonių išgyvenimų kuriuos patirdavo kiti, dėl mano egocentriškų poelgių. Kaip man dabar yra liūdna, kad nebegaliu susigrąžinti žodžiu, kurie įskaudino, kėlė sumaištį, atėmė viltį, tikėjimą ar tiesiog galimybę. Įkaltą vinį galime ištraukti ir nors jos jau nebus, bet po savęs ji vis gi palieka skylę. Taip ir mes, elgdamiesi neteisingai, turime galimybę pasitaisyti ar atsiprašyti, amžiams palikdami kituose ir savyje neigiamą įrašą apie savo poelgius ir žodžius.

  • Dundukas

    oi, tas amžinas valios determinacijos ir individo sociologizacijos konflikto priežasčių ieškojimas… Lyg kur nors būtų ekonominė farmacija be problemų ir polit.veikėjai, galį jas išspręsti.

    • Dundukas

      socializacijos, sorry

  • naihelas

    Ar būti dunduku – spontaniškumo išraiška ar jau diagnozė? Štai klausimas koksai:D

    • Dundukas

      O naihelas – tautybė ar kretinizmo atmaina?

  • aušra maldeikienė

    Fromas gal pernelyg tiesmukas (atleiskite už nevykusį žodį, bet kažkas jame lyg ir pernelyg materialistiška).Kažkaip gal mes „turėsime geresnį laiką“ (ir daugiau savęs pažinimo, nes kas gi ta Lietuva, jei ne mes) paskaitę Leviną. Pvz. apie slegiančią laisvę (Difficult Freedom: Essays on Judaism). Arba Levino mintis apie kavinę, kurioje slepiasi blogis… [Mane ta kavinė „veža“ — vis galvoju, kodėl taip mėgstu kavinėse skaityti laikraščius, visai pasinerdami į modernaus blogio ir viešumo skystį (nemalonus ir šlapias jausmas…)] O tai ta fromiška „būti — turėti“ prieštara ir pan., kai pamatai kvepalų amerikono iš Kauno veidą ir — dar baisiau — jam rankas beveik laižantį reklaminį seimo Petrą, nebepadeda. Tiesa slypi kažkur anapus, kaip sako vienas modernus herojus.

  • Tekste esmine, kertine blogybe įvardinta kapitalo koncentracija, labai efektyvi gamyba, monopolijos, laisvų gamintojų-pirklių („bakalėjininkų, „siuvėjų“) nykimas, viduriniosios klasės transformavimasis į „baltas apykakles“, na, o mažai kvalifikuoti darbininkai visias laikais buvo nelaimingi, neturėjo jokių teisių į gamybos priemones ir savo rankomis svetimomis staklėmis pagamintą produktą.
    Paradoksas yra tame, kad kiekvienas savo srityje mes stengiamės būti mažais monopolininkais, aplenkti šalia besidarbuojantį. Lietuvos rytas (Komjaunimo tiesa) kelis metus kapojosi su valstybės laikraščiu Lietuvos Aidas, kol liko vienintelis konkurentas Respublika, BNS varžosi su ELTA, Mokytoja Aušra stengiasi būti kuo geresne Mokytoja, kad samdoma būtų būtent ji, o ne kolega (-ė), kad straipsnius Delfi užsisakinėtų iš jos, o ne konkurento. Užsitikrinti normalų, orų gyvenimą garantuojantį 5-6 tūkst. LTL atlyginimą reikia sunkiai dirbti ir būti geresniu už savo artimą. Gal tik austras yra tinginys ir yra beveik susitaikęs su savo dabartine padėtimi, todėl beveik nuoširdžiai rūpinasi visais.

    • aušra maldeikienė

      linksmiausia, kad Mokytoja Aušra (dėkui už mokytoją) jau ko nesistengia, tai kažkam įtikti ir būti už kažką geresnė. Pvz. Delfio Moniką tiesą sakant pasiunčiau „toli“, kai pradėjo aiškinti, kaip turiu galvoti (kaip beje ir Vainauską dar 1991 m. dėl tos pačios priežasties). Ten pat pasiūsiu ir VU ar Jėzuitų gimnaziją, kai tik man pradės nurodinėti, kaip galvoti, ar vers su kuo konkuruoti. Tegul pasiima konkurentą. Ir jau tikrai iš karto atsisakau bet kokios vietos, jei tik yra norinčių užimti. Gal yra? Beje, niekada (niekada) niekam nesisūliau (ir visus savo darbo santykius nutraukiu, kai tik pajuntu, kad kažkaip nuobodu. MAN nuobodu. Gal tiesiog reikia gyventi ir jau Dievas pasirūpins sėkme ar nesėme (žiūrint kokie ten Jo planai).

      • filosoffas

        Gerbiama, Aušra.
        Ar teko skaityti knygą „Smaragdo šalies burtininkas“? Gal skaitėt ir originalą -„The Wonderful Wizard of Oz“?
        Pasirodo mano vaikystės knyga turi ir gilią ekonominę potekstę:http://www.themoneymasters.com/mm/
        visas filmas yra čia: http://www.youtube.com/watch?v=7qIhDdST27g
        Kaip ir praeitą kartą rekomenduoju tik geriausius. Filmas lamėjo šį apdovanojimą:“ Best Documentary of 2010 at the Beloit International Film Festival
        Gero žiūrėjimo.

    • austras

      Paskutinis, gerbiamo Fredžio sakinys yra labai gražus. Tobulas. Ir šiaip, prisipažinkite juk mėgstate apaštališkus komentarus „urbi et orbi“. Apie gražią konkurenciją ir kaip Jums joje gera, ir dar koks nuostabus pasaulis. Tik kažkodėl pamiršote perduoti linkėjimų Artūrui ir pagirti jį už jo pastangas (prieš tai, kaip visada, tėviškai pabarus (pamokius), už tai, kas Jūsų nuomone buvo ne taip) :)

  • A.G.

    Manau, kad panašiai mąsto, ir jau seniai, ne vienas ir lietuvis, neskaitęs tų tekstų.
    Glumina kitkas. Tie, kurie yra maną, kad jau yra pakankamai apsišvietę, pasaulį išmaišę (ne darbo ieškodami, bet tarptautinęse konferencijose,stažuotėse), – dar vis tiki burtažodžiais.
    Sveikintina, kad jau yra pažengę viena pakopa.
    O kaip minėjau, kad glumina kitkas, – kad jie savaime, patys nesugebėjo tokių tekstų sukurti bent savo galvoje.
    Dažnas net perskaitęs šitą ar panašius į šitą, numes ir užmirš… ir toliau glumins ne tik mane, savo tamsumu. Ir tai – kalbu apie mūsų viesuomenės elitą, politologus (gal išskyrus tik vieną kitą). Kaip pagalvoji dar koks tamsus yra mūsų elitas, tai siaubai… Štai kas glumina.
    Nedaug šviesuolių (mažėja) ir provincijoje (Lietuvos mieste jų gal niekuomet ir nebuvo), – ir jie jau išeina… o į jų vietą neateina.
    O optimizmas, – yra. Jau vien tai, kad panašius tekstus esi sukūręs ir pats, ir seniai, kai šito ir panašių tekstų nebuvai matęs. Ir kai jau nėra svarbi Lietuvos intelektualų nuomonė, kurie dar vis svaičiojo ir svaičioja, – todėl tą žodį kai jau seniai naudoji kabutėse.
    Taigi, optimizmas tame, kad tave jau neslegia tas mūsų intelektualų marazmas, kai to patvirtinimus apie juos vis dažniau išgirsi ne tik iš savo apmąstymų…
    Joke kaip visada.

    • paprasta piliete

      Gerb. AG,
      Jūs – pesimistas. Savo galvoje tai sukūrė nemažai mano aplinkos žmonių. Taip, tai – tiesa. Nors sakydama „daug“, gal kiek kitaip įsivaizduoju, nei jūs. Šviesių žmonių daug niekada nebuvo. Kas nekeista, bet šiek tiek sutrikdė, darbe suradau, kam persiūsti šias mintis tik penkiems žmonėms, kurie manau verti suprast tai ir mąsto panašia kryptim. Draugų tarpe suradau daugiau. Yra dar žmonių norinčių ‘pabėgti“, bet ne adaptuotis…

  • Sprendimas tarsi ir aiškus – valdžios reforma – „specialistų“ uzurpuotos valdžios grąžinimas „populistams“. Dar kartą cituoju 271pp:

    Didelis mūsų kultūros sektorius turi vienintelę funkciją: užtemdyti visus kitus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klausimus, visas psichologines, ekonomines, politines ir moralines problemas. Viena iš tokių dūmų širmos rūšių yra tvirtinimas, kad šios problemos pernelyg sudėtingos ir eilinis žmogus jų nesupras. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: daugelis asmeninio ir visuomeninio gyvenimo problemų labai paprastos, tokios paprastos, kad suprasti jas gali praktiškai kiekvienas. Itin sudėtingas jas vaizduoja – ir dažnai sąmoningai – tam, kad atrodytų, jog išnagrinėti jas gali tik „specialistas“ ir tai tik savo siauroje srityje. Tai atima iš žmonių drąsą bei norą mąstyti patiems, pakerta jų tikėjimą savo sugebėjimu apsvarstyti svarbius klausimus. Individas jaučiasi bejėgiškai įkliuvęs į chaotišką faktų gausybę ir su jaudinančia kantrybe laukia, kol „specialistai“ nuspręs, ką jam daryti.

  • Valentinas

    Įgrisusi iki gyvo kaulo marksistinė amžino mito „dabar yra labai blogai, o anksčiau buvo geriau“ versija. Dar Konfucijus savo mąstymo sistemą konstravo „aukso amžiaus“ atkūrimo principais. Tokių verksnių visada klausiu: prašom nurodyti istorinį laikotarpį, kai tavo nurodytos problemos neegzistavo. Kada neegzistavo monopolistai? Kada žmogus buvo visiškai laisvas realizuoti save ir būti kūrybiškas? Kada žmogaus vertė nebuvo „rinkos“ vertė?
    Gal vergovės laikais vergai turėjo galimybę jaustis vertingi? O gal Lietuvos kaime 19 amžiuje kiekvienas individas galėjo puoselėti savo svajones, o kaimo visuomenė skatino jo individualumą ir visiškai nepalauždavo jo psichologiškai? O gal pirmojo pasaulinio karo metais žmonės buvo laimingi ir dvasingi skersdami vienas kitą apkasuose? Kada visi žmonės buvo lygūs ir teisingi?

    Realybėje yra visiškai priešingai nei šie vargšeliai neomarksistai „mąstytojai“ veblena; dar niekada žmonijos istorijoje nebuvo taip gerai gyventi kaip dabar. Dar niekada nebuvo tiek mažai karų ir tiek mažai žuvusių. Dar niekada individas neturėjo tokių šansų realizuoti save kaip dabar. Dar niekada individas neturėjo tiek šansų atsilaikyti prieš kolektyvinį (tiek visuomenės, tiek organizacijų) spaudimą. Dar niekada nebuvo tiek laisvės kaip dabar. Dar niekada nepritapėliams, marginalams ir šiaip „kitokiems“ nebuvo taip lengva gyventi kaip dabar.

    • aušra maldeikienė

      O čia jūs Valentinai dėl savo gyvenimo džiaugėtės? Esate marginalas? Ar nepritapėlis?

      • Valentinas

        Pastebiu, kad pozityvus mąstymas tokių kaip jūs dėka tampa marginaliniu reiškiniu.

    • Komersantas

      Kaip pirštu į akį ;]

  • Gal baikim vieną kartą verkšlenti ir gailėti neva „gerų“ buvusių laikų. Aš visiškai pritariu Valentinui „Dar niekada nebuvo tiek laisvės kaip dabar. Dar niekada nepritapėliams, marginalams ir šiaip “kitokiems” nebuvo taip lengva gyventi kaip dabar.“
    Džiaukimės tuo.

  • poster

    net už poliarinio rato nėra amžinos nakties… Taigi, stebėjus ir aprašius naktį, teisybės dėlei reikėtų aprašyti ir dieną. Šiais, globalizacijos ir interneto laikais, bet kuris marksistinis proletariatas turi visas galimybes tapti „smulkiuoju amatininku – menininku“, jei tik turi „gyslelę“ ir noro (jei savo šalis per maža, tai bet kurioje kitoje pageidaujamoje). Bet kuriai „baltajai apykaklei“ sudarytos visos galimybės rasti bendraminčių, su jais kooperuotis, skleisti savo žinias ir taip sukurti atsvarą mass medijose slypinčiam „blogiui“.
    Geriau jau p. Artūrai, ne „stebėkit ir raportuokit“, o paskelbkite savo LT ar kokio „teisingo gyvenimo“ viziją, ją diskutuokite ir įgyvendinkite.

  • naihelas

    To Dundukas:
    atleiskit, bet aš tikrai nenorėjau tamstos įžeist, aš čia apie save kalbėjau ir tenorėjau sureaguoti į pirmuosius komentarus, kur gana tiksliai pastebėta, kaip greitai mes viską skirstome – į sugebančius mąstyti, ir nesugebančius. Į mąstančius tinkamai, ir netinkamai. Į protingus šviesuolius ir atsilikėlius. Viena iš esminių bėdų, kad 20 metų jau išsilaisvinę, o tebesilaikom įsikibę to pačio ideologinio kanono – geri mes, blogi jie. Na, bet ką čia man, dundukui:D

    • Dundukas

      sorry, naihelai, jūs negalit būti dundukas, nes Dundukas – tai aš.

      Rimčiau kalbant, susirašinėjant internete, kadangi nejaučiama autoriaus mimika bei intonacija, įrašai gana dažnai atrodo piktesni nei rašantysis to siekė.

  • Karolis Jachimavičius

    Oi oi, kokie visi sudaiktėję. Dabar belieka atsisakyti viso turto ir maisto. Gaila tik, kad mirus kūnui, dvasiai šioje Žemėje nebebus kur dėtis.

    Bet dažnai ir Bažnyčia priešindavo kūną su dvasia, nors atskirų jų problemų nebūna. Tikiu, kad dabar, kai Vatikanas ryžosi atviriau diskutuoti apie Dievą, su tuom ir apsivalymu nuo pedofilijos toks supriešinimas išnyks, įvyks kažkas panašaus į kontrreformaciją ir homoseksualų teisės bus nušluotos atgimimo bangos. :)

  • austras

    Lucasas nekenčia Grybauskaitės, bet ypač Lenkijos atveju jis kalba, mano nuomone, gryną tiesą. O štai Ažubalis, manyčiau, Lucaso pristatytas būtent savo tikrojoje šviesoje.
    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/elucasas-lietuva-susikure-neprognozuojamos-salies-ivaizdi.d?id=40799515

    • romas

      DG su kokiu nors protingu ministru neįsitektų vienoje veikimo erdvėje. Ažubalis negalėtų būti ministru vien dėl savo nesugebėjimo greitai, adekvačiai reaguoti ir, kaip pasekmė,pasisakyti protingai. Tam gal jam ir atitinkamos srities išsilavinimo trūksta.

      • austras

        „A.Ažubalis buvo cituojamas, kad egzistuoja žydų sąmokslas prieš Lietuvą. Nežinau, ar jis tikrai taip sakė, galbūt buvo netiksliai pacituotas ar suprastas.“

        O pasakyta buvo dar šiurkščiau, negu kad visi suprato.

        „Lenkijos atveju, klausimai greit neišsispręs. Reikia proceso, kad abi šalys galėtų parodyti, jog procesas vyksta, ir viltis, kad laikui bėgant pyktis sumažės. Reikia labai subalansuoto diplomatinio požiūrio, nes lenkai yra gana nekantrūs. Jie sako – „laukėme ir niekas nevyksta“. Jūs turite sakyti – „na, šiuo klausimu turime darbo grupę, peržiūrime tai, sudaryta komisija anam“ – palaikyti procesą.

        O tai visiškai žlugo – A.Ažubalio nepaprastai šiurkštūs pareiškimai neleidžia lenkams ignoruoti to, kas vyksta. Radekas Sikorskis dabar sako – „nežengsiu kojos į Lietuvos žemę, kol šis klausimas nebus išspręstas“. Tai katastrofa – ne tik Lietuvai, bet Estijai ir Latvijai, nes jos mato, kad gyvybiškai svarbi infrastruktūra – energetika, keliai, geležinkelis – tapo įkaitais jiems nesuvokiamo ginčo dėl rašybos.“

        • austras

          Ginčai dėl rašybos kvepia tuo pačiu, kuo kvepėjo tautininkų politika dėl Hymanso projektų.

          • romas

            Visumoje lenkai gali ką nori sakyti, bet pagal faktą nebuvo jokio postūmio iš jų pusės niekad, kad atsirastų mus jungiančios infrastruktūros. Ažubalis gal per daug atvirai šneka ir taip palengvina lenkų atsikalbinėjimą, bet tikros priežastys yra intereso nebuvime iš lenkų pusės. Jei viską aiškinu neteisingai, sektų, kad lenkai turėtų nesusišnekėti ir su rusais niekaip, bet susišnekėti pradeda. Reikia nustoti tiek daug reikšmės teikti žodžiams, kai jie nėra esmingai nusakantys kokius nors radikalius politikos pokyčius. Lenkai draugauja ne su konservatoriais ir Ažubaliu, o su su Lietuva, jei jie draugauja, aišku.

        • austras pagaliau atšoko nuo sausio 13 d. temos ir pažvelgė į kitus mūsų kaimynus. Austrai, lenkai („Solidarnosc“) irgi labai smarkiai kovėsi su sovietais ir savo marionetine valdžia , ne tik „lansbergistų“ šutvė. Labai maloniai nuteikia, kag mūsų vieninteis, tikrasis kairysis mato visą politinę panoramą, visus mūsų kaimynus.

          • austras

            Taip tėviškai, globėjiškai, tik Jums vienam šiame bloge leidžiamu stiliumi. Gražu…

      • mdxacuk

        Jei Lucasas nekęstų Grybauskaitės, tai tektų daryti išvadą, kad jo nuomonė apie Grybauskaitę tiek pat adekvati, kiek Austro apie Landsbergį.

        Bet taip nėra. Lucasas niekam neturi pretenzijų, kad kažkas nesukūrė Lietuvoj socializmo ir nepasirūpino oriom egzistavimo sąlygom kilmingų giminių palikuonims.

        Užtat jis perteikia tai, ką iš tikro girdi politikos užkulisiuose. Grybauskaitei belieka pripažinti, kad ne tik Adamkaus politika Baltarusijos buvo „visiška katastrofa“, bet jos taip pat truputį „visiška katastrofa“. Deklaruodama pragmatišką užsienio politiką ji sugebėjo per metus sugadinti santykius su visais ankstesniais sąjungininkais ir kaimynais, bet neįsigijo naujų.

        Sprendžiant iš jos veikimo būdo iki šiol, greičiausiai bus bandoma ieškoti atpirkimo ažubalių arba naujų karštų pseudoproblemų dėmesiui atitraukti. Troškulys yra niekas – reitingai yra viskas.

        • Fredis*

          Su lenkais nėra jokio konflikto ir neišsprendžiamų problemų. Abipusiai draugiški, globėjiški, konkuruojantys tarpusavyje santykiai. Kažkada net su latviais pešėmės dėl jūros sienos. E.Lucasas truputėlį dirbtinai užaštrino problemas ir jas kiek sušaržavo.

        • austras

          Mielas mdxacuk, aš nemėgstu Landsbergio ne todėl, kad turėčiau jam pretenzijų dėl nesukurto socializmo. Aš nemėgstu Landsbergio dėl jo politinės leksikos, „ginančios valstybę nuo silpnapročių, užsienio įtakos, mankurtizmo ir t.t.“ Tarytum jį, Landsbergį, kažkas būtų paskyręs į tėvynes sargus. Tarytum kažkas tėvynę paskelbtų išimtinai Landsbergio monopolija. Ir aš su tuo nesutinku.

          P.S. „Oriom egzistavimo sąlygom“ „kilmingų giminių palikuonys“ pasirūpina patys. (Beje, šiandien kilmė tėra faktas ir nieko daugiau. Laukausi nuostatos, kad aristokratija respublikoje, kaip višta su nukirsta galva – dar bėgioja, bet jau nebegyva).

          • nesvarbu

            austrai,naivu manyti, jog tokiam mdxcukui esi pajėgus įrodyti, kad tavo meilė landsbergiui yra adekvati.

            Esmė tame, kad jei mxadcuk`kas vieną kartą pasakė, kad tu nemėgsti landsbergio neadekvačiai, tai jau tikrai nėra ką kitaip įrodinėti.

            Retorinis klausimas-ar sugebėtum, austrai, ką nors priešingo įrodyti talibui, nei jis yra įsitikinęs?

            Pagalvokime apie tai kartu.

          • romas

            Faktiškai aš suprantu austro poziciją ir suprantu mąstysenos skirtumus tarp mdxacuk ir austro. Labai sunku papasakoti apie dramblį jo nemačiusiam taip tobulai, kad jis jį nupieštų. Jei negali nupiešti, reiškia neįsivaizduoji, kaip atrodo dramblys.
            Man įdomu, kad austras iki šiol nepastebėjo SSRS laikų rusakalbių nacionalizmo ir netgi šovinizmo, todėl mano, kad lietuviškas nacionalizmas atsirado taip sau, iš pamišimo. Taip pat austras mano, kad be nacionalizmo įmanoma prisigalvoti iki nepriklausomybės. Nežinau, kokiu pagrindu gali kilti noras pasidalinti į „mes“ ir „jie“. Dėl ko Lietuva iš viso reikalinga? Juk iš esmės Lietuva neturi jokios prasmės.

          • nerijus

            Pastebiu tik viena, kad vardas „Lietuva“ pradėjo skambėti, kaip kažkieno UAB’as…

          • austras

            Gal tuomet, Romai pasirinkime šūkį „Lietuva be žydų“, arba „Lietuva be lenkų“ ir paskelbkim tai oficialia Lietuvos Respublikos ideologija? Romai, patikėkit Lietuvos rusų tautinėj mažumoj šovinizmo yra gerokai mažiau nei pačios Rusijos gyventojų tarpe (aš pakankamai ilgai su rusais (tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje) bendravau). Kodėl aš į kažkokį nacionalistinį marazmą turėčiau atsakyti tuo pačiu? Kodėl turėčiau paranojiškai rėkti, jog „tėvynė pavojuje“, kuomet to nėra?

          • romas

            nerijau, reikia, kad būtų niekieno uabas. Tegul pasiima, jei dar kam reikia.

          • nesvarbu

            man net keista, niekada anksčiau tikrai nebūčiau net pagalvojęs, jog pas austrą sveiko proto yra daugiau, nei pas romą. Deja, kuo toliau, tuo mažiau dėl to vis lieka abejonių…

          • Fredis*

            austrai, kažką painioji, tautinės mažumos mūsų šalyje ypatingai puoselėjamos, visos sąlygos jų saviraiškai ir klestėjimui – užtikrintos.
            Į Tavo rašymus ir asmenį negalima žiūrėti be šypsnio koks Tu visas susirūpinęs, kaip jautriai reaguoji į aplinką ir beveik viską hipertrofuoji, hiperbolizuoji.

          • nerijus

            nesvarbu (Rolandai)

            Kiek pamenu, tai Tavo pirmas komentaras skambėjo taip: patinki Tu man- nerijau?..
            Reikėtų paieškoti komentaruose prieš gerus metus,..kai Tu pasirodei šiame tinklaraštyje.
            teisingai renkiesi Žmones, nesvarbu (Rolandai). Aš apie austrą.

          • austras

            Nieko aš čia nehipertrofuoju, Fredi. Perdėtas nacionalizmas, kurį taip skatina visokie kovotojai su „mankurtizmu“ ar „užsienio įtaka“ yra daug rimtesnė problema, nei pats „mankurtizmas“ kartu su „užsienio įtaka“ sudėjus.

          • Fredis*

            Tai tik viena iš tezių. Tokių „austriškų“ tezių galima sugalvoti tūkstantį ir jos visos bus vienodai „vertingos“.
            austrai Tavęs nedomina paslidinėjimas Alpėse, dabar prasideda sezonas kalnų kurortuose. Visada norėjau Tau užduoti šį klausimą, bet vis nedrįsdavau…:)

          • nesvarbu

            nesvarbu(rolandas)nerijau, tai tu man iki šiol patinki, tik bijau, kad Aras bus nepatenkintas:)

          • nerijus

            Pletkininkai

            Kiek alaus išgėrėte?..

          • austras

            Tuomet kaip išversti tezes, kuriose Fredis tėviškai mokina Račą? :) Fredi, konkrečiai slidinėjimas – ne. Nors kalnuose būti mėgstu. Austras, vis dėlto :)

          • romas

            Austrai, nežinau, ar daug yra tokių, kurie nori Lietuvos be žydų, be lenkų ar be rusų. Padėtis santykiuose tarp tautų per nepriklausomybės laikotarpį labai pasikeitė. Ir keistis pradėjo jau Sąjūdžio laikais.

            Norint pajausti rusų nacionalizmą reikėjo pagyventi SSRS. Įlipdavau į troleibusą, būdavo, ir prašau perduoti pažymėti talonėlį lietuviškai, nes žmonių kaip silkių bačkoj ir neprieinu prie komposterio. Jei matau, kad į mane reaguoja kaip į tuščią vietą, tada prašau rusiškai. Aišku tai suveikia. Čia dar pusėtina reakcija. Kartais leisdavo sau pasakyti, kad tvoego sobačjego jazyka neponimaju. Ir taip ne tik troleibuse galėjo atsitikti, bet ir pvz. parduotuvėje. Rusai gydytojai dažnai nesiteikė išmokti lietuviškai, nors išsilavinę rusai buvo kultūringi. Aš Vilniuje kartais ir nebesivargindavau klausti lietuviškai ir iš karto kreipdavausi rusiškai.

            Landsbergis jau nepasikeis, nes jį tokį išugdė anie laikai. Ne viskas yra paranoja, ką jis kalba. Jei sugebi jo pasisakymus vertinti be išankstinio nusistatymo, dažnai jis pastebi ir labai įdomių dalykų, nes informacijos turi ir moka analizuoti. Tokia leksika, kaip pateikėt, austrai, jam nėra labai būdinga. Aš bent jau neatpažinčiau Landsbergio iš tokių pasakymų, nors minėtus žodžius jis galimai naudoja.

          • nesvarbu

            romai, sėkmingai stebini toliau:(

            Dabar jau ilgai ilgai galvosiu, ką norėjai pasakyti vidurine pastraipa.

          • Fredis*

            austrai, su Raču ir jo savęs pateikimu, pozicionavimu viskas yra gerai, tačiau juk mes visi negalime linksėti į jam taktą. Reikia užmegzti konfliktą, diskusiją (kartais dirbtinai ir nevykusiai). Per švelnią priešpriešą labiau išsigrynina tiesa.

          • romas

            nesvarbu, aš gyvenu Vilniuje, todėl pasakoju, kaip buvo. Tai nebuvo masinis reiškinys, bet ir nedaug deguto sugadina statinę. Austras va irgi labai vaizdžiai piešia konservatorius.

          • austras

            Žinot, tai, kad prieš 20 metų Vilniuje buvo jaučiamas rusiškas nacionalizmas nereiškia, kad šiandien savo politinius oponentus reikia vadinti „mankurtais“, „silpnapročiais“, „užsienio įtakos agentais“ ar prisiminti sausio 13-sios situaciją politinėje kovoje su profsąjungom. Sutinku, kad Landsbergis pastebi įdomių dalykų, nes moka analizuoti. Tačiau savo politinius oponentus jis beveik visad analizuoja tikrai „landsbergiškai“… :)

          • romas

            austrai, ne prieš 20 metų. Rusai tapo mandagesni ir pradėjo po trputį kalbėti lietuviškai Sąjūdžio laikais. Kai kuriuos sugebėjome taip pamilti, kad rinkome į AT.
            Račas irgi charakteriu ne saldainis:) Aš gi ir nesakau, kad Landsbergis neturi ydų. Bet jis gal kaip tik nėra toks gudrus, kad mokėtų protingai patylėti, kaip a.a. AMB būdavo.

          • austras

            Fredis mėgsta „švelnią priešpriešą“, kuomet tinklaraštininkas siūlosi parašyti kažką tokio, kas jį galutinai „užtampytų“, vadina šliužu, menkysta ir t.t. Toks nedėkingas tas „tiesos gryninimo“ procesas..

          • Fredis*

            Reaguoju labai ramiai, tai vadinasi „vidiniu žmogaus konfliktu, prieštaravimu“.

          • austras

            Gal galima būtų išskleisti „vidinio konflikto“ sąvoką plačiau? Račas konliktuodamas su Fredžiu konfliktuoja su pačiu savimi? Prieštarauja sau pačiam?

          • nesvarbu

            romai, jei tai buvo medaus statinė su šaukštu deguto, tai kodėl gi taip akcentuoti tą šaukštelį, o ne bačką medaus?

            Beje, niekas čia neneigė, jog taip nebuvo? Be to, juk žymi dalis tų, kurie „tvoego sobačjego jazyka neponimajut“, po šiai dienai Vilniuje gyvena. Juk tik 20 metelių prabėgo.

            O savo negerą elgesį teisinti pirštu rodant į austrą, esą pastarasis tuos konservatorius piešia nors ir vaizdžiai, tačiau taip pat gan subjektyviai, nėra geras pasiaiškinimas. Juo labiau, atsižvelgiant į tai, kad tas austras yra tinginys, išlaikytinis, t.y. socialistas, todėl pastarajam gal ir galima taip negerai elgtis:)

          • austras

            Tu matai, o aš ir nepagalvojau, kad socialistui galima daugiau nei pavyzdžiui romui, ypač todėl, kad socialistas „a priori“ yra tinginys. Logiška.. :)

          • romas

            nesvarbu, toks ir medus. Nežinau, ar normalu Lietuvoje labusui nesusišnekėti lietuviškai. Tai ką vadintume šiandien tautine diskriminacija, LTSR buvo sutinkama labai dažnai ir net oficialiai. Buvo taip įprasta, kad rusas yra vyresnis brolis, todėl jau niekam ir nenuostabu buvo, kad antras asmuo LTSR būtinai turi būti rusas.
            Aš nesiteisinsiu prieš tave. Moki skaityti, todėl panagrinėk pats austro leksiką ir pasakyk, kiek ji atitinka tikrovę.

          • nesvarbu

            romai, aš viską žinau apie „labusus“, tuomet buvusią tikrų tikriausią tautinę lietuvių diskriminaciją, LTSR laikais. Net ir kokiais 1998m.Vyresnio brolio sindromą, kuris persidavė (kaip tai natūralu),net normaliems,paprastiems ir geriems rusų tautybės žmonėms, tačiau ar tas austras apie tai kalba, ar tai teisina? Kiek suprantu,tai jis bando kalbėti visai apie kitus dalykus, nei apie kokius okupantus, ar jų pakalikų pateisinimus.

          • nesvarbu

            Pataisa:“Net ir kokiais 1988 m.“. Toliau, kaip tekste.

          • romas

            Beje, nesvarbu, man sunkiai kol kas sekasi suprasti, koks tavo interesas yra užimti tokią poziciją, kokią užimi. Būna, kai žmogaus idealai neaiškūs. Man austras yra kur kas aiškesnis ir net yra simpatiškas, o tavęs kol kas neperkandu.

          • nesvarbu

            romai, ar patikėsi, kad pats savęs nesuprantu. Rašau čia dažniausiai tik alaus priliuobęs.

          • romas

            Tai aš irgi vyno padarau prie komentavimo, būna. Bet juk turėtų būti motyvai matyti Landsbergyje tik blogas savybes. Taip gali tik žmogus neabejingas, gal kažkokią skriaudą patyręs. Austras yra ideologiškai užtaisytas panašiai kaip Vasiliauskaitė. Aš jų ideologiją suprantu, nes marksizmo pats mokiausi, o va tavęs neįkertu.

          • austras

            Romai, žinokit, tiesioginis nemeilės Landsbergiui šaltinis yra marksizmas… :) Nors asmeniškai aš, manyčiau, kad tiesioginis nemeilės Landsbergiui šaltinis yra jo nacionalistinis radikalizmas, nuolatinė priešų paieška ir paranojinio pobūdžio leksika. Aišku, galiu klyst.

          • romas

            Austrai, vadinti Landsbergį radikaliu nacionalistu, tai reiškia visai nepažinoti Landsbergio.

          • austras

            Romai, nacionalizmas buvo (yra) vienas svarbiausių Lietuvos politikams būdingų bruožų. Landsbergis nėra Murza, tačiau savo leksika, kurioje pilna nuolatinės kovos už „tautą“ bei „laisvę“, prieš „užsienio agentus“ bei „mankurtus“ jis nuosekliai radikalizuoja viešąją erdvę, siekdamas savo elektoratą išlaikyti nuolatiniame „kovos“ būvyje.

          • romas

            austrai, prieš kokius užsienio agentus? Vienintelis Landsbergio priešas yra Kremlius, na ir jei laikytume stambų Rusijos verslą savarankišku, tai Gazpromas ir Lukoilas dar. Jei pasidomėtumėt, kas turi sąsajų su tuo verslu, tai suprastumėt apie ką Landsbergis kalba.

          • austras

            Landsbergio priešai yra (buvo): nuo 1992 m. – LDDP, nuo 1998 m. Prezidento rinkimų – Paulauskas, tiesa, dar buvo shizma su vagnoriumnuo tol,kai nepasirašė sutarties su Williams 1999 m. – Paksas, nuo tol, kai pats atėjo į politiką su „Darbo“ partija – Uspaskich. Pastaruoju metu dar Paleckis ir 2008 01 16 prie Seimo mitingą suorganizavusios profsąjungos, kadangi jos bandė suorganizuoti ir šiemet, tai eilinį kartą buvo prisimnta ta pati sausio 13-oji, liepta „istoriją saugoti nuo mankurtų“, „tėvynę nuo silpnapročių“ ir t.t. Ir visa tai – LDDP (paskui LSDP), Paulauskas, Paksas, Uspaskich, dar anarchistai, dar Paleckis, dar profsąjungos (nepamirštant Prunskienės) visa tai YRA KREMLIUS. Žodžiu visos bent kiek reikšmingesnės Lietuvos politinės jėgos (išskyrus gal liberalus) atstovauja KREMLIUI, su kuriuo jau dvidešimt metų verda bekompromisė tautos gynėjo Landsbergio kova.

          • austras

            Atsiprašau „schizma su Vagnorium“.

          • romas

            Tai pauostykit austrai, ar nekvepėjo kur nors arti dujomis aplink Paulauską, tada kalbėkit apie paranojas. Pakso verslu irgi pasidomėkit. Ar jo firma kartais nestatė Lukoilui? Net nežinau, kodėl Landsbergis juo taip pasitikėjo.
            Niekas gi nekalba apie išdavystę 1940 metų pavyzdžiu. Užtenka, kad Lietuva prarastų savarankiškumą dėl Rusijos monopolijų įsigalėjimo. Tada jau tikrai nebegalėtume nepriklausomos nuo Kremliaus valdžios rinkti.

          • austras

            Vat aš ir sakau, KREMLIUS, APLINKUI KREMLIUS…

          • romas

            austrai, o Jūs netikit nes atrodo nepatikimai, ar kad tikrinot?

          • austras

            Puola, gyvatės, jau dvidešimt metų, atkakliai. Tik KREMLIUS. Bet juk turim riterį spindinčiais šarvais, jis apgins tėvynę. Tad miegoti eikim ramiai…

          • romas

            austrai, tai kam mes savo monopolistus pjaunam, jei mums gerai, kai kas nors didelis valdžią reguliuoja? Galėjom neardyti Leo LT, nes tie tai bent jau savi buvo. Galėtume nejudinti dujų vamzdžių ir dujų terminalo nestatyti, kad tik Gazpromui gerai būtų. Negi sunku suprasti, kad už savo interesus reikia kovoti, o kas kovoja už svetimus, tas mažiausiai negina mūsų interesų. Kur dingsta tavo teisingumo jausmas, kai tavo sąskaita nori kažkas lobti.

          • austras

            Romai, teisingai kalbate. Pritariu. Tik prie ko čia „istorinis mankurtizmas“, „silpnapročiai“, profesinių sąjungų mitingas sausio 16-sios proga, keliant socialines problemas bei reikalavimus? Socialinės problemos trukdo permanentinei kovai su KREMLIUMI? O gal padeda? Ar čia Jūs pasiruošęs sulaukti kol iš Lietuvos emigruos dar koks milijonas, kad tik laimėtume kovą su KREMLIUMI. Tokiu atveju, sutinku, VISKAS KOVAI! Tik LAIMĖTOJŲ gali būti labai nedaug. Kažkada nuolat ėjom į šviesų komunizmą, o dabar nuolat kovojam su KREMLIUM. Šauniai čia mes…

          • romas

            Nereikia visko versti į vieną vežimą. Profsąjungios yra susijusios su LSDP pagrinde. Čia vietiniai politiniai žaidimai.

          • austras

            Romai, gal galim tiesiog išsiskirt sutarę, kad kai kuriais klausimais mūsų nuomonės skiriasi? Landsbergio politinė retorika – vienas iš tų klausimų.. :)

          • romas

            austrai, aš galvoju, kad nesu su kai kuriom Landsbergio proginėm kalbom susipažinęs, todėl gal Jūs ir teisus dėl jų atspalvių. Mane visada labiau domina prasmingesni Landsbergio tekstai. Aš žinau, kad Landsbergio nemėgsta daugelis ir man nenuostabu, kad Jūs nemėgstat. Neturiu tikslo priversti ką nors jį mėgti. Kas man iš to?

    • stellar penny bun

      Lucasas nekenčia Grybauskaitės, kadangi austras myli Grybauskaitę.

      • austras

        Na kaip čia pasakius… :) Austras Grybauskaitės nemyli.

    • Valentinas

      Lenkų klausimo istorijoje visi pamiršta vieną dalyką: lenkai iš Lietuvos reikalauja tokio sprendimo, kokio reikia jiems, o ne Lietuvai. Jie teigia – 20 metų Lietuva negali išspręsti rašybos klausimo. Tai netiesa. Lenkijai priimtinas tik toks sprendimas, kuris leidžia lenkiškų raidžių rašybą. Tačiau Lietuva šį klausimą išsprendė – lenkiškos raidės nebus leidžiamos. Toks yra Lietuvos sprendimas, kurį priimdama Lietuva privalo prisiimti ir jo pasekmes: blogėjantys santykiai su Lenkija, sąmoningas Lenkijos kenkimas Lietuvai tarptautinėje arenoje, Lietuvai svarbių infrastruktūrinių projektų užšaldymas arba sustabdymas (Rail Baltica, Via Baltica, atominė ir t.t.).

      • romas

        Netikiu, kad nepraktiškos ambicijos gali užgožti praktinius ES visapusiškos integracijos siekius. Lenkai tiesiog kol kas negali paaukoti savo egoistinių ekonominių interesų vardan bendrų. Gal kaip tik pavardžių rašyba yra tas vienintelis Lietuvos koziris, kurį ji dar turi. Juk iki konservatorių buvo daug visokių valdžių. Kodėl jie nepadarė to, ko lenkai nori?

        • Valentinas

          Romai,
          Tu neįvertini talibaninio mąstymo. Pasakyk tokiam Songailai, kad Lietuvai apsimoka leisti rašyti kelias raideles mainais už atominę ir rail baltiką. Būsi išvadintas pragmatiku, pamiršusiu vertybes, savo šaknis ir t.t.
          O tokių kaip Songaila yra daug.

          • austras

            Ir dauguma jų priklauso radikaliai nacionalistinei „konservatorių“ pakraipai.

        • romas

          Valentinai, aš kalbu apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, o ne santykius tarp Songailos ir Sikorskio. Mūsų santykiai yra statomi bendroje ES erdvėje, kur mes būsime apjungti ne tik to fakto žinojimu, bet ir realiais ryšiais, kurie lems įvairius ekonominius dalykus. Lenkai nori atsikąsti iš to buvimo ES pyrago kiek galima daugiau ir ieško visokių priežasčių nedaryti visokių jungčių į mūsų pusę kiek galima ilgiau. Songaila gal ir durnas, o gal ir ne, bet Sikorskis tikrai žino, ką daro. Pagal faktus galime skaityti lenkų politiką.

          • Valentinas

            Tokiu atveju nėra ko kaltinti nei Ažubalio nei Grybauskaitės dėl santykių sugadinimo. Grybauskaitė iš tikro su lenkais padarė viską, ką galėjo. Kai žuvo Kačynskis ir kalbėjo per televiziją, ir sunkiai tramdė ašaras, ir nuvažiavus į Lenkiją lenkiškai kalbėjo kaip Lietuvai yra sunku, ir pasimeldė. Daugiau nebūtų padaręs net pats Adamkus.

          • romas

            Valentinai, reiktų suvokti dalykų svorį. Iš tiesų pavardes rašyti galima ir pakentėti iki kito Seimo, nes tai nėra gyvybiškai būtinas ir integraciją liečiantis dalykas. Galų gale – toks problemų traktavimas iš Sikorskio pusės daro jį nei kiek ne mažiau panašų į talibą Songailą. Nors aš manau, kad jis iš tikro galvoja tik apie Lenkijos ekonominius interesus.

          • stellar penny bun

            Aš renkuosi W vietoje V… o jūs.

          • Valentinas

            Romai,
            Ar tu nori pasakyti, kad Lenkija sąmoningai gadina santykius su Lietuva siekdama savo ekonominių tikslų?

          • romas

            Ji siekia savo ekonominių tikslų, o santykių gadinimas ar taisymas yra antroje vietoje. Tarp pavardžių rašymo ir dalykų, kainuojančių didelius pinigus, nematau ryšio, nes jie nesveria vienodai.

      • nerijus

        Lenkai nori sukurti Valstybę Valstybėje ir nieko daugiau. Gal gana tyčiotis?..
        Jei kam nepatinka gyventi Lietuvoje ir jos taisyklės, lai čiuožia iš čia…Juk tai paprasta. Gali geležinkeliu, autobusu, autostopu, automobiliu, lėktuvu per Rygą…Jų laukia pomidorų plantacijos Ispanijoje, viščiukų fabrikai- Anglijoje,..
        Kam neužtenka pinigų išvykti, lai kreipiasi per TV- padėsim- sušelpsim.
        Jei jiems Lietuva patinka ir jie ją myli, tai jie tokie pat kaip mes- lietuviai- savi.

        Valentinai

        Taikliai apie Grybauskaitės ašaras. Stebiuosi tik Lenkijos prezidentu, kurio „šaknys“ yra iš Lietuvos. Matyt, dėl tos priežasties, kad „šaknys“, o ne „viršūnėlės“, nes šaknys nėra matomos Žemės paviršiuje…Mes viršūnėlės…

  • ignots

    Aš tai nebūčiau toks patenkintas: Erikas Fromas šiaip ar taip kominterno narys ir pateiktos citatos tik rodo, kad bolševikinė demagogija nepasikeitė ir vis dar yra ja tikinčių dundukų…

  • povilas

    Čia gal šitam laiškui gal netinka, bet vis dėl to paklausiu visų kaip įtinkinti žmogų kuris neturi jokio supratimo apie patriotizmą. Kuris mano, kad 1945~9453m. Partizanai tik vogė ir žudė nekaltus žmones. Kaip jam atverti akis į šviesa ir tiesą. O gal jį tiesiog siūst?

    • lida

      O jūs žinote tą tiesą ir šviesą ?

      • nesvarbu

        lida, tiesą ir šviesą žinau aš. Tačiau tuo tikslu mums reikėtų pasimatyti. Pasakykite kur ir kada. Laukiu.

        • lida

          Paskui ryškiau apšviestą tirštesnis šešėlis velkasi.

    • Auksinis kardas

      povilai, pirmiausia ir sau prisipažinti, kad dalykai nebuvo paprasti – daugmaž nuo praeito amžiaus pradžios žmonija visokeriopai svaigo, kurdama savo ateitį. Buvo labai daug visokių norų, nesutapimų, karų – pasistumdymų. Tai čia jau neskaitant įvairių žmonėms drėbtų silpnybių. Bepigu dabar žiūrėti atgal, žinant kam kaip galiausiai susiklostė. Visko buvo. Taip pat skaudėjo tiems, iš kurių tik vogė ir kuriuos tik nužudė.

    • romas

      povilai, buvo ir taip. Taip buvo net labai dažnai, bet nebuvo tik taip. Net tų plėšusių ir žudžiusių negalima padaryti vieninteliais kaltais. Nebūtų okupacijos ir priverstinė mobilizacijos į sovietinę armiją, niekam nebūtų reikėję į miškus eiti.

  • sert

    truputį juokinga, kad čia tinklaraščio autorius išdidžiai ir su panieka „numetė“ Frommo ištraukas dar „sugebantiems mąstyti“ :-)). Skaičiusiems Marksą iškart tampa aišku, kad čia viso labo tik menkai apvirškinta ir psichologizuota K.Markso „susvetimėjimo“ teorija. Įdomus cirkas gautųsi jei pradėtume vertinti Vyriausybės veiklą pagal Frankfurto mokyklos veikėjus.
    Ar tinka tai Lietuvai? Ne, netinka. Visų pirma Lietuvoje kapitalizamas net nepasiekė tos fazės apie kurią čia rašoma. Frommas gyveno tuo laikotarpiu, kai Markso mokymas tapo absurdišku, nes darbininkų klasė pasikeitė visiškai – dalis virto viduriniąja, didžioji dalis darbininkų nebedirbo mechaninio darbo, kapitalistinės gerybės tapo plačiai prieinamos.
    Lietuvoje viduriniosios klasės sluoksnis yra toks menkas, kad net neišeitų apibūdinti jo tinkamai, darbininkų sluoksnis dar tik formuojasi arba vaduojasi iš buvusio SSSR vergų sluoksnio
    „prestižo“ ir sampratos.
    Visuomenė labai fragmentiška ir taki – pvz. net negalėtume labai tiksliai apibūdinti miesto rajonų pagal prestižą ir jo gyventojų sluoksnį. Kol kas „patikimiausias“ gyventojų skirstymas yra „miesto“ ir „rajono“ arba „kaimo“, beje išlikęs nuo sovietmečio. Politinių partijų veikla atspindi daugiausia tik siekiančių Lietuvos atskirumo nuo buvusios metropolijos, buvusios metropolijos, siekiančios Lietuvos priklausomybės ir vietinių klanų interesus. Taikyti Frommą tokiai situacijai gal ir gali koks bibliotekos gyventojas arba visiškas nesusivokėlis.

    • Auksinis kardas

      Kol analogijos skaitinyje bus stebinančiai atpažįstamos, Frommo „taikymas“ tokiais tikslais išliks pateisintas :-)

      • sert

        taip, analogijos neturi aiškių ribų, todėl tas pats Fromas galėtų būti „pritaikytas“, kad ir imperatoriaus Komodo Romai. Lietuvai trūksta mąstytojų, kurie tiksliai identifikuotų dabartinę būklę, o tada jau praverčia vadovėlinės klišės arba panašumų (analogijų) ieškojimas.

        • Auksinis kardas

          Kol tokių mąstytojų trūksta, teks verstis kitais būdais, ir tenkintis mažesniu :-)

          • sert

            tai būtų tas pats kaip matuoti interneto greitį slankmačiu.

        • romas

          Kiekvienas sveikos nuovokos žmogus daugiau mažiau jaučia kaip yra, bet mato per savo interesų prizmę. Jei susvetimėjimas neleidžia į padėtį žiūrėti iš bendro taško, asmeninis padėties matymas nesutaps su kitų matymu ir elementariai nesusitarsim. Jei visi atpažįsta tuos pačius reiškinius ir mato tame savo gyvenimo problemų priežastis, tada jokios identifikacijos nebereikia ir reikia imtis darbo. Manau, kad mąstytojas identifikuojantis dabartinę būklę kažkiek ir neįmanomas. Jei atsirastų, apie kurį susidarytume tokią nuomonę, manau jis būtų įtaigus ideologas, mokantis gerai parduoti asmeninį požiūrį. Daugeliu gyvenimo klausimų mūsų pažiūros yra neapibrėžtumo būsenoje ir jei žmogus dar nebuvo užprogramuotas (patyręs,išauklėtas, išmokytas,paveiktas reklamos ar viešųjų ryšių ir pan.) jis yra plastiškas pasaulėžiūrai priimti. Iškilaus mąstytojo bendravimas su visuomene yra kiek panašus į psichologo bendravimą su pacientu, kai nėra aišku, kiek pacientas pats atpažįsta savo problemas ir kiek jas jam įteigia psichologas.

          • Auksinis kardas

            romai, „tobulai identifikuoti būklę“ tėra kažkam patikęs mitas. Būsenos, problemų atpažinimas yra kiekvieno veikiančiojo asmens užsiėmimas.

            Galima atpažinti tam tikrus šablonus, kiek jie pasitaikė ir kiek gerai jie tebėra žinomi, bet kiekviena būsena, kaip ir kiekviena akimirka – yra unikalios, nesutampančios visiškai su šablonu, kuri galima būtų greitai-greitai rasti ir greitai-greitai pritaikyti.

            Vyksta kitaip: nagrinėjantis protas nustato kas negerai unikalioje stebimoje situacijoje, kūrybiškai projektuoja galimą įsikišimą, įvertina pasiekiamą patirtį, apie tai pasakoja kitiems, arba veikia pats. Ir tai nesitelkia vienoje – kitoje mąstytojo galvoje, tai yra kur kas labiau išsiskirstę, nors vienas-kitas gali būti pelnęs didesnį autoritetą arba didesnes veikimo galias. Bet iš esmės kalbame apie visos aktyvios bendruomenės ir dar aktyvesnių sluoksnių joje veikimą, ne stebuklinį mąstytoją, sekantį kandidatą į vadovėlius. Į vadovėlius patenka ryškiausią pėdsaką palikusios asmenybės, veikiančiųjų visuomet yra kur kas daugiau.

          • nesvarbu

            romai, kad ir iš kokio „bendro interesų taško“ bežiūrėsi, tačiau statistika, dalykas objektyvus,-kas 14-15 dienų Pasaulyje atsiranda (gimsta)tiek žmonių, kiek jų yra Lietuvoje(apie 3,3 milijono). Taip taip – kas dvi savaitės vis „po vieną Lietuvą“, 3 300 000 naujų žmogelių!!.

            Todėl gal geriau tą „interesų prizmę“ sukoreliuoti taip, kad ji rodyti objektyvų vaizdą, t.y. mūsų tikrą vietą Pasaulyje.

          • nesvarbu

            Bet kuriuo atveju, kad ir ginčijant mano paminėtus skaičius, įrodinėjant, jog tai artimos ateities skaičiai, o šiuo metu gal tik per vieną mėnesį tiek gimsta, tai nieko nekeičia.

          • Auksinis kardas

            Jei remtis gyventojų skaičiumi vietai pasaulyje nustatyti, tokia Indonezija turėtų būti priskiriama lyderiams. Ar tokia ji yra, bent jau šiandien?

          • nesvarbu

            A.K., mes ne žydai,kad galėtume išskirtiniu nacijos protu išsisikirti. Esame eilinė tautelė, todėl ir vertintini tik pagal kiekybę.

          • Auksinis kardas

            O estai? :-)

  • Regis

    Tikrai taip, dažnai girdimas klausimas „ar už tokį gyvenimą tada kovojome?“, ypatingai per mūsų valstybei svarbių datų minėjimus. Ir neabejotinai prisijungsiu prie tų kurie abejoja šių cituojamų minčių tinkamumui kaip paaiškinimui būtent mūsų visuomenėje kylančioms abejonėms. Pradėt reikėtų matyt nuo elementariausių struktūrinių dalykų. Kas yra valstybė? Kodėl nepasitenkinimas valstybe negali būti tapatinamas su nepasitenkinimu savimi? Ir jau savaime aišku šių skirtingų savo esme nepasitenkinimo jausmų atsiradimo priežasčių gal nederėtų maišyti. Nors ir kai kurios tų priežasčių, būtent tik kai kurios gali būti bendros. Kaip analogiją galima pateikti daugiabutį namą. Tai kaip mes tvarkomės pas save yra viena, bendri kaimynų santykiai, reikalai, namo būklė yra kita. Didesnė dalis tautiečių labai aiškiai atskiria savo asmeninį gyvenimą nuo valstybės bendro gyvenimo. Ir tikrai nekaltina prezidento ar Seimo jeigu jų šeimoje kyla konfliktai. Lygiai taip pat aiškiai suvokia dėl ko jie nepatenkinti aukštomis kuro kainomis, įvairiausiomis oligapolijų formomis, jų manymų neteisingų mokesčių surinkimu ir paskirstymu ir t.t. Taigi turim labai konkrečius Lietuvos Respublikos gyventojų nepasitenkinimus, abejones savo valstybe. Ir iš to gimsta pamąstymai už ką mes kovojome arba ką mes sausio 13-ąją gynėme? Paprasčiau sprendžiant šiuo konkrečiu atveju reikalingos ne praėjusio amžiaus mąstytojų refleksijos ir dar taip selektyviai pritemptai išrankiotos o rimtos patikimos sociologinės analizės. Ir savaime aišku rimti politikai kurie bus pasiruošę kažką realiai keisti. Taip manau.