Artūras Račas

Jau ne pirmą kartą šiame tinklaraštyje – svečio įrašas.

Skaitykite ir skaitydami mąstykite. Jei dar sugebate.

Malonaus skaitymo.

*******************************************************************************************************

Kai šiomis dienomis, minint sausio 13-osios 20-metį, išgirdau klausimą: „Ar už tokį gyvenimą tada kovojome?“, vėl išsitraukiau iš lentynos vieną knygą – Ericho Fromo 1941 metai (atkreipkite dėmesį!) išleistą „Pabėgimas iš laivės“. 2008 m. ji pasirodė lietuvių kalba ir joje – dar kartą pasitikrinau – kalbama apie … šiandieninę Lietuvą.

Štai prašom:

138 pp.: Susvetimėjo ne tik ekonominiai, bet ir asmeniniai žmonių santykiai – jie ėmė priminti santykius tarp daiktų. Tačiau ši susvetimėjimo dvasia, atrodo, niekur nepasireiškė taip stipriai, kaip individo santykyje su savimi pačiu. Žmogus parduoda ne tik prekes – jis parduoda pats save ir jaučiasi kaip prekė. Darbininkas parduoda savo dvasinę energiją; verslininkas, gydytojas, samdomas darbuotojas parduoda savo „asmenybę“. Jie turi turėti tą „asmenybę“, jeigu nori pardavinėti savo prekes arba paslaugas. Ta asmenybė turi būti patraukli, be to, jos savininkas turi atitikti daugybę kitų reikalavimų: pavyzdžiui, priklausomai nuo situacijos, būti energingas, iniciatyvus ir t.t. Kaip ir bet kurios kitos prekės atveju, rinka sprendžia, ko vertos vienos ar kitos žmogiškosios savybės, ir net nulemia jų egzistenciją. Jeigu savybės, kurias gali pasiūlyti žmogus, nėra paklausios, vadinasi jis apskritai neturi jokių savybių; lygiai taip pat nieko verta prekė, kurios neįmanoma parduoti, nors vartojamąją vertę ji turi. Taigi pasitikėjimas savimi, „savo vertės pajutimas“ virsta tik atspindžiu to, ką apie žmogų mano kiti. Jis pats nėmaž neįsitikinęs savo vertingumu, nepriklausančiu nuo jo populiarumo bei sėkmės rinkoje. Jeigu jis turi paklausą, tai laiko save „kažkuo“; o jei yra nepopuliarus, tada savo akyse jis tiesiog niekas. Ši savigarbos priklausomybė nuo „asmenybės“ sėkmingumo paaiškina, kodėl šiuolaikiniam žmogui toks svarbus tapo populiarumas. Nuo jo priklauso ne tik sėkmė praktiniuose reikaluose, bet ir žmogaus gebėjimas išsaugoti savigarbą, be kurios jis nukrenta į nevisavertiškumo prarają.

142 pp.: Pastaraisiais dešimtmečiais kapitalizmui pereinant į monopolistinę fazę, santykinis dviejų laisvės tendencijų svoris , atrodo, pasikeitė. Svarbesni tapo veiksniai, silpninantys asmenybę. Sustiprėjo bejėgiškumo ir vienatvės jausmai, individo „laisvė“ nuo visų tradicinių suvaržymų tapo aiškesnė, jo asmeninės ekonominės sėkmės galimybės susiaurėjo. Jis jaučia gigantiškų jėgų keliamą pavojų ir situacija daug kuo primena  XV ir XVI amžių.
Svarbiausias veiksnys šiame procese yra monopolistinio kapitalizmo jėgos ir valdžios augimas. Kapitalo (ne turto) koncentracija tam tikrose ekonominės sistemos sektoriuose apribojo individualios iniciatyvos sėkmės galimybes. Ten, kur laimi monopolistinis kapitalas, ekonominė daugumos nepriklausomybė sunaikinama. Tiems, kurie kovoja toliau, – ypač didžiajai viduriniosios klasės daliai,  – ši kova virsta grumtynėmis su jėgomis, kurios tokios galingos, kad ankstesnę drąsą bei tikėjimą iniciatyva keičia beviltiškumas ir bejėgiškumas.

144pp.: Kalbant apie naująją viduriniąją klasę, sudarytą iš tarnautojų, kurių skaičius plečiantis stambiam verslui gerokai išaugo, akivaizdu, kad jų padėtis labai skiriasi nuo nepriklausomų smulkių senojo tipo verslininkų. Žinoma, galima paprieštarauti, kad ir be šios formalios nepriklausomybės, kurią senais laikais turėjo siuvėjas ar bakalėjininkas, „baltosios apykaklės“ turi iš esmės ne mažiau, o daugiau galimybių vystyti savo sugebėjimus ir iniciatyvą, siekti asmeninės sėkmės. Iš dalies tai, aišku, tiesa, nors sunku spręsti, kokios plačios šios galimybės. Tačiau psichologinė „baltųjų apykaklių“ situacija visiškai kita. Kiekvienas iš jų yra didžiulės ekonominės mašinos detalė, atlieka maksimaliai specializuotą funkciją, patiria nuožmią konkurenciją su šimtais kitų, užimančių tokią pat padėtį, ir negailestingai išvejamas, jei atsilieka. Trumpai tariant, net jeigu jo šansai kartais ir būna didesni, jis vis tiek yra praradęs didžiąją ankstesniojo verslininko saugumo ir nepriklausomybės dalį; jis irgi sraigtelis – kartais didelis, kartais mažas,  – ir mašina priverčia jį suktis pagal savo tempą. Jis negali jos suvaldyti ir, palyginus su ja, yra visiškas niekas.

146 pp.: Individo nereikšmingumas mūsų laikais susijęs ne tik su jo, kaip verslininko, tarnautojo ar darbininko, vaidmeniu, bet ir su juo kaip vartotoju. (…) Šią padėtį dar labiau išryškina šiuolaikinės reklamos metodai. (…) Reklama apeliuoja ne į protą, o į jausmą; kaip bet kokia hipnozė ji stengiasi paveikti savo objektus emociškai, kad priverstų juos paklusti intelektualiai. Tokio tipo reklama veikia pirkėją visomis priemonėmis: jam vis kartojamos ir kartojamos vienos ir tos pačios formulės; jį stengiamasi paveikti kokios nors žvaigždės ar garsaus boksininko, rūkančio būtent tas cigaretes, autoritetu; jį vilioja ir kartu jo kritiškumą slopina plakatuose pavaizduotų seksualių merginų grožybėmis; jį gąsdina tuo, kad nuo jo sklinda nemalonus kvapas, arba kursto jo svajones apie staigų pasikeitimą gyvenime, kuris įvyks, vos tik nusipirkus šiuos marškinius ar muilą. Visi šie metodai iš esmės iracionalūs, neturintys nieko bendra su prekių kokybe. Jie kaip opiumas ar tiesioginė hipnozė nuslopina pirkėjo gebėjimą kritiškai mąstyti. Tokia reklama paskatina svajoti ir todėl suteikia žmogui tam tikrą pasitenkinimą – visai kaip kine,  – bet kartu sustiprina jo menkumo ir bejėgiškumo jausmą.

262 pp.: Kalbėdami apie dvi laisvės reikšmes šiuolaikiniam žmogui, mes atskleidėme, kaip ekonominės sąlygos mūsų laikais stiprina individo izoliaciją ir bejėgiškumą. Aptardami psichologinius rezultatus, parodėme, kad šis bejėgiškumas veda link „pabėgimo“, būdingo autoritarinei asmenybei, arba link priverstinio konformizmo, dėl kurio individas virsta robotu, praranda save, bet kartu tiki, jog yra laisvas bei pavaldus tik savo valiai.
Svarbu apsvarstyti, kaip mūsų kultūra puoselėja šį polinkį į konformizmą, nors ryškių pavyzdžių čia galime pateikti tik keletą. Spontaniškų jausmų, – o vadinasi, ir tikrojo individualizmo – slopinimas prasideda labai anksti, pačioje vaiko auklėjimo pradžioje. Tai nereiškia, kad bet koks auklėjimas neišvengiamai slopina spontaniškumą; jeigu tikrasis auklėjimo tikslas yra visavertis vaiko vystymasis, jo vidinės nepriklausomybės ir individualumo vystymasis, to nevyksta. Tokio auklėjimo atveju gali būti reikalingi tam tikri suvaržymai, bet šios laikinos priemonės tik padeda vaikui augti ir vystytis. Tačiau mūsų kultūroje auklėjimas dažnai lemia spontaniškumo sunaikinimą ir originalių psichikos aktų pakeitimą primestais jausmais, mintimis bei norais.(…)
Be to jau ankstyvame auklėjimo etape vaikas mokomos demonstruoti jausmus, kurie yra visiškai ne jo jausmai. Jį moko mylėti žmones (būtinai visus), būti nekritiškam, draugiškam, šypsotis ir pan. Jeigu auklėjant vaikystėje žmogus „aplaužomas“ ne iki galo, tai vėliau darbą užbaigia visuomenės spaudimas. Jeigu jūs nesišypsote, apie jus kalbama, kad esate „nelabai malonus žmogus“, ir jūs turite būti pakankamai malonus, kad parduotumėte savo paslaugas kaip padavėjas, prekybininkas ar gydytojas. Tik tie, kurie yra pačioje socialinės piramidės viršūnėje, ir tie, kurie yra pačioje jos apačioje – kurie parduoda tik savo fizinį darbą , gali leisti sau būti ne itin „malonūs“.

267 pp.: Emocijų slopinimo bei draudimo procese dvilypį vaidmenį atlieka šiuolaikinė psichiatrija. (…) Daugelio psichiatrų, įskaitant ir psichoanalitikus, pastangomis sukurtas „normalaus“ žmogaus, kuris niekada nebūna nei pernelyg liūdnas, nei pernelyg piktas ar susijaudinęs įspūdis. Šio standarto neatitinkančius charakterio bruožus jie vadina „infantiliškais“ arba „neurotiškais“. Tokia įtaka tam tikra prasme pavojingesnė nei senamadiškesnių, atviresnių pravardžių poveikis. Anksčiau individas bent jau žinojo, kad jį kritikuoja kažkoks žmogus ar doktrina, ir galėjo gintis. Bet kas gali kovoti su „mokslu“ apskritai?

271 pp. Taip pat, kaip jausmai bei emocijos, iškraipomas ir originalus mąstymas. (…) Didelis mūsų kultūros sektorius turi vienintelę funkciją: užtemdyti visus kitus asmeninio ir visuomeninio gyvenimo klausimus, visas psichologines, ekonomines, politines ir moralines problemas.  Viena iš tokių dūmų širmos rūšių yra tvirtinimas, kad šios problemos pernelyg sudėtingos ir eilinis žmogus jų nesupras. Iš tikrųjų yra atvirkščiai: daugelis asmeninio ir visuomeninio gyvenimo problemų labai paprastos, tokios paprastos, kad suprasti jas gali praktiškai kiekvienas. Itin sudėtingas jas vaizduoja – ir dažnai sąmoningai – tam, kad atrodytų, jog išnagrinėti jas gali tik „specialistas“ ir tai tik savo siauroje srityje. Tai atima iš žmonių drąsą bei norą mąstyti patiems, pakerta jų tikėjimą savo sugebėjimu apsvarstyti svarbius klausimus. Individas jaučiasi bejėgiškai įkliuvęs į chaotišką faktų gausybę ir su jaudinančia kantrybe laukia, kol „specialistai“ nuspręs, ką jam daryti.

273 pp.: Viskas, kas pasakyta apie minčių bei jausmų originalumo praradimą, tinka ir troškimams. Pastebėti tai itin sunku; atrodo, jog šiuolaikinis žmogus nestokoja troškimų, jog žino, ko nori, ir vienintelė jo problema – kad negali savo norų išpildyti. Visa mūsų energija eikvojama tam, kad pasiektume, ko trokštame, ir daugelis niekada nepagalvoja apie šios veiklos priežastį: ar žino jie, ko iš tikrųjų nori, ir ar patys jie nori pasiekti tuos tikslus, į kuriuos veržiasi.

276 pp.: Prisitaikydamas prie aplinkinių lūkesčių, stengdamasis nuo jų nesiskirti, žmogus gali nutildyti abejones dėl savo tapatybės ir susikurti tam tikrą saugumą. Tačiau už tai tenka mokėti didžiulę kainą: atsisakyti savo spontaniškumo, individualumo bei laisvės. Psichologinis robotas gyvas tik biologine prasme, emociškai jis miręs; jis juda kaip gyvas, bet jo gyvenimas kaip smėlis byra tarp pirštų. (…) Šiuolaikinis žmogus išalkęs gyvenimo, bet kadangi jis robotas, gyvenimas jam negali reikšti spontaniškos veiklos, todėl jis tenkinasi bet kokiai susijaudinimo surogatais – girtavimu, sportu ar ekrane rodomų svetimų, išgalvotų aistrų išgyvenimu.

277 pp.: Žvelgiant paviršutiniškai, atrodo, kad žmonės pakankamai sėkmingai funkcionuoja ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tačiau po šiuo sėkmės fasadu būtų pavojinga nepastebėti didžiulio nepasitenkinimo. Jei gyvenimas praranda prasmę dėl to, kad iš tikrųjų negyveni, žmogus puola į neviltį. Kai į akis žvelgia fizinis badas, žmonės nesusitaiko tyliai ir ramiai; lygiai taip pat jie nesusitaiko tyliai su psichiniu badu. Jeigu žiūrėsime tik į ekonominius „normalaus“ žmogaus poreikius ir ignoruosime pasąminingas automatizuoto asmens kančias, nesuprasime pavojaus mūsų kultūrai, kylančio iš žmogiškojo charakterio: pasirengimo priimti bet kokią ideologiją ir bet kokį vadą, jei tik žadamas jaudinantis gyvenimas, politinė struktūra bei simboliai, suteikiantys individo gyvenimui prasmę bei tvarką. Žmonių-robotų neviltis – derlinga dirva politiniams fašizmo tikslams.

Parašyta 1941 metais Amerikoje, o atrodo, kad aptariama mūsų šiandieninė situacija. Kodėl taip yra? Mes nugriovėme geležinę kalėjimo tvorą ir įsiliejome į laisvą pasaulį, kuriame gyvenimas mūsų išsilaisvinimo momentu jau daugiau kaip pusę amžiaus tekėjo ir toliau teka tokia vaga. Tik mes nieko apie tai nežinojome, o gal ir nenorėjome žinoti, nes mus smaugė nelaisvės pančiai ir mes norėjome į laisvę – tai buvo svarbiausia.

Gavę laisvę, mes kurį laiką buvome apsvaigę nuo savo sėkmės, daug nesvarstydami, beatodairiškai siekėme kuo greičiau savo gyvenime įsidiegti „vakarietiškus standartus“ – tuo būdu savanoriškai spartindami tapatybės praradimo procesus ir netrukus pradėjome vis aiškiau jausti, kad kažkas negerai – jaučiame baisų spaudimą, įtampą, nesaugumą, bejėgiškumą – jaučiamės blogai. Praėjus 20 laisvės metų daugelis vis dar mano, kad esame vieninteliai pasaulyje netikėliai – unikalūs žiopliai, nesugebantys išsirinkti tinkamos valdžios. Aišku, galima bėgti į Airiją, Jav, Olandiją ar dar kur kitur, bet nuslūgus adaptacijos naujoje vietoje sukeltam adrenalinui, tas bejėgiškumo ir nesaugumo jausmas pasivys mus ir ten.

Tai gal jau laikas stabtelti, plačiai atsimerkti ir pasakyti sau, kad esame šiuolaikinio globalaus kapitalistinio pasaulio gyventojai. Laikas geriau pažinti save, susivokti – pradžiai galima būtų perskaityti Ericho Fromo „Pabėgimą iš laisvės“ (Erich Fromm „Escape from Freedom“), 2008 m. išleistą „Verba Vera“ (neišsigąskite puslapių skaičiaus -knyga kišeninio formato).

O tada galėsime pakalbėti ir apie ateinančius rinkimus bei vyriausybės veiklos strategiją.

(7 balsų, vidurkis: 4,57 iš 5)

Loading...