„The Economist“ siūlo sandorį: globa nuo Rusijos mainais į atsisakymą persekioti karo nusikaltimais įtariamus žydų tautybės asmenis?
G.Kirkilas laikosi požiūrio, kad „The Economist“ nuomonė yra nieko verta: nieko jie ten neišmano, perrašinėja Lietuvos spaudos apžvalgas, o prieš ką nors skelbdami net neatsiklausia paties G.Kirkilo…
Laisvoje ir demokratiškoje visuomenėje tokia nuomonė turi teisę egzistuoti, o Lietuva – vis dar laikytina laisva ir demokratiška.
Tačiau taip pat turi teisę egzistuoti ir nuomonė, kad „The Economist“ kritika nėra geras dalykas ir kad ji gali turėti neigiamų pasekmių.
„Leo LT“ atveju tų neigiamų pasekmių neabejotinai būta, nesvarbu, kaip šio projekto autoriai tai neigtų.
Bus tų neigiamų pasekmių ir dėl pačios naujausios „The Eonomist“ kritikos Lietuvai: šį kartą už neva persekiojamus niekuo nekaltus žydų tautybės asmenis.
„Lietuva turi nustoti kaltinusi aukas“ – taip vadinasi straipsnis naujausiame „The Economist“ numeryje, kuriame kliūna ne tik Lietuvos prokurorams, bet ir žiniasklaidai, kuri neva ir kalčiausia dėl aistrų kaitinimo.
Perskaičius šį straipsnį, norisi pasekti G.Kirkilo pavyzdžiu ir pasakyti, kad nieko jie ten nesupranta ir galėjo iš pradžių mūsų pasiklausti…
Kalbant rimčiau, vis dėlto keista, kad toks įtakingas leidinys staiga puolė ginti trijų įtariamųjų, kurių dar niekas niekuo neapkaltino.
Dar keisčiau tai, kad straipsnio autoriai iš esmės neneigia, gal tiek F.Branovskaja, kurios nesėkmingai ieškojo Lietuvos prokurorai, tiek jos ginklo draugė Racchel Margolis, tiek buvęs Ad Vashem muziejaus vadova Y.Aradas galėjo dalyvauti jiems inkriminuojamuose nusikaltimuose – tai yra civilių ir Lietuvos partizanų žudynėse.
„The Economist“ net pats rašo, kad Y.Aradas savo knygoje nurodo, kad jis dalyvavo „baudžiant“ (gal reikėtų sakyti – žudant) civilius gyventojus, kurie atsisakė pamaitinti raudonuosius partizanus.
Tai už ką kaltinama Lietuva? Už norą išsiaiškinti tiesą? Bet juk tiesa ir galėtų padėti užbaigti šią istoriją. O tam tereikia apklausti įtariamuosius, palyginti jų parodymus su išlikusiais dokumentais ir kitų liudininkų parodymais. Jei paaiškės, kad jie niekuo nekalti, galima net jų atsiprašyti.
Tačiau, pavyzdžiui, tam kad būtų galima apklausti Y.Aradą, reikia Izraelio pagalbos, o ši valstybė kažkodėl tai nenori padėti. Keista, bet „The Economist“ taip pat neragina Izraelio to padaryti.
Vienas iš „The Economist“ autorių argumentų: keista, kad Lietuvos prokurorai persekioja holokaustą išgyvenusius žydus, nors jos pastangos surasti ir nubausti kitus karo nusikaltėlius yra pasak „The Economist“ „spotty“ (švelnus vertimas tikriausiai būtų – „menkos“).
Nesutikčiau. Pakanka prisiminti A.Lileikio teismą ir jam vykdyti padarytas įstatymo pataisas. O dar K.Gimžauskas, M.Dailidė, A.Milius…. Taip, kai kurie iš jų mirė nesulaukę nuosprendžio, kai kurie – buvo pripažinti negalinčiais atlikti jiems paskirtos bausmės. Bet ar Lietuva dėl to kalta? Ar nebuvo dedamos pastangos ištirti jų nusikaltimų ir juos įvertinti?
Ir pagaliau net jei jei Lietuva iki šiol ir nebūtų suradusi bei nuteisusi nė vieno prie žydų žudynių prisidėjusio asmens, ar tai reikštų, kad prokurorai neturi teisės tirti kitų nusikaltimų ir apklausinėti asmenų galimai dalyvavusių kituose nusikaltimuose?
O gal „The Economist“ kritiką reikia suprasti taip: tik nuteisus visus tuos, kuriuos savo sąraše turi Efraimas Zuroffas, bus galima pradėti apklausinėti ir teisti kitus nusikaltėlius. Taip sakant, akis už akį, dantis už dantį, žydas už lietuvį?
Norėtųsi tikėti, kad „The Economist“ to nesiūlo. Taip pat norėtųsi tikėtis, kad jie nesiūlo atleisti nuo atsakomybės visų tų, kurie išgyveno holokaustą. Taip, holokaustas buvo baisus dalykas, žydų tauta tikrai baisiai nukentėjo, bet išyventi holokaustą tikrai nereiškia gauti indulgenciją už nusikaltimus, kuriuos padarei išgyvenęs visą tą siaubą. Žinoma, jei iš tiesų tuos nusikaltimus padarei. Bet vėlgi – tam kad viskas būtų aišku, reikia bendradarbiauti, o ne šaukti, kad mus persekioja.
Tautybė negali ir neturi tapti apsauga nuo atsakomybės. Nei lietuviams, nei žydams.
„The Economist“ kritikuoja lietuvius neva šie ginasi argumentais, kad žydai koloboravo su sovietais, tačiau tas pats „The Economist“ iš esmės kartoja tą pačią klaidą: primena Lietuvai, jog jos piliečiai koloboravo su naciais, kartu lyg ir sufleruodamas, jog tai atima teisę įtarinėti nusikaltimais žydų tautybės asmenis.
Tačiau blogiausia šiame straipsnyje net ne tai. Ir net ne ne žinia iš kur išlaužtas kaltinimas Lietuvos žiniasklaidai, neva ji daugiausiai dėl visko kalta, nes reikalauja nubausti kaltuosius. Tai netiesa, kaltuosius, jei tokių bus, reikalauja nubausti Lietuvos Konstitucija ir įstatymai, iš esmės visa valstybės idėja.
Blogiausia „The Economist“ straipsnyje yra kita. Tai paskutinė straipsnio pastraipa, kurią leisiu sau pacituoti lietuviškai:
„Demagogams politikams ir jų pakalikams žurnalistams gal ir tinka bandyti iškraipyti istoriją ir šmeižti žydus. Tačiau tai meta baisų šešėlį Lietuvai tuo metu, kai Rusijos šešėlyje esančioms mažoms valstybėms reikalinga visokeriopa pagalba“
Kaip tai suprasti!!!!!
Ar „The Economist“ bando pasakyti, kad jei Lietuva nesiliaus dėti pastangų išsiaiškinti tiesą ir vykdyti teisingumą, ji negalės tikėtis pagalbos iš sąjungininkų iškilus grėsmei iš Rusijos pusės?
Ar tai reiškia, jog kažkas nori Lietuvai pasakyti: jei toliau bandysite apklausinėti karo nusikaltimais įtariamus žydų tautybės asmenis, būsite atiduoti Rusijos įtakos sferai?
Man tai skamba nesolidžiai. Arba kaip šantažas.
Įdomu, kaip tai įvertintų G.Kirkilas?
(8 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
