Televizijos galia mirties akivaizdoje
Pradėsiu nuo paprastų klausimo..
Kokia dalis Lietuvos gyventojų iki pirmadienio ryto žinojo, kas yra Aurimas Dautartas? Mano spėjimas būtų – geriausiu atveju pusė.
O kokia dalis iš tų žinojusių, kad A.Dautartas prieš kokius dešimt metų buvo televizijos laidų vedėjas, būtų prisiminę tų laidų pavadinimus? Aš spėčiau, kad ne daugiau nei penktadalis.
O kiek iš žinojusių, kad A.Dautartas buvo televizijos laidų vedėjas ir žinojusių jo vedamų laidų pavadinimus galėtų pasakyti, kokią įtaką televizijos laidų raidai ar visai žiniasklaidai turėjo A.Dautartas? Aš atvirai prisipažįstu – negalėčiau.
Kodėl klausinėju?
Ogi todėl, kad niekaip negaliu suprasti, kodėl žinia apie A.Dautarto savižudybę tapo pagrindine visų Lietuvos interneto portalų naujiena. Kalbant spaudos terminais – pirmojo puslapio arba „atidarymo“ medžiaga. Pranešimas apie A.Dautarto savižudybę daugumoje portalų buvo tarp pagrindinių naujienų iki popietės, o kai kuriuose išliko iki pat pirmadienio vakaro.
Aš to nesuprantu, mane tai siutina, nes, mano nuomone, A.Dautarto mirtis yra visiškai nesvarbi.
Spėju, kad šioje vietoje daug kas mane apkaltins nejautrumu, abejingumu ir visomis kitomis man būdingomis ydomis, tačiau, atvirai kalbant, man tai visai nerūpi.
Nes aš esu įsitkinęs, kad A.Dautarto mirtis nėra įvykis, apie kurį turėtų būti skelbiama pirmajame puslapyje.
Mirtis yra skaudi. Ji yra dar skaudesnė, kai netikėtai miršta jaunas žmogus. Ir dar labau skaudesnė, kai jaunas žmogus mirtį pasirenka pats.
A.Dautarto mirtis yra skaudi ir svarbi jo artimiesiems, draugams, galbūt buvusiems bendradarbiams.
Taip pat kaip ir bet kurio kito Lietuvos gyventojo mirtis. Arba – kaip bet kurio kito iš daugiau nei tūkstančio kasmet iš gyvenimo savo noru pasitraukiančių Lietuvos piliečių.
Bet juk tų daugiau nei tūkstančio mirtys netampa pagrindine dienos naujiena. Nekalbu jau apie tuos dešimtis tūkstančių, kurie miršta dėl amžiaus, ligų ar nelaimingų atsitikimų.
Kodėl tada A.Dautarto mirtis tapo išskirtine?
Mano atsakymas, kuris nebūtinai yra teisingas, yra labai paparastas: todėl, kad A.Dautartas kažkada dirbo televizijos laidų vedėju.
Tačiau ar to pakanka, kad mes visi apie tai turėtume žinoti? Aš drįsčiau teigti, kad ne. Nes mano nuomone, tarp tų dešimčių tūkstančių, kasmet iškeliaujančių Anapilin ir net tarp tų daugiau nei tūkstančio, kasmet nusprendžiančių iškeliauti ten savo noru, yra ne vienas ir ne du, kurių buvimas tarp mūsų yra daug svarbesnis nei A.Dautarto.
Jau sakiau, kad kiekviena mirtis yra skaudi ir svarbi, ir suprantu, kad A.Dautarto artimiesiems jokia mirtis negali būti skaudesnė ir svarbesnė. Žinau tai, nes man iki šiol skaudžiausia ir svarbiausia buvo mano senelio mirtis.
Tačiau kalbėdamas apie mirties svarbą ir jos eksponavimą žiniasklaidoje, turiu galvoje platesnę „svarbos“ reikšmę. Visuomeninę, jei norite. Tokią, kai mirtis reiškia, jog visi mes netenkame kažko svarbaus ir turėjusio įtaką jei ne mums visiems, tai bent jau nemažai mūsų daliai. J.Marcinkevičius, V.Kernagis, S.Geda, J.Aputis, G.Karka, J.Ivanauskaitė, E.Vilkas, G.Karka, R.Pavilionis – tai tik labai maža dalis pastarojo meto tokių netekimų.
Ar A.Dautarto mirtis priskirtina tokiems ir ar tikrai mums visiems būtina apie ją žinoti?
Neturiu tinkamo atsakymo.
Nes visi tie, kuriuos turiu – žinomų draugų būrelis, kai kurių asmenų noras viešai pademonstruoti savo jautrumą, žiniasklaidos galbūt visiškai nesąmoningas siekis generuoti „click’us“, žiniasklaidos bandos jausmas – man neatrodo tinkami.
Netinka man ir atsakymas (kuris tkriausiai yra teisingiausias), kad A.Dautartas yra svarbus mums todėl, kad jis kažkada dirbo televizijos laidų vedėju. Nes televizijoje taip pat dirbo ir/ar tebedirba A.Žukauskienė, G.Deksnys, R.Juozapavičius, G.Sviderskytė, pagaliau – A.Valinskas, be kurių (ar su kuriais) televizija šiandien galbūt būtų kitokia. A.Dautartas, man subjektyvia nuomone, šiai kategorijai nepriklauso.
Gali būti, kad kas nors įsižeis, tačiau man A.Dautarto mirties eksponavimas yra panašus į bandymą pasipelnyti iš mirties – savotišką maitvanagių puotą, kai pagrindinis tikslas yra sočiai paėsti. Nes maistas – nemokamas.
Mirtis tampa svarbi ir išskirtinė tik todėl, kad jis susijusi su televizija.
Kai kas sako, kad apie tokias mirtis reikia rašyti, nes tai gali apsaugoti kitus nuo tokio skaudaus šalia esantiems pasirinkimo. Po straipsniais esantys įvairių pagalbos linijų telefonų numeriai lyg ir pagrindžia tokią nuomonę.
Tačiau viena mano kolegė šiandien išsakė ir kitokią nuomonę: reikia žiūrėti, kokia bus savižudybių statistiką per artimiausias kelias dienas.
Gali būti, kad ji klysta, tačiau grįžtant prie klausimų, kuriuos kėliau šio įrašo pradžioje, ši pastaba gali būti reikšminga. Ypač – skaitant A.Dautarto kolegų pasisakymus apie tai, kaip jie buvo šokiruoti ir nustebę. Nes iš tiesų tai jie tikriausiai net neįtarė, kokios problemos kamuoja A.Dautartą, o jei ir įtarė, tai vargu, ar jiems tai rėpėjo tiek, kad jie skirtų tam dėmesį.
Pirmadienį A.Dautartas dėmesio susilaukė. Ir tai gali būti pavyzdys šimtams ar tūkstančiams kitų, kurie taip pat turi problemų ir kuriems taip pat trūksta dėmesio, užuojautos, pagalbos ir supratimo.
Pavyzdys, kaip galima susilaukti dėmesio…
Man dėl to labai pikta ir labai liūdna.
P.S. Paklausiau kolegų, ar, jų nuomone, man nusižudžius, tai taip pat taptų pagrindine dienos naujiena..
Dauguma atsakė teigiamai. Manęs tai visai nepradžiugino…
Nes nemanau, kad tai padėtų mano artimiesiems ir nemanau, kad tai teigiamai apibūdina Lietuvos žiniasklaidą.
(19 balsų, vidurkis: 4,58 iš 5)
Loading...
