Studentas nori paslaugos. O man norisi jį pasiųsti…
Žinot, šiandien mane šiek tiek sunervino…
Gavau laišką, kuriame magistrinį darbą rašanti studentė prašo manęs paslaugos. Tokios visai menkos:
Žinau, kad esate užsiėmęs žmogus, bet man labai reiktų, kad atsakytumėte į keleta interviu klausimų, kuriuos Jums dabar ir siunčiu prisegtuke. Jūsų atsakymai be galo reikalingi mano analizei. Gauta informacija bus naudojama tik mano magistriniame darbe. Būtų malonu, jei savo, kuo išsamesnius atsakymus, atsiųstumėte man per savaitę (iki sekančio trečiadienio, gegužės 13d.).
Šiaip jau dažniausiai niekada neatsisakau padėti studentams. Net ir šiandien su vienu iš jų, atvykusiu iš VDU, praleidau daugiau nei valandą laiko atsakinėdamas į klausimus.
Bet pastaruoju metu vis dažniau pastebiu tendenciją, kurią labai gerai apibūdina aukščiau pateikto laiško ištrauka: nemažai studentų kažkodėl tai galvoja, kad padėti jiems yra pareiga ar net savotiška garbė. Ir kad tik mulkis arba koks nors pasipūtėlis ir neišmanėlis gali tos garbės atsisakyti.
Kaip nors kitaip įvertinti jau ne pirmą kartą paštu atsiunčiamus klausimus ( jų šį kartą gavau 10 ir atsakymams nepakanka pasakyti „taip“ arba „ne“) ir dar nurodytą terminą, iki kurio aš turėčiau pateikti atsakymus.
Suprantu, kad esu tik mažos naujienų agentūros direktorius ir vienas iš šimto politikos komentatorių… Ir mano laikas, žinoma, nėra vertas tiek, kiek magistrinį darbą rašančio studento.
Bet juk ir studentas turėtų suprasti, kad jis yra tik vienas iš keliolikos tūkstančių studentų…
Ar aš jau kažko nebesuprantu? Nes man atrodo, kad neturiu įsipareigojimo už kažką dirbti…
Tiesa, vis dar pasitaiko ir kitokių studentų: tų, kurie nori ateiti, įsirašo pokalbį (prieš tai atsiklausę, ar galima įrašinėti) ir dar po to atsiunčia galutinį rezultatą (smalsu juk).
Tačiau įspūdis toks, kad tokių pastaruoju metu mažėja.
Gal čia nemokamo mokslo ir 13 universitetų pasekmė?…
P.S. Nepaisant to, ką parašiau, į pateiktus klausimus vis tiek esu pasirengęs atsakyti, jei studentė ras laiko ateiti…:)