Artūras Račas

Šiandien valgant savo kieme nuskintą pomidorą, man į galvą atėjo viena mintis. Jis susijusi su neseniai, berods, Gedimino prospekte pamatyta keista įstaiga, kurią kažkas pavadino „burgerių restoranu“. Man tai skamba panašiai kaip simfoninis duetas, žvyruota automagistralė, durano (VLKK rekomenduoja jš vadinti durijumi) aromatas arba švitrinio popieriaus prezervatyvas, bet iš tiesų tai aš ne apie tai.

Tą keistą įstaigą pamatęs, aš niekaip negalėjau suprasti, kodėl kažkas vėl bando daryti tai, ką taip sunkiai sekėsi daryti McDonalds Lietuvoje, nors atėję jie labai stengėsi (aš net pats pamenu tokias nemokamas McDonalds mokyklėles vaikams, kuriose buvo bandoma pripratinti vaikus prie brand’o, taip tikriausiai viliantis, kad jie pripras ir prie to brando patiekalų. Sekėsi sunkiai ir gana ilgai pats populiariausias McDonalds restoranas buvo tas prie stoties. Dėl suprantamų priežasčių – o kur daugiau darbininkės ir klientai naktį gali greitai papildyti išeikvotą energiją. Tinkama publika tokio tipo „restoranui“.

Tai kąsdamas tą tikro skonio pomidorą supratau. Per 20 metų užaugo nauja, atskiros rūšies Lietuvos karta, kuriai vaikystės prisiminimai yra susiję su būtent su burgeriais. Ir ne tik su jais, bet apie tai – kiek vėliau.

Sakysite, burgerių tada, sovietmečių nebuvo? Būsite tik iš dalies teisūs. Jie buvo, tik tada juos vadino paprasčiau. Kotletais.

O kas valgė kotletus? Ogi dažniausiai, ta vadinamoji antra karta nuo žagrės – iš kaimo į miestą pabėgę mužikai, labai norėję tapti  miestiečiais. Žodį „mužikas“ vartoju anaiptol ne kokia nors niekinančia prasme, nes „mužikas“ tai iš esmės profesija, dvasios būsena ir gyvenamoji vieta tos būsenos niekaip pakeisti negali.

Tai va, tie mužikai taip norėjo būti miestiečiais, kad dažnai nutraukdavo bet kokius ryšius su savo gimtuoju kaimu, kad niekas neįtartų juos esant mužikais, nes jie labai norėjo būti miestiečiais. O kadangi ryšio su kaimu nebuvo, tai valgyti jie nelabai turėjo ko. Ypač mėsos. Todėl, be šlapiankės, kurie jie šiandien taip dažnai prisimena, jų karštu patiekalu dažniausiai būdavo kotletas – jei kas nežinote, tai toks mėsos ir tarybinio batono po 22 kapeikas mišinys santykiu maždaug 1:20. Kartais į tą mišinį dar būdavo įmušamas kiaušinis, bet mužikai dažnai ir jo neturėdavo, tad naudodavo krakmolą, kad tas mišinys nesubyrėtų.

Tai kotletas ir buvo  mužikų ir tų mužikų nuolat alkanų atžalų maistas. Nes jie norėjo būti miestiečiais. Tada jie dar patys nežinojo, bet valgydami kotletus, kurie šiandien vadinami burgeriais, jie šventai tikėjo, kad taip taps biurgeriais, kurie šiandien kartais vadinami elitu.

Jūs tikriausiai paklausite, kaip tai susiję su dabartiniais burgerių restoranais? Ogi labai paprastai. Tų mužikų vaikai, kurie visą savo vaikystę badavo ir mito kotletais, per tuos 20 metų pagaliau išaugo ir pradėjo dirbti. Uždirba jie, kaip ir jų tėvai, nelabai daug, bet, priešingai nei anksčiau, valgyti jiems jau perka ne tėvai, o jie patys. O kotletai tai persidavė. Nes tėvai ir vaikai vieno kraujo. O kotletai tai kaip ŽIV virusas. Arba mužikų mentalitetas.

Bet šiandien kotletų normaliuose restoranuose niekas nesiūlo. Nes šiandien tam, kad gautum mėsos, jau nereikia turėti giminių kaime. Ir štai jums -bach babacha- aukso gysla. Burgeriai -biurgeriams. Naujieji kotletai naujajam elitui. Paprasta kaip trys kapeikos, už kurias mužikai gerdavo gazuotą vandenį iš automato, nes jis buvo tikrų miestiečių gėrimas.

Bet čia, žinokite, dar ne viskas, ką tie mužikų vaikai atsinešė į dabartinę Lietuvą iš savo sunkios vaikystės.

Kaip galvojate, ką jie dažniausiai valgydavo prie kotletų? Tai, žinokite, 359 dienas per metus mužikai ir jų alkani vaikiukai rydavo tokius žalius marinuotus pomidorus, vežamus, berods, iš Bulgarijos (nors galiu ir klysti, nes man jie būdavo tokie pat šlykštūs kaip dabar McDonaldo burgeriai ir pas mus namuose jų nevalgė).  Per Kalėdas, Velykas, gegužės 1-ą, vasario 23 ir Kovo 8 prie kotleto būdavo patiekamas šaukštas žalių vengriškų žirnelių (jų po vieną stiklainį per metus gaudavo iš esmės visi miestiečiai, o partinis ir rajkopsąjungos elitas – po du).  Suprantate juk kodėl: nutraukę ryšius su kaimu ir žeme, mužikai negalėdavo gauti žalių daržovių, nes jų sovietmečiu beveik nebūdavo.

O žinote, koks skaniausias desertas būdavo mužikams ir jų vaikučiams? Konservuotos slyvos, nesakysiu ką pagal spalvą primenantis obuolių džemas. Ir dar žali bananai (kurių mužikai taip norėdavo, kad niekada nesulaukdavo, kol jie sunoks spintoje pakišti po krempleninėmis kelnėmis). Ir – kartą per metus – pusžaliai mandarinai.

Tai va toks meniu diena iš dienos, šventė po šventės ir formavo mužikų ir jų vaikų skonio suvokimą. Vaikai užaugo ir, kaip jau, aptarėme, tapo biurgeriais. O kai kurie – net elitu.

Ir kas nutiko? Ogi nieko ypatingo. Nes biurgeriai ir elitas – tai tie patys mužikai, kurie nenorėjo mužikais būti. Bet yra vienas skirtumas. Dabartinių mužikų tėvai dar žinojo, koks yra tikrasis mėsos skonis, kaip kvepia daržovė ir žinojo, kuo agrastas skiriasi nuo agurko, salieras nuo aguonos ir kad bulvės fri nėra daržovė.  O štai jų vaikai viso to nepatyrė. Kai kurie jų užaugę bandė paragauti žalių nekonservuotų pomidorų, bet paskui tą reikalą metė. Kiti bandė surasti, kur auga žirneliai, bet per ankštis niekaip jų nerasdavo, o tėvai nebuvo pasakę. Tai irgi metė ieškoti.

Čia tokį mažą nukrypimą noriu padaryti. Pas mus namuose prie kelerius metus toks vaikinas iš Olandijos gyveno. Tai ten su juo visokių istorijų buvo, nes jis irgi buvo biurgeris. Iš Olandijos.

Kartą ruošėmės mėsą lauke pasikepti, tai kepsninėje malkų pridėjome ir užkūrėme. Jis klausia: ką darysite? Sakome, barbeque. O jis sako: mes tai barbeque ant anglių darome. Tai, jei nesupratote, žmogus nežinojo, kaip anglys atsiranda.

Kita kartą susižvejojome ar tai upėtakių ar tai lydeką, išsikepame, valgome. O jis randa kaulą ir klausia: o kas čia? Mat, iki tol žuvies be kaulų nebuvo valgęs. Tik file.

Bet kai davėm paragauti šviežio pieno kaime, tai galvojau, kad sustreikuos jam visa, kas yra žemiau stemplės. Bet, žinokit, nieko nenutiko ir po to vis klausdavo, kada į kaimą važiuosim.

Bet grįžkim prie lietuviškojo biurgerių elito ir pagalvokim, kodėl jiems taip patinka, viskas, kas konservuota, šaldyta, fasuota? Tikriausiai supratote, ar ne? Bet tikriausiai ne visai. Nes vien to mužikui nepakanka. Ypač – jei jis nori būti elitu. Dar reikia užsieninės pakuotės. Čia veikia ne tik bulgariškų pomidorų ir vengriškų žirnelių faktorius. Dar labai veikia kramtoma guma, kurią mužikų vaikai pirkdavo būtinai su popierėliu (einamasiausias buvo žąsiuko Donaldo), kad kiekvieną vakarą galėtų suvynioti, o kiekvieną rytą kitų mužikų akyse vėl išvynioti. Lietuviško „Paršiuko Čiuko“ popierėlis, čia, kaip suprantate, netikdavo.

Todėl tas užaugęs mužiko vaikas, šiandien  besivadinantis eilitu, jums beveik niekada neprisipažins, kad jam skanu, tai kas šviežia ir tai, kas lietuviška. Jis eis į kokį nors rūsį Šiaurės miestelyje ir ten pirks 20 konservų dėžučių (iki kurių galiojimo pabaigos likusios dvi savaitės),  30 pakučių užpilamos makaronų ir krakmolo masės (jie ją vadina sriuba), 10 maišelių šaldytų bulvių fri (nes parduotuvėje bijo supainioti bulves su krapais, nes girdėjo, kad tuos du daiktus kažkaip galima maišyti, tik nežino kokiu santykiu).

Negana to, mužikas, bijodamas prarasti biurgerio aureolę, niekada negers šviežių sulčių, nes jam skaniausios tos, kurios atsiranda kokios nors spalvos miltelius užpylus virintu vandeniu, niekada nevalgys šviežio medaus, nes jam net baisu pagalvoti, kad galima paimti į burną tai, ką atrijo kažkos vabzdys, kuris dar gali būti pavojingas ir gyvybei (nes biurgeriai dažniausiai viskam alergiški). O kalbėti apie obuolius nuo medžio, ar kokius nors burokus iš purvinos žemės, jei jų prieš tai niekas neišvirino autoklave 300 laipsnių temperatūroje ir nepamirkė skystame azote prieš užšaldydami, tai, patys suprantate, net neverta.

Jei kada pas tokį užeisite į namus, tai siūlau atkreipti dėmesį į vieną detalę: pas juos dažniausiai nebus nė vienos gėlės. Žinote kodėl? Žemė jiems primena jų kilmę, o kotletuose gėlės jiems niekaip neužauga. Bet, žinokite, jų namuose 120 proc. rasite kokias 27 skardines su visokiomis gėrybėmis. Ir dažniausiai – padėtas taip, kad būtų visiems matomos. Nes tai jiems asocijuojasi su buvusia prabanga – tai yra žaliais pomidorais ir žaliais žirneliais.

Tai yra jų skiriamasis ženklas. Panašiai kaip tinklinės pėdkelnės to restorano prie stoties lankytojoms ar aukso grandinė ant kaklo – lankytojams.

Beje, juos gana lengva atpažinti ir gatvėje. Tik reikia, kad jie pradėtų kalbėti. Kadangi juos tėvai mokė, kad kaimiečiu būti negerai, o kaime, kaip žinome, būdavo kalbama lietuviškai, tai tikras mužikas niekada nepasakys nė dviejų sakinių neįterpdamas kokio nors žodžio ne lietuvių kalba. Dažniausiai tai būna rusų kalbos žodžiai, tipo „žėrtva“, „poliubomu“, „dalbajobas“ , „glušas“, ypač pažengę biurgeriai gali pasakyti ką nors panašaus į „over“, „shut up“ ar netgi „f**k. (Žodžių parinkimą lemia mužikų intelekto lygis, kuriam, kaip suprantate, įtakos turėjo gyvenimas pusbadžiu ir normaliam vystymuisi reikalingų vitaminų nuolatinis trūkumas).

Bet aš tai galvoju, kad jie vis tiek neša šiokią tokią naudą visuomenei. Pagalvokit tik – šiaip jau viską, kas lieka rengiant mėsos patiekalus, reikėtų išmesti, o tai kelia problemų: atliekos, savartynai, blogas kvapas. O dabar viskas yra sumalama ir panaudojama kotletams. Ir supuvę obuoliai, ir žirnelių ankštys sueina, svarbiausia, kad būtų užšaldyta ir daug kartų išvirinta. Gamtai gerai. Reiškia ir mums gerai.

Blogiau būtų, jei jų per daug privistų, tada atraižų jau nebeužtektų ir reikėtų sąvartynus plėsti. Tai aš galvoju, kad profilaktiškai karts nuo karto jiems reikėtų nemokamai pasiūlyti šviežio natūralaus pieno, susitarus su McDonalds (pamenate, „Iki“ buvo pradėjusi siūlyti, bet po to nustojo, nes labai sumažėjo mėsos po 3 lt. už kg pardavimas). Bet McDonalds galėtų susitarti su Bulgarija dėl marinuotų žalių pomidorų. Prie pieno labai tiktų.

P.S. O žinote, kodėl naujiesiems mužikams labiausiai patinka „Statoil“ bandelės su dešrelėmis. Nes ten siūlo net tris padažus: kečupą, majonezą ir garstyčias. Tai, žinokit, garstyčios buvo pagrindinis mužikų prieskonis, nes kečupas būdavo retai, o majonezas – tik per šventes. O čia įsivazduojate – galima visus tris iš karto. Ir dar su dešrele, kurios irgi buvo per šventes.

Tai jei pamatysite ką „Statoil“ perkant bandelę su dešrele ir prašant visų trijų padažų, jau žinosite, kad tai – elitas.

(21 balsų, vidurkis: 3,05 iš 5)

Loading...