Artūras Račas

Nepažįstu asmeniškai M.Mikailos, tačiau po jo padejavimų pas pramonininkus ir prognozių apie „Sodros’ ateitį, manyčiau, kad jam pats laikas būtų pasitraukti.

Kitos išeities vadovui, kuris savo įstaigai po dvejų metų prognozuoja „kaput“ ir atvirai prisipažįsta, jog nežino, ką daryti, kad to „kaput“ būtų išvengta, mano supratimu nėra. Na, nebent M.Mikaila įsivaizduoja esąs „Titaniko“ kapitonas ir mano turįs nuskęsti kartu su „Sodra“  ir valstybine pensija už jos paskandinimą.

Kalbant kiek rimčiau, problema gerokai rimtesnė. Ir ją liudija ne tik M.Mikaila ir jo pateikti skaičiavimai.

M.Mikaila yra tik maža didelės kelerius pastaruosius metus nuosekliai dėliotos dėlionės dalis. Kitos tos dėlionės dalys – A.Brazauskas, G.Kirkilas, konservatoriai opozicijoje prie G.Kirkilo, A.Kubilius ir visa jo vyriausybė, ypač išskiriant R.Dagį su jo „šeimos žaidimais“, konservatoriai Seimo valdančiojoje koalicijoje ir kitos tos valdančiosios koalicijos dalys, aktyvios motinos, šventai tikinčios, kad auginti vaikus galima tik už pinigus, nemaža dalis pensininkų ir apskritai Lietuvos visuomenės, kuri iki šiol yra įsitikinusi, kad mokėti mokesčius yra blogai, o  gauti pensiją, nemokamą sveikatos priežiūrą ar invalidumo pašalpą – privalu. Ir kuo daugiau.

Antai A.Kubilius, pastaruoju metu kaip užkerėtas kartoja, kad vienintelis kelias išvengti to M.Mikailos prognozuojamo „kaput“ yra visų pensijų, bedarbių pašalpų mažinimas ir „Sodros“ įmokų didinimas. Visiems bandantiems tuo suabejoti, tiek jis, tiek finansų ministrė I.Šimonytė tuoj pat atšauna: pasakykite iš kur paimti 400 milijonų ir mes taip padarysime.

Kita vertus, premjeras čia pat kalba apie verslo sąlygų gerinimą ir neša į Seimą projektą, siūlantį pelno mokestį sumažinti ketvirtadaliu. Suprask: viena ranka atimame, kita – duodame.

Labai primityviai žiūrint, tai tiesa. Tačiau ta tiesa – pagal A.Brazauską, G.Kirkilą, Ž.Marcinkevičių ar B.Lubį. Reikėtų tikriausiai pridėti – deja, ir pagal A.Kubilių.

Nesu ekonomistas, tačiau mano asmeninė patirtis sako, kad pelno mokesčio mažinimas 5 proc. punktais, kartu didinant „Sodros“ įmokas bei PVM, verslo sąlygų niekaip negerina.

Kaip, beje, negerina ir pačios „Sodros“ būklės. Nes visiškai naivu yra tikėtis, kad bent dalis pelno mokesčio kokiu nors būdu grįš į bendrą mokesčių katilą ar bus panaudota naujų darbo vietų kūrimui.

Tuo tarpu net ir 1 proc. punktu padidintos „Sodros“ įmokos, labai tikėtina, tų darbo vietų sumažins bent jau proporcingai – tai yra, 1 proc. punktu. „Sodrai“ gi tai taptų dviguba našta, nes užuot gavusi tegul ir minimalias įmokas, ji turės mokėti pašalpas bedarbiams.

Panašu, kad A.Šemetos pernykščiai skaičiavimai ir jų rezultatai nepadarė jokio įspūdžio nei A.Kubiliui, nei I.Šimonytei. Jie, kartu su visa valdančiaja dauguma, ir toliau nenori pripažinti, kad ‘Sodros“ ir visų viešųjų finansų šiandien jau nebeįmanoma išgelbėti vien aritmetiškai manipuliuojant turimais skaičiais, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad tie skaičiai (nedarbas, darbo užmokestis, vartojimas) nuolat keičiasi.

Šiandien reikia keisti ne skaičius, o požiūrį į skaičius, ne mokesčių dydžius, o jų koncepciją.

Rizikuoju būti nepopuliarus, tačiau norint pagerinti verslo sąlygas ir siekiant, kad „Sodros“ neištiktų „kaput“, reikėtų kalbėti ne apie „Sodros“ įmokų didinimą darbdaviams, o apie jų mažinimą kartu didinant darbuotojų įmokas „Sodrai“.

Norime didžiausių visoje ES pašalpų vaikus aginančioms motinoms, norime nemokamo vaikų maitinimo mokyklose ir kompensacijų už šildymą? Mokėkime už tai. Ne 3 proc. nuo pajamų kaip dabar, bet kokius 13 proc. kaip belgai, 14 proc. kaip austrai ar 22 kaip prancūzai ar slovėnai.

Galima, žinoma, ir kiek mažiau – bent jau kokius 11 proc. kaip Liuksemburgas ar Portugalija.

O įmonėms leiskime mokėti 17 proc. kaip Austrijoje ar Čekijoje ar bent jau 21 proc. kaip Suomijoje. Nekalbu jau apie Vokietiją (14,6 proc.) ar Lenkiją (8,2 procento).

Na gerai, galbūt ne iš karto taip radikaliai: pavyzdžiui, darbdavio įmoką sumažinkime nuo 31 proc. iki 25, o darbuotojų  – padidinkime nuo 3 proc. iki 13 procentų.

 Taip, samdomų darbuotojų pajamos, priėmus tokį sprendimą, sumažėtų, tačiau, juk visi pripažįsta, kad atlyginimų augimas Lietuvoje buvo pernelyg išpūstas. Nušautume du zuikius vienu metu – ir verslui būtų lengviau, ir atlyginimai sumažėtų. Efektas? Daugiau darbo vietų, daugiau mokančių mokesčius, didesnės „Sodros“ pajamos, mažiau bedarbių ir dar pelno mokesčio mažinti nereikėtų mažinti, nes verslo sąnaudos sumažėtų. O jei dar „Sodros“ įmokų lubas įvestume – pradžiai, tegul ir nuo 10 vidutinių darbo užmokesčių (ateityje tą ribą mažinant)?

Visa tai būtų puiki paskata realiai mažinti valdininkų armiją – tereikėtų visoms valstybės institucijoms palikti to paties dydžio darbo užmokesčio fondą ir vadinamiesiems asignavimų valdytojams teliktų pasirinkti: ar turėti tą patį šimtą veltėdžių, gaunančių mažiau, ar kokius 60, bet realiai dirbančių.

Galvokime toliau. A.Kubilius ir I.Šimonytė sako, kad reikia mažinti pensijas. Visiems, kuriems jos didesnės nei 650 litų, ir ypač tiems, kurie net ir gaudami pensiją yra pajėgūs dirbti ir mokėti mokesčius. Lyg už tuos 650 litų būtų galima gyventi…

Bet gal galima į problemą pažiūrėti kitaip. Gal vis dėlto geriau nemažinti visiems pagal vieną liniuotę, tiesiog priimti sprendimą, kad Lietuvos Respublikos pilietis tegali gauti vieną pensiją. Ir, kaip demokratinėje valstybėje, leisti pasirinkti kurią pensiją jie norėtų gauti. Kai kurie, atrodo, galėtų pasirinkti iš trijų variantų.

Be to, kaip demokratinėje valstybėje, kurioje visi piliečiai lygūs, gal reikėtų pagalvoti, kodėl mokslininkai, teisėjai, pareigūnai ir kariai Lietuvoje yra lygesni už kitus. Pavyzdžiui, kuo tas pulkininkas leitenantas, 10 metų važinėjęs tarnybiniu automobiliu kaip savu, yra lygesnis už mokytoją ar greitojoje pagalboje dirbantį chirurgą?

Sakysite, agituoju už lygiavą? Netiesa, nes dauguma aukščiau išvardytų ir be specialių įstatymų gautų didesnes pensijas, nes jų atlyginimai pakankamai dideli.

Eikime toliau ir prisiminkime, kad didžioji dalis tų „specialiųjų“ pensijų mokama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto.

O jo pajamos, kaip žinia, pastaruoju metu nedidėja, nepaisant didinamo PVM.

Žinau, jums vėl nepatiks, bet gal prisiminkime, kad gyventojų pajamų mokestis Lietuvoje šiandien vienas mažiausių visoje ES. Prisiminę darbo našumo ir išpūstų atlyginimų problemą, gal pasvarstykime galimybę tą mokestį kilstelėti bent jau kokiais 5 proc. punktais?  Tai padarę, vis dar būtume labai toli nuo ES ar OECD valstybių vidurkio, tačiau biudžeto pajamos tikrai šiek tiek išaugtų.

Nekalbu jau apie progresinius pajamų mokesčius, kurie tiesiog būtini, bet nuo kurių ir A.Kubilius, ir I.Šimonytė ir, deja, bet ir D.Grybauskaitė, atrodo yra „užsikodavę“.  Nepaisant to, kad esame mažiausią pajamų mokestį visoje Europoje mokančių penketuke, kad mūsų pajamų mokestis yra mažesnis nei bet kurioje OECD valstybėje ir kad net  A.Kubiliaus taip mėgstamoje Airijoje didžiausioms pajamoms taikomas 46 proc. tarifas.

Apie nekilnojamojo turto mokestį turbūt jau neverta net kalbėti, nes R.Dargis, L.Pinkevičius, A.Avulis to niekada nesuprastų. Kaip ir SEB, „Swedbank“ ar „DnB Nord“… Juk tiek nekilnojamojo turto šiandien turi. Ir gali laukti, kol rinka atsigaus.

Ir mes visi galime laukti. Vieni su trijų rūšių pensijomis, kiti – su paskolų mokėjimą garantuojančiomis motinystės atostogų išmokomis, treti – su „verslo liudijimais“, ketvirti – su „autorinėmis pajamomis“.

Laukti, kol „Sodrai“ bus „kaput“.

O tada tikriausiai visi drauge eisime daužyti Seimo langų.

Blogiausia, kad tai jau nebepadės…

(20 balsų, vidurkis: 4,10 iš 5)

Loading...