Socialliberalai ir socialdemokratai – vestuvės iš išskaičiavimo
Šeštadienį socialliberalų taryba nusprendė pasakyti “taip” Gedimino Kirkilo pasiūlytoms jungtuvėms ir artimiausiu metu prisijungs prie dabartinės valdančiosios koalicijos.
Būtų galima sakyti, jog ratas apsisuko ir A.Paulauskas, nurijęs nuoskaudą dėl socialdemokratų išdavystės prieš pusantrų metų grįžo, ten, kur ir yra tikroji jo ir jo vadovaujamos partijos vieta.
Tiesa, sugrįžo ne bet kaip, bet išdidžiai – iškėlę dabartinei valdančiajai koalicijai daug labai gražiai skambančių ir prieš rinkėjus veidą turinčių išsaugoti sąlygų: per artimiausią pusmetį padidinti mokytojų algas, kovoti su infliacija, iki šių metų birželio 1 dienos priimti gyventojų pajamų mokesčio lengvatą vaikus auginančioms šeimoms, priimti Teismų įstatymą, įgyvendinti vieno langelio principą, spartinti policijos reformą.
Skamba gražiai, bet viskas lyg jau ir girdėta – tą patį socialliberalai kalbėjo ir po 2004 metų rinkimų, kai jungėsi ten pat, kur ir šiandien, tiesa, “taip” sakė ne Gediminui Kirkilui, tačiau Algirdui Brazauskui.
Matyt, suprasdamas, kad ne visi rinkėjai tokie kvaili, kokiais juos laiko politikai, A.Paulauskas prie visų iškeltų sąlygų dar viešai pažadėjo, kad jis taps atominės elektrinės statybos garantu.
Prisipažinsiu, iš A.Paulausko šito tai jau tikrai nesitikėjau. Nenustebčiau, jei panašų pareiškimą padarytų pastaruoju metu skambuiomis frazėmis apie nacionalizaciją ir kultūrą pagarsėjęs Algirdas Paleckis, tačiau A.Paulauskas lyg ir atrodė jau subrendęs ir turintis suprasti, kad tokie pareiškimai kelia jau net ne juoką, o gailestį.
Nepaisant to, iš esmės socialdemokratų ir socialliberalų jungtuvės yra labai logiškas ir natūralus procesas, kuris, beje, naudingas abiems partijoms.
Socialdemokratams, kurie jau, atrodo, iš viso baigia pasimesti ieškodami identiteto ir ideologijos ir per būsimus rinkimus rizikuoja prarasti net normalios opozicijos statusą, verkiant reikia veidų ir pavardžių, kurios bent kiek atskiestų dabartinį nomenklatūros ir verslo grupių klapčiukų mišinį partijoje. A.Paulauskas, A.Monkevičius, N.Steiblienė ir gal net A.Valionis šiam tikslui labai tinka. Bet kuriuo atveju geriau už B.Bradauską, J.Jagminą, J.Karosą ar B.Vėsaitę.
Be to, socialdemokratai tikriausiai prisimena 2004 metų rinkimų pamokas, kai rinkėjai reitinguodami bendro sąrašo kandidatus iškėlė A.Paulauską į pirmąja sąrašo vietą, o N.Steiblienę kilstelėjo iš 48 vietos į 15-ąją.
Socialdemokratams reikia rūpintis savo ateitimi ir turint galvoje A.Paleckio pradėtą “kryžiaus žygį”. Mažai tikėtina, kad pastarajam pavyks per teismą ar partijos suvažiame atstatyti savo narystę partijoje, tačiau visai įmanoma, kad jis sugebės aplink save suburti nemažai dabartinių socialdemokratų ir pavilioti juos nauja partija arba jungimusi prie kurios nors jau veikiančios. Socialliberalai taptų puikiu užpildu atisradusiai skylei.
Socialliberalams, ar bent jau jų lyderiams taip pat labai reikia socialdemokratų, jei jie nori išlikti politikoje. Partijos struktūros siplnos, rėmėjų nėra daug, opozicijoje jie neranda savo vietos ir kaip nors aiškiau save pristatyti rinkėjams, žiniasklaida socialliberalus jau baigia pamiršti (Jolantos naujai šukuosenai pastarąją savaitę tikriausiai buvo skirta daugiau dėmesio nei visai socialliberalų partijai per paskutinį pusmetį).
Socialdemokratai A.Paulauskui ir jo bendražygiams siūlo tai, ko jiems labiausiai trūksta. Ministro kėdę ir porą postų Seime, tai yra, alimybe būti labiau matomiems, savo struktūras ir visą vadžios mašiną būsimiesiems rinkimams bei finansavimą, kurį socialdemokratai būdami valdžioje, tikrai sugebės (o gal jau sugebėjo) užsitikrinti.
Paulauskas, nepaisant jo, švelniai kalbant, nusišnekėjimo, apie pasiryžimą tapti atominės elektrinės statybos garantu, vis dėlto turi pakankamai patirties, kad tokių palankių sąlygų jam šiandien niekas daugiau pasiūlyti negali. Todėl visiškai natūralu, kad bors ir šiek tiek iš pradžių pasimaivę, socialliberalai vėliau “ypatingos skubos tvarka” pritarė jungimuisi į valdančiąją koaliciją, kuri jiems žada galimybę išgyventi.
Socialdemokratų ir socialliberalų jungtuvės gali išeiti į naudą ir visai Lietuvos politinei sistemai. Jei po koalicijos vėl seks bendras sąrašas per rinkimus, labai tikėtina, kad šios dvi partijos vėliau viso susijungs. Panašiai kaip konservatoriai su krikšionimis demokratais.
Nebūtų nuostabu, nes nepaisant to, kad socialliberalai visada save vadino centro partija, jie savo ideologija visada buvo kairieji. Prisijungę prie socialdemokratų, jie šie tiek sumažintų sumaištį rinkėjų galvose ir galbūt sugebėtų įnešti šiek tiek kairumo ir į pačią socialdemokratų partiją.
Prisiminus vestuvių tradicijas, pats laikas sudainuoti: “Karti, karti…”
(Dar neįvertinta)
Loading...
