Artūras Račas

Apie 2006 metų vasarą įvykusį slaptą G.Kirkilo susitikimą su Darbo partijos nariais J.Pinskaus bute teko girdėti ne kartą ir iš įvairių šaltinių. Nors pasakojimai apie šį susitikimą visada buvo panašūs, įskaitant ir nuorodas, kad jame dalyvavo R.Stonys ir R.Lopata, patikėti tuo buvo gana sunku, ypač atsižvelgiant į tuometinį kontekstą.

Jei kas pamiršo, galiu jį priminti – Darbo partija tuo metu jau buvo apkaltinta finansinėmis machinacijomis, jos lyderis V.Uspaskichas jau buvo Maskvoje ir ignoravo Lietuvos prokurorų prašymus atvykti duoti parodymų, o Prezidentas V.Adamkus jau buvo viešai pareiškęs, kad Darbo partija turėtų susilaikyti nuo dalyvavimo valdžioje.

Esant tokioms aplinkybėms derėtis su Darbo partija dėl palaikymo, atrodytų, galėtų tik savižudis arba visiškas avantiūristas. G.Kirkilas tada į tokį nebuvo panašus. Priešingai – po A.Brazausko jis atrodė netgi modernus ir žadantis permainas.

Todėl ir patikėti šia istorija buvo labai sunku – ji buvo labiau panaši į bandymą sukompromituoti naująjį premjerą arba Darbo partijos kerštą už pašalinimą iš koalicijos.

Šiandien, žiūrint iš laiko perspektyvos viskas atrodo kitaip.

Pirmiausia, eikėtų prisiminti faktus: G.Kirkilas prašė, kad Darbo partija nebalsuotų už Z.Balčytį – per balsavimą taip ir buvo – Darbo partijos frakcija ….. balsavime vieningai balsavo prieš Z.Balčytį.

G.Kirkilas prašė, kad Darbo partija balsuotų už jo kandidatūrą – ji 2006 metų liepos 4 dieną vieningai pakėlė rankas už naująjį premjerą.

Galima tik spėlioti, ką G.Kirkilas buvo darbiečiams pažadėjęs, tačiau tikėtina, kad vėliau jis ne visus savo pažadus išpildė. Prabėgus savaitei bo balsavimo Seime, Darbo partija viešai pareiškė norinti prisijungti prie valdančiosios koalicijos, tačiau jos pageidavimai nebuvo išgirsti. Matyt, todėl darbiečiai 2006 metų liepos 18 dieną vieningai balsavo prieš naujosios Vyriausybės programą (neskaitant J.Jagmino, kuris, matyt, už pažadėtą postą, vėliau perbėgo pas socialdemokratus). Paradoksas, tačiau tada G.Kirkilą išgelbėjo konservatorių balsai.

Tiesa, „išdūręs“ darbiečius G.Kirkilas su kaupu atidirbo R.Stoniui. Seime priimtos Gamtinių dujų įstatymo pataisos G.Kirkilui pradėjus vadovauti Vriausybei neįsigaliojo, o „Dujotekana“ (gal tiksliau reikėtų sakyti „Gazprom“) ir toliau mėgavosi neribota pelno marža.

Galite paklausti, kokia prasmė šiandien su tokiomis smulkmenomis prisiminti prieš pusantrų metų vykusius balsavimus. Atsakymas labai paprastas – todėl, kad šiandien viskas iš esmės kartojasi.

G.Kirkilas šiandien vėl derasi su Darbo partija, o jo pašonėje – vėl verslininkai ir valstybininkai. R.Stonį pakeitė Ž.Marcinkevičius, o R.Lopatą – pasiuntinuku tapęs A.Valionis.

Dar vienas skirtumas – deramasi jau ne su V.Uspaskicho atstovais, bet pačiu Darbo partijos lyderiu. Ir nors pastarasis viešai pasisako prieš G.Kirkilo pastangas padovanoti „VP grupei“ Lietuvos energetikos sektorių, darbiečiai kažkodėl dažniau balsuoja taip kaip reikia G.Kirkilui ir „VP grupei“.

Be to, priešingai nei prieš pusantrų metų, G.Kirkilas jau nebesislepia: jokių slaptų susitikimų slaptuose butuose – Ž.Marcinkevčius sėdi premjero dešinėje Vyriausybės rūmuose ir nurodinėja, kaip reikia taisyti įstatymus ir kas juose turi būti.

Na ir sumos, kurios ant stalo, šiandien kitos – „Dujotekanos“ pelnai buvo skaičiuojami dešimtimis milijonų, tuo tarpu „LEO Lt“ aferos kaina – milijardai ir valstybės ateitis.

Kas galėjo pagalvoti, kad Lietuvoje kada nors sulauksime laikų, kai vietos oligarchai valdys valstybę iš Vyriausybės rūmų, o rinkti ir skirti politikai tarnaus jiems visiškai nesislėpdami ir nieko nebebijodami?

Blogiausia, kad prie to jau visi įprato. Geriausias to įrodymas – reakcija į LNK reportąžą apie 2006 metų susitikimą pas J.Pinskų. Tiksliau būtų sakyti – jokios reakcijos. Nei tarp politikų, nei žiniasklaidoje, nei iš paties G.Kirkilo. Nieko (neįprasto) neįvyko?

Niekada netikėjau kalbomis apie tai, kad balsavimas dėl atominės elektrinės įstatymo Seime, VP grupei kainavo 50 mln. litų. Į pasaką buvo panašios ir kalbos apie tai, kad už pastangas prastumti šį įstatymą, leisiantį VP grupei uždirbti mažiausiai 2 mlrd. litų, keliolika milijonų bus atseikėta ir pačiam G.Kirkilui.

Šiandien, viskas jau nebeatrodo taip neįtikėtina, ypač kai matai, kad G.Kirkilas, nepaisant visų abejonių ir vis didėjančio skepsio visuomenėje dėl sandorio su „VP grupe“, siūlo visus įstatymus Seime priimti skubos tvarka.

Įspūdis toks, kad riba, iki kurios buvo galima trauktis, jau peržengta ir kelio atgal jau nebėra. Nebesvarbu garbė, nebesvarbu reputacija, nebesvarbu ideologija.

Panašu, kad net atsistatydinti G.Kirkilas jau nebegali, nes įsipareigojimai jau per dideli ir jų nevykdyti jau nebegalima. Nors tai, beje, šiandien yra bene vienintelė jo dar turima galimybė sustabdyti visišką valstybės kompromitavimą ir demokratinės visuomenės pamatų griovimą.

Gal dar ne vėlu, Gediminai?

(Dar neįvertinta)

Loading...