Šiaudadūšių Respublika, kurioje tulžinių valatkų talentas vertinamas labiau nei J.Marcinkevičius eilės, nekalbant jau apie kolaborantę partškolos lektorę

Netyčia išėjo…

Googlinau ir radau tekstą, kurį rašiau prieš porą metų, Ne čia. Bet tekstas man patiko. Nepaisant to, kad aš pats jį rašiau.

Jis apie mane ir mus. Apie mūsų menkumą, drąsos stoką, veidmainystę, aviškumą ir nesugebėjimą turėti savo poziciją, jei ji prieštarauja monikų ir partškolos lektorių skelbiamoms tiesoms.

Skaičiau tą tekstą ir nieko nesinorėjo taisyti. Nes viskas taip ir yra, Ir monikos bei grybauskaitės vis dar neleidžia laisvai mąstyti daugumai mano bendrapiliečių. Kaip ateistas galiu pasakyti: „Atleisk jiems Dive, jie nežino, ką daro“.

O tektas buvo toks:

Ša, kolaborantai!

Kai mokiausi mokykloje, skaičiau J.Marcinkevičiaus “Pušis, kuris juokėsi”. Spėju, kad skaitė visi mano amžininkai, nes ta knyga, jei gerai pamenu, buvo privalomų perskaityti sąraše.

Tačiau ateistu šiandien esu ne dėl J. Marcinkevičiaus knygos, o asmeniniu pasirinkimu. Teneužpyksta tikintieji, tačiau religija man visada atrodė kvailas dalykas ir silpnųjų bei šiaudadūšių prieglauda. Tų, kurie tiki, kad visos jų padarytos niekšybės gali būti atleistos sukalbėjus dešimt „Tėve mūsų“ ar septyniolika „Sveika Marijų“ ir kurie, nė piršto nepakrutindami dėl savo gerovės mano, kad tikrasis gyvenimas prasidės, kai juos užkas.

Todėl matuoti J.Marcinkevičiaus patriotizmą ir kolaboravimo su sovietine valdžia lygį per santykį su religija ar ateizmu, kaip tai siūlo daryti N. Putinaitė, man taip pat atrodo kvaila ir nenuoširdu. Nors gal geresnis apibūdinimas būtų – veidmainiška.

Pirmiausia, todėl, kad kolaborantais iš esmės buvo didžioji sovietinės Lietuvos gyventojų dalis. Tikrųjų disidentų – tokių, kaip Antanas Terleckas, Nijolė Sadūnaitė ar Viktoras Petkus buvo gal keli šimtai. Beje, tarp kunigų nedaug buvo tokių kaip Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Daugiau tikriausiai buvo tų, kurie rašė ataskaitas KGB. Dauguma kitų sovietinės Lietuvos piliečių tiesiog prisitaikė prie okupacinės valdžios nustatytų taisyklių ir stengėsi išgyventi.

Kaip, beje, ir pati N.Putinaitė, kuri viename savo komentarų prisipažino buvusi ir spaliuke ir komjaunuole (tikriausiai, ir pioniere). Ji tai paaiškina labai paprastai: “Tais laikais, kai stojau į šias organizacijas, buvo įsivyravęs brandus brežnevizmas, ir daugelis į tai žiūrėjo kaip į rutiną.”

N. Putinaitė sako: „Sunku spręsti, kur gyvenimas būtų nuvedęs, jei ši tvarka nebūtų žlugusi. Tačiau žlugimas tiesiogine prasme atvėrė akis ir parodė tą melą, kuriuo visi buvo maitinami. Nepriklausomybė radikaliai pakeitė ne vien mano, bet ir mano kartos gyvenimą, išpūtė miglas ir padėjo suprasti, kokia trapi riba tarp tiesos, manipuliacijų ja ir melagystės.“

Labai juokinga ir kartu labai graudu. Nes didesnės veidmainystės nelabai ir sugalvosi, nes sunku patikėti, kad iki 18 metų N.Putinaitė nieko nebuvo girdėjusi apie Nepriklausomą Lietuvą, jos okupaciją, trėmimus, KGB ir Komunistų partijos skleidžiamą melą. Net ir Tauragėje, iš kur N.Putinaitė kilusi, turėjo būti žmonių, kurie apie tai žinojo ir galėjo “atverti akis” N.Putinaitei, jei ji būtų norėjusi atsimerkti.

Nepagalvokite, kad aš N.Putinaitę kaip nors smerkiu. Anaiptol.

Aš buvau toks pat kaip ji. Kolaboravau. Buvau spaliukas. Po to sugalvojau nebūti pionieriumi: tokių mūsų klasėje buvo trys, tačiau tik viena mergina – Zita – tokį sprendimą priėmė iš idėjos nes buvo religinga. Visi trys buvome ujami iki pat to laiko, kai, kaip sako N.Putinaitė, pagal rutiną, visi turėjo tapti komjaunuoliais. Zita į komjaunimą nestojo, o aš komjaunuoliu tapau, nes mokyklos direktorius man “atvėre akis” ir paaiškino, kad be komjaunuolio ženklelio Universitetą matysiu kaip savo ausis.

Bet grįžkime prie J.Marcinkevičiaus, kurį N.Putinaitė vadina „lakmusu, kuris rodo mūsų santykį su sovietine praeitimi“. Neaptarinėsiu čia gerbiamos filosofės įžvalgų apie tai, kad poema Mindaugas yra „tautiškumo ir patriotiškumo surogatas“, nes aptardamas N. Putinaitės kompetenciją poezijos srityje, tikriausiai neišsiversčiau be necenzūrinės leksikos, kuri nūnai tapo labai madinga, o aš vis dar esu mados konservatorius ir mano šeimoje ši rusų kultūros dalis nebuvo laikoma geriausia.

Tačiau pakalbėkime apie tai, kodėl J.Marcinkevičius N.Putinaitę, kaip ji pati sako, „nuvilia“. Filosofė klausia: „Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?.”

Tai yra esminis klausimas. Pirmiausia, žinoma, į jį turėtų atsakyti pati N.Putinaitė, pabandydama rasti atsakymą, kodėl iki Nepriklausomybės paskelbimo jos akys buvo užsivėrusios ir kodėl ji mokykloje skaitė „Pušį, kuri juokėsi“ ir deklamavo eilėraščius apie Leniną (juk tikrai deklamavo, kaip ir absoliuti dauguma mūsų anais laikais). Ar ji pati viešai kada nors užsiminė apie tai, kas ją skatino tai daryti? Kas ją asmeniškai vertė prisidėti prie to melo statybų, net jei ji nebuvo padariusi jokių gerų darbų, išskyrus tai, kad buvo spaliuke ir komjaunuole?

Tačiau tai esminis klausimas ne tik gerbiamai filosofei. Tai esminis klausimas didžiajai daugumai mūsų, gimusių iki, tarkim, 1971 metų, kada pasaulį išvydo užmerktos N.Putinaitės akys. Ir jis skamba taip: ar mes sau pripažinome, kad buvome koloborantais, nes neturėjome drąsos aktyviai priešintis okupacijai?

Kol neatsakysime sau į šį klausimą, visi bandymai suvesti sąskaitas su sovietine praeitimi tebus bandymas apgauti save. Savotiška išpažintis ir „Tėve mūsų“ tikintis, kad tai atpirks mūsų padarytas niekšybes. Kaip ir N.Putinaitės bandymas primesti J.Marcinkevičiui kolaboravimą ir patriotizmo stoką yra jos „Sveika Marija“ po išpažinties apie “neatsimerkusias akis” ir melą, kurio ji nematė.

Tikrovė yra tokia, kad sovietinė praeitis nedingsta nukėlus skulptūras nuo Žaliojo tilto. Mes nesugebėjome užbraukti brūkšnio tada, 1990-aisiais, ir tikriausiai jau laikas būtų su tuo susitaikyti.

N. Putinaitė sako, kad „siekiant iš praeities išsivaduoti, dabartinis santykis su praeitimi, net su savo asmenine praeitimi, yra esminis.“ Jai lengva, nes ji neturi asmeninio santykio su praeitimi – ji praeityje buvo užsimerkusi ir praregėjo tik tada, kai jau buvo leista matyti.

Tačiau N.Putinaitė yra nereikšminga smulkmė, jei kalbame apie praeities santykį su dabartimi.

Du dabartinės Vyriausybės ministrai – Juozas Bernatonis ir Linas Linkevičius – priešingai, nei N. Putinaitė, komjaunuoliais tapo ne dėl rutinos. Sovietmečiu jie kolaboravo sąmoningai ir naudojosi Komunistų partijos jaunimo struktūra karjerai daryti. Velionis prezidentas Algirdas Brazauskas buvo okupacinės valdžios pagrindinis statytinis Lietuvoje. Jo partijos kolega Gediminas Kirkilas aktyviai darbavosi tos okupacinės valdžios struktūrose.

Žiniasklaidos atstovai, šiandien mirgantys interneto portaluose ir televizijose sėmėsi marksizmo-leninizmo išminties tuometiniame Leningrade, dėstė marksizmo filosofiją sovietmečio Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dirbo sovietinės Lietuvos radijo užsieniui redakcijoje. Nei vieni, nei kiti be aktyvaus ir – kas dar svarbiau – sąmoningo kolaboravimo su okupacinėmis struktūromis, to niekaip nebūtų pasiekę.

Paradoksas, bet N.Putinaitės knygą pristatinėjęs šiandien visų gerbiamas publicistas ir Nepriklausomybės Akto signataras Rimvydas Valatka savo žurnalisto karjerą pradėjo kaip laikraščio „Tarybinis pedagogas“ redaktorius, karjerą tęsė, kaip „Tiesos“ korespondentas. Būtų įdomu išgirsti N. Putinaitės nuomonę, ar J. Marcinkevičius buvo didesnis kolaborantas ir mažesnis patriotas nei R. Valatka.

Bet kaip ir sakiau, aš jiems visiems neturiu priekaištų. Nes aš buvau toks pat. Tik man niekas nesiūlė dirbti VLKJS instruktoriumi, būti „Tarybinio pedagogo“ redaktoriumi ar važiuoti mokytis į Leningradą. Nežinau, ką būčiau atsakęs, jei būtų pasiūlę.

N. Putinaitė klausė, ar J. Marcinkevičius kada nors užsiminė, kad sovietinė santvarka buvo statoma ant melo. J. Marcinkevičius, deja, atsakyti negali. Tačiau N. Putinaitė, šiandien, jau atsimerkusiomis akimis, gali to paties paklausti prezidentės Dalios Grybauskaitės, kuri kolaboravo su okupacine valdžia dar pusę metų po Nepriklausomybės Akto paskelbimo ir aktyviai prisidėjo prie okupacinės valdžios kadrų rengimo, nekalbant jau apie tai, kad iki tol, bent jau mano asmenine nuomone, ji buvo daug aktyvesnė kolaborantė nei velionis J. Marcinkevičius.

Savo knygą N. Putinaitė pavadino „Nugenėta pušis“. Suprask, nugenėjo J. Marcinkevičių, atskleidė jo „surogatinį“ patriotizmą ir ateizmo propagandą.

Jei būčiau tikintis, pasakyčiau: „Tėve, atleisk jai, nes ji nežino ką daro“.

Tačiau, kaip jau sakiau, esu ateistas.

Todėl sakau: N. Putinaite, išpažintis ir „Tėve Mūsų“ tavo užmerktų akių nepateisina. Tu buvai kolaborantė, neturi praeities, ir todėl neturi teisės smerkti tokių pačių kaip tu.

Amen.

P.S. Žinau, kad 98,7 proc. perskaičiusių šį tekstą, nepripažins, kad jie buvo kolaborantai, taip pat žinau, kad 83,4 proc. perskaičiusių šį tekstą niekada gyvenime laisvalaikiu neskaitė J.Marcinkevičiaus.

Dar žinau, kad 76,2 proc. perskaičiusių šį tekstą laikosi nuomuonės, kad partškolos lektorė Dalia Grybauskaitė yra gera Lietuvos prezidentė ir kad 69,7 proc. perskaičiusių šį tekstą galvoja, kad monikos vardo krūtų portalas leidžia jiems suprasti, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.

Man nuoširdžiai gaila visų tų 69,7 proc. nekalbant jau apie tuos, kurie viršija šią ribą.

Amen. Ir sukalbėkite „Tėve mūsų“ už partškolą.

(10 balsų, vidurkis: 5,00 iš 5)
Loading...