Salamakinų etika
Žinote, aš kažko nebesuprantu…
Klausausi, skaitau, kaip visi piktinasi G.Navaičio kelionėmis į Kauną taksi, jo pirktomis knygomis už kelis šimtus litų, nekalbant jau tą garsųjį porcelinainį servizą…
O dar R.Vilkaičio kostiumas, R.Dagio „ministrinė rankinė“ ir „biuro“ popierius…
Skandalas!!!
Taip, negerai. Gal ir nereikėtų servizų ar nakvynių brangiausiuose viešbučiuose.
Tačiau niekaip nesuprantu, kaip G.Navaitį svarstyti gali A.Salamakinas.
Tas pats, kuris viešai prisipažįsta iš parlamentinei veiklai skirtų lėšų per pirmuosius tris šių metų mėnesius išleidęs daugiau nei 7000 litų
Jūs atidžiai įsiklausykite – Etikos ir procedūrų komisijos pirmininkas…
Tas, kuris pagal Konstituciją turi atstovauti man ir man tarnauti, sako man, kad iš mano kišenės už savo automobilį per mėnesį moka 2,5 karto daugiau nei aš, nors mano automobilis (sąžiningai prisipažįstu) nėra pats mažiausias ir pats pigiausias.
Porcelianinis servizas ir knyga apie Mikę Pūkuotuką – neetiška, o štai šalies vidutinio darbo užmokesčio arba trijų vidutinių pensijų dydžio įmoka už automobilį mokesčių mokėtojų lėšomis – etiška?
Suprantu, kad būdamas Seime gali atitrūkti nuo realybės ir po kelerių metų paprasčiausiai pamiršti, iš kur atsiranda pinigai. Gali nebesuvokti, kad normalūs žmonės Lietuvoje gana sunkiai dirba, kad gautų tą vidutinį atlyginimą. Gali būti protiškai nebepajėgus suprasti, kad normalūs pensininkai, šiandien per mėnesį gaunantys trečdalį to, ką salamakinai sumoka už automobilį, tam, kad tą trečdalį gautų turėjo dirbti kelaisdešimt metų ir kad šiandien už tą trečdalį turi išgyventi.
Suprantu, kad salamakinai, matuzai, gražuliai, šedžiai, karaliai, auštrevičiai, stirblytės ir visi kiti pabuvę Seime praranda gebėjimą suvokti realų pasaulį.
Tačiau apie tai, kas yra etika, juk jie turėjo sužinoti dar prieš tapdami Seimo nariais. Net jei šio žodžio prasmės jiems nepaaiškino jų tėvai ar seneliai, bent jau mokykloje ar univerrsitete, kuriuos tie salamakinai yra baigę su etikos sąvoka jie tikrai turėjo susidurti.
O susidūrę turėjo atsiminti. Nes tai labai paprasta: tai apie tai, kas yra gerai ir blogai, kas padoru ir kas ne. Bent jau tiek.
Salamakinai neprisimena. Arba supranta etiką kažkaip savaip. Jiems neetiška yra tik tai, ką daro kiti.
Ir jie to net neslepia, jiems dėl to visai negėda, kaip ir pačiam A.Salamakinui, kuris – primenu – yra vadinamas Seimo etikos sargu:
Jeigu žmogus išsinuomojo brangesnį automobilį, tai čia jau nieko nepakeisi… Kažkaip limituoti būtų neprotinga. Čia jo pasirinkimas. Kas nuo to pasikeis? Seimo nariai būna ir garbaus amžiaus, jie neturi vairuotojo kaip ministerijų, departamentų vadovai. O jei apygarda toli, tikrai reikia padoresnio automobilio. Nematau tragedijos, jei automobilis brangesnis
… tai, kad salamakinai nemato tragedijos ir yra didžiausia tragedija. Tačiau ne jų, o mūsų.
Tų kurie kažkokiu būdu leido salamakinams patekti į Seimą ir tapti „etikos sargais“.
Tų, kurie dar ir šiandien romiai žiūri, kaip tie „etikos sargai“ diena iš dienos iš mūsų tyčiojasi.
Kaip, pavyzdžiui, kažkada jaunu liberalu buvęs, o dabar pamažu salamakinu tampantis E.Masiulis, kuris anądien girdėjau radijo laidoje kalbėjo, kad reikėtų mažinti pensijas, nes kai kurie pensininkai gauna daugiau nei darželio auklėtojos ar mokytojos.
Štai tokia ta salamakinų logika – mažinti tiems, kurie gauna daugiau už gaunančius mažiausiai.
Įmokas į privačius pensijų fondus mažinti galima, motinystės pašalpas karpyti – jokių problemų, o štai Seime „nusistovėjusios tvarkos“ nuomotis BMV X5 keisti negalima. Salamakinai sako, kad sutartys jau sudarytos…
O štai dėl įmokų į pensijų fondus jokių sutarčių kaip ir nebuvo, verslas pernai gruodį taip pat jokių sutarčių nebuvo sudaręs, dabar vaikus aginantys tėvai taip pat nieko neplanavo ir apie ateitį nieko negalvojo.
Jiems negalima nieko planuoti ir nieko tikėtis, nes tai – tik salamakinų privilegija. Nes salamakinams priklauso padoresnis automobilis, padoresnis kostiumas, padoresnė odinė rankinė ir padoresnis tualetinis popierius.
Ir jiems, priešingai nei absoliučiai daugumai kitų, dėl to nereikia dirbti. Pakanka Seimo salėje paspausti mygtuką. Bespaudydami tuos mygtukus ilgiau jie pradeda galvoti, kad tai ir yra darbas, už kurį jie turi gauti padoresnį atlyginimą.
Taip galvodami jie turbūt šventai įsitikinę, kad ir visiems kitiems už Seimo sienų, pakanka daryti tą patį: paspausti mygtuką, kai užsinori padoresnio automobilio, nukeliauti taksi iš Vilniaus į Kauną, pagaliau nusipirkti minšto ir spalvoto tualetinio popieriaus. Nelygu poreikiai.
Pamenate, toks kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas rašė apie mankurtus… Žmones, nesuvokiančius realybės, praradusius ryšius su aplinka ir aklai vykdančius jiems duotus įsakymus.
Salamakinai beveik tokie patys
Tačiau yra ir skirtumų – Č.Aitmatovo aprašyti mankurtai turėjo šeimininkus ir buvo jų valdomi, o salamakinai patys įsivaizduoja esą šeimininkais ir tais, kurie valdo.
Senokai jau skaičiau „Ilgą kaip šimtmečiai dieną“ ir pamiršau, ar neatsitikdavo taip, kad mankurtai taptų nebevaldomi.
O jei taip – kažin ką su su jais darydavo?..
Juk mankurtizmas, jei gerai pamenu, buvo negrįžtamas procesas…
O aš, naivuolis, tikėjausi…
(36 balsų, vidurkis: 4,50 iš 5)
Loading...
