Artūras Račas

Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad Lietuvos ekonomikos laukia nuosmukis. Tai pripažįsta beveik visi – Lietuvos ekonomikos ekspertai, bankininkai, tarptautinės organizacijos, eurokomisarė Dalia Grybauskaitė ir net nemaža dalis Lietuvos politikų. Na, išskyrus gal Gediminą Kirkilą ir Bronių Bradauską.

 Daugumą tų, kurie vadovaujasi sveiku protu, šiandien kalba apie tai, kad reikia aktyviai rengtis būsimam ekonomikos sulėtėjimui ir galvoti apie tai, kaip sumažinti šio proceso neigiamas pasekmes.

Vienas iš galimų būdų sumažinti ekonomikos nuosmukio neigiamas pasekmes yra taupymas. Kaimyninės valstybės – Estija ir Latvija – kurios kenčia nuo tokių pačių problemų kaip ir Lietuva, tą jau suprato ir ėmėsi atitinkamų žingsnių. Pavyzdžiui, mažina biudžeto išlaidas ir ieško būdų, kaip padidinti pajamas.

Lietuvos Vyriausybė jokių ekonominės krizės požymių neįžvelgia ir todėl kol kas nieko panašaus nesiima. Gali būti, kad ji tiesiog nemato reikalo skubėti, nori geriau viską apmąstyti ir tik tada priimti reikalingus sprendimus. 

Tai nėra blogai, nes tikriausiai ne veltui yra sakoma, jog skubos darbą velnias gaudo.

Kita vertus, per ilgai galvoti irgi negalima, nes gali būti per vėlu. Ypač, jei sugalvoti nieko nepavyktų.

Jei taip kartais atsitiktų, turiu vieną pasiūlymą. Jis visų problemų, žinoma, neišspręstų, tačiau duotų tam tikrą ekonominį efektą ir padėtų sutaupyti keletą, o gal net kelias dešimtis milijonų litų.

Tas pasiūlymas labai paprastas: reikia panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, atleisti visus jo teisėjus bei visą personalą, o teismo pastatą kuo skubiau parduoti aukcione.

Kadangi šio teismo teisėjų atlyginimai vieni didžiausių tarp visų valstybės tarnautojų, personalas – taip pat gana neblogai apmokamas – per metus pavyktų sutaupyti apie 10 milijonų litų. Bent jau tiek Konstituciniam Teismui buvo numatyta šių metų biudžete. Už Gedimino prospekte esantį Teismo pastatą, manau, pavyktų gauti apie 20 mln. litų. Per metus – iš viso 30 mln. litų. Ne tokia jau maža suma.

Ir jokių neigiamų pasekmių, nes Konstitucinis Teismas pagrindinius darbus jau atliko. Rolandas Paksas jau seniai ne prezidentas, atlyginimų teisėjams mažinti Lietuvoje niekas niekada jau nebegalės, o Lietuvos radijas ir televizija amžinai galės gauti dešimtis milijonų iš valstybės biudžeto ir kartu transliuoti reklamą.

Visa kita juk niekam nerūpi.

Jei kas nors tuo abejojate, paskaitykite vakar Seime priimtas Pilietybės įstatymo pataisas ir palyginkite jas su Konstitucinio Teismo 2003 metų gruodžio 30 dienos ir 2006 metų lapkričio 13 dienos nutarimais. Jei nepatingėsite to padaryti (o tam reikės laiko, nes skaityti reikės ne kelioliką, o keliasdešimt puslapių) suprasite, kad Konstitucinis Teismas ir jo nutarimai nieko verti, nes Seimas vakar juos visiškai ignoravo.

Jei netikite, štai jums keletas citatų.

„Lietuvos  Respublikos  pilietybė išreiškia  asmens   teisinę narystę   Lietuvos  valstybėje,  atspindi  to  asmens     teisinę priklausomybę  pilietinei  Tautai  –  valstybinei   bendruomenei. Piliečių  ir  valstybės ryšys yra abipusis:  pilietybė   asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras  jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių   valstybei kyla  tam  tikros  pareigos  savo  piliečiams.  Pilietybė,   kaip piliečio  ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe,  leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik  Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės  globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“.

Štai kita:

„Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio  nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti  atvejai  gali būti  tik  labai   reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti  – išimtiniai,  kad  pagal  Konstituciją negalima  nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“.

O štai dar viena:

„Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų  lygiateisiškumo principo. Kaip savo aktuose ne kartą  yra konstatavęs  Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis   principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais,  įtvirtina  formalią  visų asmenų  lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš  esmės tokius  pat  faktus savavališkai vertinti skirtingai,   neleidžia asmenų  diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų“.

Ir pagaliau paskutinė:

„Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006   m. balandžio  6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens,  norinčio  susigrąžinti Lietuvos Respublikos   pilietybę, nereikalaujama  atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai“.

O dabar prisiminkime, ką vakar nusprendė Seimas: dvigubą pilietybę galės turėti buvusių piliečių anūkai ir proanūkiai, asmenys gyvenantys Europos Sąjungai ir NATO priklausančiose valstybėse, politinių kalinių ir tremtinių anūkai ir proanūkiai, tradiciškai kaimyninėse valstybėse gyvenantys lietuviai, bei tie, kurie pilietybę gaus išimties tvarka.

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris vakar turėjo verkti krokodilo ašaromis. Juk ne juokas – taip pasityčioti iš to, ką jis dar visai neseniai darė.

Nors, kita vertus, gali ir pasidžiaugti – tada kai jis dirbo pirmininku, Konstitucinio Teismo sprendimų būdavo paisoma. O vakar Seimas į Teismą tiesiog nusivalė kojas.

Tad kokia prasmė tokį teismą finansuoti iš biudžeto? 

(2 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)

Loading...