Reikia taupyti: pradėti galima naikinant Konstitucinį Teismą

Šiandien jau niekam ne paslaptis, kad Lietuvos ekonomikos laukia nuosmukis. Tai pripažįsta beveik visi – Lietuvos ekonomikos ekspertai, bankininkai, tarptautinės organizacijos, eurokomisarė Dalia Grybauskaitė ir net nemaža dalis Lietuvos politikų. Na, išskyrus gal Gediminą Kirkilą ir Bronių Bradauską.

 Daugumą tų, kurie vadovaujasi sveiku protu, šiandien kalba apie tai, kad reikia aktyviai rengtis būsimam ekonomikos sulėtėjimui ir galvoti apie tai, kaip sumažinti šio proceso neigiamas pasekmes.

 

Vienas iš galimų būdų sumažinti ekonomikos nuosmukio neigiamas pasekmes yra taupymas. Kaimyninės valstybės – Estija ir Latvija – kurios kenčia nuo tokių pačių problemų kaip ir Lietuva, tą jau suprato ir ėmėsi atitinkamų žingsnių. Pavyzdžiui, mažina biudžeto išlaidas ir ieško būdų, kaip padidinti pajamas.

 

Lietuvos Vyriausybė jokių ekonominės krizės požymių neįžvelgia ir todėl kol kas nieko panašaus nesiima. Gali būti, kad ji tiesiog nemato reikalo skubėti, nori geriau viską apmąstyti ir tik tada priimti reikalingus sprendimus. 

 

Tai nėra blogai, nes tikriausiai ne veltui yra sakoma, jog skubos darbą velnias gaudo.

 

Kita vertus, per ilgai galvoti irgi negalima, nes gali būti per vėlu. Ypač, jei sugalvoti nieko nepavyktų.

 

Jei taip kartais atsitiktų, turiu vieną pasiūlymą. Jis visų problemų, žinoma, neišspręstų, tačiau duotų tam tikrą ekonominį efektą ir padėtų sutaupyti keletą, o gal net kelias dešimtis milijonų litų.

 

Tas pasiūlymas labai paprastas: reikia panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, atleisti visus jo teisėjus bei visą personalą, o teismo pastatą kuo skubiau parduoti aukcione.

 

Kadangi šio teismo teisėjų atlyginimai vieni didžiausių tarp visų valstybės tarnautojų, personalas – taip pat gana neblogai apmokamas – per metus pavyktų sutaupyti apie 10 milijonų litų. Bent jau tiek Konstituciniam Teismui buvo numatyta šių metų biudžete. Už Gedimino prospekte esantį Teismo pastatą, manau, pavyktų gauti apie 20 mln. litų. Per metus – iš viso 30 mln. litų. Ne tokia jau maža suma.

 

Ir jokių neigiamų pasekmių, nes Konstitucinis Teismas pagrindinius darbus jau atliko. Rolandas Paksas jau seniai ne prezidentas, atlyginimų teisėjams mažinti Lietuvoje niekas niekada jau nebegalės, o Lietuvos radijas ir televizija amžinai galės gauti dešimtis milijonų iš valstybės biudžeto ir kartu transliuoti reklamą.

 

Visa kita juk niekam nerūpi.

 

Jei kas nors tuo abejojate, paskaitykite vakar Seime priimtas Pilietybės įstatymo pataisas ir palyginkite jas su Konstitucinio Teismo 2003 metų gruodžio 30 dienos ir 2006 metų lapkričio 13 dienos nutarimais. Jei nepatingėsite to padaryti (o tam reikės laiko, nes skaityti reikės ne kelioliką, o keliasdešimt puslapių) suprasite, kad Konstitucinis Teismas ir jo nutarimai nieko verti, nes Seimas vakar juos visiškai ignoravo.

 

Jei netikite, štai jums keletas citatų.

 

„Lietuvos  Respublikos  pilietybė išreiškia  asmens   teisinę narystę   Lietuvos  valstybėje,  atspindi  to  asmens     teisinę priklausomybę  pilietinei  Tautai  –  valstybinei   bendruomenei. Piliečių  ir  valstybės ryšys yra abipusis:  pilietybė   asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras  jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių   valstybei kyla  tam  tikros  pareigos  savo  piliečiams.  Pilietybė,   kaip piliečio  ypatingas teisinis ryšys su Lietuvos valstybe,  leidžia jam garantuoti visas teises ir laisves, kurias turi tik  Lietuvos Respublikos piliečiai, taip pat prireikus turėti valstybės  globą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje“.

 

Štai kita:

„Pabrėžtina, kad Konstitucijos 12 straipsnio  nuostata, jog asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu tik atskirais įstatymo numatytais atvejais, reiškia, kad tokie įstatymo nustatyti  atvejai  gali būti  tik  labai   reti (atskiri), kad dvigubos pilietybės atvejai turi būti ypač reti  – išimtiniai,  kad  pagal  Konstituciją negalima  nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį dvigubos pilietybės atvejai būtų ne ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys“.

 

O štai dar viena:

„Reguliuojant pilietybės santykius turi būti laikomasi ir asmenų  lygiateisiškumo principo. Kaip savo aktuose ne kartą  yra konstatavęs  Konstitucinis Teismas, šis konstitucinis   principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais,  įtvirtina  formalią  visų asmenų  lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš  esmės tokius  pat  faktus savavališkai vertinti skirtingai,   neleidžia asmenų  diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų“.

 

Ir pagaliau paskutinė:

„Pilietybės įstatymo 20 straipsnio 2 dalis (2006   m. balandžio  6 d. redakcija) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad iš asmens,  norinčio  susigrąžinti Lietuvos Respublikos   pilietybę, nereikalaujama  atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, prieštarauja Konstitucijos 12 straipsnio 2 daliai“.

 

O dabar prisiminkime, ką vakar nusprendė Seimas: dvigubą pilietybę galės turėti buvusių piliečių anūkai ir proanūkiai, asmenys gyvenantys Europos Sąjungai ir NATO priklausančiose valstybėse, politinių kalinių ir tremtinių anūkai ir proanūkiai, tradiciškai kaimyninėse valstybėse gyvenantys lietuviai, bei tie, kurie pilietybę gaus išimties tvarka.

 

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris vakar turėjo verkti krokodilo ašaromis. Juk ne juokas – taip pasityčioti iš to, ką jis dar visai neseniai darė.

 

Nors, kita vertus, gali ir pasidžiaugti – tada kai jis dirbo pirmininku, Konstitucinio Teismo sprendimų būdavo paisoma. O vakar Seimas į Teismą tiesiog nusivalė kojas.

 

Tad kokia prasmė tokį teismą finansuoti iš biudžeto? 

(2 balsų, vidurkis: 3,00 iš 5)
Loading...
  • Konstitucinio Teismo Lietuvai reikia, nes kitaip Konstituciją ims aišint kas netingi ir pasieksim absoliučią anarchiją…
    Problema vis tik slypi kitur – per ateinančius rinkimus turim išrinkti normalų Seimą. Tik ar tai įmanoma misija??? Ką daryti, jei nematai politinės jėgos, kuriai norėtum atiduoti savo balsą???

  • Bet sarkazmas taiklus :)Kaip visada.

  • Aš pasiūlyčiau dar naudingesnį sprendimą nei Jūsų, Artūrai. Jei jau užtenka vien Konstitucinio Teismo keliolikos žmonių paaiškinimo, kaip privalo tvarkytis tauta, tai kam tokiu atveju reikalingas Seimas? Paleiskim, išparduokim. Dar daugiau sutaupysim. Jei keli teisės SPECIALISTAI-EKSPERTAI geriau žino, ką tauta, balsuodama už Konstituciją, galvojo apie „atskirus“ atvejus, tai tas ekstrasensines savo savybes jie gali panaudoti skirdami Vyriausybę, priimdami ar atmesdami Vyriausybės parengtus įstatymus. Taip pat paleiskim, išparduokim Lietuvos banką, juk jo funkcijas gali ramiai atlikti Finansų ministerija.
    Man graudu ir juokinga matyti, kaip šiais laisvo judėjimo laikais aiškinama apie vienintelę pilietybę, apie šventas piliečio pareigas vienintelei savo valstybei. Valstybei iš piliečio reikia tik dviejų dalykų: mokesčių ir paklusnumo. Ar to pilietis negali daryti keliose valstybėse, jei tenka jose pakaitomis gyventi? Tai Tėvynė yra viena, o valstybių, kuriose galima gyventi – daug. Daugėja šeimų, kuriose tėvai – skirtingų valstybių piliečiai. Ar tai reiškia, kad jų vaikams turi būti nukertami ryšiai su vieno iš tėvų valstybe? Ak, patriotai pasakys: o kas gins Valstybę, kai ją užpuls Priešas? Ir tie patys patriotai užpuolimo atveju labiausiai rėktų: kodėl mūsų negina NATO, t.y., visokie turkai bei amerikonai, nes jie juk įsipareigojo mus ginti…

  • To Vilnis: Nuomonių apie dvigubą pilietybę gali būti įvairių, kaip įvairūs gali būti požiūriai į jos reikšmę bei prasmę.

    Mano asmenine nuomone, dviguba pilietybė turi būti ribojama. Ir mano nuomone, valstybei iš piliečio reikia ne tik mokesčių ir paklusnumo, bet dar ir kūrybos, tikėjimos, rūpinimosi ta valstybe, ir daugelio kitų kitų dalykų, kurių Lietuvos pilietybę turintis asmuo gyvenantis Airijoje ar JAV nelabai gali duoti. Lietuvos valstybę galima kurti tik čia Lietuvoje, o ne už jos sienų. Ten ją galima tik mylėti.

    Kai dėl vaikų, gimusių Lietuvos piliečiams, jiems reikėtų išsaugoti teisę pasirinkti, kurios valstybės piliečiais jie nori būti, kai sulaukia pilnametystės.

    Bet tai tik mano asmeninė nuomonė, į kurią, manau, turiu tįeisę, net jei ji, kitų požiūriu, neteisinga.

    Tačiau mano komentaras buvo ne apie. Jis buvo apie Konstituciją ir Konstitucinio teismo sprendimus. Galbūt jie blogi, galbūt jie, kieno nors požiūriu, neteisingi, tačiau tai yra galiojantys teisės aktai, kuriuos privalu vykdyti. Visiems ir be išlygų. Viena iš esminių demokratijos sąlygų yra lygybė prieš įstatymus – visų, o ne pasirinktinai, priklausomai nuo konjunktūros.

    Galima, žinoma, keisti Konstituciją, keisti Konstitucinio teismo funkcijas, bet tol kol tai nepadaryta, gyventi reikia pagal galiojančius įstatymus, net jei jie nepatinka.

    Beje, Konstitucinis Teismas nurodė labai aiškų būdą problemai išspręsti – referendumas, kuriame būtų pasisakyta už dvigubą pilietybę.

    Aš balsuočiau prieš, Jūs – tikriausiai už, bet tai ir yra demokratija.

  • Man atrodo, kad Konstitucinio teismo paskirtis yra konstitucinė priežiūra. Pas mus nebuvo pasirinktas prancūziškasis variantas, kai konstitucinės priežiūros komitetas tikrina tik dar nepriimtus įstatymus. Pas mus Konstitucinis teismas konstitucingumo klausimus nagrinėja tik po įgaliotų institucijų kreipimosi ir tik galiojančių įstatymų. Nepastebėjau, kad kur nors KT buvo pavesta patarinėti Seimui, kaip formuluoti naujus įstatymus ar kokius sprendimus priimti. Todėl išankstiniai Jūsų teiginiai, kad Seimas „nepaklausė, pažeidė KT teisės aktą“ man neatrodo tikslūs. Seimas pakluso KT sprendimui, kad galiojantis įstatymas pažeidžia konstituciją ir jį reikia taisyti, ir pakoregavo įstatymą. Ar ir šis įstatymas neatitinka konstitucijos, gali spręsti tik KT. Taip viskas atrodo, jei žiūrėsim formaliai. :) Pakartosiu Jūsų žodžius, pakeisdama tik subjektą: gali Seimas priimti blogus, neteisingus įstatymus, tačiau jei jie įsigalios, juos reikia vykdyti. Kol po kreipimosi KT nenurodys pažeidimo. :)
    O dėl pilietybės klausimo, tai, žinoma, aš manyčiau, kad reiktų referendumo. Bet pagalvokit: jei toks referendumas įvyktų po penkerių metų, kai praktiškai kiekvienos šeimos bent vienas iš dviejų vaikų gyvens užsienyje, tai referendumo rezultatai būtų aiškūs dar prieš referendumą. Dabar dar esame per uždara visuomenė, gali būti, kad toks kertinis klausimas dar nėra pakankamai žmonių asmeniškai patirtas. Dar maišome sąvokas tauta ir piliečiai. Dar baidomės piliečių-nelietuvių.

  • Na, šiek tiek pagavote…:) Taip KT sprendimo dėl naujo Pilietybės įstatymo nėra ir jei turėčiau teisę kreiptis, tikrai kreipčiausi.

    Tačiau mano nuomonė, kad Seimas pažeidė KT nutarimą nėra laužta iš piršto. Jei paskaitytumėte KT sprendimą, galbūt man pritartumėte.

    Jis, žinoma, labai ilgas, tačiau leisiu sau pacituoti tik vieną KT nutarimo punktą, kurio iš esmės pakanka mūsų diskusiją užbaigti.

    5. Pabrėžtina, kad jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti, jis pirmiausia turėtų imtis atitinkamų Konstitucijos nuostatų,
    inter alia 12 straipsnio, revizijos ir tai daryti laikydamasis tos tvarkos, kuri yra nustatyta pačioje Konstitucijoje.

    Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucijos 12 straipsnis, nustatantis Lietuvos Respublikos pilietybės santykių teisinio reguliavimo pagrindus, yra Konstitucijos – vientiso akto – I
    skirsnyje „Lietuvos valstybė“, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga: pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį Konstitucijos I skirsnio nuostatos gali būti
    keičiamos tik referendumu.

  • Galime užbaigti šią diskusiją, ir kiekvienas likti su savo nuomone, kaip, beje, esu pastebėjusi, būna tarp teisininkų ypatingai neaiškiais atvejais :)
    Dėl to 5 punkto: čia KT nurodo, kaip Seimas turėtų keisti teisės aktus tuo atveju, jei NENORI RIBOTI dvigubos pilietybės. Manau (tik tiek, nes nenagrinėjau specialiai to įstatymo pakeitimų), kad Seimas gali aiškinti, kad jie dvigubą pilietybę toliau riboja, tik apibrėžė „atskirus atvejus“.
    Noriu pasakyti, kad nei KT nutarimas, nei dabartinis Seimo išsisukinėjimas man nepatiko, tačiau gal su tokiu jautriu klausimu ir nereiktų skubėti. Prisimenu, girdėjau kažkada Saulių Spurgą per LRT radijo laidą išreiškiant tokią nuomonę, kad šiuo metu yra daug šalių, kur formaliai dviguba pilietybė nepripažinta, bet ir nėra trukdžių jai turėti. Dar kartą kartoju: dabartinės emigracijos sąlygomis, kai žmonės išvažiuoja gyventi į svetimas šalis ir gimdo ten vaikus, tačiau vis dar turi noro kada nors grįžti į tėvynę, neverskim jų daryti galutinių sprendimų dėl savo ir savo vaikų pilietybės. Jūs sakote: tegul vaikai pasirenka pilietybę, kai taps pilnamečiai. O aš sakau: kodėl reikia vaiką versti rinktis, jei jis norėtų gyventi ir ten, ir čia. Ar žinote tą klastingą klausimą vaikučiui „o ką labiau myli – mamytę ar tėvelį“?
    Bet tikrai sutinku, kad kiti žmonės turi labai aiškų įsivaizdavimą, jog piliečiu galima būti tik Tėvynėje arba tik toje šalyje, dėl kurios palikta Tėvynė.

  • Pingback: Anonimas()

  • Anonimas

    Manau Prezidento institucija yra dar labiau nebutina. Ja kaip koki apendicita butu galima salinti is valstybes kuno.

  • Pingback: Anonimas()

  • Pingback: Anonimas()

  • Pingback: Anonimas()