Prezidentas atsisuko veidu į žmones?

Jei atvirai, tai pamatęs šios dienos Prezidento V.Adamkaus darbotvarkę buvau nustebęs…

Galiu, žinoma, suklysti, tačiau man atrodo, kad taip aktyviai su rinkėjais veidu į žmones atsisukti žadėjęs V.Adamkus paskutinį kartą bendravo tik per rinkimų kampaniją.

Bet, kaip sakoma, geriau vėliau nei niekada… 

2009 m. birželio 16 d. Prezidento darbotvarkė

  • 09:50 Prezidentas V. Adamkus lankysis AB „Mažeikių nafta“ (Juodeikiai, Mažeikių raj.)
  • 11:15 Valstybės vadovas susitiks su žiniasklaidos atstovais (AB „Mažeikių nafta“ administracinis pastatas)
  • 12:00 Prezidentas lankysis Žemaičių Kalvarijoje
  • 14:00 Šalies vadovas susitiks su programos „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009″ entuziastais (Žemaičių dailės muziejus, Parko g. 1, Plungė)
  • 15:00 Respublikos Prezidentas susitiks su žiniasklaidos atstovais
  • 15:30 Valstybės vadovas lankysis Plungės savivaldybės ligoninėje (J. Tumo-Vaižganto g. 89)
  • 16:30 Prezidentas V. Adamkus lankysis Rietavo Oginskių istorijos muziejuje (Parko g. 10, Rietavas)
(2 balsų, vidurkis: 4,00 iš 5)
Loading...
  • Simas

    įdomu…

  • Aras

    Pasižiūriu į savo šunį: vis miega ir miega. Penkiolika metų – labai garbingas amžius šuniui. O prisimenu koks jis energingas buvo kadaise: medžiotojas, kačių skriaudikas, nenuvargstantis kamuolio vaikytojas! Bet ir dabar dar pasitaiko dienų, – pabunda geros nuotaikos ir puola kamuolį gainioti, žaisti. Pakui vėl įminga ilgam…

  • Vaidas

    Man tai liūdna, kad tik dabar. Vadinasi TSRS nomenklatūros veikėjai suvalgė JAV pilietį.

  • Tokio gero, žavaus ir mielo socialistus atstovavusio Prezidento ši visuomenės grupė daugiau nebeturės.
    Liepos 12-tą http://politika.atn.lt/straipsnis/25982/dgrybauskaite-zada-kuklias-inauguracijos-iskilmes – visi į gatves, įvyks Dalios Grybauskaitės inauguracija, kuri virs visos tautos žvente ir šėlionėmis gatvėse.
    Koks kontrastas su uždarais A.M.Brazausko, V.Adamkaus, R.Pakso savos šutvės uždarais vakarėliais, pasislėpimais nuo visuomenės už storų sienų ir užuolaidų.

    • austras

      Gerbiamas Fredi, eilinį kartą stebinat. Žodžiai „socialistus atstovavusio Prezidento“ kalbant apie Adamkų? Atrodo, kad gyvenam skirtingose dimensijose, kurios neturi jokių sąlyčio taškų.

      • Aras

        Gal rašydamas apie „socialistus“ Fredis turėjo galvoje tarybinę nomenklatūrą? Tada jau arčiau tiesos.

      • Siūlau bendrai visiems suformuluoti žodžio Socialistas reikšmę, kuri būtų tinkama ir Fredžiui ir Austrui ir, jei Artūras leis, įkelti į nuorodų skyrelį. Tada žinosime, kad Austras su Fredžiu ir visi kiti kalba apie tą patį.
        Taigi, kas yra socialistas?

        Fredžio versija?

        Austro versija?

        • Aras mane puikiai papildė, visada reikia atsižvelgti į konkrečios šalies individualią, unikalią patirtį ir ir tik jai vienai būdingą visuomeninių procesų sanklodą. „Austriški“ (švediški) socialistai – dar tolima perspektyva, A.Bielskiui dar daug darbo propaguoti teisngas socialistų idėjas, iš dabartinių 20-30-mečių gal kas nors ir išsirutulios.

        • Regis

          Aš asmeniškai savos versijos neturiu.. Kol kas man tai išsilavinimo (išprusimo) spraga, kurią kart nuo karto bandau užkamšyti Fredžio ir Austro komentarų pagalba, bet kol kas nelabai sekasi..

          Gal vienu iš atskaitos taškų gali būti socialistų frakcija EP? Įdomu kokių tikslų, pažiūrų ir kt. pagrindu jie susijungia?

        • romas

          Aš suprantu, kad socialistas yra tas, kuris siekia kuo labiau apimančios naudos visuomenei per bendrai sukurtų vertybių perskirstymą. Jis siekia individo sąmoningumo, atsisakant dalies savo naudos visuomenės labui. Socialistas yra panašus į krikdemą, bet yra ir skirtumas – socialistas yra įsitikinęs, kad žmogus yra pajėgus suprasti savo atsakomybę visuomenei, o krikdemas veikia remdamasis krikščioniškosios moralės principais. Iš čia skirtingas požiūris į šeimą, abortus, eutanaziją ir pan.

          • A.G.

            Teoretiškai, šiandien Lietuvoje socialistai (arčiausiai to) yra Konservatorių – Krikščionių partijos doktrina.
            Toliausiai nuo socialistų – Socialdemokratų partija.
            Tai stambiojo kapitalo – dešinioji partija.
            Tiesa, dalis ir anksčiau minėtos partijos narių visais būdais bando nevykdyti savo partijos doktrinos ir dalyvauja suokalbyje su Socialdemokratų partija (turint omenyje praėjusios kadendencijos Seimą ir jos kartu su JE Prezidentu skirtą Vyriausybę.
            Žinote, karinėje bazėje, kurioje po universitetų teko metus (1971) atidirbti – statomo karinės jūros bazės viešbučio sienos buvo lipdomos tapetais… na pagalvoja „derevnia“, pas mus jau ir kaime nustojo jais sienas lipinti (tik tik Lietuvos kaime tas buvo).
            Pasirodo ne. Lietuvoje tik po kelių metų – mieste sienas pradėjo tapetais lipinti.
            Manau supratote, – tas pats su doktrinomis.
            JAV doktrina jau patyrė visišką krachą, sulig enronų žlugimų pradžia, sulig dolerio žlugimo pradžia, lygiai taip kaip ir stalininė…
            Ypač išteklių naudojimo, taršos (ilgiausiai prieštaravo Kioto sutarčiai…) mažinimo srityse – kas reiškia žmonijos gyvensenos Planetoje saulėlydį.
            Bet to nebus, pasaulis miklisi keičiasi, nuspyrdamas susmirdusias iki šiol egzistavusias doktrinas.
            O ta paskutinioji, kuri mažiausiai yra iškreipta dalyje Vakarų Europos (Nyderlandai, Vokietija), Skandinavijos šalyse – matyt perims vėliavnešio misiją kraštams, kurie nenorės susinaikinti. Jau perima.
            Prasideda nauja era, kurioje besaikis vartojimas su tam skirtomis madų imperijomis – tolygus nusikaltimui, jau vakar diena strategams.
            Žinoma, iki kumečių ainių… dar… dar… ne greitai… jiems dar skerdena kvepia ta jau pasmidusi mėsa…

          • Sakykime, kad Romo apibrėžimas tinka. Austrai, gal galite pakomentuoti ar sakydamas „socialistas“ turite omenyje būtent romo suformuluotą reikšmę?
            Fredi, o kaip tau ši reikšmė?

          • austras

            Manau, kad Romo pasakymas „į temą“, tačiau nėra labai išsamus. Jei nepasivarginsit, perskaitykit du tekstukus apačioj. Praplės požiūrį į sąvoką „socialistas“. Jei pasivarginsit, tai išskyriau svarbiausius tekstų akcentus.

            „Požiūris į valstybinių socialinių ekonominių santykių reguliavimą yra vienas iš pagrindinių politinės dešinės ir politinės kairės skyrimo kriterijų. Pagal šį, kitaip vadinamą socioekonominiu, kairės / dešinės skyrimo kriterijų, kairieji pagal visą klasikinę vakarietišką politinę tradiciją pasisako ir turi pasisakyti už didesnį valstybinį ekonominių santykių reguliavimą nei dešinieji. Juk didesnis valstybinis socialinių – ekonominių santykių reguliavimas yra priemonė padidinti socialinę lygybę visuomenėje, arba, kitaip sakant, priemonė sumažinti socialinę nelygybę, arba, kaip šiandien madinga sakyti, priemonė socialinei atskirčiai sumažinti. Anot žymaus XXa. politikos filosofo N.Bobbio, parašiusio, beje, ir į lietuvių kalbą išverstą knygą apie politinės kairės ir politinės dešinės skirtį, būtent požiūris į lygybę, lygybės idėją yra pagrindinis politinę kairę ir politinę dešinę skiriantis kriterijus pagal kurį, kaip žinia, nuo pat kairės / dešinės skirties atsiradimo pradžios pasisakymas už lygybę, lygybės vertybės akcentavimas yra neatskiriama, esminė politinės kairės apibūdinimo dalis. Tad apie valdžioje esančių politinių jėgų politikos kairumą ar dešinumą galima spręsti iš to kiek tos politinės jėgos pasisako už lygybės didinimą ir kiek praktiškai nuveikia lygybės didinimo arba nelygybės mažinimo kryptimi.“

            „Tai, kad būdama valdžioje LSDP pakankamai nenaudojo perskirstymo instrumentų ir mechanizmų yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Lietuvoje šiandien yra tokia kokia yra mokytojų, dėstytojų, mokslininkų, bibliotekininkų, apskritai kultūros darbuotojų, gydytojų, medicinos seserų, policininkų atlyginimų būklė, kuri beje, LSDP politikos valdžioje socialdemokratinių kritikų požiūriu, tik dar kartą parodo LSDP politikos partijai būnant valdžioje nesocialdemokratiškumą.“

            „Atskyrę vakarietiškas kairiąsias vertybes nuo jų komunistinių klastočių ir apskritai kairiųjų totalitarinių kaukių, turėsime pripažinti, kad pagrindinės kairiosios vertybės yra lygybė, darbas, socialinis teisingumas, solidarumas ir nelygstama individo vertė nepriklausomai nuo jo(s) galios ir turto cenzo.“

            „Kairioji politika visada pasisakė už kiekvieno individo nelygstamą vertę ir asmeninį dalyvavimą visuomenės gyvenimo koregavimo ar reformavimo procese. Sykiu ji visada buvo glaudžiai suaugusi su tuo, ką vokiečių socialinis teoretikas Niklas Luhmannas (Niklas Lumanas) yra pavadinęs diskusijos ir protesto kultūra.“

            „Lietuvos Socialdemokratų partija yra stambiojo kapitalo ir monopolinio kapitalizmo partija, komiškai ir negrabiai besimaskuojanti kairiąja frazeologija. Savo pragmatizmu, užmačiomis kontroliuoti visą stambųjį kapitalą, antidemokratiniais veiksmais ir pareiškimais ši partija šiandien gerokai labiau primena Kinijos kompartiją ir Pietryčių Azijos autokratus, nei savo partinius bendravardžius Švedijoje, Suomijoje ar Nyderlanduose.“

    • Regis

      Oi neskubėk Fredi* su apibendrinimais, neskubėk.. Komentarai internete turi tokią gal nevisai reikalingą savybę išsisaugoti ir būt atrasti po ilgo laiko tarpo. O žmonės turi savybę praėjus tam tikram laiko tarpui muštis į krutinę ir įrodinėt aš taip nesakiau..
      Duokim D. Grybauskaitei bent pusė metų..

      • labai tikiuosi, kad neteks sukalbėti Mea culpa
        http://lt.wikipedia.org/wiki/Mea_Culpa
        Nematau tam pagrindo ! (kolkas…)

        • Regis

          O aš nematau pagrindo avansu džiaugtis. Aš suprantu, Fredi, kad jaunesnis moteriškas veidas po visos eilės rūškanų, uždarų, susenusių ir pavargusių vyriškų veidų kviečia visą tautą šėlionėms, šventėms ir saliutams :), tačiau bent jau man reikia šiek tiek daugiau, negu akims mielesnio atvaizdo tv ir spaudoje. Lauksim sprendimų. Prezidento pareigos visgi skiriasi nuo mis ar misis Lietuva. Palaukim, palaukim. Bent jau kol sumanios ekskomisarės vedami įveiksim krizę (arba nustos mažėt BVP).

          • V.Adamkus dabartiniu metu simbolizuoja nuovargį, pasikeitimai aukščiausiame lygyje – labai laiku.
            DG – simolizuoja ryžtą, nekompetencija ekonomikoje jos niekaip neapkaltinsi. Kažin kaip jai seksis kitose srtityse?
            Žmonėms, tačiau, svarbiausia gerbūvis (ekonominiai reikalai), tikiuosi, kad žmonės liks neapvilti.

        • Simas

          o si zodi paskutiniu matu labai pamego A.Kubilius… Ko tik nepaklausi apie senas klaidas, tai atsako mea culpa… Stai krie ko priveda krikscionybe – padarai nuodeme, pasakai mea culpa ir toliau daryti nesamones…

          • romas

            Simai, krikščionybė privedė Europą prie to, kuo ji šiandien gyvena. Skandinavijos sėkmės priežastimi yra laikoma protestantiškoji etika. Aš suprantu, kad kietai įkaltus memus sunku iš galvos pašalinti, bet tam padeda žiūrėjimas savo akimis ir galvojimas savo galva :)

      • Fredis*

        Valentinai, nesu teoretikas,
        romas pasikaustęs labiau, tarkim jis parašė teisingą apibrėžimą, tačiau vaizdai iš gyvenimo – visai kitokie. Socialistas (pensininkas), tai žmogus, kuris per dienas guli ant pečiaus, sprendžia kryžiažodžius ir visos jo mintys – koks neteisingas, supuvęs, išnaudotojiškas pasaulis, kai tuo tarpu dešinesnių pažiūrų pensininkas užsiima bendruomenine veikla (gieda parapijos vyrų chore Varpas), turi lysvę prie namo (savininks) ir jis neturi kada mąstyti apie „neteisingai“ surėdytą pasaulį.

        • Puiku,
          Turime Fredžio apibrėžimą iš kurio aiškėja, kad galbūt kalbame ne apie tą patį.
          Fredžiui socialistas yra veltėdis, tinginys, nevėkšla, norintis, kad juo pasirūpintų kiti.
          Tai akivaizdžiai yra skirtingas konceptas, nuo to į ką apeliuoja Austras.
          Grįžtant prie Fredžio sampratos, akivaizdu, kad pagal ją Račas nėra socialistas, nes Artūras yra:
          netinginys (netingi rašyti vis naujus įrašus)
          neprašo, kad kiti juo pasirūpintų ir uždirba savo pinigus pats.

          Gal būt Račas propaguoja tokią ideologiją, kuri skatina būti veltėdžiais, nedirbti ir siekti, kad valstybė pasirūpintų? Ar yra tokios ideologijos apraiškų Artūro tekstuose?

          • mdxacuk

            Galiu tik pridėti, kad p. Račas tikrai nėra socialistas, nes aršiai pasisakė prieš nemokamą vaikučių maitinimą mokyklose. Tuo tarpu drg. Austro garbinamo klasikinio socialisto Attlee didžiausias gyvenimo pasiekimas buvo tai, kad jis liepė duoti po stiklinę nemokamo pieno kiekvienam Britanijos vaikui. Tai padėjo pagrindus dabartiniam Britanijos ekonominiam klestėjimui. Tiesa, tik po to, kai Thatcher negailestingai panaikino visus Attlee gyvenimo pasiekimus, pradedant trečdalio ekonomikos išvalstybinimu ir baigiant stikline pieno už dyką.

          • austras

            Nedraugas mdxacuk aiškiai garbina Thatcher.. Ypač už pieno stiklinės „už dyką“ panaikinimą.

          • Įtariu, kad pieno stiklinė buvo įvesta laukinio kapitalizmo laikais, kai proletarų pabiručiai augo negaudami baltymų, t.y. nesveiki ir apriori suluošinti. Kai visuomenės gerovė padidėjo tiek, kad proletarai galėjo patys nupirkti pieno savo vaikams, tai buvo nuimta. Viskas logiška.

  • Kieser

    A tai ka daugiau veikti prezidentui paskutinemis savo vadovavimo akimirkomis.

    P.S. klausimas ne i tema. Ka manote apie Valstybini komercini Banka, internete buvo indoformacija, kad toki nori steigti vaslybe.

  • Matotaupa

    Juokinga…. (Komentaras redaguotas – A.R.)

  • austras

    Gintaras Mitrulevičius

    Apie socialdemokratijos būklę šiandieninėje Lietuvoje.

    Žinomas sociologas (beje liberalas) R.Dahrendorfas socialdemokratiją buvo pavadinęs „dominuojančia XX a. politine jėga“, o patį XX a. vadino „socialdemokratijos amžiumi“. Ir iš tiesų nuo pat savo išėjimo į istorijos areną pradžios XIXa. sparčiai savo įtaką didinusi socialdemokratija, XXa., ypač jo antrojoje pusėje suvaidino svarbų vaidmenį kuriant socialinę gerovės valstybę Vakarų Europos šalyse. Anot istorikų, politologų ir kitų tyrinėtojų, nors socialistai – socialdemokratai ne vieninteliai kūrė ir įgyvendino socialinę gerovės valstybę (“Welfare State”), tačiau būtent daugiausiai jų pastangomis atsirado ir iškilo (“gerovės valstybės”) institutai, leidę iš esmės pagerinti įvairių visuomenės sluoksnių padėtį“ ir būtent jie „vaidino motoro ir šturvalo vaidmenį vystymosi link socialinės valstybės procese”. Tą turėjo pripažinti ir ideologiniai jų oponentai, ką ir matėme čia jau cituoto R.Dahrendorfo atveju.

    Ir nors nuo XXa. 8- ojo dešimtmečio ir ypač iš karto po komunizmo žlugimo (sutapusio su nuolat pasikartojančiais stiprių socialdemokratinių partijų pralaimėjimais rinkimuose kai kuriose Vakarų Europos šalyse) gana daug buvo kalbėta socialdemokratų kurtos gerovės valstybės krizę ir pabaigą bei, apskritai, apie socialdemokratijos krizę, išsisėmimą, jos istorinės misijos pabaigą ir net mirtį (apie tai rašė ir minėtasis sociologas R.Dahrendorfas), tačiau XXa. 10 – ojo dešimtmečio antrojoje pusėje socialdemokratija atgavo politinę įtaką. Tai liudija ir išraiškingi skaičiai apie tai kad štai pavyzdžiui 1999m. iš tuomet 15 Europos Sąjungos šalių net 13-koje iš jų socialdemokratai įėjo į savo šalių vyriausybes ir net 11-ai tų vyriausybių vadovavo. Tiesa, po to XXa. pradžioje sekė keletas pralaimėjimų parlamentų rinkimuose, tačiau ir šiandien socialdemokratų partijos yra valdžioje nemažoje dalyje išsiplėtusios ES šalių.

    Žinoma, galima diskutuoti ir jau ne vienas dešimtmetis diskutuojama apie Vakarų socialdemokratijos ideologinį tapatumą, ideologinio tapatumo tęstinumą, ar dar labiau dėl paskutinių poros ar dviejų su puse dešimtmečių Vakarų socialdemokratų partijų praktinės socialinės – ekonominės politikos santykį su socialdemokratijos ideologine – politine tradicija. Ši diskusija įsikomponuoja į bendresnes diskusijas – ginčus dėl klausimo mirė ar išliko ideologijos ir koks ideologijų vaidmuo ir likimas apskritai postindustrinėje – postmodernioje – informacinėje visuomenėje ?

    Nesiveliant į šias diskusijas (ne tas yra šio straipsnio objektas) visgi matyt galime teigti kad nepaisant tam tikrų (ar kai kurių) globalizacijos procesų, visuomenės kaitos, visuomenės stratifikacijos transformacijos, demografinių pokyčių procesų bei neoliberalizmo dominavimo viešojoje erdvėje tendencijos stiprėjimo sąlygotų abejotinų santykio su ideologine tradicija savo praktinės socialinės – ekonominės politikos aspektų, ar abejotinos laikysenos šiuo aspektu tam tikrų tarptautinės politikos reiškinių atžvilgiu, ar atskirų valstybių politikos atžvilgiu bei nepaisant visų kalbų apie ideologijų mirtį, pabaigą, konvergenciją ir etc., Vakarų socialdemokratai turi daugiau ar mažiau bet visgi iš savo istorinės tradicijos išplaukiančią, bei visgi kažkiek tai šia tradicija paremtą ideologiją. Kitaip sakant apie tam tikrą (kad ir su problemomis) Vakarų šalių socialdemokratų partijų ideologinį tapatumą ar ideologinį adekvatumą visgi galbūt galima kalbėti ir šiandien.

    Tuo tarpu kalbėti apie pokomunistinių šalių socialdemokratinių partijų ideologinę tapatybę ar tiksliau jų realiosios (o ne deklaruojamosios) ideologijos ir ypač praktinės politikos atitikimą (adekvatumą) socialdemokratijos ideologijai ir ideologinei tradicijai apskritai yra gerokai sudėtingiau. Tai galima pasakyti ne tik apie Lietuvos, bet ir apie Vengrijos, Lenkijos bei matyt ir eilės kitų pokomunistinių šalių socialdemokratines partijas. Tačiau toliau kalbėsime tik apie Lietuvos socialdemokratus.

    Taigi kaip žinia, „perestroikos“ politikos SSRS procesų išdavoje Lietuvos pradėjus atsikurti ikikarinėms politinėms partijoms bei pradėjus kurtis naujoms politinėms jėgoms 1989m. buvo paskelbta ir apie atkūrimą iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje veikusios LSDP, kuri deklaravo istorinės lietuviškosios socialdemokratijos tęstinumą bei vadovavimąsi tarptautinės socialdemokratijos ideologija. LSDP priimta programa buvo parengta remiantis Socialistų Internacionalo bei Vakarų šalių socialdemokratų partijų programiniais dokumentais ir, anot pokomunistinės transformacijos procesus tyrinėjusių socialinių teoretikų, buvo imitacinio pobūdžio Vakarų šalių socialdemokratų ideologinių – programinių nuostatų atžvilgiu.

    Visgi nepaisant anksčiau akcentuoto socialdemokratų indėlio kuriant socialinę, gerovės valstybę Vakaruose ir palyginus nemažos, (nepaisant anksčiau minėtos krizės), socialdemokratijos įtakos Vakarų Europoje komunizmo Vidurio Rytų Europos šalyse žlugimo metu bei dešimtmetyje, ypač jo antrojoje pusėje, po komunizmo žlugimo, nepaisant valstybingumo atkūrimo metu Lietuvos viešojoje erdvėje bent kurį laiką santykinai populiarios švediškojo socializmo idėjos ir praktikos, atkurtoji, istorinį lietuviškosios socialdemokratijos tęstinumą deklaruojančioji socialdemokratijos ideologija ir ją atstovaujanti (ar ją pretenduojanti atstovauti) LSDP didesnės įtakos Lietuvos politiniame gyvenime iki savo suartėjimo, koalicijos ir susijungimo su ekskomunistine LDDP, neįgijo ir vykdomosios valdžios formavime ir realizavime nedalyvavo.

    Taip galima teigti ir nepaisant to kad LSDP skirtingai nuo daugelio kitų Lietuvoje susikūrusių ir registruotų politinių partijų, tiek 1992m., tiek ir 1996m. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose sugebėjo įveikti rinkiminį – procentinį proporcinės rinkimų sistemos slenkstį, taip pat, gauti keletą mandatų vienmandatėse rinkimų apygardose ir to išdavoje turėjo nedideles, nors gana aktyvias, darbingas ir ryškius politikus turinčias frakcijas Lietuvos Seime.

    Tiesa, šiandien, matyt, kad rasime nemažai (tiek šiandieninėje LSDP, tiek ir apskritai visuomenėje) manančiųjų kad socialdemokratai Lietuvoje valdžioje buvo ir iki 2001m. ir kad tokiais yra laikytina iš nuo SSKP 1989m. pabaigoje atsiskyrusios proeurokomunistinės savarankiškosios LKP-jos susiformavusi (per transformaciją į socialdemokratinės orientacijos programą deklaravusią partiją) Lietuvos demokratinės darbo partija – LDDP, kuri kaip žinia 1992m. triuškinančiai laimėjo Seimo rinkimus bei 1992m. pabaigoje-1996m. buvo valdžioje, o jos buvęs lyderis A..Brazauskas 1993-1998m. buvo Lietuvos Respublikos prezidentas.

    Nors LDDP būnant valdžioje pasiekta tam tikrų pozityvių dalykų šalies vidaus ir užsienio politikoje (sumažėjo politinė įtampa, politinis susipriešinimas, žengta į priekį institucinės – procedūrinės demokratijos įtvirtinimo linkme, pasiekta tam tikros pažangos integruojantis į Vakarų politines – ekonomines bei saugumo struktūras bei šalies makroekonomikos plėtros lygmenyje), tačiau kas dėl socialdemokratinės politikos įgyvendinimo, tai tenka pastebėti, kad nors LDDP ir buvo deklaravusi socialdemokratinės orientacijos programą, tačiau jos praktinė politika būnant valdžioje vargu ar gali būti pavadintina kokia nors (ne tik kad klasikine – tradicine, bet ir šiuolaikine – liberalesne) socialdemokratine politika. Tokios politikos nebuvo ne tik kad dėl objektyvių priežasčių – perėjimo iš komandinės administracinės planinės ekonomikos į rinkos ekonomiką, t.y. viena vertus, neišvengiamo, o, kita vertus, būtino (dėl socialinės pokomunistinės revoliucijos–transformacijos, eurointegracijos bei globalizacijos) ekonomikos liberalizavimo. Socialdemokratinė politika nebuvo vykdoma ir dėl kitų vėliau čia dar vėliau būsiančių paminėtomis priežasčių.

    Pažymėtina kad ne tik LDDP praktinę politiką būnant valdžioje pavadinti socialdemokratine politika negalima. Atkreiptinas dėmesys ir į tai kad ir šios partijos ideologijoje, ir viešame jos atstovų kalbėjime visuomenei, buvo pastebimi traukimosi nuo socialdemokratijos ženklai. Pavyzdžiui pagrindinis partijos ideologas, dabartinis Lietuvos Respublikos premjeras ir šiandieninės LSDP pirmininkas G.Kirkilas LDDP būnant valdžioje po kurio laiko pradėjo kalbėti ir rašyti kad LDDP savo ideologinėje orientacijoje krypsta (evoliucionuoja) nuo socialdemokratijos prie socialliberalizmo…

    Kaip žinia, 1996m. dėl įvairių priežasčių ir veiksnių, matyt, kad tame tarpe ir socialdemokratinės politikos nevykdymo, nepaisant nemažos dalies visuomenės poreikio tradicinei – proklasikinei socialdemokratinei politikai LDDP 1996m. seimo rinkimus triuškinančiai pralaimėjo ir prarado savo politinę įtaką. Nepaisant to kad po LDDP į valdžią atėjusios partijos dešiniosios partijos TS(LK) ir LKDP iki 2000m. pradžios, taip pat, prarado 1996m. pabaigoje turėtą populiarumą, LDDP politinė įtaka neaugo, o rinkėjų skaičius kaip rodė 1997m. ir 2000m. savivaldos rinkimai tolydžio mažėjo ir pagal rinkėjų paramos bei politinės įtakos aspektus „senoji“ atkurtoji LSDP po 2000m. savivaldybių rinkimų gerokai priartėjo prie LDDP, galima sakyti beveik susilygino su ja. Mandatų Seime skaičiaus aspektu LSDP su LDDP kaip žinia susilygino jau iš karto po 1996m. rinkimų, kuriuose abi šios partijos gavo po 12 Seimo narių mandatų.

    Grįžtant prie atkurtosios, lietuviškosios socialdemokratijos istorinį tęstinumą deklaruojančiosios „istorinės“ LSDP reikia priminti ir pažymėti kad ji, kaip žinia, LDDP valdymo metu buvo kairiojoje opozicijoje LDDP atžvilgiu. LSDP tvirtino kad LDDP vykdo ne kairiąją ir nesocialdemokratinę politiką ir remdamasi socialiniu – ekonominiu dešinės – kairės skyrimo kriterijumi ją ( t.y. save kairiąja t.p. laikančią LDDP) traktavo kaip dešiniąją, darbdavių interesus ginančią partiją bei blokavo LDDP siekimą tapti Socinterno nare.

    Reikia pastebėti kad pirmaisiais po savo atsikūrimo veiklos metais LSDP, taip pat, pasižymėjo tam tikru savo politinės – ideologinės laikysenos nenuoseklumu ir, sakykim taip, gana įdomiu socialdemokratijos ideologinių nuostatų padėties politiniame spektre interpretavimu. Štai, pavyzdžiui, kurį laiką, 10 – ojo dešimtmečio pradžioje LSDP save traktavo ne kaip kairiąją partiją, o kaip centro partiją ir atsiribodavo nuo savęs identifikavimo su kairiąja politine ideologija ir kairiąja politine spektro dalimi, nes šią to meto savotiškai “unikaliosios” lietuviškai socialdemokratinės minties atstovai siejo tik su komunistais arba geriausiu atveju su ekskomunistinėmis save kairiosiomis apibrėžusiomis partijomis, kokia Lietuvoje buvo LDDP. Taigi iš pradžių LSDP save laikė centro partija, o LDDP kairiąja partija, o po LDDP atėjimo į valdžią ji (LSDP) pradėjo save traktuoti kaip centro kairiąją arba tiesiog kairiąją partiją, o LDDP kaip ką tik minėjome traktavo kaip dešiniąją partiją. Taigi ir čia matome pokomunistinių šalių socialdemokratinės minties “atradimus”.

    Toliau nekomentuojant šių „atradimų“ (kai ką dar pakomentuosim vėliau), paminėkime, kad pakoregavusi savo ideologinę tapatybę LSDP 1993-2000m. laikotarpyje tapo daugiau – ar mažiau bet visgi viena iš (šalia krikščionių demokratų –LKDP bei liberalų –LLS) nuosekliausių ideologiniu – programiniu požiūriu partijų.

    Tačiau tai LSDP nepadėjo pasiekti didesnių laimėjimų 1996m. Seimo rinkimuose po kurių, kaip žinia, ir, kaip jau minėjome, LSDP vėl liko opozicijoje. Jai būnant opozicijoje vyko joje 1997-1999m. įsivyravusios srovės suartėjimas su kairiuosius akcentus savo retorikoje bei politinėje laikysenoje būnant opozicijoje TS dominuojamai daugumai sustiprinusia LDDP. Tiek LSDP, tiek LDDP, TS ir LKDP valdančiajai daugumai oponavo iš kairiųjų pozicijų. Pačioje LSDP viduje, kaip žinia, 1997-1999m dėl įvairių priežasčių vyko idėjinė – politinė- organizacinė diferiancijacija pasireiškusi didelėmis vidinėmis įtampomis ir vos ne tikrais „politiniais karais“ 1997 bei 1999m. vykusių XXI bei XXII suvažiavimų metu bei jų išvakarėse. Šių įtampų išdavoje LSDP viduje susikūrė, o vėliau 1999m. pabaigoje ir nuo LSDP atsiskyrė bei atskira partija tapo R.Dagio vadovaujama frakcija „Socialdemokratija -2000“.

    Ši partija, kaip žinia, kokios nors kad ir minimalios politinės įtakos Lietuvos politiniame gyvenime neįgijo. Visuose dalyvautuose rinkimuose ji pasirodė labai nesėkmingai, pralaimėdama juos daugiau nei triuškinančiai. 2003m. pabaigoje ši partija pakeitė pavadinimą ir tapo Lietuvos socialdemokratų sąjunga-LSDS. Pastarajai nepaisant (ypač paskutiniaisiais metais) aktyvių pastangų reikštis Lietuvos politiniame gyvenime bei ideologiškai nuoseklių bei konceptualių socialdemokratinių socialinių – ekonominių nuostatų bei aiškios socialdemokratinės politinės laikysenos ir toliau, bent jau kol kas, jokios politinės įtakos įgyti nepavyksta.

    Beje dar prieš “Socialdemokratijai –2000” pakeičiant pavadinimą į LSDS, iš šios partijos pasitraukė buvęs jos pirmininkas R.Dagys, kuris įstojo į konservatoriais vadinamą ir nemaža dalimi su tokiais besitapatinančią dešiniąją TS… Iš ties įdomi politiko, kuris dar neseniai deklaravo, kad būtent jis su savo šalininkais atstovavo Lietuvoje tikrą klasikinę socialdemokratiją, evoliucija… Galima paminėti ir tai kad dar viena “Socialdemokratijai –2000” narių grupė su šiandien į Vilniaus miesto Tarybą Tvarkos ir Teisingumo partijos sąraše išrinktu G.Rudžioniu priešakyje perėjo į R.Pakso Liberalų demokratų partiją…

    Tuo tarpu LSDP po nepakankamai sėkmingų viešoje erdvėje apskritai nesėkmingais traktuotų 2000m. savivaldybių rinkimų 2000m. dar labiau suartėdama su LDDP sudarė su ja bei Lietuvos Rusų Sąjunga (LRS) ir Naujosios Demokratijos Sąjunga (NDS) rinkiminę A.Brazausko vardo koaliciją sėkmingai pasirodžiusią ir gavusią daugiausiai mandatų 2000m. Seimo rinkimuose. 2001m. sausio 27d. įvyko LDDP ir LSDP susijungimas. Partijos pirmininku išrinktas kadenciją baigęs prezidentas A.Brazauskas.

    2001m. vasarą žlugus Naujosios politikos koalicijai LSDP kartu su Naująja Sąjunga (Socialliberalais) –NS (SL) sudaro valdančiąją koaliciją. A.Brazauskas tampa premjeru, o LSDP – dominuojančia partija valdančiojoje koalicijoje.

    Taigi 2001m. vasarą po 75 metų pertraukos Lietuvoje į valdžią ateina socialdemokratų pavadinimą turinti partija. Dar daugiau skirtingai nei 1926m. LSDP į valdžią ateina kaip premjero, tai yra, kitaip sakant, kaip dominuojanti valdančiosios koalicijos partija. Pirmą kartą Lietuvos premjeru tampa partijos besivadinančios socialdemokratais, atstovas, jos pirmininkas. Žiūrint į įvairius statistinius – kiekybinius LSDP įtakos bei resursų aspektus LSDP tapo stipriausia politine partija Lietuvoje. Juk 2000m. Seimo rinkimuose socialdemokratinė koalicija buvo gavusi palyginus itin aukštą rinkėjų pasitikėjimą (už socialdemokratinę koaliciją buvo balsavę net 457 294 rinkėjai arba 31,8 procento rinkėjų). Po partijų susijungimo LSDP sociologinis „reitingas“ buvo dar labiau išaugęs (2001m. liepą pagal „Vilmorus“ tyrimus už LSDP buvo pasiruošę balsuoti net 33,1 procento rinkėjų). LSDP turėjo didžiausią frakciją Seime, premjero postą, didžiausią savivaldybių narių bei merų skaičių bene stipriausią iš visų Lietuvos partijų organizacinę struktūrą, daug patyrusių organizacinį politinį bei administracinį darbą dirbusių žmonių, palyginus neblogus intelektualinius resursus ir kas ypač svarbu – įvairūs sociologinių tyrimų ir kitokie duomenys rodė tikrai nemažos visuomenės dalies poreikį socialdemokratinei politikai. Taigi nemažai kam iš socialdemokratijos ideologijos ir judėjimo šalininkų galėjo atrodyti kad Lietuvoje pagaliau išmušė socialdemokratijos valanda ir kad bus pradėta vykdyti socialiai orientuota, socialdemokratinė politika orientuota į socialinės valstybės, į gerovės visiems valstybės sukūrimą.

    Kaip žinia, nors ir smarkiai (kaip netrukus į tai atkreipsime dėmesį) pralaimėjusi 2004m. Seimo rinkimus LSDP, kaip ir jos „jaunesnioji“ partnerė ligtolinėje valdančiojoje koalicijoje NS (SL) dėl susiklosčiusios joms palankios politinės konjunktūros bei didesnio nei kitos į Seimą patekusios partijos „koalicinio potencialo“ sugebėjo pirmą kartą Antrojoje Lietuvos Respublikoje likti valdžioje antrą Seimo kadenciją iš eilės. Dar daugiau ne Seimo rinkimus laimėjusi ir daugiausiai Seimo narių mandatų gavusi Darbo partija, o tik trečiąją pagal dydį frakciją Seime turinti LSDP tapo vadovaujančiąja (premjero postą turinčiąja) valdančiosios daugumos partija. LSDP valdymo metais Lietuvai integravusis į Europos Sąjungą ir NATO bei Lietuvoje augant ekonomikai ir didėjant BVP LSDP viduje dominuojančios srovės atstovai yra linkę itin teigiamai vertinti savo, anot jų, „realią“, pragmatišką, racionalią, subalansuotą, taip pat, vėlgi, anot jų, „ne populistinę“ politiką ir iš esmės pasisako už tokios politikos tęsimą ir tęstinumą.

    Tačiau jau 2002m ir ypač 2003m. po 2002m. pabaigoje įvykusių savivaldybių ir prezidento rinkimų tiek visuomenėje tiek ir tarp dalies LSDP narių vis labiau pradėjo reikštis požiūris kad LSDP politika ypač socialinė – ekonominė politika, o kartais ir politinė laikysena aktualių šalyje įvykių, procesų ar reiškinių atžvilgiu, yra nepakankamai socialdemokratiška ar ir net apskritai ne socialdemokratiška. Tokių nuomonių ir vertinimų plitimą ir stiprėjimą ypač pačių LSDP narių tarpe 2002-2004m. skatino ir kai kurių LSDP vadovų kartas nuo kartas išsakomi ketinimai apie galimybę ateityje jungtis su viena iš Lietuvos liberalų partijų –Naująja Sąjunga (Socialliberalais) (NS(SL)) bei 2004m. įvykęs bendros rinkiminės koalicijos su šia partija rinkimams į Seimą sudarymas nepaisant didelės dalies LSDP narių prieštaravimo šiai koalicijai. Kalbas dėl LSDP politikos socialdemokratiškumo partijai būnant valdžioje skatino ir 2003- ir ypač 2004 pasireiškusi ir suintensyvėjusi diskusija apie taip vadinamų tradicinių partijų krizę ir apie taip vadinamų populistinių partijų iškilimą.

    Diskusijas dėl to ar LSDP vykdo kairiąją – socialdemokratinę politiką ar dešiniąją – liberaliąją ar konservatyvią socialinę – ekonominę politiką skatino ir abiejų 2001-2004m. valdžiusiųjų partijų kandidatų pralaimėjimai 2002 (2003)m. prezidento rinkimuose ir staigus 2003m. rudenį susikūrusios Darbo partijos išpopuliarėjimas, jos tapimas populiariausia politine jėga 2003 m. pabaigos – 2006m. pirmosios pusės laikotarpyje, jos akivaizdžios pergalės 2004m. Europos parlamento bei Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

    Ir, žinoma, savaime suprantama jog diskusijas dėl to kokią politiką socialdemokratinę ar nesocialdemokratinę vykdo LSDP skatino ir itin didelis lyginant su 2000m. Seimo rinkimais LSDP rinkėjų skaičiaus mažėjimas 2002-2004m. laikotarpyje. Jau 2002m. savivaldybių rinkimuose LSDP gavusi 250 778 rinkėjų balsus gavo 206 516 rinkėjų balsų mažiau (!!!) nei 2000m.Seimo rinkimuose, kuomet už socialdemokratinę koaliciją balsavo, kaip jau minėjome, net 457 294 rinkėjai !!!). Po 2002m LSDP rinkėjų skaičius mažėjo toliau : 2004m. Europos parlamento rinkimuose tegavo tik 172 385 balus, o 2004m.Seimo rinkimuose kartu su Naująja Sąjunga gavo tik 246 629 rinkėjų balsus arba 499 560 rinkėjų balsų mažiau nei abi šios partijos gavo 2000m. Seimo rinkimuose (746 189 balsai)!!! Taigi 2004m. Seimo rinkimuose LSDP ir NS kartu sudėjus gavo mažiau rinkėjų balsų nei viena LSDP 2002m. savivaldybių rinkimuose. 2007m. savivaldybių rinkimuose LSDP gautas rinkėjų balsų skaičius (174 286) ko gero rodo tik LSDP rinkiminės įtakos nuosmukio stabilizavimą (stabilizavimasis nuosmukio būklėje).

    LSDP būnant valdžioje ne tik kad smarkiai sumažėjo jos rinkėjų skaičius. 2004-2006m. pirmojoje pusėje tiek pagal rinkimų rezultatus, tiek pagal kasmėnesines sociologines apklausas buvo praradusi lyderės vaidmenį ir kairiojoje lietuviškojo politinio spektro pusėje, kur dominuojančiąja partija minėtame laikotarpyje buvo iš esmės kairiojo centro pozicijas užėmusi jau minėtoji Darbo partija. Beje, po 2004m. Seimo rinkimų LSDP sudaryta koalicija su pastarąja partija, kurią didelė dalis politinių oponentų, o taip pat, politikos apžvalgininkų bei žurnalistų vadina populistine partija, taip pat, iššaukė kai kurių žinomų LSDP narių šio sprendimo kritiką, motyvuojamą ir tuo kad esą ši koalicija prieštarauja socialdemokratijos principams, nors akivaizdu kad galima diskutuoti dėl to ar vadinamoji „vaivorykštės koalicija“ su aiškiai dešiniosiomis TS bei LCS būtų buvęs labiau socialdemokratinis žingsnis…

    Reikia pažymėti kad visų čia minimų diskusijų metu tai jog LSDP politika būnant valdžioje yra nepakankamai socialdemokratiška (švelnesnis vertinimas), apskritai, nesocialdemokratiška (griežtesnis vertinimas), ar tiesiog antisocialdemokratiška (griežčiausias vertinimas) tvirtino ne tik dalis LSDP narių ( galima sakyti kad tokių nuolat daugėjo) bet ir, taip rašė ir kalbėjo, o ir dabar rašo ir kalba ir eilė viešojoje erdvėje politiką komentuojančių intelektualų, ekonomistų, politikos apžvalgininkų (tame tarpe ir ne vienas iš tų kurie yra laikytini atstovaujančiais kairiąją- socialdemokratinę ar prosocialdemokratinę pakraipą). Dalis jų, kaip kad ir dalis LSDP narių dalyvavusių minėtoje diskusijoje, kaip ir griežtai opozicinė LSDP atžvilgiu Lietuvos socialdemokratų sąjunga (LSDS) laikėsi nuostatos, kad LSDP būdama valdžioje apskritai nevykdė jokios socialdemokratinės politikos, o vykdė daugiau ar mažiau priešingą socialdemokratinei, tai yra, antisocialdemokratinę politiką.

    Iš tiesų daugeliu atvejų šie priekaištai LSDP politikai partijai būnant valdžioje yra teisingi žvelgiant per LSDP praktinės socialinės – ekonominės politikos santykį su socialdemokratijos ideologija, su europinės socialdemokratijos ideologinių – programinių nuostatų ir praktinės politikos tradicija, apskritai. (Taip teigti galima net ir atsižvelgiant į pačios europinės socialdemokratijos ideologinių – programinių nuostatų ir praktinės politikos santykio evoliuciją ir dabartinę jų būklę.)

    Kaip pagrindiniai argumentai dėl kairiosios socialdemokratinės politikos nevykdymo nurodoma progresinių mokesčių sistemos neįvedimas (turima mintyje progresinių mokesčių tikrąja šio žodžio prasme tai yra skirtingų mokesčių tarifų skirtingo dydžio pajamoms neįvedimas), nors praktiškai visose LSDP programose nuo pat 1896m. LSDP programose iki pat šiandien galiojančios LSDP bazinės programos yra pasisakoma už progresinių mokesčių įvedimą. 2000m. kaip žinia už tokią mokesčių sistemą prieš Seimo rinkimus socialdemokratai net rinko parašus. Progresinių mokesčių neįvedimas LSDP vadovybės buvo motyvuojamas įvairiai kol galų gale 2005 pirmaisiais mėnesiais svarstant mokesčių reformos klausimą LSDP viduje dominuojančios srovės atstovų buvo aiškiai pasisakyta prieš šios mokesčių sistemos įvedimą. Pavyzdžiui 2005m. kovo 31d. interviu „Žinių radijui“ iš esmės atvirai prieš progresinių tarifų mokesčių sistemą pasisakė LSDP pirmininkas, tuometinis premjeras A.Brazauskas.

    Dar daugiau 2005 m. pavasarį formaliai kairiojo centro vyriausybės buvo nuspręsta kad ir per du etapus įgyvendinti tuo metu opozicijoje buvusių dešiniųjų partijų LiCS ir TS 2004m. rinkiminėse programose Seimo rinkimams suformuluotą nuostatą mokesčių politikos klausimu- Fizinį gyventojų pajamų mokesčio tarifą mažinti nuo 33 procentų iki 24 procentų, nuo 2006m. liepos tarifą sumažinant nuo 33 iki 27 procentų, o nuo 2008 m. sausio 1d. tarifą sumažinant nuo 27 iki 24 procentų… Taigi buvo nuspręsta įgyvendinti opozicijoje esančių dešiniųjų partijų programines nuostatas…. Tas ir buvo padaryta…

    Tiesa, 2007m. vasaros pradžioje pasikeitus LSDP pirmininkui, atnaujintoji LSDP vadovybė ir partijos frakcija Seime, nepaisant buvusiojo LSDP pirmininko prieštaravimo, pasisakė už dviejų tarifų progresinių mokesčių įvedimą, kas tačiau susilaukus puolimo iš progresinių mokesčių priešininkų bei nepritariant tam valdančiosios koalicijos partneriams taip ir realiai padaryti mėginta nebuvo. Šio klausimo sprendimas buvo nukeltas vėlesniam laikui. Šių – 2008m. sausio mėnesį LSDP vadovų buvo pradėta kalbėti kad įvesti progresinių mokesčių nepavyks. Tačiau netrukus po to smarkiai didėjant įtampai LSDP viduje bei randantis iniciatyvai kurti partijos viduje opozicinę partijos vadovybei bei partijoje dominuojančiai srovei, Socialinio Teisingumo frakciją, vėl buvo LSDP vadovybės pradėta kalbėti apie progresinių mokesčių įvedimą. Tačiau akivaizdu kad ir šiais metais įvesti progresinių mokesčių įvesti nepavyks. O pačios kalbos apie progresinių mokesčių įvedimą to nepadarius per beveik septynis buvimo valdžioje metus, šiandien likus nedaug laiko iki Seimo rinkimų daug kam sukelia įspūdį kad tai tėra priešrinkiminė viešųjų ryšių akcija.

    Šalia progresinių tarifų mokesčių sistemos neįvedimo, kaip kiti argumentai dėl socialdemokratinės politikos nevykdymo buvo ir yra visiškai teisingai nurodoma ir kitos LSDP mokesčių politikos bei apskritai socialinės – ekonominės politikos šiai partijai būnant valdžioje ypatybės, kaip pavyzdžiui diferencijuoto turto mokesčio neįvedimas ( nors partijos programose buvo ir yra pasisakoma už tokio mokesčio įvedimą), pelno mokesčio sumažinimas, mokesčio nuo dividendų sumažinimas, perskirstomo procento nuo BVP nedidinimas, apskritai, socialdemokratinių nuostatų ekonomisto profesoriaus P.Gylio išsireiškimu, buvimas LSDP politikoje „ryškių dešiniosios viešųjų finansų politikos atributų“.

    Iš ką tik minėtų tikrai pagrįstų socialdemokratinių priekaištų LSDP vykdomai politikai valdžioje išplaukia ir sekantis- bendresnio pobūdžio, iš socialdemokratinių pozicijų išsakomas kaltinimas jos atžvilgiu – LSDP būdama valdžioje akivaizdžiai per mažai panaudoja perskirstymo, valstybinio socialinių – ekonominių santykių reguliavimo instrumentus ir mechanizmus. Kaip žinia socialdemokratų partijos kaip kairiosios partijos pagal visą vakarietišką politinę tradiciją pasisako už didesnį valstybinį ekonomikos reguliavimą negu dešiniosios partijos. Tačiau Lietuvoje LSDP vadovybė kartais pasielgdavo tiesiog priešingai. Charakteringiausias to pavyzdys pasisakymas prieš dujų kainų reguliavimą ir dėjimas pastangų tam kad Seimas neribotų dujininkų pelnų…

    O juk požiūris į valstybinių socialinių ekonominių santykių reguliavimą yra vienas iš pagrindinių politinės dešinės ir politinės kairės skyrimo kriterijų. Ir juk savaime suprantama kad pagal šį, kitaip vadinamą socioekonominiu, kairės / dešinės skyrimo kriterijų kiekvienam su politologijos įvadu susipažinusiajam aišku jog būtent kairieji pagal visą klasikinę vakarietišką politinę tradiciją pasisako ir turi pasisakyti už didesnį valstybinį ekonominių santykių reguliavimą nei dešinieji. Juk didesnis valstybinis socialinių – ekonominių santykių reguliavimas yra priemonė padidinti socialinę lygybę visuomenėje, arba, kitaip sakant, priemonė sumažinti socialinę nelygybę, arba, kaip šiandien madinga sakyti, priemonė socialinei atskirčiai sumažinti. Anot žymaus XXa. politikos filosofo N.Bobbio parašiusio, beje ir į lietuvių kalbą išverstą knygą apie politinės kairės ir politinės dešinės skirtį, būtent požiūris į lygybę, lygybės idėją yra pagrindinis politinę kairę ir politinę dešinę skiriantis kriterijus pagal kurį kaip žinia nuo pat kairės / dešinės skirties atsiradimo pradžios pasisakymas už lygybę, lygybės vertybės akcentavimas yra neatskiriama, esminė politinės kairės apibūdinimo dalis. Tad apie valdžioje esančių politinių jėgų politikos kairumą ar dešinumą galima spręsti iš to kiek tos politinės jėgos pasisako už lygybės didinimą ir kiek praktiškai nuveikia lygybės didinimo arba nelygybės mažinimo kryptimi.

    Taigi pagal šį kriterijų vertinant LSDP politiką būnant valdžioje, tai yra iškeliant klausimą padidėjo ar sumažėjo socialinė nelygybė arba socialinė atskirtis LSDP jau beveik 7 metus būnant valdžioje akivaizdu kad gauname atsakymą jog socialinė nelygybė arba socialinė atskirtis Lietuvoje ne sumažėjo, o padidėjo. Tai beje akivaizdžiai parodė 2008m. vasario 22d. Seime vykusioje konferencijoje „Solidari Lietuva“ skaitytas sociologijos profesoriaus Ch. Woolfsono pranešimas.

    Tai kad būdama valdžioje LSDP pakankamai nenaudojo perskirstymo instrumentų ir mechanizmų yra viena iš pagrindinių priežasčių kodėl Lietuvoje šiandien yra tokia kokia yra mokytojų, dėstytojų, mokslininkų, bibliotekininkų, apskritai kultūros darbuotojų, gydytojų, medicinos seserų, policininkų atlyginimų būklė, kuri beje, LSDP politikos valdžioje socialdemokratinių kritikų požiūriu, tik dar kartą parodo LSDP politikos partijai būnant valdžioje nesocaldemokratiškumą. Tai, beje, akivaizdžiai iliustruoja ir kai kurių iš čia paminėtų profesinių grupių, visų pirma mokytojų vykusių, vykstančių bei dar vyksiančių streikų (visiškai pagrįstų) faktai. O juk visų šių profesinių grupių atlyginimų būklės situaciją tikrai būtų buvę galima LSDP valdymo metais išspręsti, jeigu bent vienu iš pagrindinių LSDP politikos prioritetų būnant valdžioje būtų buvęs, tokiu jiems kaip socialistams, kaip kairiesiems apskritai priklausęs būti socialinės nelygybės, socialinės atskirties sumažinimas ir lygybės, socialinio teisingumo, solidarumo principų raiškos politikoje, visuomenės socialiniame gyvenime apskritai padidinimas.

    Užsiminus apie švietimo ir mokslo sferų darbuotojų būklę reikėtų taip pat atkreipti dėmesį į atitikimo socialdemokratijos ideologijai požiūriu rimtų abejonių keliantį LSDP valdymo metu siūlytąjį Aukštojo mokslo reformos projektą, kuris ko gero labiau atitinka liberalizmo ideologijos nei demokratinio socializmo ideologijos principus.

    Prisimenant istorinių – tarpukario Lietuvos socialdemokratų kovą prieš įvairiausias valdininkų ir politikų privilegijas atitikimo lygybės, socialinio teisingumo ir solidarumo principų visuomenės gyvenime didinimo požiūriu rimtų abejonių atitikimo socialdemokratijos ideologinei tradicijai prasme kelia šiandieninės LSDP dominuojančiosios srovės požiūris į įvairias privilegijas.

    Kalbant apie socialdemokratiškumo stoką LSDP politikoje yra nurodoma ir nepakankamai sureguliuotų darbdavių ir samdomų darbuotojų darbo santykių argumentas ir per maža LSDP orientacija į profsąjungų vaidmens didinimą ir jų interesų atstovavimą bei per didelė orientacija į didesnį įsiklausymą ir atstovavimą stambių verslininkų interesų. Apskritai per paskutiniuosius kelerius metus ir ypač šiandien dažnai buvo galima išgirsti tvirtinant kad LSDP atstovauja stambiųjų verslininkų, stambaus kapitalo interesus…

    Taip nuolat tvirtina opozicinė LSDP atžvilgiu save vienintele socialdemokratine partija Lietuvoje laikanti Lietuvos socialdemokratų sąjunga –LSDS ir jos įkurtas Socialdemokratinės Minties Institutas (SDMI). LSDS ir SDMI atstovų požiūriu dešinioji stambiajam verslui, stambioms įmonėms, bankams apskritai turtingiesiems tarnaujanti LSDP politika pasireiškia jau minėta LSDP mokesčių politika – progresinių tarifų mokesčių sistemos, nekilnojamo turto mokesčio neįvedimu, pelno mokesčio sumažinimu, taip pat, naftos ir dujų mokesčio tarifo pelningoms naftos gavybos bendrovėms sumažinimu, protegavimu stambių perdirbimo įmonių, Sodros įmokų nukreipimu į dar vieną stambiojo verslo rūšį – privačius pensijų fondus, taip pat, „tęsimu abejotino skaidrumo privatizacijos procesų…“.

    Tai kad LSDP būdama valdžioje vykdo labiau stambaus verslo interesus atitinkančią politiką tvirtina ir įvairių ideologinių ir politinių pakraipų politikos apžvalgininkai, ekonomistai bei politologai. Štai pasak politikos apžvalgininko, V.Rubavičiaus, LSDP „yra pagrindinė stambųjį kapitalą aptarnaujanti tad niekaip kairiąja negalinti būti partija“. Panašios nuomonės laikosi ir žinomas ekonomistas G.Nausėda, kuris neseniai rašė jog, „Lietuvos socialdemokratų partija didžiąją savo buvimo valdžioje laiko dalį elgėsi kaip tipiška dešiniųjų partija, atstovaudama ne samdomųjų darbuotojų, o verslo ir net stambiojo verslo interesams…“.

    Akivaizdu kad taip kaip kad ką tik minėti politikos apžvalgininkas ir ekonomistas mano nemaža dalis Lietuvos žmonių. Tai rodo ir politinės sociologijos pobūdžio tyrimai. Štai pavyzdžiui savo knygoje „Posovietinės Lietuvos politinė anatomija“ politologė ir politikos sociologė A.Ramonaitė pateikia itin charakteringą tokio manymo“ pavyzdį – sociologinio tyrimo metu apklausto 39m. respondento -degalinės operatoriaus duotą atsakymą į klausimą apie kairės bei dešinės supratimą Lietuvoje. Minimasis respondentas į šį klausimą atsakė taip (kalba netaisyta):

    „Žiūrėk dabar socialdemokratų, nu ką jie vykdo ? Nu konservatorių politiką varo. Nu supranti grynai tokią į dešinę, tokios tenais… remia stambų kapitalą, supranti žiūrėk smulkaus verslo nieks […] Va smulkus yra jis yra žlugdomas. Nu tai jie aš skaitau, jeigu jie remia stambų verslą, tai jie nebe kairieji, skaitau jie jau dešinieji. Dešiniųjų politiką daro“.

    Politologų tyrimai rodo kad ir labai didelis skaičius LSDP narių mano kad jų partija daugiau ar mažiau atstovauja stambių verslininkų interesus. Kaip rašė ką tik minėtoji politologė A.Ramonaitė, taip manė net 96 proc. (!!!) 2005m. vasarą VU TSPMI atliktame Lietuvos politinių partijų tyrime apklaustų LSDP narių. Įdomu pastebėti kad tarp minėtame tyrime apklaustų TS narių taip manančių apie savo partiją buvo tik 75 proc…

    Kita vertus, nemaža dalis ir pačių žymių LSDP veikėjų, dažniausiai iš nedominuojančiųjų partijoje srovių ir patys viešai, ypač paskutiniais metais, ir ypatingai paskutiniu metu patys viešai kalba kad LSDP būdama valdžioje vykdė ir vykdo stambiajam verslui, tai yra stambiajam kapitalui palankią politiką. Taip ne kartą paskutiniaisiais metais tvirtino ir ryškūs LSDP veikėjai iki LSDP susijungimo su LDDP priklausę senajai – atkurtajai „istorinei“ LSDP –A.Sakalas, D.Kirvelis, V.Andriukaitis bei ypač iki minėto susijungimo iš pradžių LDDP o po to LSDP priklausęs B.Genzelis.

    Štai D.Kirvelio, B.Genzelio ir keturių kitų LSDP narių šių metų sausio mėnesį paskelbtame LSDP viduje Socialinio teisingumo frakcijos kūrimą skelbiančiame pareiškime sakoma jog „LSDP vadovybė, pažeisdama pačius esmingiausius Europinės socialdemokratijos principus – žabot privatų kapitalą visuomenės naudai, elgiasi priešingai – pradeda privačiam kapitalui tarnaut, tarnaut jo pelnams visuomenės gerbūvio sąskaita, tam pajungdama visą partiją, vyriausybės veiklą ir net Lietuvos Respublikos Seimą“.

    Minėtos frakcijos LSDP viduje kūrimui pritarę buvę senosios – atkurtosios „istorinės“ LSDP pirmininkai A.Sakalas ir V.Andriukaitis savo viešame pareiškime, taip pat, pareiškė, kad būdama valdžioje LSDP „ir ypač su stambiuoju verslu susijusi jos dalis, per daug atsižvelgė ir atsižvelgia į stambaus verslo grupuočių interesus ir per mažai atsižvelgė į pačių aiškias socialdemokratines nuostatas turinčių ir ginančių partiečių, partijos aktyvistų, taip pat profesinių sąjungų užimamas pozicijas ir reikalavimus, buvo apvilti daugelio socialdemokratinių pažiūrų žmonių lūkesčiai“.

    Ypač aštria forma ir leksika paskutiniaisiais mėnesiais šiandieninę LSDP viduje dominuojančią srovę už su socialdemokratine politika nesuderinamą atstovavimą stambiąjam kapitalui kaltino ir kaltina buvęs LSDP Vilniaus skyriaus pirmininkas 2008m. sausio 15d. iš LSDP pašalintasis A.Paleckis. Anot naują socialdemokratinę partiją kuriančio A.Paleckio, LSDP gina turtinguosius ir stambųjį kapitalą…ir kasdien tolsta nuo savo idealų“, nuo „socialinio teisingumo“, kad jai „būdinga prooligarchinė politika“, kad ji apskritai tapo „oligarchų ramsčiu“ ir t.t..

    Jeigu dalis esamų ar buvusių LSDP narių kritiškai ar net tiesiog labai neigiamai vertina tai kad anot jų LSDP atstovauja stambiajam kapitalui, tai kita dalis LSDP narių priklausančių partijoje dominuojančioms srovėms arba linkusi iš viso apie tai nekalbėti, arba net tai pripažindami tai vertina normaliai ar net teigiamai. Pavyzdžiui vienas įtakingiausių A.Brazausko vadovautų XII ir XIII vyriausybių asmenų buvęs šių vyriausybių kancleris viename susirinkime (2006 11 19) paklaustas kaip jis atsakytų tiems politikos apžvalgininkams tame tarpe ir kairės pakraipos apžvalgininkams, kurie tvirtina kad LSDP atstovauja stambių verslininkų interesus atsakė taip : „taip atstovaujam kiek to reikalauja ekonomikos augimas“… Akivaizdu kad šis ką tik pacituotas A.Brazausko vyriausybių kanclerio atsakymas kalba pats už save….

    Kad LSDP pradėjo atstovauti labiau pasiturinčių nei mažiau pasiturinčių Lietuvos gyventojų interesus liudija ir sociologiniai tyrimai. Štai 2004m. vasarą po Europos parlamento rinkimų „Vilmorus“ sociologinių tyrimų agentūros atlikti tyrimai parodė kad už LSDP, kaip ir už TS, NS(SL) bei LCS daugiausiai balsuoja didesnes nei vidutines pajamas gaunantys asmenys, kai tuo tarpu mažiau pasiturintys asmenys, anot minėtų tyrimų, balsuoja daugiausiai už DP bei R.Pakso vadovaujamą liberalų demokratų partiją, šiandien besivadinančią „Tvarkos ir Teisingumo“ partija. O juk akivaizdu (ką rodė ir sociologiniai tyrimai) kad anksčiau, pavyzdžiui 2000m. Seimo rinkimuose, taip pat, nors jau žymiai mažiau 2002m. savivaldos rinkimuose mažiau pasiturintys rinkėjai balsuodavo už LSDP (2000m. atveju už šiandieninę LSDP sukūrusią tuometinę socialdemokratinę koaliciją) bei matyt, šiek tiek mažesniu mastu už beveik nuolatinę LSDP partnerę valdančiosiose koalicijose NS (SL).

    Taigi, matyt kad nemaža dalimi galime teigti kad LSDP, anot kai kurių politologų, tapo verslininkijos (ir nemaža dalimi stambiosios verlsininkijos) bei valdininkijos (ir nemaža dalimi aukštosios valdininkijos) (interesus atstovaujanti) partija.

    • austras

      Tiems, kam neužteko Mitrulevičiaus, arba, kas vertina labiau „žinomus“ vardus.

      Leonidas Donskis: Kairiosios vertybės ir jų likimas Lietuvoje

      Iškart atvirai pasakysiu, kad savo pažiūromis nesu nei nuoseklus kairysis, nei toli siekiantis dešinysis. Esu nepartinis žmogus ir daugiapartinę politiką laikau būtina demokratijos sąlyga bei instrumentu. Sykiu atvirai pareiškiu, kad nėra tokios politinės partijos, su kuria galėčiau iki galo politiškai tapatintis.

      Balsuoju už tą, kuri, mano akimis, nuosekliausiai gina laisvę ir individą. Partinės politikos požiūriu esu moderatas ir plačios demokratinės koalicijos rėmėjas. Tad protinga ir visokio plauko radikalizmui nepasiduodanti kairė, mano akimis, politiniam spektrui yra tiek pat būtina, kiek ir realybės jausmo nepraradusi, nedoktrinieriška dešinė. Šitą iškart deklaruoju, kad neliktų neaiškumų dėl mano paties pozicijos.

      Apipeliję gramofonai prieš fikciją

      Vienoje iš viešų politinių diskusijų nepriklausomybę jau atgavusioje Lietuvoje išeivijos sociologas Vytautas Kavolis atvirai pasakė, jog jį stebina faktas, kad Lietuvoje visiškai nėra kairiųjų vertybių. Šiuos žodžius didis lietuvių sociologas ir civilizacijų teoretikas pasakė 1996 metais, kada šalį dar tvirtai valdė tuometinė LDDP – kad ir kaip būtų, tuo metu ji atrodė vienintelė iš tikrųjų gerai organizuota ir galinga kairioji partija.

      Tais pačiais metais savo redaguotame kultūros žurnale „Metmenys“ V. Kavolis apie vertybes Lietuvoje (tiek dešiniąsias, tiek kairiąsias) parašė dar stipriau: Lietuvos dešiniosios politinės jėgos ir jų retorikos jam pasirodė „apipeliję gramofonai“, o kairiosios – visiška fikcija.

      Belieka tik klausti, kodėl vakariečio sociologo teorinei klausai aiškiai pro šalį „traukiamos“ politinės arijos buvo tokios akivaizdžios ir kodėl jam pavyko prieš dešimtį metų nesunkiai diagnozuoti tą, kas šiandien mums kelia tokį nerimą ir apie ką šiandien Lietuvoje politologų ir pačių politikų kalbama kone kaip apie atradimą.

      Kas yra kairiosios vertybės?

      Atskyrę vakarietiškas kairiąsias vertybes nuo jų komunistinių klastočių ir apskritai kairiųjų totalitarinių kaukių, turėsime pripažinti, kad pagrindinės kairiosios vertybės yra lygybė, darbas, socialinis teisingumas, solidarumas ir nelygstama individo vertė nepriklausomai nuo jo(s) galios ir turto cenzo.

      Prisimenant kairiųjų feminisčių idėją, kad tai, kas asmeniška, sykiu yra ir politiška, būtų galima teigti, kad kairioji politika visada pasisakė už kiekvieno individo nelygstamą vertę ir asmeninį dalyvavimą visuomenės gyvenimo koregavimo ar reformavimo procese. Sykiu ji visada buvo glaudžiai suaugusi su tuo, ką vokiečių socialinis teoretikas Niklas Luhmannas (Niklas Lumanas) yra pavadinęs diskusijos ir protesto kultūra.

      Sunku pasakyti, koks likimas būtų ištikęs politinę kairę – tiek socialdemokratiją, tiek eurokomunizmą – jei ne XX amžiaus totalitariniai režimai. Naciai ir tarpukario Europos autoritariniai režimai Vakarų intelektualų akyse iškėlė komunizmą (visiškai nepelnytai) kaip tariamą vienintelę alternatyvą ultradešiniajai ir fašistinei politikai, bet tolesnė Sovietų Sąjungos ir kitų komunistinių režimų istorija bei praktika tapo didžiuoju nuosaikios vakarietiškos kairės egzaminu.

      Po XX SSKP suvažiavimo 1956 metais, kuriame Nikita Chruščiovas savo kalboje demaskavo stalinizmą kaip nusikalstamą diktatūrą ir asmens kulto išraišką, Vakarų Europos kairuolių gretose turėjo kilti tokia pati sumaištis kaip ir po 1948 metais publikuoto George‘o Orwello (Džordžo Orvelo) romano „1984-ieji“.

      Kad ir kaip būtų, tais pačiais 1956 metais sutraiškyta ir kraujyje paskandinta Vengrijos revoliucija nepaliko jokio trečio kelio politinei kairei – po Sovietų Sąjungos tarptautinių nusikaltimų jos remiamose Vakarų Europos šalių kompartijose galėjo pasilikti nebent pamišėliai, ideologiniai fanatikai arba ciniški partiniai funkcionieriai, ant šios kortos pastatę savo gyvenimą ir atsisakę vadovautis logika, protu ir sąžine.

      Galima iš dalies suprasti šalis, kuriose kompartija pelnė aukštą politinę reputaciją savo kovose su autoritariniais režimais – taip atsitiko Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Bet socialdemokratija pasuko kitu keliu. Perfrazuojant kompartijos reformatorių šūkį, skelbusį apie socializmo su žmogišku veidu kūrimą, būtų galima pasakyti, kad socialdemokratai veikiau siekė humanizuoti kapitalizmą ir sukurti kažką panašaus į modernizaciją su žmogišku veidu.

      Net ir nesant socialdemokratu ir nepritariant jų atliekamai galios bei turto perskirstymo politikai, reikia pripažinti, kad didžiuliai Šiaurės šalių ekonominiai laimėjimai ir nekompromisinė Vakarų Europos socialdemokratų kova su politiniu radikalizmu pelnė jiems užtarnautą pagarbą.

      Ar kairiosios vertybė egzistuoja Lietuvoje?

      Tiesą sakant, tai retorinis klausimas. Žinoma, kad ne. Iki savo susiliejimo su LDDP autentiškai vakarietiška kairiąja politine jėga galėjo tapti buvusi Aloyzo Sakalo, Bronislovo Genzelio ir Vytenio Andriukaičio Socialdemokratų partija. Galėjo, bet šį istorinį šansą prarado dėl labai lengvai atsekamų valdžios mechanikos ėjimų.

      O LDDP, niekada net nepriartėjusi prie tikrųjų socialdemokratinių vertybių, pasinaudojo unikaliu šansu ir pasisavino svetimą simbolinį kapitalą, sykiu pakeisdama savo tapatybę ir perrašydama savo biografiją. Šiandien Socialdemokratų partijoje yra keletas socialdemokratų, kurie arba sėkmingai nublokšti į užribį arba, priešingai, taip giliai integruoti į partijos valdymo struktūrą, kad nebeturi kitokio veikimo ir kalbėjimo galimybių, išskyrus besąlygišką saviškių gynimą nuo kritikos ir žiniasklaidos.

      Neužmirštamas savaitraščio „Veidas“ apžvalgininkas ir aštrus socialinis kritikas Ričardas Gavelis LDDP yra pavadinęs korupcinio kapitalizmo partija. Niekam iki šiol nėra pavykę taikliau apibūdinti šios partijos ir kartu jos dabartinės įpėdinės. Pridurčiau – prie šios partijos valdymo metodų itin gerai dera ne vakarietiško, o rytietiško kapitalizmo formos, pagrįstos klaniniais ryšiais ir politinės valdžios naudojimu ekonominei galiai bei proteguojamoms grupėms sustiprinti.

      Leiskite nuo teiginių pereiti prie argumentų. Ar ši partija iki šiol kaip nors esmingai tobulino ir tebetobulina Lietuvos viešąjį sektorių? Ar jos politiniame žodyne ką nors reiškia žodžiai „darbininkai“ ir „profesinės sąjungos“ – žodžiai, be kurių visa socialdemokratija virsta fikcija? Ar ši partija kada nors atvirai paskelbė, kad jos žmonės ir tikrieji rinkėjai yra visų pirma samdiniai, o ne darbdaviai – darbo, o ne kapitalo atstovai? Ar ši partija kada nors ir kaip nors save susiejo su ta inteligentijos dalimi, kuri reiškiasi kaip galią turinčiųjų ir kontroliuojančių struktūrų kritikai?

      Jei ši partija paskelbtų, kad vakariečiams sunkiai įsivaizduojami ir suvokiami Lietuvos turtiniai ir socialiniai kontrastai bei skurdas yra jos politikos prioritetai, jei ji energingai imtųsi šalies provincijos ekonominio ir kultūrinio atsilikimo nuo didžiųjų miestų šalinimo programos, jei ji ekonominę ir kultūrinę šalies decentralizaciją bei savivaldą paskelbtų savo neatidėliotinais uždaviniais ir dar pamėgintų paremti smulkų bei vidutinį verslą, ji nusipelnytų didelės pagarbos ir simpatijos.

      Deja, realybė yra kitokia. Lietuvos Socialdemokratų partija yra stambiojo kapitalo ir monopolinio kapitalizmo partija, komiškai ir negrabiai besimaskuojanti kairiąja frazeologija. Savo pragmatizmu, užmačiomis kontroliuoti visą stambųjį kapitalą, antidemokratiniais veiksmais ir pareiškimais ši partija šiandien gerokai labiau primena Kinijos kompartiją ir Pietryčių Azijos autokratus, nei savo partinius bendravardžius Švedijoje, Suomijoje ar Nyderlanduose.

      Pakanka prisiminti jų pritarimą atakoms prieš visuomenines organizacijas, nė neminint atviros paniekos opozicijai ir mechaniškai balsuojančios, lojalios daugumos naudojimo būtent ten, kur būtinos demokratinės procedūros.

      Ironiška, kad savo komunitarinėmis tendencijomis, t.y. orientacija į bendruomenę ir bendruomeniškumą kaip vertybę, Lietuvos konservatorių sąjunga neretai demonstruoja daugiau kairiosios partijos jautrumo ir sentimentų nei socialdemokratai.

      Ar mes turime kairiąją inteligentiją?

      Tai taip pat retorinis klausimas. Žinoma, ne. Galima paminėti Gintarą Beresnevičių, Povilą Gylį, minėtuosius Socialdemokratų partijos narius ir dar vieną kitą inteligentą, neabejotinai išpažįstantį kairiąsias vertybes. Tokių jaunų kairiųjų inteligentų kaip Kasparas Pocius balsas taip pat teikia vilčių. Bet ar mes turime menininkų, kurie savo kūryba iškart simbolizuotų kairę ir jos vertybes, kaip Alberto Moravia (Alberto Moravijos) ar Bernardo Bertolucci (Bernardo Bertolučio) atvejais?

      Šioje vietoje leiskite trumpam pereiti į griežtą teorinę kalbą: struktūriniu požiūriu, kaip tam tikras reikšmingas elito segmentas, dalyvaujantis simboliniame realybės konstravime, kairioji inteligentija Lietuvoje neegzistuoja.

      Kur jos darbas ties kairiuoju politiniu ir moraliniu žodynu? Kur jos socialinė kritika? Kur jos siūlomos temos ir problemos, kurios atnaujintų visą mūsų kairįjį diskursą, o pačią Socialdemokratų partiją išvestų iš sąstingio, o dar tiksliau – pervestų iš administravimo, kontrolės ir vadybos lygmens į idėjinius debatus ir viešosios erdvės kūrimo darbą, t.y. politiką tikrąja šio žodžio prasme?

      O stipri kairioji partija ir kairiosios vertybės yra būtinos Lietuvai kaip deguonis. Viena vertus, politinis spektras yra neįmanomas, kada visos sisteminėmis ir tradicinėmis save vadinančios partijos dirba tik su darbdaviais ir nieko bendra neturi su darbininkija bei samdiniais. Ir visa tai vyksta šalyje, per šešiolika metų patyrusioje tokias socialines įtampas, kokių Vakarai panašų laiko tarpą niekada nėra patyrę…

      Kita vertus, stipri kairioji jėga taptų pačiu galingiausiu priešnuodžiu nuo populizmo užkrato. Argi Lietuvoje sėkmę kada nors būtų pelniusios libdemų ir Darbo partijos, jei būtume turėję autentiškus ir stiprius kairiuosius?

      Ir šis klausimas yra retorinis.

    • nerijus

      austrai

      nepavagstate tiek rašyti?
      Įspūdinga.
      Pateksit į A.R. rekordų sąsiuvinį…
      :)

      • austras

        Sakyčiau, Nerijau, kiek kitaip. Tiesiog supažindinu su moksliniais-publicistiniais Lietuvoje vykstančių politinių procesų vertinimais. Daugiau kaip gerbiamų autorių minčių skleidėjas.

  • Regis

    Gerb. Artūrai tikiuosi nesupyksit jeigu atkreipsiu dėmesį (visų) į visai ne seną istoriją ir jos tęsinį:

    http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/article.php?id=22668530

    prieš stebintis kodėl žmonės jau nebereaguoja į tokius skandalus kaip LEO, reikėtų atkreipt dėmesį į tokias nereikšmingas smulkmenas kurios savo sistemingumu, gausa griauna bet kokį pasitikėjimą valstybe, valdžia, teismais, seimu, policija ir t.t.

    p.s. patarimas – jeigu sustabdžius jus įpučiate, susirandat liudininką kuris pasakys, kad policija matavo dar nepraėjus 15 min. nuo alkoholio vartojimo ir viskas gražu ramu. Oficialiai tai skamba: „nuo alkoholio vartojimo ir jo patikrinimo alkotesteriu galėjo ir nepraeiti bent 15 minučių, todėl yra pakankamas pagrindas abejoti alkotesterio parodymų objektyvumu“.. Ai visai pamiršau, gerai būtų būti bent jau LR seimo nariu arba artimu giminaičiu /draugu / partijos bičiuliu..

    • Regi, jau atkreipiau, tik nėr laiko išoplėtoti minties…:)

      • Regis

        Gal sulauksim vienokios ar kitokios reakcijos iš konservatorių vadovybės? Nors nelabai tuo tikiu. Sprendžiant iš to kaip šis skandaliukas bandomas užglaistyt pilnai tikėtina, kad A.Vidžiūnas prieš konservatorių vadovybę atgailą atliko ir išrišimą gavo (paprastai kalbant)..

        p.s. kiek daug įdomių temų atrodo tik per keletą dienų..

    • Aš stebiuosi Kubiliaus politinės nuojautos nebuvimu. Dabar reikėtų politiškai paskersti Vidžiūną, mesti „nafik“ iš Seimo, juo labiau, kad anas ne pirmą kartą prisidirbo. Parodomasis susidorojimas su aukštu partijos nariu, „vardan tos“ būtų labai tinkamas konservatorių įvaizdžio sustiprinimui.

      • albinas

        jeigu konservatoriai darytu tai tik del ivaizdzio, tai tikrai jie kristu dar labiau mano akise, nei dabar.

        • Nori nenori, viskas ką daro politikai lemia įvaizdį. Politika apskritai yra įvaizdžių valdymo ir kovų menas.

      • A.G.

        Gerb. Valentinai – neskerskite.
        Va ką gero turėjo komunistai – saugojo savo žmones. Juk matyt intityviai jautė, žinojo, kad bedarbystė – visų bėdų pradžia. Žmogui be darbo – netgi fizinė mirtis.
        Tačiau jau nuo kokių 1979 metų – dalinai ir prie komunistų prasidėjo tie „skerdimai“ – o po 1990 m. jie tiesiog dievinami. Juk, jei nori pradžiuginti Tautą – daryk masinius žmonių iš darbo atleidimus. Ferari.

      • Kubiliui su Vidziunu priesakyje lengviau pasakyti mea culpa… Jie taip priprate ir kitaip nemoka…

  • nerijus

    Lankysis „Mažeikių naftoje“- nostalgija, tsakant.

  • nerijus

    Tylus atsisveikinimas.

    Kai visada matai tik užpakalinę kūno dalį, visad išlieka intriga pamatyti ir priekinę, nebūtinai apatinę, dalį :)