Artūras Račas

Prieš pradėdamas rašyti šį įrašą, noriu pasakyti porą dalykų.

Pirma, aš tikrai nuoširdžiai tikėjau, kad po 2008 metų Seimo rinkimų Lietuvoje bus daugiau pastangų mažinti korupciją, didinti skaidrumą. Taip pat tikėjausi, kad bus mažiau bandymų naudotis turima valdžia asmeniniams ir partiniams interesams tenkinti.

Antra, aš vis dar esu įsitikinęs, kad didžioji dalis Lietuvos žiniasklaidos, nepaisant daugiau ar mažiau kokybiško turinio, neparsiduoda nei politikams, nei verslui. Todėl šis įrašas, nors ir tiesiogiai susijęs su žiniasklaida, nėra apie žiniasklaidą.

Tikiuosi, kad kolegos žiniasklaidoje jį taip ir supras.

*******************************************************************************************************

.. Ne kartą ir ne du esu rašęs apie tai, kaip įvairios ministerijos ir kitos valstybės institucijos elgiasi su pinigais, skirtais žiniasklaidai. Rašiau ir apie Žemės ūkio ministeriją, kai jai dar vadovavo K.Prunskienė.

Tačiau būtina pabrėžti, kad politikų žiniasklaidai skiriami pinigai nebūtinai reiškia bandymą pirkti žiniasklaidą. Anaiptol. Labai dažnai – ypač kalbant apie ES lėšas, tai yra tikslinės lėšos, kurios turi būti skirtos būtent žiniasklaidai. Tai yra, jos negali būti panaudotos niekam kitam – nei pensijų didinimui, nei pašalpoms, nei Valdovų rūmų statybai.

Tos lėšos yra didelės. Oficialių duomenų apie konkrečias sumas nėra, tačiau teigiama, jog per metus susidaro gana solidžios sumos. Kai kas teigia – apie 60 milijonų litų (tai sudarytų apie 20 proc. per 2009 metus Lietuvoje reklamai išleistų pinigų žiniasklaidoje).

Žiniasklaidai tų lėšų reikia. Ypač jų reikėjo 2009-2010 metais, kai dėl pasikeitusios mokestinės aplinkos ir sumažėjusių privačių įmonių reklamos biudžetų žiniasklaida Lietuvoje atsidūrė ypač sunkioje padėtyje.

Esant skaidriai valdžiai ir nekorumpuotiems politikams, žiniasklaidai skirti pinigai galėtų padėti jai lengviau išgyventi sunkmetį. Čia kalbu apie visą žiniasklaidą – nuo regioninės iki nacionalinės, nuo radijo iki televizijos, nuo spaudos iki interneto.

Skaidriai dalijamos lėšos taip pat sudarytų vienodas sąlygas konkurencijai ir ilgainiui galbūt lemtų, kad išliktų arba kokybiškiausi, arba tie, kurių labiausiai reikia šiandieninei Lietuvos visuomenei.

Tai – teorija.

Realybė, deja, yra visai kitokia.  Seimo Antikorupcijos komisijos surinkta medžiaga akivaidžiai rodo, kad lėšos žiniasklaidai ir toliau yra dalijamos neskaidriai, nesilaikant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų.

Ypač tai akivaizdu kalbant apie Žemės ūkio ministeriją, kuriai vadovauja konservatorių partijos narys K.Starkevičius.

Ši ministerija per 2009-2010 metus pasirašė sutarčių dėl kelių milijonų litų skyrimo žiniasklaidai, pati nuspręsdama, kam duoti, o kam ne.

Absoliuti dauguma K.Starkevičiaus vadovaujamos ministerijos vykdytų „viešųjų pirkimų“ iš žiniasklaidos buvo įgyvendinta neskelbiamų derybų būdu, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 56 straipsnio 1 punkto 3 dalimi, kuris neskelbiamas derybas leidžia skelbti jei:

jeigu dėl techninių ar meninių priežasčių arba dėl priežasčių, susijusių su išimtinių teisių apsauga, prekes patiekti, paslaugas pateikti ar darbus atlikti gali tik konkretus tiekėjas;

Žiūrint į ministerijos sudarytas sutartis, net ir nebūnant teisininku, akivaizdu, kad Viešųjų pirkimų įstatymas buvo pažeistas.

Tokią pat išvadą, išnagrinėjusi 2009 metais vykdytis tris pirkimus, padarė ir Viešųjų pirkimų tarnyba, nurodžiusi Žemės ūkio ministerijai, jog šie pirkimai buvo įvykdyti pažeidžiant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus.

K.Starkevičius į tai nekreipė dėmesio – 2010 metais ministerija vėl pirko žiniasklaidos paslaugas neskelbiamų derybų būdu, tai yra, iš vieno konkretaus šaltinio. Tą šaltinį pasirinkdama pati, vadovaudamasi vien jai vienai žinomais kriterijais.

Visiškai nekaltinu dėl to žiniasklaidos: jai už konkrečią pinigų sumą valstybės institucija siūlo parduoti paslaugą, kurią žiniasklaida gali pasiūlyti.  Visa tai įforminama oficialiai, sudarant sutartį, kurioje nurodoma, kas ir už kiek perkama. Kvaila juk būtų atsisakyti pinigų, kurie yra teisėti ir kuriuos tau siūlo valstybės institucija.

Tačiau K.Starkevičius ir konservatorių partijos motyvus suprasti ir pateisinti vargu ar galima. Ypač – prisimenant jų kalbas apie kovą su korupcija ir skaidrumą.

Dar sunkiau yra suprasti K.Starkevičius motyvus dalijant pinigus žiniasklaidai be konkurso, kai atkreipi dėmesį į tai, kad buvo sudarytos sutartys dėl didžiausių sumų.

Tai įvyko 2010 metų balandžio mėnesį, kai per savaitę buvo pasirašyta sutarčių už maždaug 5 milijonus litų.

Jei kas neprisimena, kuo šis laikotarpis susijęs su K.Starkevičiumi, priminsiu: „mailiaus byla“.

Apie šią bylą ir apie K.Starkevičiaus vaidmenį joje Lietuvos žiniasklaida rašė gana daug. Apie K.Starkevičiaus ir R.Visokavičiaus telefoninius pokalbius, apie tai, kaip opozicija kaltino premjero patarėją kišantis į teisėsaugos institucijų darbą, apie tai, jog buvęs Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas K.Lukauskas teigė, jog ministras viską žinojo.

Netrukus po to K.Starkevičius iš specialaus liudininko šioje byloje tapo paprastuoju liudininku… 

Žiniasklaida su pastaruoju faktu, žinoma, niekaip nesusijusi – sprendimą priėmė prokurorai. Ir tikriausiai nepriklausomai nuo to, ar žinaisklaida rašė apie tai, ar ne.

Be to, vargu ar tų šimtų tūkstančių užtektų žiniasklaidai nutildyti. Nes tik politikai gali galvoti, kad Lietuvos žiniasklaidą taip lengva nupirkti.

Tačiau K.Starkevičiaus vykdyti „viešieji pirkimai“ dėl to netampa skaidresni. Jie aiškiai prieštarauja tiek Viešųjų pirkimų įstatymui, tiek konservatorių ir asmeniškai premjero A.Kubiliaus deklaruojamai skaidrumo politikai.

Todėl buvo labai keista girdėti premjero patarėjo V.Valentinavičiaus reakciją, kai tebuvo pasakyta, kad reikia laikytis įstatymų ir kad visus įtarimus turi tirti Viešųjų pirkimų tarnyba.

Bet juk jau ištyrė. Ir pasakė, kad mažiausiai trys iš jų buvo vykdomi pažeidžiant įstatymus.

Ar trijų pažeidimų yra mažai?

O kiek jų reikia, kad būtų pakankamai?

Kada A.Kubilius, prisiminęs ne taip jau seniai priimtą konservatorių sąžiningos politikos paktą, jau galės pareikalauti atsakomybės iš savo partijos kolegos K.Starkevičiaus ir pradėti tyrimą?

O gal jis ir kiti konservatoriai jau pamiršo ką buvo įsipareigoję?

Galiu priminti:

iškilus pagrįstiems įtarimams dėl mūsų narių veiklos skaidrumo, nedelsiant inicijuoti partinį jų
veiklos tyrimą ir sudaryti visas galimybes teisėsaugai bei nepriklausomai žiniasklaidai
nekliudomai susipažinti su mūsų tyrimo rezultatais. Priežiūros komiteto sprendimu įtariamo
nario veikla partijoje gali būti nedelsiant stabdoma, gali būti rekomenduojama nusišalinti ir nuo
kitokios jo veiklos

O gal sąžininga politika jau baigėsi?

(9 balsų, vidurkis: 4,56 iš 5)

Loading...