Artūras Račas

Šią savaitę sukako lygiai metai kai Lietuvos prezidentu antrai kadencijai buvo išrinktas Valdas Adamkus.

Turint galvoje, kad valstybės vadovo kadencija trunka penkerius metus, po pirmųjų dvylikos prezidento veiklos mėnesių gal kiek per anksti išsamiai vertinti jo nuveiktus darbus. Kita vertus, vieneri metai – pakankamai ilgas laikotarpis, leidžiantis daryti pirmąsias išvadas apie tai, ko galima tikėtis iš Valdo Adamkaus antrosios kadencijos ir ar ji iš esmės skirsis nuo pirmosios. Taip pat – ar prezidentui sekasi įgyvendinti uždavinius ir siekti tikslų, kuriuos jis pats sau iškėlę antrą kartą stojęs prie valstybė vairo.

Žvelgiant atgal, pirmiausia reikėtų konstatuoti, kad pirmieji antrosios kadencijos metai parodė, jog Lietuvos valstybės vadovas bus aktyvus užsienio politikos srityje.

Aktyvus dalyvavimas sprendžiant metų sandūroje kilusią krizę Ukrainoje, prezidento vizitai į Kišiniovą, Izraelį, Lenkiją, Gruzijos, Ukrainos bei Slovakijos prezidentų viešnagės Lietuvoje parodė, kad, kaip ir pirmosios kadencijos metu, Valdas Adamkus yra pasirengęs išnaudoti visas galimybes įtvirtinti Lietuvos, kaip aktyvios regiono valstybės ir savotiškos tarpininkės tarp Rytų ir Vakarų vaidmenį.

Todėl kalbant apie pirmuosius prezidento veiklos metus iš esmės būtų galima konstatuoti, jog prezidentui pavyksta įgyvendinti inauguracinėje kalboje iškeltą uždavinį, kuris skelbė jog, Lietuvos užsienio politika „privalo būti aktyvi ir kūrybinga“.

Tuo pat metu tenka pažymėti, jog kol kas būtų sunku tą patį pasakyti apie kai kuriuos kitus toje pačioje kalboje įvardytus užsienio politikos tikslus.

Antai prezidentas inauguracinėje kalboje žadėjo skirti ypatingą dėmesį Lietuvos narystės Europos Sąjungoje kokybei bei ragino skatinti Baltijos regiono sąveiką „visomis kryptimis“.

ES Konstitucijos skubotas ratifikavimas Seime, tam tikras Lietuvos diplomatijos pasimetimas po nesėkmingų referendumų Prancūzijoje bei Olandijoje, vis dažniau pasigirstantys šalies verslininkų skundai dėl jiems nepalankių Europos Komisijos sprendimų dėl prekybos su Kinija ir kitomis Azijos šalimis rodo, kad Lietuvai dar prireiks nemažai laiko suvokti tikruosius savo interesus ES ir išmokti juos deramai ginti.

Skirtingos Baltijos šalių pozicijos dėl dalyvavimo Antrojo pasaulinio karo pabaigos metinių minėjimo Maskvoje bei kiek atšalę Lietuvos santykiai su Latvija liudija, kad siekiant glaudesnės Baltijos regiono valstybių sąveikos taip pat reikės dar gerokai padirbėti.

Nepaisant to, vertinant pirmuosius prezidento veiklos metus užsienio politikos srityje iš esmės galima konstatuoti, jog V.Adamkus šioje srityje veikė gana daug ir sėkmingai.

Iš pirmo žvilgsnio tą patį būtų galima pasakyti ir apie prezidento vidaus politikoje nuveiktus darbus, ypač prisimenant jo aktyvų vaidmenį formuojant dabartinę vyriausybę bei gana griežtą poziciją kilus skandalui dėl ūkio ministro Viktoro Uspaskicho.

Prezidentas, kaip ir pirmosios kadencijos metu, vėl pademonstravo, jog net ir neturėdamas pakankamų teisinių svertų, jis gali pasiekti gana daug. Valdui Adamkui prieštaraujant Viktoras Muntianas neteko galimybės tapti vidaus reikalų ministru, o V.Uspaskichas paliko savo postą po to, šalies vadovas pareiškė jam savo nepasitikėjimą.

Kita vertus, tai, kad Vilniaus meras Artūras Zuokas nepasekė ūkio ministro pavyzdžiu, rodo, kad prezidento žodis nėra visagalis ir tai, beje, gali tapti rimta problema Valdui Adamkui ateityje. Jei A.Zuokas nepasitrauks iš savo posto, tai taps precedentu ateičiai: atsistatydinimas dėl prezidento pareikšto nepasitikėjimo jau nebebus laikytinas norma Lietuvos politikoje. Tai savo ruožtu reikš, kad kitą kartą šalies vadovas norėdamas pasiūlyti kam nors pasitraukti iš užimamų pareigų, turės labai gerai apsvarstyti, ar verta tai daryti. Nes kiekvienas tokio pasiūlymo ignoravimas proporcingai mažins prezidento žodžio galią.

Tačiau šalies vadovo galia slypi ne tik žodžiuose – prezidentas savo arsenale turi ir teisinių instrumentų, apie kuriuos jis pats kalbėjo savo inauguracinėje kalboje.

„Įstatymai turi tarnauti žmonėms, o ne kurti išskirtines sąlygas ir privilegijas išrinktiesiems“. Taip teigė prezidentas praėjusių metų liepos 12 dieną pasakytoje kalboje, kartu žadėdamas siekti šio tikslo naudodamas jam Konstitucijos suteiktą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę.

Tačiau per pirmuosius metus V.Adamkus šia teise nė karto tiesiogiai nepasinaudojo, tai yra, nepateikė Seimui svarstyti nė vieno naujo įstatymo. Konstitucijos jam suteikta veto teise prezidentas taip pat nepiktnaudžiavo – grąžino Seimui pakartotinai svarstyti vos keturis įstatymus, nors dėl kai kurių, pavyzdžiui, naujų mokesčių įvedimo, pats viešai abejojo.

Toks, gana vangus prezidento dalyvavimas įstatymų leidybos procese greičiausiai susijęs su prezidento komanda, kuri, atrodo, yra dar silpnesnė nei pirmosios kadencijos metu. Tada, nors ir prieštaringai vertinami, prezidento patarėjai kartais supažindindavo visuomenę su valstybės vadovo pozicija, dabar gi gatvėje paklausus žmonių, ar jie žino nors vieną prezidento patarėją, greičiausiai būtų įvardyta tik jo atstovė spaudai.

Kalbant apie pirmuosius V.Adamkaus antrosios kadencijos metus, būtina atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką. Per pirmąją savo kadenciją, prezidentas, nors ir būdamas nepriklausomas nuo politinių partijų, aiškiai simpatizavo dešiniosios pakraipos politinėms jėgoms ir labiau klausėsi jų atstovų nuomonių.

Šios kadencijos metu prezidentui, atrodo, didžiausią įtaką daro viena politinė partija, vadovaujama Vilniaus mero. Ši partija bandė savintis V.Adamkų per prezidento rinkimus, ji, atrodo, turėjo svariausią žodį formuojant prezidento komandą ir būtent šios partijos vadovas šiandien kelia didžiausią pavojų prezidento institucijos autoritetui ir jos vaidmeniui ateityje.

Panašu, kad nuo, kaip V.Adamkui pavyks išspręsti šią problemą, priklausys ir tai, ar vertinant visą jo antrąją kadenciją bus galima pasakyti, jog jis prisidėjo prie to, kad Lietuvą užėmė savo vietą šiame pasaulyje. Cituojant prezidentą: „Pasaulyje, kuriame gera gyventi kiekvienam Lietuvos žmogui“.

(1 balsų, vidurkis: 1,00 iš 5)

Loading...